Kad Sara nejaustų vienatvės

Jovita kasdien važinėja į darbą Kaune iš atokios nuo miesto gyvenvietės. Po darbo grįžusi į namus, kiekvieną kartą džiugiai rakina savo buto duris, nes žino, kad ją maloniai pasitiks įspūdingo dydžio ir grožio ugnies spalvos plaukais Sara. Malonaus būdo katė džiugiai sutinka ne tik savo šeimininkę Jovitą, bet ir nematytus svečius, leidžiasi jų glostoma. Po pusvalandžio pokalbio su Jovita Sara pradėjo reikalauti dėmesio – kelis kartus neįkyriai kniauktelėjo. Pasirodo, taip ji prašo atkreipti dėmesį ir į ją, mat mėgsta būti dėmesio centre.

"Suprasdama, kokia vieniša Sara, visą dieną likusi namuose be manęs, įsigijau Džiungarijos žiurkėną Grufą. Sara teigiamai įvertino naujakurį – yra su juo ne kartą miegojusi, nekalbant jau apie žaidimus ant sofos. Žinoma, bebaimis Grufas žaidžia su Sara tik man matant, nes juk negali žinoti, kas gali šauti tegul ir geraširdės Saros galvon", – aiškino Jovita. Po Grufo jos namuose atsirado akvariumas su įvairių spalvų žuvytėmis – tai Saros akių džiaugsmui. Mat katė gali valandą nekrutėdama spoksoti į jos akyse mirgančias žuvytes. „Dalis skaitytojų pagalvos, kad aš gal per mažai užsiėmus, kad galiu rūpintis katės gerove, bet kodėl nepagalvojame apie tai, kad tokiems augintiniams, kurie teikia mums tiek daug malonių akimirkų, džiaugiasi mumis, mes turime atsilyginti tuo pačiu, užtikrindami jiems kokybišką gyvenimą?“, – samprotavo Jovita

Kaip apsaugoti nuo šalčio?

Su Jovita iš pradžių kalbėjomės apie keturkojų augintinių sveikatos problemas, kurios jiems kyla šaltu oru (nemanykite, kad pavasaris jau įsitvirtino). Pasak Jovitos, esant minusinei temperatūrai, galimi peršalimai ir jų komplikacijos. Todėl nereikėtų šaltą, vėjuotą rytą ar vakarą kambarinių šuniukų, neturinčių pavilnės, vesti laukan su sintetiniais drabužėliais arba išvis neaprengtų. Taip pat svarbu šąlant specialiu vašku patepti laukan vedamo lepaus šuniuko pėdutes – jos ne taip greitai pradės šalti. Verta jas patepti šaltalankių aliejumi parėjus po pasivaikščiojimo namo. Beje, jei lauke šuniukas pradeda kelti letenėles, šlubuoti, tučtuojau reikia grįžti namo. Ypač pavojinga išvesti neaprengtą kambarinį šuniuką šaltu ir vėjuotu oru – gyvūnėlis gali gauti skausmingą ir ilgai gydomą raumenų, nervų šaknelių ar net plaučių uždegimą.

J.Einorytė pastebėjo, kad dėl šalčio itin kenčia miesto pakraščiuose, kaimuose gyvenantys šunys – jie paprastai niekada nepaleidžiami nuo grandinės, gyvena neapšiltintoje būdoje atvira landa. O juk landą būtina pridengti audiniu, sukarpytu plačiomis juostomis ir pritvirtintu virš angos taip, kad ją ne tik uždengtų, bet ir kad gyvūnas galėtų laisvai įlįsti ir išlįsti iš savo buveinės. Būdoje turėtų būti šieno, kad šuo galėtų jame įsirausti, apsisaugodamas nuo šalčio naktį. Bet koks šeimininkas kaime apie tai pagalvoja? Deja, retas.

Nepaliko Lietuvos

Iš kur toks jautrus Jovitos požiūris į auginamą gyvūną? Pasirodo, ji nuo mažens jautė meilę mažesniems, silpnesniems už save: kėlė puotas močiutės vištoms, vaišindama jas sliekais, apgyvendindavo varles, įvairius vabalus jos pačios pastatytuose iš kaladėlių namukuose. Užaugusi ketino tapti žmonių gydytoja, bet lemiamu momentu pasirinko veterinarijos studijas.

„Kai stažavausi vienoje užsienio gyvūnų klinikoje, gavau pasiūlymą dirbti Dubajuje. Nesutikau. Aplinkiniams buvo sunku patikėti tokiu mano sprendimu. Tačiau juk ne viską pasaulyje galima matuoti vien atlyginimo už darbą dydžiu. Lietuva – nuostabus kraštas su savo keturiais metų laikais, žaluma, viena seniausių pasaulyje kalba, didžiulėmis galimybėmis kiekvienam, kuris myli savo šalį, netapatindamas jos su valdžia. Beje, viena ponia, bet kokia proga keiksnojanti valdžią, negalėjo atsakyti į klausimą, ką ji pati padarė, kad ta valdžia būtų geresnė. Taip elgiasi dauguma nepatenkintųjų.

Jei būčiau išvažiavusi dirbti užsienyje, negalėčiau būti su artimaisiais, turėčiau atsisakyti viso to, ką kūriau Lietuvoje ir tikriausiai būčiau pasirinkusi labai panašų gyvenimo būdą kaip to šunelio, pririšto prie būdos, t.y. būčiau tik dirbantis svečias svečioje šalyje su apribota laisve“, – kalbėjo Jovita, neišmainiusi gyvenimo Tėvynėje į prašmatnųjį Dubajų.

Gelbsti keturkojus benamius

Nebūti savanaudžiu – tai, pasak Jovitos, labai svarbu kiekvienam, ypač veterinarijos gydytojui. Juk galima paimti pinigus ir pasiųsti Anapilin katytę ar šuniuką vien todėl, kad to pageidauja jų šeimininkai, kuriems tie nelaimėliai kažkuo neįtiko. Jovita elgiasi kitaip – stengiasi surasti pasmerktiesiems naujus šeimininkus.

"Jei galiu padėti, būtinai taip ir padarysiu. Štai ir dabar padedu vienai bendramintei Biržuose, iš kur pati esu kilusi, įrengti gyvūnų prieglaudą. Juk bus mažiau keturkojų benamių aplinkui. O jų vis netrūksta. Esu daugybę šuniukų ir kačiukų, išmestų į gatvę, parsinešusi. Kur juos dedu? Na, ne visus iškart juk parsineši – paimi po vieną, išmaudai, apžiūri, suteiki būtiną pagalbą, paskiepiji, sterilizuoji ir tada ieškai naujo šeimininko. Tie paimtieji iš gatvės labai greitai virsta tikrais gražuoliais, todėl gan nesunkiai surandu jiems naujus šeimininkus. Buvę nelaimėliai ilgainiui tampa labai meilūs, prieraišūs, pasižymi gera sveikata, nes gamta juk atrenka stipriausiuosius. Beje, aš dar ankstyvoje vaikystėje su pačios parsineštu iš gatvės kačiuku kartu užaugau. Mat jis gyveno mūsų namuose beveik 20 metų", – pasakojo pašnekovė.

Apie meškos paslaugą

„Dar liūdniau, kai žmonės savo keturkojį draugą naudoja verslui – neatsakingai daugina pardavimui, teigdami, kad tokiu būdu pigiau veisia kilmingos veislės atstovų palikuonis.

Tokie verslininkai ir veisėjai šiuo metu iš dalies kalti dėl to, kad gatvėse tiek daug benamių gyvūnų. Mat iš tokių daugintojų įsigytas gyvūnas dažnai neatitinka pirkėjo lūkesčių, ir jis atsikrato savo pirkinio: išmeta į gatvę, išveža į mišką ir pan. Nedirbantieji su gyvūnais, neįsivaizduoja, kokia kebli gyvūnų gerovės situacija – socialiniai tinklai lūžta nuo liūdnų istorijų apie kates ir šunis. Apie gyvūno gerovę, santykį su juo, auklėjimą ir pan. per mažai kalbama mokyklose, darželiuose, žiniasklaidoje,“ – tvirtino Jovita.

Apie jautrumą

Anot Jovitos, nors šiais laikais visi žino, kad sterilizuoti katę tiesiog būtina, bet atsiranda tokių šių gyvūnų šeimininkų, kurie atkerta: ne, aš jos nekankinsiu. Ir atneša į kliniką užmigdyti tos pačios katės kačiukus. Arba štai atsisakančio kastruoti savo katiną atseit jautraus žmogaus argumentas: tegul jis gyvena normalų gyvenimą. Mat katinas neparneša kačiukų į šeimininko namus.

Štai todėl moterėlė, nenorėjusi sterilizuoti savo katės, po eilinio jos morčiaus slapta užkasa vos gimusius kačiukus arba neša juos maiše skandinti, – Jovita yra išgelbėjusi ne vieną tokį nelaimėlį. Visa tai byloja, kaip sunkiai bunda mūsų sąžinė ir supratimas apie gyvąją gamtą, nors visi žinome, kad namai be gyvūno – namai be sielos, kad apie žmogaus jautrumą galima spręsti iš to, kaip jis elgiasi su gyvūnu. Tai, beje, mėgstamiausios Jovitos frazės.