Ypatingi žemaičiams metai
"2019-ieji Žemaitijos metais paskelbti minint 800-ąsias Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines. Taip pripažįstamas didelis Žemaitijos indėlis į Lietuvos valstybės gyvenimą, atiduodama pagarba žemaičiams, išlaikiusiems savą kalbą, papročius, tradicijas, kultūrą, 2017 m. netgi išleidusiems žemaičių rašto vadovėlį – prof. Juozo Pabrėžos monografiją "Žemaičių kalba ir rašyba", – sako kraštiečius Kaune vienijantis J.Vitkauskas.
Žemaitijos metų akcentai juntami visoje Lietuvoje. Iškilių asmenų jubiliejų minėjimai, šventės, konferencijos, festivaliai, konkursai, parodos – daugybė renginių atspindės ir leis geriau pažinti šio regiono savitumą. Numatyta išleisti reprezentacinius leidinius, pažintines knygas apie Žemaitiją, proginę monetą, pašto ženklų ir vokų seriją, skirtą Žemaitijos pirmojo paminėjimo 800 metų jubiliejui. Baigiamasis metų renginys numatytas šio regiono širdyje – Telšiuose, kur vyks ir Žemaitijos folkloro festivalis.
"Ypatingos visuotinės pagarbos nusipelnė laisvės kovų vienytojas Jonas Žemaitis", – akcentuoja vieną svarbiausių šiemet tikslų J.Vitkauskas, primindamas, kad 2019-ieji taip pat yra ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto metai.
J.Vitkauskas dalyvavo paminklo J.Žemaičiui-Vytautui atidengimo iškilmėse, kuriomis Vilniuje pradėti šios iškilios asmenybės paminėjimo metai. "Jonas Žemaitis – ypatingas žmogus mūsų istorijoje. Tai Lietuvos laisvės kovotojų vienytojas, autoritetas, karvedys, jo pastangomis įkurtos vyriausybės – pogrindžio Lietuvos prezidentas. Mes visi turime moralinę pareigą išsaugoti jo atminimą", – deklaruoja pilietiškumą ir savo asmeninę nuostatą.
Turi himną ir vėliavą
Į susitikimą redakcijoje J.Vitkauskas atėjo ginkluotas daugybe įrodymų apie turtingą Žemaičių kultūros draugijos Kaune veiklą. Iš segtuvų traukia rūpestingai saugomus straipsnius, draugijos narių sąrašus, įsijungęs nešiojamąjį kompiuterį rodo turtingą fotografijų archyvą. Būtinai kviečia apsilankyti Kauno įgulos karininkų ramovėje – čia paprastai kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį buriasi draugijos nariai.
"Sąrašuose mūsų yra arti šimto ir nors susirenka mažiau, visi labai laukia tų trečiadienių. Daugumai net nesvarbu, koks renginys numatytas, ateina, nes nori susitikti, pabendrauti", – sako nuo 2005-ųjų Kauno žemaičių kultūros draugijos vadovaujantis J.Vitkauskas, prieš tai dar penkerius metus buvęs eiliniu draugijos nariu.
Kaune buriasi ir dzūkai, ir suvalkiečiai, ir aukštaičiai, tačiau žemaičiai – patys aktyviausi. "Įkurti Kaune žemaičių draugiją 1990-aisiais ėmėsi bei vėliau šiam sambūriui vadovavo šio miesto žemaičiai: Povilas Vitkevičius, Marija Purvinienė, Vytautas Serapinas, Steponas Gečas, Antanas Pocius, Julius Pakalniškis, Algimantas Sudaris. Pagal architektės, mažosios Lietuvos tyrinėtojos Marijos Purvinienės projektą buvo pasiūta darugijos vėliava, kuri kartu su Žemaitijos vėliava keliama visuose renginiuose", – primena draugijos ištakas jos dabartinis vadovas.
Lietuvos atgimimo metais įsiūbuotas žemaičių kultūrinis sąjūdis ir ilgaamžiškumu, ir masiškumu, ir veiklos turtingumu neturi sau lygių. Žemaičių kultūros draugijos skyriai veikia daugelyje Lietuvos miestų. Kauniečiai, kurių gretose yra žinomų pedagogų, medikų, teisininkų, rašytojų, kultūros darbuotojų, garsėja veiklumu. Drauge pažymi svarbiausias valstybines ir kalendorines šventes, jubiliejines datas, susipažįsta su iškilių žemiečių darbais, Žemaitijos ir Lietuvos istorinėmis vietomis.
Susibūrimai paprastai pradedami Kauno žemaičių draugijos himnu "Po platųjį pasaulį", Kalėdų, Velykų ir kitų švenčių metu vaišinamasi žemaitišku kastiniu, kanapių spirgine, bundeliais, sūdytais lašiniais, gira.
Aktyvūs keliautojai
Vasaromis Kauno žemaičiai nelinkę sėdėti kad ir jaukiose, bet uždarose patalpose – prasideda kelionių sezonas. "Lietuvoje jau sunku surasti vietų, kur nebūtume lankęsi, – šypsosi J.Vitkauskas ir pasidžiaugia puikiu kelionių organizatoriumi: – Mūsų draugijos narys yra buvęs Kauno keliautojų klubo pirmininkas Česlovas Mažeika. Jis puikiai suplanuoja vienos dienos keliones."
Išvykti ilgesniam laikui sudėtinga. Dauguma draugijos narių – vyresnio amžiaus, su nakvyne keliauti nepageidauja. Dėliodami maršrutus pirmenybę teikia Žemaitijos kraštui. Pernai aplankė... Šveicariją. "Minija – Lietuvos upių gražuolė. Jos aukštupio atkarpa pasižymi išraiškingomis kilpomis, nuostabiais krantais. Vingio slėnyje atsiveria septynios kalvos, todėl žmonės šį kraštą pelnytai vadina Lietuvos Šveicarija", – dalijasi iki šiol gyvais kelionių įspūdžiais.
Jau sunku būtų suskaičiuoti, kiek Lietuvoje aplankė piliakalnių, pilių, iškilių žmonių gimtinių, viešėjo ir pas Punsko lietuvius. "O ar žinote, kad Žemaitijoje yra vienintelis pasaulyje miestelis, kuriame iškilęs paminklas koldūnų virėjai? – J.Vitkauskas primena gimtąją Viduklę ir nepamirštamo skonio mažučius koldūnus, kurių virėjai Marytei Žarumskienei miestelio centre atidengtas paminklas. – Ar žinote, kad didžiausias Lietuvos akmuo yra ne visų žinomas Puntukas, kuris sveria 265 tonas, o Žemaitijoje, Skuodo rajone, esantis Barstyčių akmuo, sveriantis 680 tonų."
Kauno žemaičiai ne tik pramogauja keliaudami, bet ir dalyvauja talkose tvarkant piliakalnius, prisideda prie Žemaitijos istorijos įamžinimo: pasodino ąžuoliukus Kražių skerdynių vietoje, tėvo Stanislovo gyventoje Paberžėje, Cinkiškyje esančiame Žalgirio parke, atminimo 1863 m. sukilimo vado Antano Mackevičiaus suėmimo vietoje pastatė atminimo akmenį, sutvarkė Vembūtų piliakalnį, jo papėdėje pastatė simbolinius vartus, surinko aukas Telšiuose pastatytam Durbės mūšio paminklui.
"Ne visi suvokia 1236 m. įvykusio Durbės mūšio, kuriame žemaičių kariuomenė sumušė Vokiečių ordino rinktines pajėgas, svarbą. Teigiama, jei nebūtų šios pergalės, tai galėjo nebūti ir Žalgirio mūšio (1410 m.) pergalės, tolesnis Žemaitijos ir Lietuvos likimas galėjo būti liūdnesnis", – primena istorinius faktus.
Įgimtas užsispyrimas
J.Vitkauskas pasididžiuodamas ištraukia žemaičio pasą. Ir pasakoja, kaip kartą kertant sieną lenkų pasienietis jam pateiktą Žemaitišką pasą pripažino valstybiniu, leido įvažiuoti į Lenkiją. Taip pat žemaičio paso svarba nesuabejojo ir Švedijos pasieniečiai. Juk šis pasas atspausdintais su atitinkamais vandens ženklais, turi kitus reikiamus rekvizitus: galiojimo laiką, anspaudus bei įrašą net septyniomis kalbomis.
Savo žemaitiška kilme besididžiuojantis J.Vitkauskas šypsosi girdėdamas klausimą apie kai kurių žemaičių bandymus skleisti atsiskyrimo nuo Lietuvos nuotaikas. "Ką reiškia atsiskirti? Nuo ko?! – emocingai prisimena kai kurių politikų bandymus pasinaudoti žemaičių organizacijų autoritetu. – Pabandykim atsiskirti, ir neliks nei Žemaitijos, o gal ir Lietuvos. Mūsų ir taip jau maža, reikia visiems drauge laikytis. O pajuokavimai, kad važiuojantiems į Palangą žemaičiai pastatys muitinę ir ims mokestį, yra tik humoras jį suprantantiems žmonėms."
Laikytis drauge – toks ir Vitkauskų giminės principas. Trys broliai – kaip kumštis. Nors vyresnysis Edvardas, inžinierius statybininkas, gyvena Klaipėdoje, jaunėlis Vladas, žinomas alpinistas, daug keliauja, jie stengiasi kada tik galėdami pasimatyti, pabendrauti.
J.Vitkauskas – jau bočelis. "Turim vieną vaiką, dvi dukras, – valiūkiškai šypsosi tikrindamas, ar žinosiu, kad Žemaitijoje vaiku vadinamas sūnus. – Ir anūkų taip pat: dvi mergaitės – vyriausios dukters Giedrės, vaikas – jaunėlės Lauros. Vidurinysis Donatas anūkų dar nepadovanojo."
Sunku su žemaičiu gyventi? "Nežinau, ar žemaičiai tokio jau ypatingo charakterio... – svarsto balsu ir vardija savybes, kuriomis pasižymi. – Užsispyrimas – taip, niekur nuo jo nedingsi. Kruopštumas – jei jau ką pradedi, tai vidury kelio niekaip nemesi. Atsakomybė – juk pačiam smagu, jei darbą gerai padarei, o ne taip, kad kitas galėtų pirštu badyti."
Iš J.Vitkausko kalbos ir dabar jaučiasi žemaitiška prigimtis. "Žemaitybi ėr kožna mūsa šėrdie", – gimtąja tarme patvirtina nė neketinantis nuo jos bėgti, o juk ir žemaičio pase parašyta: "Tas yr žemaitis."
