– Priminkite skaitytojams „Planetos Polar“ susikūrimo ir savo vietos Lietuvos muzikos scenoje paieškos istoriją. Per tą laiką spėjo pasikeisti ir grupės pavadinimas...

Adomas: Iš pradžių buvome „Parranda Polar“, kuri gimė iš mano ir Vytauto (pirmojo grupės bosisto – aut. past.) patirčių Pietų Amerikoje ir Jono entuziazmo ir meilės bliuzui. Jonui cumbia  (tradicinis muzikos žanras, kurio kilmės šalis – Kolumbija, – red past.) pasirodė panaši į bliuzą ir jis inicijavo šio trio susibūrimą. „Parranda Polar“ grojo tipinę Pietų Amerikos kaimų muziką, kuri tais 2010-aisiais stebėtinai gerai prilipo čia, Lietuvoje. Per penkerius metus grojome daugumoje Lietuvos dvarelių, labai daug gegužinių ir festivalių papuošėme cumbia garsais ir savo nepostulatiška prezencija, kaip tikri cumbiamberai. Pajutome, kad tradicinės cumbia misiją įvykdėme ir turime judėti toliau. Taip atsirado „Planeta Polar“, kuri išsiveržė iš rėmų, pasistiprino instrumentus ir tapo garsiškai, techniškai ir muzikaliai daug sudėtingesnė ir įvairesnė. Norėjome tapti įdomūs ne tik tuo, kad esame cumbia grojantys lietuviai, o tapti savo cumbia išradėjais. Užtrukome, bet galima sakyti, kad mums pavyko, ir šį pavasarį mūsų kūrinį pastebėjo BBC, debiutinį albumą labai teigiamai įvertino pasaulinis muzikos žurnalas „Songlines“. Tame pačiame žurnale, tik jau kitame numeryje, pora puslapių buvo skirta „Planetai Polar“ kaip naujos anarchjiškos cumbia atlikėjams / kūrėjams iš Lietuvos pristatyti.

Jonas: Pamėgau cumbia iš Adomo siunčiamų filmukų ir muzikinių nuorodų iš Pietų Amerikos. Manau, mūsų vietos paieškos Lietuvos scenoje baigsis tuomet, kai ir mes baigsime ieškoti, tad dar negreitai (šypsosi). O anuomet, dar grodami „Parranda Polar“ vardu, smagiai leidome laiką nuo pat pirmojo koncerto. Greitai buvome pastebėti melomanų ir hipsterių, spėjome pagroti įvairiausiose vietose – nuo tranzo festivalių iki „Duokim garo“. Labai natūraliai per tą laiką keitėmės ir tapome „Planeta Polar“.

– Scenoje esate nemažai metų, abu muzikuojate ir kitose grupėse. Kuo svarbi, kuo papildo jus „Planeta Polar“ ir Pietų Amerikos ritmai?

Adomas: Taip, dabar turiu kitą muzikinį projektą, bet daugelį metų „Planeta Polar“ buvo pagrindinė ir vienintelė mano grupė. Į ją telpa nuostabiausia draugystė, daugybė jaunatviškų nuotykių, pažintys su daugybe užsienio muzikantų – nuo tikrųjų Kolumbijos cumbiamberų iki naujųjų tropinių ritmų interpretatorių.

Jonas: Pats niekada į tai nežiūrėjau vien kaip į Pietų Amerikos ritmus. Cumbia man patiko dėl  bliuzo aspekto, o world music mane traukė dėl profesinių interesų. Visada mėgau perkusiją ir bandymas ją įtraukti į standartinį būgnų komplektą buvo ir yra linksmas nuotykis. Šioje grupėje aš esu būgnininkas ir tuo mėgaujuosi.

G. Jundaitės nuotr.

– Kuo įkvepia Pietų Amerika ir kokių prisiminimų / asociacijų kelia šio žemyno kultūra?

Adomas: Pietų Amerikoje gyvenau porą metų. Ten išmokau ispanų kalbą, patyriau labai daug nuotykių, formavausi kaip žmogus. Paskui, kaip cumbia pionieriui Lietuvoje, man prilipo artimas Pietų Amerikai įvaizdis. Tačiau dabar, beveik po septynerių metų, man tai yra kaip tolimas sapnas – vis dar įkvepiantis kurti ispaniškai, ieškoti nestandartinių ritmų, pulsacijos ir šypsenos.

Jonas: Aš į už Atlanto esančius miestus ir kaimelius keliavau per Vytauto ir Adomo pasakojimus, o kadangi turiu lakią vaizduotę, man to pakako (šypsosi).

– Gal kelionės ir yra tas projekto įkvėpimo šaltinis? Kas jums svarbu keliaujant?

Adomas:  Labiausiai mėgstu keliones po gamtą. Įkvėpimo šaltinis yra viskas po truputį. Kartu, kai įvardiji, kad tam tikras dalykas yra tavo įkvėpimo šaltinis, tuomet jis tarsi išsprūsta. Čia tai, ko nevalia minėti (šypsosi).

– Lietuvoje tokių grupių daugiau nėra. Į ką lygiuojatės? Kas jums šio stiliaus idealai?

Adomas: Su idealais man visada buvo sunku. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje karštligiškai ieškodavau kažkokių panašių grupių ir dažnai nieko nerasdavau. Man vieni iš idealų buvo grupė „The Mauskovic Dance Band“. Su jais turėjome progų susitikti. Žavėjausi jų ritmu, garsais, atlikimu ir originalumu.

Jonas: Vis dėlto mūsų grojamos muzikos nedėčiau į jokį tikslų stiliaus stalčiuką, tai greičiau muzikinė scena, kurioje maišosi daugiau dalykų. Tikslių idealų vardų nepateiksiu, bet mane visada intriguoja geras, specifinės vakarietiškos muzikinės tradicijos ir kažkokios labai specifinės vienos ar poros šalių liaudies muzikos derinys. Gryna užsienio folkmuzika, žinoma, įdomu kaip grynuolis, tačiau smagiausi šioje muzikinėje scenoje gimstantys nauji deriniai.

– Debiutinis grupės albumas „Puro Carnaval“ pasirodė tik šiais metais.

Adomas: Albumo įrašai buvo baigti daugiau nei prieš metus. Užtrukome, nes norėjome albumo išleidimui suteikti tam tikro pagreičio ir iš pradžių pristatėme po singlą. Tai, kad šiek tiek nusikėlė albumo pasirodymas, lėmė ir tai, kad pradėjome bendradarbiauti su leidybos kompanija iš Londono / Meksikos.

Jonas: Išleidome per vėlai, bet neišleisti būtų buvę tas pats, kaip nuspręsti nebegroti. Norėjome užregistruoti, kas sukurta, ir judėti toliau.

D. Valiaugos nuotr.

– Koks buvo albumo kūrybinis procesas ir kaip sekėsi jį dėlioti?

Adomas: Procesas buvo labai ilgas. Tai buvo pirmasis albumas, tad viską norėjosi perdaryti 20 kartų, 10 kartų pergalvoti ir patikrinti dar kelis kartus. Per tą procesą daug išmokau. Tikiu, kad kitų albumų leidyba klostysis greičiau ir sklandžiau. Iš kitos pusės, einame niekieno nepramintu keliu, iš dalies stengėmės išrasti savitą skambesį, aranžavimo stilių ir eksperimentavome neperžengdami popstruktūros ribų. Labai smagu, kad daug žmonių, ypač tų, kurie išmano muziką, pastebi albumo originalumą. O pats albumas „Puro Carnaval“ labiausiai yra apie muziką. Apie labai energingą, labai turtingą spalvų ir įtakų iš įvairiausių muzikinių stilių muziką. Galima sakyti, kad albume yra ir nemažai psichodelikos, nes mane labai domina pasąmonės tema, muzikinis siurrealizmas, o kartu ir šviesa. Muzikaliai tai yra  stilių ir įvairių muzikos formų maišymo eksperimentas. O paviršiuje, labai giliai nelendant, – tai labai smagi muzikėlė, tiršta spalvų, kaip tropinis sodas, kur geros sąlygos viskam augti ir žaliuoti.

– Kas toliau? Ką dar planuojate kaip grupė ir kaip asmenybės?

Adomas: Planuojame kitą albumą. Išleisti šį albumą labai ilgai truko ir su juo atsikąsta šiokios tokios patirties. Dabar norisi nerti truputį į laisvesnes formas, pabandyti pasivyti kažkokį šiuolaikišką muzikinį jausmą ir kartu kurti savo naują ir šviežią muzikinį pasaulį. Tikiu – kitas albumas bus mažiau intensyvus, brandesnis ir gilesnis.

Šio, kaip ir kitų „Piano & A Microphone“ koncertų pajamos bus skirtos drąsiems siaubingą tragediją išgyvenantiems Ukrainos žmonėms. Dabar mūsų finansinė, humanitarinė ir moralinė parama yra tokia pat svarbi kaip karo pradžioje. Privalome padėti tais būdais, kuriais galime.

Jono kasdienybėje kūrybos šiuo metu mažai dėl visiems suprantamų priežasčių. Bet, kaip sako pats, muzika veikia kaip terapijos forma.

„Dabar svarbūs ne tekstai ar apibrėžtos temos. Kadangi dažnai rašau tai, apie ką mąstau, o šiuo metu mintyse karo siaubas, toks darbas dabar nevyksta. Visai kita – garsiniai ir instrumentiniai užsiėmimai, kurie raminančiai veikia. Kai pritrūksta žodžių, kalba jausmai. Muzika – gryniausias jausmų konvertuotojas“, – kalbėjo Kabloonak.

Kabloonak yra besikalančio pavasario ir melancholijos dainius, kurio muzika tinka ir pilkiems, ir spalvotiems vakarams. Jo dainos gyvena kažkur palėpėje ar šešėlį mėgstančiame kampe. Jono Narbuto muziką galima nešiotis kišenėje ar klausytis prisikišus visai arti ausies. Tokiame formate šiltą guolį primenanti muzika suskambės naujai.

Įpratęs laikyti rankose gitarą ir vasarą išbandęs didžiąją Lukiškių sceną atviram ore, dabar muzikantas vieno instrumento ir svajingo vokalo pagalba kurs ryšį su kiekvienu iš mūsų. Jonui pačiame cerkvės centre talkins tik fortepijonas, mikrofonas ir talentingas pianistas Giedrius Nakas. Tokio koncerto Jonas dar niekada nėra turėjęs ir tai intriguoja.

Artistas, vieta, nuotaika. Ši koncertų serija ir formatas yra įkvėptas legendinio Prince‘o albumo „Piano & A Microphone 1983”. Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė pati padiktuos vakaro spalvą ir emociją kiekvienam žiūrovui, kuris atlikėją stebės 360 laipsnių kampu. Galbūt išgirsime ir garsus iš balandžio pabaigoje pasirodysiančio Kabloonak albumo „Miniature“.

„Ar tas stebukladario stebuklas įvyks – pamatysime, tačiau ir be jo, manau, jog šios lokacijos pridėtinė vertė kuriant pakilią ir intymią atmosferą yra milžiniska. Juk tokios erdvės ir buvo kurtos balsui sklisti. Noriu pats čia išgirsti savo balso aidą“, – sakė Kabloonak.

„Piano & A Microphone“ serijoje save jau išbandė Gabrielė Vilkickytė, Alina Orlova, Giedrė, „Golden Parazyth“ ir Monika Linkytė.

Patvirtinta, kad kitą ketvirtadienį šiame formate pasirodys ir „Abudu“ siela Domantas Starkauskas. Domantui tai taip pat bus pirmas toks kartas karjeroje. Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje „Piano & A Microphone“ serija tęsis iki gegužės 5 dienos. Organizatoriai primena, jog šį pavasarį „Piano & A Microphone“ dar išvysime Migloko ir Džiugą Širvį iš „Jautì“. Jau patvirtinta, kad ši koncertų serija bus pratęsta ir rudenį.

Atlikėjas Jonas Narbutas neseniai su grupe žengė pirmuosius tarptautinius žingsnius Torūnėje, Varšuvoje bei Rygoje, o namuose buvo nominuotas trijose M.A.M.A. apdovanojimų kategorijose. 

Paskutinį žiemos mėnesį jis su scenos kolegomis tęsia kelionę per Vilniaus teatrų erdves – tai bus jau trečioji tokia scena, aplankyta sostinėje.

„Stengsiuosi atsiremti į natūraliai teatro kuriamą atmosferą. To pasekoje, bandysiu sugroti kūrinių iš albumo, kurių dažnai atsisakau per kitus koncertus, ištrauksiu eskizų, tinkamų parodyti intymesnėje erdvėje bei naujausius, bet jau su grupe atkaltus gabaliukus. Jei bus svečių, jie ir taps dekoracijom, o jų gali būti…“, – apie būsimą pasirodymą pasakoja „Kabloonak“ (Jonas Narbutas).

Pasirengimas koncertui vyksta „kabloonak’išku“ tempu: „keičiu gitaros stygas, dažnai žiūriu į mėnulį ir kontempliuoju apie pasirodymą“, – sako Jonas. 

„Kabloonak“ baladės jau ne vienerius metus skamba Mažajame teatre, spektaklio „Fantazijus“ metu, o antrąjį albumą muzikantai pristatė teatre „Vilniaus klasika“. Tuo tarpu šį rudenį užgimusios dainos kartu su albumo „Kabloonak“ kūriniais Menų spaustuvėje vasario vidury skambės pirmą kartą.

„Išskirtinai kultūrinei veiklai skirtos erdvės visad turi pridėtinę vertę joje vykstantiems renginiams. Šiuo atveju, teatrų scenos – netgi labai tinkamos muzikai, turint omeny, kad spektaklis ir koncertas savo fiziškumu nėra taip toli vienas kito“, – sako atlikėjas.

Pasak muzikanto, teatras rečiau išeina už savo ribų: „Visai atvirkščiai – gyvą muziką įprasta girdėti bet kur, kur pilsto gėrimus ir gali sutalpinti porą pakylų muzikantam. Labai malonu, kai yra proga ir muzikiniam, bet ne būtinai klasikiniam renginiui suteikti to intymumo ir erdvės būti išklausytam“, – džiaugiasi „Kabloonak“. 

Kartu su Jonu Narbutu (muzika, žodžiai, vokalas, gitara) pirmo naujųjų metų koncerto scenoje pasirodys nuolatiniai jo palydovai – Šarukas Joneikis (bosinė gitara, pritariantis vokalas), Mantas Joneikis (gitara, sintezatorius, pritariantis vokalas), Alanas Gurinas (gitara) ir Augustas Baronas (būgnai). 

„Kabloonak“ 2020-aisiais savo grupei linki likti draugais: „Jei visi atskirai bus laimingi, tai ir grupė klestės, bent jau emociškai. Kokie bus ateinantys metai? M.A.M.A., Grammy, kas žino…“ 

Visų pošventinę melancholiją jaučiančių klausytojų „Kabloonak“ lauks šeštadienio, vasario 15-osios vakarą, 19 valandą Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6).

Vietų mažėja, paskutinius bilietus į koncertą įsigyti galima čia: https://kakava.lt/renginys/kabloonak/1300/3190

– Augote keturių vaikų šeimoje, kone visa šeima – vienos ar kitos krypties menininkai. Kokia buvo jūsų vaikystė, paauglystė?

– Bohemos vaikystėje būta tikrai daug, tą atmosferą kūrė ir vieta, kur gyvenome, ir tėvų draugai – skulptoriai, muzikantai. Labai smagiai gyvenome sename name prie Užupio. Pamenu, žiemą, kai užšaldavo vamzdžiai, eidavome pasisemti vandens į Vilnelę. Galima sakyti, gyvenimas buvo bohemiškas, o vaikystė turtinga dėl to, jog buvome ne itin saugomi ir galėjome daug ką veikti patys sau. Lakstėme kiemais, žaidėme, mokėmės įvairių dalykų – kurti laužus, kūrenti pečius, karstytis po medžius. Šis gyvenimo etapas buvo be galo gražus.

– Esate pasakojęs, kad pirmieji jūsų muzikiniai dievukai buvo "Led Zeppelin" ir Billy Joelis. Kas dažniausiai skamba jūsų ausinėse šiandien?

– Taip, tai buvo pirmieji dievukai, prie jų dar reikėtų paminėti ir Vytauto Kernagio "Baltojo Nieko daineles" – tai irgi buvo labai stiprus įkvėpimas vaikystėje, kažkas visiškai paprasto, lietuviško. Vėliau daug muzikos atėjo per vyresnį brolį ir seserį. Sunku konkrečiai pasakyti, ko šiuo metu klausau. Stengiuosi atrasti naujų atlikėjų, kurie šiais laikais jau nebekuria, bet jų dar nesu perklausęs – dažnai ieškau aštuntojo dešimtmečio muzikos. Ir, aišku, viena ausimi klausau to, kas vyksta dabar, tačiau šiuo metu sunkoka kažką įdomaus rasti. Prieš porą metų buvo didelis indie muzikos pakilimas, gausus importas iš užsienio, daug jaunų ir šauniai grojančių grupių, o dabar – tarsi ramybės atoslūgis. Be to, dar mėgstu pasiklausyti, ką groja mano draugai.

– Kokių emocijų siekiate gauti iš muzikos ir kitų meno rūšių? Dažniau ieškote katarsio ar nusiraminimo?

– Gal labiau pirmasis variantas. Nusiraminimo ieškau grodamas pats, o klausantis kitų kūrybos norisi patirti energijos krūvį, katarsį, išgyventi svajonę. Dažnai mėgstu klausytis muzikos kur nors eidamas arba judėdamas, taip būvis tampa produktyvesnis.

– Pusiau profesionalią muzikinę veiklą pradėjote dar būdamas keturiolikmetis su grupe "Bekešo vilkai". Prisiminkime tą laiką. Ar tuomet jautėte, kad buvimas scenoje – jūsų tikrasis pašaukimas?

– Tada man buvo taip gerai, kad galvojau, jog apskritai niekada ir nebebus geriau. Grojau su draugais, atrodė, jei su ta chebra, su kuria nori leisti laiką, gali dar ir groti, – ko daugiau galima norėti? Tame ankstyvame amžiuje buvo labai smagiai įsijausta, daug stipriau negu kada nors vėliau gyvenime. Tai buvo tarsi stebuklingas užtemimas su daug svajonių, gausybė netikrų ir tikrų idealų su tuo susieta, kai svarstai, negi tu – vienas iš jų, lipi ant scenos ir dalijiesi muzika? Šie laikai – šioks toks rokenrolas, o paauglystėje tai buvo labai stipru.

– Ar kada nors vėliau yra pasitaikę minčių keisti profesinę kryptį?

– Gal tuos momentus pavadinčiau kartkartėmis pasitaikiusiais sugrįžimais į realybę. Tokiomis akimirkomis suvoki, kad galbūt viskas nebus taip, kaip tu norėjai, kad kai kurios ambicijos neišsipildo, dalykai kartojasi. Ir kad finansiškai tai nėra labai lengva profesija. Tačiau visos abejonės – tik dėl to. Niekada neatrodė, kad, jei atsirastų kitų interesų, jie man kliudytų kurti muziką.

– Beje, pakeitėte ne vieną mokyklą. Kaip į tai reagavo šeima? Ar nebuvo nerimo, kad sūnus nueis klystkeliais?

– Mokyklą aš neoficialiai mečiau, tik mama man niekada neleido jos mesti iki galo. Tikrai daug prinervinau mamą, tačiau tuo pat metu neabejojau dėl savo sprendimo, ir, greičiausiai, ji suprato, kad neverta su manimi per daug pyktis (juokiasi). Nors mes smarkiai ir nesipykdavome. Tai nebuvo tinginystės klausimas, tiesiog tose mokyklose jausdavausi nepritapęs. Vieninteliai gražūs mano prisiminimai, susiję su mokykla, yra iš pradinės "čiurlionkės", iki ketvirtos klasės. O paskui visą gyvenimą buvo mokyklos vengimas.

– Klausantis jūsų kūrinių nelengva iššifruoti, ko juose daugiau: šviesos ar tamsos. Pats viename interviu prieš keletą metų minėjote, kad nostalgija ir vienatvė – puikūs įkvėpėjai. O kokios emocijos ir kokie įvykiai dažniausiai tampa jūsų įkvėpimu kuriant šiandien?

Nusiraminimo ieškau grodamas pats, o klausantis kitų kūrybos norisi patirti energijos krūvį, katarsį, išgyventi svajonę.

– Smarkiai niekas gal ir nepasikeitė, kažkokia problematika visuomet yra – apie ją kurti įdomiau. O dėl šviesos ir tamsos – ne vienas kūrėjas vis dažniau kalba, kad tamsūs ir šviesūs dalykai turi kontrastuoti, o absoliučiai šviesi kūryba nelabai įdomi. Mano kūryboje yra nemažai ironijos, kartu – ir nemažai labai atvirų išgyvenimų. Nepavadinčiau jų liūdnais, tai labiau pasipasakojimas, pasvarstymas, kad būna ir taip.

– Sutiktumėte su mintimi: laimė yra pernelyg rami ir statiška emocija, kad duotų kūrybinio įkvėpimo?

– Net nežinau, tiesą sakant, turbūt reikėtų tą laimę jaučiant ilgai pabūti, kad įsitikinčiau (juokiasi). Turbūt tai priklauso nuo to, prie ko esi pratęs. Kalbant apie etnografinį meną, šiltuosiuose kraštuose gyvenančių menininkų darbai dažnai spinduliuoja džiugesį. Tai paprasti dalykai, be didelių klausimų, tarsi graži saulėta diena, kuri tiesiog yra... graži ir saulėta. Gal daugiau nieko ir nereikia, tuo metu emocija tokia ir nesinori klausinėti. Norisi džiaugtis ta saule, ir tiek. Su kūryba irgi panašiai. Nereiškia, kad toks menas blogas, gal jis gali būti tiesiog gražus ir banalus.

– Neseniai išleidote vinilą. Kodėl šis formatas svarbus ir aktualus šiandien? Kokią emocinę reikšmę jums tai turi?

– Gal atrodo kitaip, bet po kompaktinių diskų tiek daug tų formatų ir neatsirado, o vinilas liko jų karaliumi. Man, kaip muzikantui, tai tiesiog savotiškas fetišas. Kartais savęs klausi, kodėl taip norisi išleisti albumą šiuo formatu? O štai neseniai po koncerto pirmą kartą pasirašiau savo vinilą ir tuomet jau supratau, kodėl vertėjo tai daryti. Nors muzika tarsi yra neapčiuopiamas dalykas, smagu galėti padovanoti tą fiziškumą. Sukurti tam tikrą skulptūrą yra geras jausmas. Be to, tikrai malonu klausytis muzikos iš vinilinės plokštelės.

– Kaip pats dažniau klausotės muzikos: naudojate "Spotify" ir panašias programėles, o gal senamadiškai sukate CD ir vinilus?

– Esu kažkur viduryje. Neturiu "Spotify", nors mano kūriniai ten ir yra – esu šiuo klausimu kaip batsiuvys be batų. O pats labai daug muzikos klausausi iš savo grotuvo "iPod shuffle". Šiuo metu mano patefonas sugedo, tad namuose klausausi muzikos per kolonėles. Mano kompiuteris vis dar iš tų, kurie groja CD (tai jau retas dalykas), todėl kartais mėgstu draugams ar šeimai įrašyti dainų rinkinius, padaryti savotišką kelioninį muzikos miksą.

– Naujasis jūsų albumas neturi pavadinimo. Kodėl?

– Šio albumo pavadinimas yra tiesiog "Kabloonak". Gal nuskambės labai pompastiškai, bet, pavyzdžiui, "Queen" ar "The Doors" turėjo to paties pavadinimo albumus, taigi, gal iš dalies tai klasikinis dalykas, kurį visi gali panaudoti nors kartą. Kitas momentas – kai nėra didesnio įkvėpimo, aiškesnės minties, kaip turėtum albumą pavadinti, nesinori ieškoti ir kurti kažko, kas nėra tikra. Šiuo atveju dar jaučiau, kad grupės pavadinimą žmonėms sunku įsiminti, taigi ne pro šalį, jeigu bus tik jis. O kartu tai ir praktiniai dalykai – norėjau visą vinilo viršelio plotą išnaudoti nuotraukai.

– Šio albumo atėjimas į pasaulį užtruko dėl to, kad, galima sakyti, buvote nubaustas už savo gerumą – pakviestas prisiglausti žmogus pavogė jūsų kompiuterį, kuriame buvo dalis kuriamo albumo dainų. Ar tokie atvejai, kaip minėtasis, nesugriovė pasitikėjimo žmonėmis ir noro jiems padėti?

– Buvau nubaustas ir už gerumą, ir už kvailumą (juokiasi). Žinoma, po to įvykio buvo šiokios tokios pagiežos, bet ji juk trunka neilgai. Kas žino, jei to nebūtų nutikę, gal ir nebūčiau to albumo baigęs įrašyti, gal man būtų pasibaigusios idėjos, gal reikėjo, kad mane kas nors nuskriaustų, o aš galėčiau apie tai pagalvoti ir parašyti dainą. Tas laikotarpis be kompiuterio buvo visai našus kūrybai, kai buvau per jėgą atribotas nuo interneto, turėjau daug laiko pagalvoti. Kita vertus, jeigu tikėtume karma, tai tikriausiai pats ir prisitraukiau tai. Galima pykti, bet galima ir džiaugtis, kad jis tik kompiuterį išsinešė (juokiasi).

– Feisbuke vis pasidalijate smagiais ir dažnai absurdiškais pastebėjimais, netikėtų vietų ir situacijų nuotraukomis. Tai tiesiog įgimtas pastabumas ar sėkmė susidurti su įvairaus plauko kuriozais?

– Nežinau, gal abu. Aišku, daug priklauso nuo to, ką tu gyvenime stebi, o aš daug žiūriu aplink save ir esu pastabus neįprastiems dalykams. Gal kas nors kitas į juos neatkreiptų dėmesio, o aš pasidaliju kažkuo, pro ką žmonės kasdien praeina, tarsi pastatau ant pjedestalo, ir staiga visiems tai atrodo labai ypatinga.

– Taip pat dalijatės ir smagiais piešinukais-komiksais. Kaip ir kada atsirado šis hobis?

– Tai mano pramoga, kuri lydi visą gyvenimą. Prasidėjo dar vaikystėje. Mano sesė ir brolis baigė Čiurliono menų gimnazijos Dailės skyrių, namuose dažnai turėdavo paišyti – tai mokytis štrichuoti, tai piešti natiurmortus. O aš sėdėdavau, kopijuodavau ir pavydėdavau, kad jiems taip gražiai pavyksta, o man – ne. Gal tai ir nebūtų į nieką peraugę, bet atradau savo braižą, paprastumą, nustojau sukti galvą, kad šioje srityje negaliu būti labai techniškas. Be to, man vis netyčia išeidavo visokie skirtingi personažai. Kiti ką nors gražaus nupaišo, o aš – kokį nors padarą. Matyt, tie padarai kažkur iš pasąmonės eina (juokiasi).

– Esate sakęs, kad nemėgstate isterijos. Kur jos šiandien pastebite daugiausia?

– Manau, kad ji natūraliai atsirado didėjant tempui – viskas dabar vyksta greičiau, prisideda prie to ir internetas. Toji isterija gal tokia savotiška populiariosios medijos maniera. Ji mane veikia neigiamai, nemėgstu jos, man tai tarsi dirginanti perkrova smegenims. Sunku net išgryninti, kas tai yra, bet, sakykime, tokia bendrinė maniera, kaip žmonės šiandien mėgsta bendrauti, ką nors reklamuoti, pristatyti. Tai atvejai, kai matai, kad žmogui nėra linksma, bet jis kratosi iš laimės, man atrodo isterija.

– Nemanote, kad taip yra dėl to, jog šiandien dėl visų socialinių medijų esame tarsi įpareigoti būti laimingi ir tuo girtis pasauliui?

– Taip, tai tikrai prisideda prie tos isterijos. Tarsi priimta, kad tokia išraiška ir būsena privaloma sveikam žmogui. Nemanau, kad taip yra. Galima ir reikia būti visaip.

– O ką patartumėte jaunuoliams, kuriems šiandien dar sunkiai sekasi atrasti save arba kuriems tenka laviruoti tarp to, ko trokšta širdis, ir aplinkos spaudimo turėti stabilų darbą?

– Patarti vargu ar galėčiau, nebent pasvarstyti, kaip jausčiausi aš. Juolab kad galutinis taškas mano atveju, veiklos prasme, toli gražu dar nepasiektas. Mano šeimoje niekada nebuvo manoma, kad būti menininku – kažkas blogo ar gėdingo, niekada dėl to nepatyriau spaudimo. Jei yra stiprus noras kažką daryti, tai ir pradedi tuo užsiimti. O rizikos momentas, man atrodo, yra visada. Jei vis dėlto reikėtų ką nors patarti, sakyčiau, reikėtų bandyti daryti – juk jie dar jauni, spės viską.

– Jau tuoj sulauksime kalendorinės vasaros. Kokią savąją planuojate ir įsivaizduojate jūs?

– Jaučiu, kad ši vasara man galbūt bus vasariška: bus pailsėta, nuvažiuota į kaimą ir prie jūros, nes matau, jog koncertų nebus taip gausiai, kaip ankstesnėmis vasaromis. Todėl tą laiką reikės protingai išnaudoti ir nepraleisti jo tiesiog mieste, pykstant, kodėl negroju vienur ar kitur. Reikės tos gražios dienos, apie kurią šnekėjome, ir galimybės tiesiog ja džiaugtis.

– O kokia būtent jums yra toji graži vasariška diena?

– Nors mėgstama veikla yra svarbu, bet toji diena galėtų būti visiškai nerūpestinga, leidžiama kaime, gaminant maistą ant laužo. Tokia, kai vienintelis dalykas, apie kurį galvoji – ką gaminsi vakarienei ir ką gaminsi pusryčiams. Toji ramybė galvoje yra didelė laimės dalis.