Pastarąjį opusą įkvėpė poeto Donaldo Kajoko ketureilis iš rinkinio „Karvedys pavargo nugalėti“, veikęs ne tik kaip meninė idėja, bet ir padiktavęs kūrinio kompozicinę struktūrą. „Kai kuriu muziką, dažnai šalia atsiranda poezija, – sako kompozitorius ir prisipažįsta, kad vengia savo kūriniams rašyti anotacijas: – Noriu, kad klausytojas mano kūriniuose atrastų kažką individualaus, artimo sau.“

„Poezija ne tik supažindina klausytoją su pagrindine kūrinio mintimi, bet ir įkvepia mane patį. Muzika ir poezija – visada kartu, nes poezija, kaip ir muzika, yra laiko menas, kuris gali muzikos kūriniui suteikti struktūrą. Mano kūrybos procese poezija kartais atsiranda jau pusiaukelėje, tačiau niekada nebūna taip, kad ją su muzika reikėtų sieti per jėgą, nenatūraliai. D. Kajoko ketureilis kūrybos procese atsirado netikėtai – jis atviras įvairiems interpretacijos rakursams. Ketureilio neapibrėžtumas rezonavo su muzikos idėja, kurią turėjau galvoje, tačiau kartu norėjosi pusiausvyros tarp gilesnio matmens ir lengvumo bei konkretumo“, – interviu sakė kompozitorius.

– Kokia ta muzikinė idėja?

– Gavau nelengvą užduotį – Lietuvos nacionalinė filharmonija užsakė sukurti dvigubą koncertą violončelei, arfai ir orkestrui. Tokių pavyzdžių pasaulyje – labai nedaug. Konsultuodamasis su kolega kompozitoriumi Algirdu Martinaičiu juokavau, kad sukursiu du koncertus atskirai ir juos sujungsiu. Toks pajuokavimas rado atgarsį ir pačiame kūrinyje – čia muzika ieško kontakto tarp dviejų instrumentų ir orkestro: ieško būdų, kaip visiems kūrinio elementams vienam kitą paveikti ir išbūti kartu tam tikroje laiko atkarpoje. Kitaip tariant, šis kūrinys laviruoja tarp gyvenimo ir įvairių būties variantų.

Gyvenimas kur kas didesnis už žmogų. Kūryboje kartais pavyksta tą gyvenimo dydį šiek tiek atspindėti.

– „Apie būtį“ premjera vyks ypatinga proga. Kokios sąsajos tarp jūsų kūrinio ir Vasario 16-osios?

– Kūrinio muziką su istoriniu įvykiu galima susieti tik netiesiogiai, per paaiškinimą ar interpretaciją. Man įdomu pažvelgti į Vasario 16-osios įvykių užkulisius – įdomu, kaip ir kodėl susiklostė aplinkybės, lėmusios, kad mūsų tautos jėga susikoncentravo būtent į šiuos žmones, kurie nusprendė, kad reikia imtis tokio veiksmo ir jį vykdyti. Tai stiprios valios išraiška. Sakoma, kad muzika irgi yra tam tikra valios forma.

Tiesioginių sąsajų tarp mano kūrinio ir Vasario 16-osios nėra, tačiau kurdamas apie šiuos įvykius galvojau. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji turi ir mitologinę prasmę, tad aš nenoriu apie šiuos įvykius kalbėti figūratyviai ir ieškoti tiesioginių sąsajų. Kuriant man norėjosi pabandyti bioenergiškai pajusti mitologinę prasmę – kaip tada, realiu laiku, tai vyko ir kas tų įvykių dalyvius vedė į priekį. Pats Kovo 11-osios įvykius stebėjau per televiziją, jie buvo atspindėti mano instaliacijoje „Trečiasis posėdis“ parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje, tad Lietuvos nepriklausomybės tema atspirties tašku man tampa jau ne pirmą kartą. Vis dėlto jaučiuosi per menkas, kad tokius svarbius dalykus bandyčiau sutalpinti savo kūrinyje. Galiu tik prisiliesti prie jų ir kontempliuoti mūsų tautos valią.

– Menas jums – tik estetinė patirtis ar ir būdas kalbėti politinėmis temomis?

– Pacituosiu garsovaizdžio menininką Audrių Šimkūną, kuris, įrašydamas gamtos garsus, sako, kad sudarinėja garsų žemėlapį. Menas yra laikmečio, kuriuo jis kuriamas, atspindys arba tam tikras žemėlapis. Muzikos kūrinys turi daugybę apraiškos stadijų – juk ir kūrinio atlikimas yra jo sukūrimas čia ir dabar, tad menas yra tarsi socialinės būties ir įvairių kultūrinių aspektų mandala. Galima bandyti nuo to atsiriboti ir prisišlieti prie užmuzikinių srovių ar socialinių tendencijų, tačiau bet kokiu atveju menas galų gale pasakys pats, savo kūrybine forma, kas konkrečiu metu vyko.

Mėgstu cituoti kompozitorių Davidą Langą: jis sako, kad kuria muziką todėl, kad yra dalykų, kurių pasakyti kitaip jis tiesiog negali. Aš lygiai taip pat: jeigu galėčiau pasakyti žodžiu – rašyčiau, jeigu galėčiau perteikti vaizdu – tapyčiau. Muzika turi ypatingą ryšį su žmogaus emocijomis ir protu, tad nebūtina savo minčių, perteiktų muzikine kalba, įprasminti konkrečiomis, aiškiomis formomis.

– Kūrinys „Apie būtį“ pirmą kartą skambės Kauno valstybinėje filharmonijoje ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Nacionalinės įstaigos kontekstas reikšmingas, bet ir įpareigojantis. Ką jums pačiam tai reiškia?

– Tai didelė garbė, bet kartu ir išbandymas. Instituciniai, socialiniai ir muzikiniai lūkesčiai įpareigoja, neišvengiamai tenka ieškoti būdų, kaip juos pateisinti, bet likti ištikimam savo idėjoms, nes tik jos veda į priekį. Labai džiaugiuosi, kai mano muzika randa būdą materializuotis ir suskambėti atliekama simfoninio orkestro, tai yra didelis įvykis. Instrumentinė akustinė, ypač simfoninė, muzika Lietuvoje yra elitinis menas, kurį turime puoselėti visomis išgalėmis, juo domėtis. Kompozitoriai turi lavinti klausytoją, klausytojas turi lavinti kompozitorius, visi kartu turime sugyventi ir judėti į priekį.

– Minėjote elitinio meno sąvoką. Ar tikslinga šiandien skirstyti meną į elitinį ir kitokį – tarsi skirtą mažiau išsilavinusiems, paprastesnį?

– Sakydamas „elitinis menas“ galvoje turiu istorinę vertę, nes simfoninės muzikos tradicija yra tam tikra mūsų tapatybės dalis, mūsų paveldas. Simfoninė muzika Lietuvoje turi labai gilias šaknis, tačiau jeigu šios tradicijos nepuoselėsime, galime ją lengvai prarasti. Elitizmo klausimu socialiniu aspektu esu gana skeptiškas, nes laikau save paprastu žmogumi. Man teko išbandyti įvairias meno sritis – dailę, džiazą, teko groti ir Pilies gatvėje, ir Didžiojoje filharmonijos salėje. Manau, kad sienos tarp aukštojo meno ir gatvės meno yra įsivaizduojamos, nelabai jas pripažįstu. Labiau tikiu atsidavimu darbui, idėjai ir profesionalumui. Profesionalumo nesiečiau su diplomu, nors papildomos kompetencijos niekada nepakenkia. Profesionalu laikau žmogų, kuris labai gerai kontroliuoja savo darbo medžiagą, savo sritį ir gerai žino, ką daro, kur link juda. Galbūt egzistuoja platesnio vartojimo ir greitesnio tiražavimo meno formos, tačiau skirstyti meno į didikišką ir prasčiokišką neverta, nes kultūros srityje svarbus abipusis ryšys, kuris padeda augti ir vystytis ne tik kultūrai, bet ir visuomenei.

– Proga diktuoja klausimą apie lietuviškąjį pradą muzikoje. Ar lietuviškumas kuriant jums svarbus?

– Tai labai atviras klausimas. Diskusijose apie tai, kas yra lietuviškumas, dalyvauti visuomet įdomu. Neuromokslininkai teigia, kad tautinės tapatybės ląstelės mūsų smegenyse dar neaptiko, tačiau lietuviškumas kultūroje yra susijęs pirmiausia su tradicija. Aš, kaip kūrėjas, semiuosi įkvėpimo ir patirties iš meistrų, kurie kuria aplinkui mane, arba iš tų, kurių jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau jaučiu, kad ir mano kartos kompozitoriai jau tampa savotiška trąša jaunesnei kartai. Idėjų apykaita visada vyksta, ir, matyt, čia ir yra ta lietuviška mokykla: ne kažkas abstraktaus, pavyzdžiui, liaudies meno citavimas ar inkorporavimas į meno kūrinį, suteikiantis kažkokią tautinės tapatybės emblemą, bet konkretūs žmonės.

Grįžtant prie anksčiau išsakytos minties, kad menas yra bendros visuomenės minties atspindys, lietuvių autorių kuriamas menas pats savaime yra lietuviškas. Kita vertus, daugelis mano kartos kompozitorių Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra studijavę sutartinių struktūras ir jų veikimo principus, tad kartais atrodo, kad tokios žinios padeda formuoti tam tikrus muzikinių minčių srautus ir kūrybos procese juos kontroliuoti. Tačiau net ir tokią tradiciją formuoja žmonės.

– Kuriate labai skirtingų žanrų ir formų muziką – akustinę, elektroninę, nesvetimas jums ir džiazo kontekstas, repertuare nemažai muzikos teatrui ir kinui. Toks lengvai chaotiškas žanrų ir stilių kaitaliojimas – kūrybiškumo pagrindas ar išraiška?

– Apie tai sąmoningai negalvoju, kūrybos pavidalus diktuoja mąstysena. Natūraliai susiklostė, kad vis pasitaikydavo proga išbandyti jėgas dirbant prie įvairių žanrų, esu įsitikinęs, kad patirties niekada nebus per daug. Vis dėlto pagrindinės idėjos visada išlieka tos pačios, keičiasi tik priemonės, kuriomis jas įgyvendinu. Pripažįstu, kad mano kūrybos repertuaras yra labai įvairus. Galėtų būti ir dar įvairesnis, bet tam nėra laiko. Man kūryboje visada įdomu bristi į naujus vandenis, nesu toks kūrėjas, kuris aria ir puoselėja vieną vagą. Sakyčiau, esu įvairių meškerių žvejas. Tačiau juk visas mūsų gyvenimas gana padrikas, chaotiškas, tik žmogus linkęs bandyti savo gyvenimą struktūruoti – viską paskirstyti tolygiai, išmatuoti. Gyvenimas kur kas didesnis už žmogų. Kūryboje kartais pavyksta tą gyvenimo dydį šiek tiek atspindėti – chaosą, jo absurdą, o galbūt už absurdo slypinčią prasmę.

Kas? Koncertas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – Vasario 16-ajai.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Vasario 15 d. 18 val.

Neseniai Lietuvos muzikos informacijos centras išleido jo kūrinį "Audiodoodle #3", kurio natas redagavo veržlus belgų ansamblis "Khaldei Trio", prieš porą metų atlikęs kūrinio premjerą. Pasirodžiusio leidinio proga muzikologė Sigita Ilgauskaitė muzikos informaciniam centrui kalbino kompozitorių apie kūrybą, žaidimą, kaitavimą, rožių auginimą, šuns vedžiojimą ir ką tik nori.

– Baigėte Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokykloje skulptūrą?

– Taip, baigiamasis darbas buvo skulptūros. Tačiau aš įstojau, berods, metais anksčiau ir vienuoliktoje klasėje jau buvau laisvas. Tada susimąsčiau apie gitarą, nors tėvai dailininkai ir su muzika neturėjo nieko bendro. Vieną dieną tėvas manęs užklausė, tai ką aš ketinu daryti? Aš toks, visas jaunas ir mandras, atsakiau, kad – groti! O jis man tėviškai patarė. Sako: "Nieko aš nesuprantu apie muziką, bet jei tu nori iš to gyventi, tai reikia daug meškerių užmesti." Ir aš pasinaudojau šiuo patarimu. Visur, kur kviesdavo, sutikdavau. Dabar gal mažiau, bet anksčiau norėjosi visur dalyvauti ir jėgas išbandyti.

– Esate labai užimtas žmogus. Rašote pačią įvairiausią muziką – kinui, teatrui, televizijai, kartu jūsų muzika skamba tradicinėse koncertų salėse, šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Čia, žiūrėk, Roskildės šviesų festivalyje Danijoje pristatinėjote ir atlikote elektroninės muzikos projektą "Robotic Folk", o po kelių mėnesių Lietuvoje skamba koliažinė opera "Mažvydas", kurią atlieka "Lietuvos" ansamblis. Susidaro įspūdis, kad vienu metu dirbate prie kelių projektų iš karto.

– Kai daugiau dirbau prie reklamų ar kitų taikomosios muzikos projektų, kūrybą natūraliai priklausė nuo terminų. Juk turi padaryti viską laiku, nes yra kažkas, kas laukia už nugaros ir neleidžia atsipalaiduoti. O kai kuriu muziką sau, niekas nespaudžia. Tačiau vis tiek dažniausiai yra terminai. Todėl atėjus laikui nesvarbu, kiek jau yra sukurta, imi ir pabaigi. Tiesa, anksčiau buvo dar ir naktis, dabar lieka tik diena. Nebe tie metai... (šypsosi).

– Tai svarbus ne projektų kiekis, bet laiko vadyba?

– Davidas Langas yra sakęs, kad galutinis terminas yra būtent tai, kas tave įveda į formą, įformina. Jis sugretino termino pabaigą su žmogaus mirtimi. Tai yra kiekvieno mūsų gyvenimo galutinis terminas. Nes jei gyventume amžinai, galėtume daryti ką norime, o kai žinome, kad vis tiek reikės sąskaitas apmokėti, elgiamės kitaip... O dėl tų darbų – viskas susidėlioja savaime.

– Tačiau įvairūs veiklų deriniai man atrodo žavūs ir įspūdingi, o dar skiriasi ir žanrai, ir apimtys...

– O dar ir dėstyti reikia! (juokiasi). Bet viską galiu paaiškinti. Viskas yra daug paprasčiau ir išeina natūraliai. Viskas dėliojasi po truputį, apmąstant ir stengiantis, kad būtų įdomu ir nuoširdu. Būna taip, kad prie projekto sirpstu ir net įeinu į tam tikrą transą. Vis dėlto kūryboje pasitaiko įvairių stadijų. Tarkim, techniniai natų koregavimo darbai ar papildomas orkestruotės sukūrimas. Tada tenka rinktis – ar kurti kokį elektroninį projektą, kur viskas paprasčiau, ar natas rašyti ir labiau vargti. Tačiau tai irgi labai svarbu ir reikalinga. Kūryboje nutinka visko. Būna, kad ir užkliūvu, suklumpu. Vieną kartą, gavęs užsakymą, rašiau, kūriau, bet kūrinys išėjo ir per ilgas, ir per sudėtingas.

– Iš aktorių dažnai gali išgirsti, kad jie turi įeiti ir išeiti iš vaidmens. O kaip yra kompozitoriui? Ar, kuriant kelis muzikinius projektus, reikia kažkokių panašių technikų?

– Yra visaip. Būna, kad kai kurios idėjos užsimiršta, kai kurios iškyla, tad jas reikia susižvejoti, sugrįžti. Kartais būna ir fizinių dalykų, kai galvoje nepaliaujamai skamba melodija ar motyvas. Tačiau geriau į tai nekreipti dėmesio, nes galima ir išprotėti. Tada geriausia atsipalaiduoti ir naujai įkrauti vidines baterijas. Va, dabar neseniai – rožes sodinau.

– Kalbant apie rožes... Esate sakęs, kad tau svarbu susikurti vidinę ramybę ir tylą – tada kurti galima praktiškai bet kur. Per karantiną buvote išvykęs į sodybą. Ar ten buvo vieta, kur galėjote įsikrauti, nurimti, mėgautis laiku, ar vis tiek pasinėrėte į kūrybą?

– Sodybos galima net ir neakcentuoti. Tiesiog per karantiną aplankė mintis, kad aš niekam neskolingas jokios muzikos! Nebeliko ką kurti! Aplankė ramybė, kaip akmuo nuo širdies nukrito ir tada atsitraukiau nuo jos. Todėl aš einu grėbti lapų, kalti, malti, šunį vedžioti, ką tik nori. Nes reikia atsvaros, reikia kartais pirštus į žemę suleisti. Aš esu labai prastas meistras, bet vis tiek galiu kokią tvorą suręsti. Net ir sportas padeda. Mano vienas bičiulis pakvietė pamėginti jėgos aitvarus, nors nieko ten nenusimanau. Būna – krentu, susižeidžiu, tempia mane per vandenį... bet čia gyvenimas! O muzika yra toks savotiškas sėdėjimas savo galvoje, kažkokiame debesyje.

Pamenu, parašiau "100 pavasarių" pagal Kazio Binkio eilėraštį, bet norėjosi atitolti nuo tų poetinių, romantinių saulės, rasos, miško ir kitų gamtos aprašymų. Reikėjo kažko aktyvaus, netikėto. Sukūręs kūrinį paprašau žmonos: "Gali peržiūrėti?" O ji po kurio laiko sako: "Kokias čia nesąmones prirašei, man baisu pagalvoti, kas tavo galvoje?" Bet va, jauni atlikėjai, trio "Claviola", kurie dar atviri, alkani, dėkui jiems, puikiai atliko tą kūrinį. Tačiau visur reikia atsvaros ir todėl tie prisilietimai prie žemiškų, buitinių dalykų yra būtini.

Esu labai nereiklus ir minkštas kompozitorius, nes kiekvienas atlikimas man yra šventė ir didžiulis džiaugsmas.

– Ne kartą aktorių interviu esu skaičius, kad jie darbą televizijoje ir teatre visiškai išskiria. Tarsi teatras yra ta sritis, kur jų širdis, o dažnai darbas televizijoje – tiesiog daug pelningesnė veikla, iš kurios galima padoriai gyventi. O kaip muzikoje? Ar yra finansiškai pelningesnė ir ne tokia pelninga muzikos sritis?

– Žinoma, kad taip. Muzikoje yra labai daug sričių. Viena pelningesnių yra vadinamoji taikomoji muzika. Tačiau ir ji labai skirtinga. Gali būti grynai komercinis, techninis užsakymas, o gali būti užsakymas, kuriame vis tiek ką nors atrasi, galbūt dirbsi su komanda. Tačiau reikia specializuotis, nes amatas kurti komercinius fonus reklamoms turi savo specifiką. Pamenu, kai buvau jaunas ir išvykau į "Bang on a Can" stovyklą, vyko susitikimai su Michaelu Gordonu. Priėjęs prie jo pasakiau, kad štai pradėjau kurti muziką televizijai, reklamai, o jis taip ramiai: "Na, taip, amatas..." Tada aš jo nesupratau, nes galvojau, kad koks didis dalykas yra, kai eidamas pro parduotuvę gali išgirsti savo muziką, bet dabar suprantu, jog yra dalykai, turintys didesnę ir mažesnę išliekamąją vertę. Tiesiog vieni darbai padeda susimokėti už šildymą, o kiti yra artimesni širdžiai, tačiau negalėčiau muzikos sričių padalyti taip, kaip aktoriai su teatru ir televizija.

– Kalbant apie projektus kyla klausimas, tai kaipgi atsiranda kūrinių užsakymai?

– Sunku įvardyti, ar esu labiau prie elektroninių, ar prie akustinių menininkų, bet darau tai, kas įdomu. O užsakymai dažniausiai atsiranda iš ankstesnių darbų ir idėjų, kurias esu anksčiau aptaręs ir kartais tiesiog supuola palankios aplinkybės tiems projektams įgyvendinti. Tačiau užsakymai yra visų meno, muzikos renginių ir festivalių programų formuotojų ar vadybininkų rankose. Tų, kurie daro tą didelį nematomą darbą. Kompozitoriai čia yra tik mažas varžtelis. "Audiodoodle #3" atveju tai buvo Zita Bružaitė, kuri paskambino ir paklausė, ar sukursiu naują kūrinį festivaliui "Iš arti". Lietuvos muzikos informacijos centras irgi daro didelį darbą, kad leidžia Lietuvos kompozitorių natas. Mes ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedroje pašnekam, kad akustinę muziką reikia palaikyti, nes tai nykstantis dalykas.

– Kadangi jau pradėjote kalbėti apie trio "Audiodoodle #3", tai papasakok plačiau, kaip atsirado šis kūrinys? Nes pagal numeracija tai jau trečias "Audiodoodle"...

– Pirmo nėra. Visada pradedu nuo antro. Aš specialiai taip darau, kad atrodytų solidžiau (šypsosi).

– Tai klastojate faktus, nes žmonės ieškos to pirmojo!

– Ne, aš tiesiog žaidžiu. Arba bus galima atgaline data sukurti... Kažkada man padarė labai didelę įtaką Jorge Luiso Borgeso recenzija neegzistuojančiai knygai. Studijuodamas muzikos estetikos kurse aš irgi rašiau recenziją savo neegzistuojančiam kūriniui, tarsi iš ateities. Tai savotiška žaidimo forma.

– O koks yra jūsų kaip kompozitoriaus santykis su atlikėjais? "Audiodoodle #3" premjerą atliko "Khaldei Trio" iš Belgijos. Tad kaip vyko darbas, ar tareisi su jais, ar tau buvo svarbi jų nuomonė?

– Būtų nuostabu, jei muzikos kūrinys atitiktų teatro pjesę. Pagal ją vieną gali pastatyti daug skirtingų spektaklių. Muzikoje šiek tiek kitaip. Be abejo, gali būti skirtingos atlikėjų interpretacijos, tačiau dažnai nutinka taip, kad atlikėjui natos yra šventos ir jis nenori nieko keisti. O man visada norisi diskusijos su atlikėju ir ieškojimo, kaip kūrinys galėtų skambėti. Kita vertus, aš esu labai nereiklus ir minkštas kompozitorius, nes kiekvienas atlikimas man yra šventė ir didžiulis džiaugsmas. Tarkim, "Khaldei" per repeticiją sugrojo "Audiodoodle #3" ir klausia: "Na, kaip?" O aš tik nykščius į viršų keliu, nes nėra ką jiems pasakyti, kai jie groja kaip dievai. Net pats nustebau, kad aš šį kūrinį parašiau.

– Man atrodo, kad jūsų muzikoje yra daug pozityvumo ir žaidimo. Sakyčiau, kad tai gan retas bruožas lietuvių kūryboje ir muzikoje.

– Be abejo, nereiškia, kad jei daug šypsausi, tai neturiu problemų ar bėdų. Tačiau kartais net ir pačius sunkiausius dalykus geriau paleisti su šypsena ir gal nuo to bus lengviau tiek tau, tiek kitiems. Kalbant apie kūrybą... Atrodo, kad žymiai lengviau yra vaikščioti su juodais rūbais – mažiau tepasi, derinti nereikia. Bet kažkada aš kalbėjau su gotais ir jie man pasakė, kad yra baltieji gotai – baltai apsirengę, baltais plaukais. Todėl aš save priskirčiau prie jų. O jeigu rimtai, tai mes augame esant tam tikrai muzikos tradicijai, kuri atskleidžia to meto aktualijas. Išgyvenus sovietinę priespaudą, tam tikro rokenrolo ir laisvės pokštauti lietuviškoje akustinėje muzikoje tikrai trūksta. Tuo labiau, minorine derme lengviau rašyti. Bet aš sau pasakiau, kad tam nepasiduosiu (šypsosi).

Didysis stebuklas

– Kaip atsidūrėte teatre?

– Į šiuolaikinę muziką atėjau iš džiazo. Džiazas – tai nuolatinis muzikos komponavimas čia ir dabar, tiesiog scenoje – tai improvizacija. Taigi muzika scenoje man nebuvo naujiena. Su bendramoksliais J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje esame pastatę miuziklą „Aidas ir Aida“. Vėliau, studijuojant kompoziciją, tuometė LMTA Teatro fakulteto dėstytoja Silva Krivickienė pakvietė sukurti muziką studentų spektakliui pagal Sauliaus Šaltenio pjesę „Jasonas“. Vėliau parašiau muziką dar keliems LMTA studentų spektakliams. Tai buvo puiki mokykla. Tačiau vieno lemiamo įvykio negalėčiau įvardyti, nebuvo tokio jausmo, kad štai – aš jau teatre. Muzika randa daug kelių, kad būtų išgirsta, vienas tų kelių – teatras.

– Kuo jums įdomus teatras – kuo muzikos rašymas spektakliui skiriasi nuo šiaip muzikos rašymo? Ar tai yra apribojimas, ar suteikia kokių nors kitų galimybių?

– Teatre man patinka kolektyvinė kūryba. Kartu sukuriame žymiai daugiau, nei sukurtume pavieniui. Kartais labai nustembu, kokių fantastiškų idėjų kyla kuriant kartu. Tai, mano manymu, yra didysis teatro stebuklas. Kurdamas koncertinę ar elektroninę muziką, žymiai daugiau laiko esu vienas su savo idėjomis, nei kurdamas muziką teatrui. Muzika filmui irgi turi daug kolektyvinio darbo elementų, bet filmas – kiek kitokia, modernesnė ir savaip žavi medija – skirtinguose etapuose užfiksuojami galutiniai rezultatai, aktorius suvaidina – viskas, montuotojas sumontuoja – viskas ir t. t. Teatre – stebuklas gali įvykti ir likus akimirkai iki premjeros pradžios, niekada neapleidžia archajiškos ir antikinės tradicijos dvasia.

Nesakyčiau, kad tai apribojimas. Kiekviena meno sritis – tai savotiškas iššūkis. Tereikia suprasti jos sąlygas, susigyventi su jomis ir stengtis pasiekti tobuliausią rezultatą.

Pro šokio prizmę

– Kaip gimsta muzika spektakliui – ar po pokalbio su režisieriumi, aktoriais, ar tiesiog perskaičius pjesę?

– Kiekvienas etapas – tarsi naujas, švarus baltas lapas, be išankstinių formulių. Kaskart mėginu apgauti save ir išbandyti naujus muzikos ir kitų teatre veikiančių elementų sąveikos būdus. Dažnai susėdę su režisieriumi aptariame būsimą spektaklį, galimas žaidimo taisykles, tuomet vyksta pjesės skaitymai su aktoriais. Būna, kad ir pati pjesė suteikia savotiškų užuominų apie galimą muzikinį sprendimą.

– Kaip jums atrodo, apie ką pjesė „Demonai“ ? Kas joje įdomiausia? Ar tekstas įkvepia kokius nors muzikos motyvus?

– Šią pjesę matau kaip sudėtingą ir dažnai neatkoduojamą žmonių santykių veidrodį. Daugelis dalykų mūsų gyvenime tėra paviršiniai, nors gana įprasti. Kita vertus, dažnai kasdienybę sujaukia sunkiai paaiškinami, gal net absurdiški, bet žavūs jausmų šuorai. Esu įsitikinęs – žmonių santykių negalime vertinti kaip plokščio grafiko „myliu-nemyliu“ arba „melas-tiesa“ ir panašiai, nes reiškinys yra daugialypis, skleidžiasi per begalę neišmatuojamų aspektų. Šią pjesę regiu pro šokio prizmę. Muziką padiktavo pjesės veikėjų gebėjimas peržengti kasdienio kalbėjimo barjerą ir atverti sunkiau įžodinamus siekius ar troškimus. Nesvarbu, ar jie apsimestiniai, žaidybiniai, o gal tikri ir giliai paslėpti. Tai padėjo atrasti muzikos raktą: užsimiršimas, šokis, kūno judesys. Supratau, kad geriausiai tiktų techno muzikos stilius. Šis stilius žavus tuo, kad jame negalioja tradicinė melodijos ir harmonijos samprata. Svarbiausia jame būsena. Tiesa, dabar mes techno vertiname kitaip nei 90-aisiais – pro postinterneto akinius, kurie suteikia muzikai papildomų spalvų.

Išleis vinilinę plokštelę

– Kokia muzikos funkcija „Demonuose“?

– Su kūrybine komanda stengėmės ieškoti mažiau įprastų muzikos veikimo teatre būdų. Šio spektaklio muzikinis simbolis – vinilinė plokštelė. Siekiame, kad aktoriai patys valdytų muziką, grotų ją iš plokštelių. Ketiname išleisti vienetinių vinilinių plokštelių kolekciją, kuri bus pagrindinė muzikinė medžiaga spektakliui. Tokiu būdu ji vienu metu gali tapti ir fonu, ir ritminiu pagrindu, ir dominante.

– Kodėl norite išleisti vinilinę plokštelę? Ar ji savarankiškas objektas, ar lieka susijusi su spektakliu?

– Tai nėra sprendimas dėl sprendimo ar dėl mados. Vinilinė plokštelė – tai savotiškas muzikos fizinis būvis, kuriantis tarsi muzikinę aurą, kuri, tikiuosi, padės ryškiau išsiskleisti esminiams pjesės aspektams. Iš kitos pusės, plokštelė – ji bus mono formato – turi įtakos ir muzikos kompozicijai, jos tembrinėms savybėms bei klausymuisi. Be abejo, bus galima įsigyti riboto tiražo kolekcinių egzempliorių – tai savotiškai pratęs spektaklio gyvavimą už teatro sienų.

– Ar aktorių balsai turi įtakos jums rašant muziką?

– Visi garsai teatre turi įtakos. Aktorių balsai – taip pat. Neturiu tiesioginio pavyzdžio, kaip jie paveikė mano kuriamą muziką, bet galiu pateikti kelias istorijas iš teatro muzikos kūrybos.

Su režisieriumi D.Rabašausku kurdami ankstesnį spektaklį, repeticijos metu už sienos išgirdome saviveiklos ansamblio repeticiją. Jo grojama muzika idealiai susiliejo su mano sukurta ir tuo pačiu metu skambančia muzika. Griebiau garso rašytuvą, nulėkiau iki repetuojančio ansamblio durų ir įrašiau. Ši tolima melodija tapo vienu iš pagrindinių leitmotyvų. Kito spektaklio garsiniu pagrindu tapo betonmaišė, tuomet garsiai dirbusi rekonstruojamo Klaipėdos dramos teatro fojė.

Spektaklio „Demonai“ premjera Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje – vasario 28 ir 29 d. 18.30 val. Bilietus platina „Tiketa.lt“.