Jungtinėse Valstijose gyvenantis Lietuvos pilietis Grantas Arthuras Gochinas (Grantas Arturas Gochinas) byloje siekė įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais.

G. A. Gochino skundą teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą.

„Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į centrą, siekė ginti ne asmenines teises ar interesus, o gauti informaciją ir pateikti savo poziciją keliamu klausimu“, – rašoma teismo pranešime.

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2015 metais parengė pažymą, kad „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse“, jį tik „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Teismas trečiadienį įvertino, kad  Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras „savo poziciją dėl Jono Noreikos asmeninės ir darbinės veiklos Žemaitijoje ir jo galimos įtakos žydų masinėse žudynėse pagrindė faktiniais duomenimis bei rašytiniais dokumentais“.

„Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiga yra analizuoti istorinę medžiagą ir teikti išvadas dėl istorinių asmenybių veiklos, jis šią funkciją įgyvendino tinkamai“, – rašoma pranešime.

Jau kurį laiką Lietuvos žydų bendruomenė ir kai kurie intelektualai reikalauja pašalinti J. Noreikai skirtą atminimo lentą nuo Lietuvos Mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato Vilniaus centre.

Jie teigia, kad toks garbingas įamžinimas nedera su tuo, kad Šiaulių apskrities viršininku dirbęs J. Noreika pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

J. Noreikos atminimo lentos gynėjai akcentuoja, kad jis vėliau karo metais buvo pats įsitraukęs į antinacinę veiklą, buvo gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį, veikė antisovietiniame pogrindyje.

Karininkas buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų. Vokietijos okupacijos metais daugiau kaip 90 proc. iš jų nužudė naciai ir vietos kolaborantai.