Pavydėtinas atsidavimas uostams
Auksiniu laikotarpiu vadinamoje tarpukario Lietuvos jūrinėje istorijoje nebuvo kito žmogaus, kuris tiek daug davė uostų vystymuisi.
Su Jonu Šimoliūnu asocijuojasi beveik visi tarpukaryje vykdyti Lietuvos pajūrio uostų, krantinių statybos projektai, Dangės upės gilinimas, vidaus vandens kelio pritaikymas laivybai.
Jis tobulino Klaipėdos uostą, statė naują uostą Šventojoje, vadovavo Nidos ir Preilos žvejų uostelių statyboms.
Įdomu tai, kad daugelį tų darbų jis darė vienu metu. Tuo pat metu nuo 1924 iki 1936 m. jis buvo Susisiekimo ministerijos statybų vyriausiasis inspektorius, Klaipėdos uosto valdybos viršininkas (iki 1933 m.) ir pagrindinių statybos projektų vykdytojas, Šventosios uosto statybos viršininkas (1925–1930 m.).
Kyla klausimas, kaip taip daug vienam žmogui pavykdavo padaryti anais laikais, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei normalaus transporto ir keliauti tekdavo arkline brikele?
Apžiūra: statybų vykdytojai Kazimieras Gabrėnas ir Jonas Šimoliūnas laive Klaipėdos uosto vartuose 1933 m. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Žinios iš Rygos ir Helsinkio
Iš Panevėžio apskrities Daujėnų valsčiaus Jusėnų kaimo kilęs Jonas Šimoliūnas palyginti vėlai, jau būdamas 31 metų, baigė Rygos politechnikos instituto Statybos fakultetą ir įgijo statybų inžinieriaus specialybę.
Kyla klausimas, kaip taip daug vienam žmogui pavykdavo padaryti anais laikais, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei normalaus transporto ir keliauti tekdavo arkline brikele?
Jonas Šimoliūnas domėjosi upių ir jūriniais statybų reikalais.
Bet labiausiai jo kaip jūrų inžinieriaus įgūdžius galėjo išplėtoti tarnyba nuo 1916 m. Rusijos imperijos kariuomenėje, kai jis, diplomuotas statybininkas, buvo paskirtas karo inžinieriumi Suomijoje, Helsinkyje. Žinoma, kad Suomijoje, o iš dalies ir Sankt Peterburge, jis statė kelius.
Kurį laiką J. Šimoliūnas domėjosi ir vandens keliais, tyrė Ventos-Dubysos-Nemuno-Augustavo kanalo-Vyslos vandens kelią. Kurį laiką jis dalyvavo ir Ventspilio uosto statybose.
Helsinkyje J. Šimoliūnas, kuris turėjo organizacinių gabumų, subūrė lietuvių draugiją. 1917 m. po bolševikinio perversmo Rusijoje, kurios dalimi buvo ir Suomija, vadovavo lietuvių evakuacijai iš Suomijos į gimtinę.
Kaip vienas iš Suomijos lietuvių jis buvo žinomas tarp tuometinių Lietuvos politikų. Neatsitiktinai tik grįžus į Lietuvą, jis jau po 4–5 mėnesių paskirtas Susisiekimo ministerijos valdytoju pirmajame Augustino Valdemaro kabinete 1918 m. lapkritį. Vėliau būdamas valdytoju faktiškai ėjo susisiekimo ministro pareigas.
Neatsitiktinai 1920 m. jį Lietuvos Vyriausybė paskyrė vadovauti komisijai, kuri vyko į Klaipėdą tartis su Klaipėdos krašto valdžia ir Prancūzijos atstovais Dominique Odry, vėliau Gabrieliu Žanu Petisne dėl vandens kelių, pašto, telefono ir telegrafo sutarties sudarymo tarp Klaipėdos ir Kauno.
Profesorius tapo vykdytoju
Gali būti, kad J. Šimoliūnas galbūt būdamas Rygoje, o gal vėliau jau Helsinkyje, domėjosi buriavimu. Arba bent buvo jį išbandęs. Neatsitiktinai jis 1919 m. suorganizavo pirmojo lietuviško jachtklubo kūrimą Kaune.
Gal tas 1920 m. lankymasis Klaipėdoje, gal ir buriavimas, o greičiausiai pakilimo banga 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdą, turi įtakos, kad J. Šimoliūnas paliko Kauną, kur buvo dar ir Lietuvos universiteto dėstytojas, Technikos skyriaus ir statybos katedros, taip pat Kelių katedros vedėjas, profesorius, ir patraukė į Klaipėdą.
Čia jis visiškai pasinėrė į uostų, krantinių statybos reikalus. Matyt, tai buvo tas atvejis, kai profesorius panoro savo žinias išbandyti praktikoje. Lietuvai tai buvo didžiulis atradimas, nes profesorius buvo sukaupęs daug žinių apie uostų statybas. Jomis apie Klaipėdos ir Šventosios uostų statybas noriai dalindavosi žurnale „Technika“, veikale „Statyba“. J. Šimoliūnas išleido knygas apie Šventosios uosto statybą (1933 m.), Klaipėdos uosto statybos geologines sąlygas, dvi dalis (1937 ir 1941 m.). Jo veikalai apie uostų statybas yra aktualūs dar ir šiandien.
J. Šimoliūnas ypač domėjosi Lietuvos kelių statybomis. 1929 m. jis parašė knygą „Danijos sauskeliai ir jų palyginimas su mūsų keliais“.
J. Šimoliūnas parengė ir 4 dalių vadovėlį „Statyba“, kurios išėjo atitinkamai 1937, 1939, 1941 ir 1943 m. Jose pristatytos įvairios statybų konstrukcijos, jų būdai, kainodara ir kiti statyboms būdingi elementai.
Leidinys: J. Šimoliūno 1939 m. knygos apie Klaipėdos uostą viršelis. „Uni100.vdu.lt“ nuotr.
JAV gyveno prisiminimais
Kaip ir daugelį gabių žmonių, taip ir J. Šimoliūną iš Lietuvos išginė besiartinanti sovietų kariuomenė. Nors po okupacijos 1940 m., kai sovietai įžengė į Lietuvą, J. Šimoliūnas tęsė veiklą, nuo 1940 m. lapkričio vadovavo Statybos katedrai.
1944 m. jis pasitraukė į Vokietiją. Čia 1944–1949 m. vadovavo Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos universiteto statybos katedrai. 1950 m. iš Vokietijos išvyko į JAV. Čia jis 11 metų vadovavo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai. J. Šimoliūnas buvo pirmasis dar 1949 m. Vokietijoje įkurtos šios sąjungos valdybos pirmininkas. Šias pareigas ėjo iki 1960 m. Sąjunga Čikagoje leido žurnalą „Technikos žodis“, kuriame savo straipsnius greičiausiai skelbdavo ir J. Šimoliūnas.
Dar būdamas Vokietijoje 1947 m. J. Šimoliūnas parašė knygą apie statybų konstrukcijas, kur, tikėtina, buvo prisiminimų ir apie Klaipėdos ar Šventosios uostų statybų elementus.
JAV jis didesnių darbų neatliko, jų ten ir nereikėjo, nes Amerikos nealino karai, pakilimai, kurie, o ypač Klaipėdos krašto perėmimas 1923 m., ne vienam lietuviui buvo įkvėpęs nepamatuotus energijos pliūpsnius. Geriausi J. Šimoliūno metai buvo nuo 1923 iki 1939-ųjų, kai įsiliejo į Lietuvos pajūrio projektų vystymą, pateikė daugybę tam metui naujoviškų uosto krantinių statybos siūlymų.
Už tarpukaryje atliktus darbus jis buvo puikiai vertinamas – 1928 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, o 1936 m. Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu.
Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.
