E. Straleckaitė teigia, kad moterys į šokių pamokas susirenka dėl įvairių priežasčių.

„Vienoms tai – pabėgimas nuo buities, kitos nori patobulinti savo laikyseną, sulieknėti“, – LNK laidoje „Mes pačios“, rodomoje šeštadienį, 9.30 val., sakys žinoma moteris. Ji taip pat pridūrė, kad, jos manymu, judanti, grakšti, savimi pasitinkinti išlieka graži ir laiminga.

Laidos vedėja Nijolė Pareigytė-Rukaitienė, išbandžiusi Eglės šokių pamoką, stebėjosi, kad po tokio krūvio Eglei turbūt nieko daugiau daryti ir nereikia – nepageidaujami kilogramai turėtų patys tirpti, tačiau šokėja nesutiko. „Mes visi esame skirtingi ir fizinio krūvio vieniems reikia daugiau, kitiems mažiau, todėl subalansuota mityba, praturtinta skaidulomis ir šviežiomis daržovėmis, yra ne ką mažiau svarbi“, – sakė ji.

Moteris taip pat pridūrė, kad gyvenime svarbu balansas, o šokiai ir judesys ją gyvenime lydi nuo vaikystės, todėl fizinis aktyvumas jai yra kasdienybė. 

Turi įsipareigojimų teatrui

Dar prieš kelerius metus vykęs viešas projekto, kurį parengė bendrovė "Cloud architektai", pristatymas žmonėms suteikė vilčių, kad netrukus prasidės ir realūs darbai.

Tačiau reikalai iki šiol nepajudėjo. Iš pradžių paaiškėjo, kad Atgimimo aikštei sutvarkyti, sykiu įrengiant požeminę automobilių aikštelę, kelių milijonų gali ir nepakakti.

Išaugusios išlaidos praėjusios kadencijos Klaipėdos tarybos narius privertė rimtai suabejoti požeminės automobilių aikštelės miesto centre reikalingumu.

Tačiau, pagal bendradarbiavimo sutartį su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, savivaldybė po Atgimimo aikšte įsipareigojo įrengti šiam objektui reikalingas 116 automobilių stovėjimo vietų.

Taip buvo pašalinta esminė kliūtis, dėl kurios vis nebuvo išduodamas leidimas teatro pastato rekonstrukcijai.

"Turime įsipareigojimų Klaipėdos muzikiniam teatrui. Bet kol kas dar esame keblioje situacijoje dėl to Atgimimo aikštės projekto, kurį teko paveldėti. Šiuo metu vyksta rinkos konsultacijos, kaip šitas projektas galėtų būti patobulintas. Gavome tris pasiūlymus, juos aptarėme, pirmadienį dar kartą individualiai bendrausime su pasiūlymų teikėjais", – dėstė G.Neniškis.

Tobulins techninį projektą

Kad požeminė automobilių stovėjimo aikštelė būtina, diskusijų nekyla, bet kokia ji turi būti, paaiškės pakoregavus techninį projektą.

"Ir pirmas, ir antras pasiūlymai turi trūkumų. Požeminė automobilių aikštelė tikrai neefektyviai suprojektuota. O antžeminė aikštės dalis, kaip įrodė autorių teisių priežiūros tarnyba, turi plagiato požymių. Iš tos situacijos turime išeiti kažkaip civilizuotai", – kalbėjo Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorius.

Anot jo, dar prireiks nemažai diskusijų ir derinimų, bet tikimasi sprendinius atrasti.

Norima susitarti dar iki šių metų pabaigos, tada bus skelbiamas konkursas techniniam projektui, kurį tikimasi turėti kitų metų antroje pusėje.

"Taip, realiai tam turime mažiau nei dešimt darbo dienų, tačiau procedūra jau pajudėjo, todėl laiko – pakankamai. Turime tris konkurso dalyvius, kurie teikia siūlymus, kaip mums iš to mirties taško išjudėti. Pasikonsultavę, pasiderinę kelią atrasime, nors jis tikrai nėra lengvas", – tikisi G.Neniškis.

Įžvelgė įvairių panašumų

Antžeminis Atgimimo aikštės vaizdas turėtų priminti dangaus veidrodį, kuriame atsispindės gamtovaizdis, žmonių atvaizdai, dangaus fonas.

Taip pat aikštėje planuojama įrengti fontanų, išskirtiniu vaizdu grožėtis leisiantį apšvietimą.

Bendra projekto vertė siekia keliolika milijonų eurų.

Tačiau, tik paskelbus projektą, paaiškėjo, kad sumanymas esą labai panašus į Lietuvos nacionalinės premijos laureato, JAV gyvenančio ir kuriančio menininko Žilvino Kempino kūrinius iš serijos "Illuminator".

O klaipėdietis Vincentas Sakas atkreipė dėmesį, kad būsimos Atgimimo aikštės vaizdas esą primins pagrindinę Teherano aikštę Irane.

Spalvos lėkštėje – imunitetui

Vasarą lengva pastiprinti imunitetą iš natūralių šaltinių ir pasirūpinti juo taip, kad artėjant šaltajam sezonui netrūktų vitaminų ir mineralinių medžiagų. Imunitetui svarbiausi antioksidantai A, C, E, kurie stiprina ir aktyvina imuninę sistemą. Jų gausu lietuviškose daržovėse, vaisiuose ar uogose – morkose, pomidoruose, kopūstuose, bulvėse, obuoliuose, slyvose, spanguolėse, svarainiuose. Kasdien visų daržovių gal ir neišragausite, bet svarbiausia lėkštėje nuolat palaikyti jų įvairovę.

Vaikščiojimas basomis veikia kaip masažas, kuo dažniau stimuliuojami taškai, tuo labiau aktyvina ir stiprina su jais susijusių vidaus organų veiklą.

„Skirtingų spalvų vaisiai ar uogos yra skirtingų vitaminų šaltinis, todėl kasdien reikėtų suvalgyti 3-4 skirtingas daržoves ir keletą vaisų“, – sako K. Staivė ir primena, kad per kelias dienas organizmas nesustiprės, tad laikytis tokių mitybos įpročių reikėtų nuolat. O ruošiantis žiemai, visas gėrybes geriausia šaldyti, taip uogose ar daržovėse išliks organizmui naudingi vitaminai, skaidulos.

Išlaisvinti pėdas

Po ilgos darbo dienos nusiavus batus apima malonus lengvumo pojūtis, tačiau vasarą išlaisvinti pėdas naudinga gerokai dažniau. Pėdose yra visi svarbiausi taškai, kurie atsakingi už svarbiausius organus – širdį, smegenis,  kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, raumenų sistemą. „Vaikščiojimas basomis veikia kaip masažas, kuo dažniau stimuliuojami taškai, tuo labiau aktyvina ir stiprina su jais susijusių vidaus organų veiklą“, – paaiškina vaistininkė.

Reikėtų vaikščioti, ten, kur danga nėra visiškai lygi, geriausia, kur yra akmenukų, smėlio, auga žolė,  nes šiurkštus, minkštas ar nelygus paviršius geriau stimuliuoja paduose esančius taškus ir veikia organizmą.

Maudynių nauda

Bene didžiausia vasaros pramoga – pliuškentis ežeruose, upėse, pasinerti į jūros bangas. Maudynės karštomis dienomis padeda atsigaivinti, atsipalaiduoti, sumažinti stresą ir nerimą, o plaukiojant reguliariai, tai ir nauda visam organizmui.

„Plaukiojant dirba beveik visi kūno raumenys ir treniruojami svarbiausi sveikatai organai – širdis, plaučiai, gerėja laikysena, lankstumas, kvėpavimo sistema, kraujotaka. Jeigu žmogus turi nugaros problemų, pavyzdžiui, išvaržų ar susidėvėjusių slankstelių, jo gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kokie stiprūs nugaros raumenys, o jie labai stiprinami plaukiojant“, – pažymi specialistė.

Atostogauti prie jūros ypač naudinga tiems, kurie žiemą sirgo plaučių uždegimu ar dažnai kosėja – sūrus jūros vanduo ir pušų oras padeda valyti kvėpavimo takus ir mažėja tikimybė, kad šaltuoju metu ligos pasikartos.

Gaudyti saulės spindulius

Vasarą daugiau laiko leisdami saulės spinduliuose rudenį pasitiksime su didesne šypsena, išvengsime rudeninės depresijos epizodų. Negana to, saulės vitaminas stiprina imunitetą, padeda endokrininei sistemai, stiprina kaulus ir sąnarius.

„Vitaminas D gaminasi tuomet, kai atidengiame kuo daugiau kūno, tad atidengtų plaštakų ar veido, kuomet keliaujame į darbą, šio elemento gamybai neužtenka. Dirbančiam ir visur skubančiam žmogui labai sudėtinga gauti saulės spindulių pakankamai, todėl vasara yra tas metas, kai reikėtų daugiau atostogauti, atsipalaiduoti ir sukaupti geros nuotaikos vitamino atsargas rudeniui“, – pataria vaistinės specialistė.

Persistengti irgi nereikėtų, užtenka 15-20 minučių pabūti saulės spinduliuose be apsauginių priemonių. Per dažnas ar ilgas kaitinimasis kelia pavojų sveikatai – didėja odos vėžio rizika, mažėja elastingumas ir oda sensta greičiau.

Daugiau judesio

Vasarą sužydėję parkai ir miškeliai – tinkama vieta pasivaikščioti, atlikti vieną kitą sporto pratimą ar kitaip pajudėti. Aktyvus gyvenimo būdas naudingas išvaizdai, padeda geriau jaustis, palaikyti gerą sveikatą. Pasak vaistininkės, kasdien bent pusvalandį skirdami mankštai stipriname raumenis ir kaulus, didiname sąnarių lankstumą, mažėja cholesterolio lygis, reguliuojamas širdies pulsas. Vasarą ypač naudinga išeiti iš sporto salės ir mankštą atlikti lauke. „Gryname ore daugiau įkvepiame deguonies ir tai maitina visus organus, todėl gerėja mąstymas, nuotaika“, – sako K. Staivė.

Persistengti nereikia, galima pradėti palengva, pamažu didinti treniruočių intensyvumą. Vyresnio amžiaus, turintiems sveikatos problemų ar visiškai nesportuojantiems žmonėms geresnei savijautai palaikyti užtenka paprasčiausiai išlipti viena stotele anksčiau iš autobuso ir 20 minučių pasivaikščioti gryname ore.

Drauge su kitais sporto medikais ir treneriais D. Barkauskas gruodžio 12-13 dienomis dalyvaus vieninteliame Baltijos šalyse seminare „Kaip treniruoti ir gydyti nugalėtojus“. Jį ves vienas garsiausių pasaulio sporto medikų Dr. Dr. Homayunas Gharavi, šiuo metu besirūpinantis Europos čempione Airine Palšyte.

D. Barkauskas ir H. Gharavi turi bendrų dalykų – abu yra lydėję rinktines į ne vienerias olimpines žaidynes, abu akcentuoja judesio svarbą.

Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojo filosofija – tai daugiau nei tik judesys. Tai – visas kompleksas gyvybiškai svarbių dalykų, leidžiančių vieniems žmonėms likti sveikiems, kitiems – dar ir siekti pergalių didžiajame sporte.

Apie tai – pokalbis su D. Barkausku, atskleidžiantis, kaip svarbu judėti ir kam kiek judėjimo reikia.

– Kodėl žmogaus kūnui reikia judesio?

– Yra kelios priežastys. Viena pagrindinių, kad mūsų judesys palaiko smegenų veiklą. Jos universalios dėl to, kad judame. Jei imsime stuburą, judesio ašį, tai ši kūno dalis sukurta judesiui. Stuburo tarpslanksteliniai diskai neturi kraujotakos, kada mes esame 12-14 metų, tai vyksta dėl įvairių priežasčių, tačiau svarbu suprasti, kad vėliau stuburo struktūros maitinamos ir atsistato tik judesio metu. Jei mes nejudame – paradoksas – stuburas pasmerktas sudilti. Esu jau sakęs, kad mūsų kūną evoliucija sutvėrė taip, kad jei nustojame judėti, atsiradę pakitimai neigiamai veikia mūsų sveikatą.

– Kiek žmogui reikia to judesio?

–  Kiekvienas mūsų yra kitoks. Vieniems žmonėms judėti reikia daugiau, kitiems mažiau. Neintensyvaus nuolatinio judesio reikia visą dieną – tai yra idealu. Intensyvaus judesio neturi būti daug. Daugiausia 30-40 minučių per dieną pakanka sveikatos palaikymui.

Asmeninio arch.nuotr.

–  Kokio judesio reikia žmogui?

– Daug įvairių judesių. Mūsų kūnas yra kaip daugybę funkcijų turintis šveicariškas peiliukas, turime judėti visaip.

Mūsų kūnas yra kaip daugybę funkcijų turintis šveicariškas peiliukas, turime judėti visaip.

– Kam žmogui reikia treniruočių, jei jis sportuoja (žaidžia ką nors) mėgėjiškai?

–  Sveikatai gal to ir nereikia. Sportas tai yra daugiau savirealizacija arba savęs išmaitinimo tikslas. Sportas turi visai kitus tikslus, sveikatingumo aspektas yra antrinis. Yra kontaktinio sporto rūšys, tokios kaip futbolas, krepšinis, kovos menai ir t.t. Ten traumos tikimybės yra didesnės. Techninėse sporto šakose, tokiose kaip kalnų slidinėjimas, traumos galimybė yra didesnė nei bėgime. Jei kalbame apie sportą, kaip pasirinkti asmeniškai, reikia žiūrėti pagal savo darbo ir gyvenimo būdą. Sportas turi iš žmogaus ne imti, o padėti įgyvendinti tikslus, kuriuos esi užsibrėžęs, teikti emocinį pasitenkinimą. Tai labai svarbu.

– Jūsų kūno priežiūros ir treniravimo filosofija – atsipalaidavimas, judesys ir kvėpavimas. Kuo šie dalykai susiję?

– Tuo, kaip žmogaus kūnas funkcionuoja. Prioritetas – kvėpavimas, nes ateiname į žemę ir pirmas dalykas yra įkvėpti. Vėliau eina visi kiti dalykai. Išvardyti veiksniai yra tai, kas mums būtina siekiant gyventi ilgai ir laimingai. Reikia ne tik turėti raumenis, jie turi laiku atsipalaiduoti. Tam reikia gebėjimo atsipalaiduoti. Ši savybė tiesiogiai susijusi su kvėpavimu. Jei nemoki racionaliai kvėpuoti, nemokėsi atsipalaiduoti.

Kvėpavimas, judesys ir atsipalaidavimas daro mus funkcionalius, aktyvius. Tai padeda mums reguliuoti emocinę sferą, kuri susijusi su visais šiais dalykais. Juk žmogus yra vienintelis žinduolis, kuris sugeba įsikalbėti ligą.

– Esate sakęs, kad žmogui reikia treniruoti ne raumenis, o judesio šablonus. Kaip tai suprasti?

–  Dažnai treniruotėje naudojamas „kultūristinis“ modelis, treniruojame atskirus raumenis, o efektyviam judesiui ir sveikatai reikia raumenų grandinės, raumenų sąveikos, kurią apibrėžia judesio šablonai. Vienas šablonų – eisena, kai susijungia, pavyzdžiui, kairys petys su dešiniu klubu. Tie šablonai yra tam tikra raumenų sąveika, garantuojanti galingiausią judesį. Šablonai leidžia mums išvengti traumų.

– Padedant LTOK į Lietuvą atvykstantis daktaras Homayunas Gharavi sako, kad chroniško skausmo priežasties dažniausiai reikia ieškoti kitoje vietoje. Kodėl taip yra?

– Todėl, kad žmogaus kūnas dažniausiai kompensuoja. Smegenys mąsto judesio atlikimo logika, o ne raumens traukimo logika. Jei raumuo neatlieka funkcijos, judesys daromas kitų raumenų sąskaita. Raumenys, kurie dirba ne savo darbą, būna įsitempę. Dėl pėdos gali skaudėti nugarą. Silpniausia grandis paveda ir ją skauda, o priežastis yra kitur.

– Kas svarbiau:  ar treniruotės, ar kūno atsistatymas, poilsis?

– Visi svarbūs. Treniruotės efektas atsiranda ne tada, kai treniruojamės, o kada ilsimės. Tai tarsi tos pačios monetos skirtingos pusės.

– Esate laikomas Lietuvos sporto medicinos novatoriumi. Kokias šiuolaikinės sporto medicinos tendencijas norėtumėte pabrėžti?

– Visų pirma sporto medicinai toliau reikia manualinės technikos – rankų darbo. Esminis dalykas, kad bet kuris sporto medicinos specialistas turi suprasti kūno judesio principus. Šalia to yra aukštos technologijos, tačiau vienas neneigia kito. Tai unikalu. Kitose medicinos srityse technologijos ima viršų.

Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojos kardiologės Astos Grigaliūnienės, anksčiau kaimo žmonės vartojo nemažai alkoholio.

„Rasdavome daug nenustatytos kilmės širdies raumens ligų, kraujagyslių patologijų, sutrikusios kepenų funkcijos, dėl kurios didėja cholesterolio kiekis kraujyje, atvejų. Šiuo metu į kaimą labiau keliasi jaunesni žmonės, tikėdamiesi vystyti savo verslus, sukurti puikias bendrijas. Jie gyvena aktyviau, todėl tvirtai galiu pasakyti, kad jų sveikatos rodikliai geresni nei miestiečių“, – lygino beveik 40 metų darbo stažą sukaupusi gydytoja kardiologė.

A. Grigaliūnienės nuomone, taip yra todėl, kad rajonų gyventojai daugiau juda ir dirba lauke.

Miestiečių, kurie sportuoja sporto klubuose, širdies sveikatos rodmenys irgi neblogi, tačiau sulaukusių 45-erių metų Lietuvos gyventojų rodikliai esą smarkiai prastėja ir nebepasiekia nei Europos, nei Amerikos vidurkio.

Skiriant dėmesio vien tinkamai mitybai, galima veiksmingai pakoreguoti virškinamojo trakto problemas ar kūno masės indeksą, tačiau gydytoja kardiologė akcentuoja ir fizinį judėjimą, be kurio niekaip nepavyks „susitvarkyti“ didelio cholesterolio lygio – sumažinti sklerotinių plokštelių kraujagyslėse. Juolab prieš kelis mėnesius patvirtinta nauja cholesterolio norma – nebe 5, o 4 milimoliai litre.

Geriausia būtų už kiekvieną išgertą sulčių stiklinę papildomai nueiti dar 1000 žingsnių – kaip priedą prie tų kasdien rekomenduojamų 10 000 žingsnių. Tada tikrai nepriaugsite svorio.

„Jeigu nejudėsime fiziškai, širdies raumuo, kaip ir visi kiti raumenys, silps. Jis turi būti treniruojamas. Tegul tai būna dviratis namuose – ne itin brangiai kainuojanti sporto priemonė, bet juo važiuojant juda klubų, kelių, čiurnų sąnariai, o tai reiškia, kad jie yra priversti gaminti reikiamas medžiagas ir lieka jaunesni. Tuo pat metu labai stiprėja širdies raumuo“, – pabrėžia medikė.

Asmeninis treneris Vytautas Šnejerovas nemėgstantiems eiti ilgų atstumų vaikščiojimą pataria keisti lipimu laiptais.

„Per visą dieną bendrai reikėtų įkopti bent jau į 10 aukštą. Tai pagerins kraujotaką, širdies darbą ir nutolins ŠKS bėdas“, – sako projekto #VilniusEina10000 ekspertas.

Dirbantiems biure treneris išrašytų bendrą receptą – daugiau judėti ir prisiminti apie laikyseną.

Kas valandą patariama daryti iki 15 min. trukmės pertraukėles ir per jas atlikti kelis 30-60 sek. trukmės tempimo pratimus. Taip per metus susidarytų labai didelis tempimų skaičius, kūnas jaustųsi geriau, o darbo našumas tik pagerėtų. Mankštos pratimus visą laiką reikia keisti, nes kūnas ilgainiui prie jų įpranta.

Mėgstantiems limonadus ar sultis, treneris rekomenduoja juos užgerti stikline vandens ir aktyviau pajudėti. „Geriausia būtų už kiekvieną išgertą sulčių stiklinę papildomai nueiti dar 1000 žingsnių – kaip priedą prie tų kasdien rekomenduojamų 10 000 žingsnių. Tada tikrai nepriaugsite svorio“, - sako V. Šnejerovas.

Sostinės Naujininkų seniūnijoje penkis mėnesius vykdytas bandomasis fizinio aktyvumo skatinimo projektas #VilniusEina10000 išjudino ne tik gyventojus, bet ir biuruose dirbančius vilniečius.

Į kvietimą kuo daugiau vaikščioti pėsčiomis ypač aktyviai atsiliepė vyrai, pajutę, ką sveikatai reiškia sėdimas darbas.

Į projekto veiklas įsitraukė daugiau kaip 1000 sostinės gyventojų ir 15 įstaigų bei įmonių.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) šokio pedagogikos studijų studentė Greta Leitonaitė savo bakalauro darbe tyrė paauglių nuovargio mažinimą, kuriant šokio kompoziciją „Miražas“.

Gretos bakalauro darbo tyrimo pasirinkimo priežastis – noras padėti mokykloje besimokantiems paaugliams., rašoma pranešime spaudai.

„Bendrojo ir neformalaus ugdymo įstaigose, atliekant pedagogines praktikas, dažnai susidurdavau su paaugliais, kurie jaučia nuovargį ir pati, būdama paauglė, sunkiai kovojau su juo. Man buvo labai įdomu ir aktualu išsiaiškinti, kaip mažinti šią nepageidaujamą organizmo būseną šokio veikloje, kuri nukreipta į rezultato siekimą, o ne į ugdymo procesą. Kūriau šokio kompoziciją, kurioje išreiškiama šiandieninės visuomenės žmonių skubėjimo ir išsekimo idėja, sumaniau, kad savo šokio kompozicijoje bandysiu perteikti žiūrovams žmogaus kasdieninį skubėjimą, jį sulyginsiu su dykumoje atsidūrusiu žmogumi, kuris bėga link miražo (optinis atmosferos reiškinys, gamtos fenomenas, kai matomi už akiračio esantys daiktai). Šokio idėją pasirinkau atsižvelgdama į kolektyvo paauglių organizmo būseną – nuovargį ir į asmeninį norą kurti šokį tema, kuri metaforiškai skambėtų: „žmonės yra pasiklydę savo asmeninėje dykumoje“,  – pasakoja Greta.

Paaugliai labiausiai pavargsta mokykloje: mokytojai pernelyg spaudžia gerai mokytis, gąsdina artėjančiais atsiskaitymais bei egzaminais ir reikalauja atlikti sudėtingas užduotis per itin trumpą laiką.

Jaunoji tyrėja įvardina šiuolaikines paauglių nuovargio priežastis. „Paaugliai labiausiai pavargsta mokykloje: mokytojai pernelyg spaudžia gerai mokytis, gąsdina artėjančiais atsiskaitymais bei egzaminais ir reikalauja atlikti sudėtingas užduotis per itin trumpą laiką. Mokykloje jie didžiąją laiko dalį praleidžia sėdėdami suole ir dirbdami protinį darbą, jų smegenys dažniausiai yra apkraunamos, o kaulų ir raumenų sistema patiria didžiulį statinį krūvį. Dėl šios priežasties, moksleiviams yra gyvybiškai reikalinga fizinė veikla“, – teigia Greta.

Mažinti nuovargį padeda skirtingi mokymo metodai – kūrybinė, improvizacinė šokio veikla pavieniui, porose ir grupėse, kvėpavimo, atsipalaidavimo, jogos pratimai ir bėgimas (aktyvaus poilsio arba fizinės veiklos forma). Kaip tai padeda sumažinti nuovargį? „Labai įvairiai. Vienose užduotyse (kūrybinės bei kontaktinės improvizacijos užduotys) didelis dėmesys skiriamas bendravimui ir bendradarbiavimui tarpusavyje, todėl nebejaučiamas nuovargis. Kitose užduotyse (kvėpavimo, atsipalaidavimo pratimai) stengiamasi „įsiklausyti į savo kūno siunčiamus signalus” ir pan.“, – sako mergina.

Improvizacinė ir kūrybinė šokio veikla kuria ir formuoja kiekvieno mokinio asmenybę. „Kūrybinė šokio veikla padeda atrasti naujų šokio judesių, stiprinti kolektyvo narių tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą, didina pasitikėjimą savimi bei vidinę motyvaciją. Improvizacinė šokio veikla leidžia įžvelgti paauglių unikalumą, savitumą, išskirtinumą, skatina paauglių teigiamą savęs vertinimą, padeda atskleisti šiuolaikinio šokio gebėjimus, geriau pažinti save (paaugliui svarbu suvokti savo individualybę) ir išeiti iš savo komforto zonos“, – pasakoja Greta.

Šiuo metu Greta dirba Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, šiuolaikinio šokio kolektyvo vadove (neformalaus švietimo mokytoja). Ateityje mergina ketina plėsti savo praktines (tobulinti šiuolaikinio šokio gebėjimus) bei teorines (įvairūs pedagoginiai seminarai, konferencijos) žinias, stažuotis užsienyje, atsakingai bei kruopščiai  gilintis į šiuolaikinio šokio kompozicijų kūrimo ypatumus.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre intensyviai ruošiamasi didelei premjerai – Otto Nicolai operai "Vindzoro šmaikštuolės".

Pastatyme pasirodys ne tik žymiausi Lietuvos operos solistai – į kūrybinį procesą įsiliejo ir pasaulyje įvertintų kūrėjų komanda iš Italijos: choreografas, režisierius Gianni Santucci, scenografas Alessandro Camera ir kostiumų dailininkė Carla Ricotti.

Mintimis apie premjerą, savo originalius darbo metodus ir pasaulines šokio tendencijas sutiko pasidalyti teatre, kai pats darbų įkarštis, pagautas "Vindzoro šmaikštuolių" choreografas ir režisierius G.Santucci.

– Šokate tiek klasikinį, tiek modernųjį šokį, kurio mokėtės Romoje ir Niujorke. Kuri šokio kryptis jums artimesnė? Galbūt esate pastebėjęs šokio tarp šių skirtingų žemynų skirtumų?

– Dar teko šokio mokytis ir Rusijoje, Sankt Peterburge. Bet daugiausia kaip choreografas esu dirbęs Europos šalyse. Savo karjerą pradėjau kaip baleto šokėjas, tačiau vėliau pasukau moderniojo šokio, kurį aš labiau myliu negu klasikinį, link.

Pradėjau labiau tyrinėti patį judesį, o ne techninius dalykus. Šiuo metu kaip choreografas tyrinėju skirtingus judesio, atėjusio iš šokio technikos, kurios mokiausi Niujorke, metodus. Italijoje šokio pradėjau mokytis Florencijoje, vėliau persikėliau į Romą, kur dirbau daugelyje baleto šokio kompanijų ir televizijoje. Devintąjį dešimtmetį daug šokome televizijoje, vėliau išvykau į Niujorką, kur radau šiuolaikinį šokį. Mokiausi O.Nicolai šokio mokykloje – išmokau tikros šiuolaikinio šokio technikos, kuri man dabar yra kaip Biblija. Tuomet sugrįžau į Europą ir savo karjerą tęsiau labiau orientuodamasis į modernųjį šokį.

Kai buvau jaunas, girdėdavau sakant: "Šiuolaikinis šokis skirtas tiems, kurie negali šokti klasikinio." Aš su tuo nesutikčiau. Šiuolaikinis šokis kai kuriais aspektais yra kur kas sunkesnis nei klasikinis, be to, norėdamas šokti šiuolaikinį šokį pirmiausia turi išmokti klasikinį.

– Kalbant apie Italiją, kokia dabar joje šiuolaikinio šokio situacija? Ar jis populiarus?

– Dabar Italijoje yra populiaru dirbti su tuo, kas yra nauja. Bet tai, kas yra nauja, iš esmės visai nėra nauja. Mes turime šiuolaikinį šokį, kuris atrodo itin senamadiškai, jame naudojamas senokas judesio metodas. Šiuolaikinis šokis Europoje, pvz., Belgijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Šiaurės Prancūzijoje, kur yra daug šokio kompanijų, labiau orientuotas į tai, ką aš vadinu šiuolaikišku šokiu Amerikoje. Tikrai šiuolaikiško šokių kompanijų dar yra Izraelyje, Tel Avive.

Dabartiniame šiuolaikiniame šokyje labiau yra tyrinėjamas judesys. Man klasikinis šokis reiškia švarus, geras, gražus. Europoje mes neturime tiek daug gerų klasikinio šokio kompanijų. Yra didieji teatrai kaip Rusijoje, kurie turi klasikinį repertuarą, Paryžiaus opera, Štutgarto, Berlyno, Helsinkio teatrai, bet ne tiek daug. Klasikinį šokį labai sunku atlikti švariai ir tinkamai. Ir kai šoki klasikinį šokį, jis ne visada yra visiškai klasikinis. Man tai nelabai patinka.

Tikro šiuolaikinio šokio, pagrįsto ieškojimais, Italijoje labai mažai – daug kas tiesiog sukomercinta, nukopijuota iš televizijos. Daug kompanijų dirba greitai, nesistengdamos kažką atrasti, tai labiau panašėja į aerobiką ir pan. Aš visada savo šokėjus mokau šokti basomis (daug kas šoka su kojinėmis), pajusti vietą ir kūrinį visu kūnu, vidumi.

– Šiandien sunku yra būti originaliam. Daug kas susimaišę ir supanašėję. Žvelgiant į jūsų gausią kūrybą, regis, žinote, kaip atrasti kažką naujo. Kaip jums tai pavyksta?

– Ačiū (juokiasi). Bet manau, kad surasti kažką naujo yra be galo sunku. Dirbdamas su judesiu naudoju savo patirtį dramos teatre. Naudodamas šokio techniką, kurios esu išmokęs Amerikoje ir kuri kiek nauja Europoje, stengiuosi surasti idėją, o kai ją surandu, neriu į knygas, ieškau atsakymo, kuo ir kaip ši idėja man pasitarnaus.

Viskas yra susiję su kultūra, gal labiau net ne su šokio, o su žmonijos kultūra. Bandau suprasti, kodėl tam tikras judesys yra susijęs su mano idėja, su tuo, ką aš darau. Pateiksiu pavyzdį. Kai buvau choreografas istoriniame televizijos seriale "Roma", kiekvieną dieną parodydavau savo darbą keliems režisieriams, prodiuseriui, istorikui (buvo statoma apie senovės Romą), kostiumų dizainerei, scenografui – 10–20 žmonių, jie visi manęs klausinėjo, kodėl aš vienaip ar kitaip darau. Stengiausi surasti kiekvieno mažo žingsnelio prasmę ir ją paaiškinti. Senosiose knygose apie Romos imperiją rinkau užuominas apie judesį, turėjau nusikelti į Senovės Romą, jos kultūrą, – visa tai panaudojau filme. Atrasti judesį per kultūrinius dalykus yra kažkas nauja, bet iš esmės tai nėra nauja. Nemanau, kad egzistuoja naujas judesio stilius. Galbūt tai tik naujas būdas jį atrasti.

– Galbūt įžvelgiate šokio meno ateityje tendencijas?

– Atsakysiu tokia impresija. Mano jaunesnė sesuo yra šiuolaikinio šokio šokėja. Ji neseniai grįžo iš Prancūzijos Gvianos. Ji moko šokio ir visą laiką man sako, kad šoka visi žmonės, bet kurio amžiaus, bet kurio kultūrinio ar socialinio sluoksnio. Visi juda, šoka. Yra daug šalių, kuriose šokis vis dar gimsta iš stipraus jausmo. Manau, kad šios valstybės šokiui suteikia daugiau energijos.

Aš šokį skirstau į dvi kategorijas. Dirbau televizijoje ir muzikiniame teatre Italijoje, kur yra rodoma kažkas panašaus į judesio šou. Jie daro aukštus techninius dalykus, tarsi norėdami pasakyti, kad yra geri ir patys geriausi. Tai labai gražu, bet tai yra tik šou. Šiuolaikinis šokis yra labiau susijęs su tam tikra prasme, jausmais, judesiu, tad mes nesiekiame šou. Tarkime, kurdamas choreografiją miuziklui "Satyricon" (režisierius R.Giordano), įtraukiau daug šokio, dėmesį skirdamas judesiui ir nekurdamas šokio elementų taip, kaip yra įprasta miuzikluose. Spaudos konferencijoje šaukė: "O, tai yra nauja – turime miuziklą su nemuzikiniu šokiu." Visada stengiuosi atsiriboti nuo šou aspekto.

– Kas jums svarbiau šokyje – archetipas, mitas, modernybė, dekonstrukcija ar dar kažkas kitas?

– Manau, kad viso to mišinys. Dar labai svarbi yra archeologija. Mėgstu pirkti knygas apie architektūrinius ir istorinius dalykus, paveikslus. Einu į sendaikčių turgų. Tai vieta, kur aš randu savo idėjų, nes šiuose turguose žmonės įdomiai juda. Daiktų jie ieško atskirai. Tu gali matyti, kaip ieškodamas susitelkia vienas žmogus ir kaip jis juda su kitais. Aš naudoju tokį judėjimą, nieko ten nedarau, tiesiog vaikštinėju ir dairausi. Man patinka ir šiuolaikinis menas, tad dažnai einu į parodas: šiuolaikiniai kūriniai yra labai įdomūs, jie kalba apie tai, kas vyksta šiandien. Mėgstu kai ko pasisemti iš šiuolaikinio meno. Kažkam tai nepatinka, bet tai yra nauja ir tai yra menas.

– Esate ir režisierius.

– Sakyčiau, kad režisieriumi tapau anksčiau nei choreografu. Anksčiau buvau gimnastas ir atlikdamas kai kuriuos pratimus pasiekiau geresnių rezultatų nei kiti draugai, nes juos atlikdavau tam tikru būdu. Nebuvau geresnis už kitus, tiesiog mano pratimai atrodė geriau. Nuo jaunystės režisuodavau savo sesers, tuomet dar šokusios baletą, pasirodymus. Šokio mokykloje aš jai vis nurodydavau jos judėjimo trajektoriją scenoje ir pan. Taigi buvau pasiruošęs dirbti režisieriumi.

Ir dar galėčiau pridurti, kad visada mėgau grožį. Esu iš Toskanos, kur auga alyvos, vynuogių sodai, rožės. Stebėjau visą šį gamtos grožį ir judėjimą jame – todėl mane visada domino veikla, susijusi su grožiu ir judėjimu. Kai sukūriau savo pirmą šokio spektaklį, man buvo septyniolika.

Būti ir režisieriumi, ir choreografu vienu metu yra ir naudinga, ir sudėtinga. Šios sritys viena kitai gelbsti. Choreografai dažniausiai klauso režisieriaus nurodymų. Režisierius ir pati opera nurodo tam tikrą kiekį muzikinių numerių. Režisierius dirba su aktoriais ir dainininkais, o choreografas – su šokėjais. Aš turiu vienu metu dirbti abu darbus. Ir tai labai sudėtinga. Šokėjai ir choreografas užima erdvę, tačiau toje pačioje erdvėje turi būti ir solistai. Taigi paprastai šokėjai skundžiasi, nes neturi pakankamai erdvės. Solistai taip pat skundžiasi, nes jie negali būti savo vietoje. Niekada neturime pakankamai erdvės ir laiko, visada skundžiamės. Negerai ir tai, kad didieji teatrai turi repeticijų salę, kuri yra mažesnė nei pagrindinė.

– Kiek svarbus šokis yra Kaune statomose "Vindzoro šmaikštuolėse"?

– Labai svarbus! Šokio numeriai yra itin įtraukiantys. Visi elementai šioje operoje yra svarbūs, susiję vienas su kitu, jie kuria linksmą atmosferą. Aš įvedžiau labai daug šokio, nes tai komiška opera. Judesiai bus linksmi, privers tokius būti ir pačius atlikėjus. Įtraukiau mažų šokio scenų, bus ir šiuolaikinės akrobatikos numerių. Operoje susijungs istorija, klasika ir šiuolaikiškumas.

Kaip choreografui ir režisieriui man svarbūs šie žodžiai – komunikacija, pagarba ir jausmai. Žmones, su kuriais dirbu, taip pat ir žiūrovus visada bandau sutikti su šypsena ir suprasti, kokie yra jų norai, prioritetai, stengiuosi įsiklausyti. Neateinu į darbo vietą ir nerėkiu, kad aš esu režisierius ir dabar darykite tai, ką aš liepsiu. Bandau suprasti, ką jie sako, duoti patarimą, perteikti savo požiūrį.

Teatras egzistuoja tik todėl, kad yra ir auditorija. Su ja mes turime komunikuoti. Todėl ir aš stengiuosi kurti išbaigtą teatrą, kuriame svarbų vaidmenį vaidina ir auditorija. Tikiuosi, žmonės supras tai, jausis komfortiškai ir bus laimingi.

Daugiaplanis kūrėjas

G.Santucci – įvairialypis menininkas. 1984–1992 m. jis šoko įvairiuose Romos, Neapolio, Taorminos, Urbino ir Triesto teatruose bei keliuose Niujorko šokio kolektyvuose. Vėliau jis dirbo Rubė nacionaliniame choreografijos centre, buvo Bellini teatro (Katanija) baletmeisteris, mokė klasikinio ir moderniojo šokio keliose Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių mokyklose.

Jis taip pat mokytojavo daugelyje dramos ir muzikos mokyklų, Romoje ir Trieste kurį laiką dirbo muzikinio teatro režisieriaus padėjėju, o netrukus ir pats tapo pripažintu režisieriumi.

G.Santucci kūrybinėje sąskaitoje – įspūdingas darbų sąrašas. Jis kūrė choreografiją tokiems kino filmams, kaip "Nuotakos kelionė" (1997, Venecijos festivalio Auksinio liūto apdovanojimas), "Balandis", "Matilda", "Pinokis", "Moana"; dramoms "Satyrikonas", "Paukščiai (pagal Aristofaną)"; literatūros kūrinių adaptacijoms "Pragaras" (pagal Dante's "Dieviškąją komediją"), "Žmonės ir dievai", "Atminties sapnai"; operoms ("Karmen" Helsinkyje, Lozanoje ir Japonijoje, "Traviata" Prahoje, Lozanoje ir Ankonoje, "Hugenotai" Martina Frankoje, "Lahoro karalius" Venecijos La Fenice teatre, "Pikų dama" Tulūzos Kapitolijaus teatre), operetėms, miuziklams, televizijos serialams, komerciniams reklamos klipams ir televizijos šou.

G.Santucci nuolat bendradarbiauja ne vien su Italijos teatro, kino ir televizijos kompanijomis. Jam yra tekę dirbti ir Graikijoje, Ispanijoje, JAV, Prancūzijoje, Rusijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje.

Naujas daugeliui nepažįstamas būdas atkurti ir palaikyti sveikatą – judesys. Geros nuotaikos palaikymas, emocijų laisvė ir kontrolė reiškia ne ką kita, o harmoniją. Niekur kitur, tik Klaipėdoje jau kurį laiką vyksta judesio harmonijos treniruotės. Kas tai yra? Apie šį naują dalyką pokalbis su trenere Jelena Juršys.

– Miela Jelena, tęsdama pokalbį apie jūsų vedamas judesio harmonijos treniruotes, noriu paklausti: kuo ypač gali pasitarnauti žmonėms judesio harmonijos terapija?

– Judesys sujungia tam tikras pozas ir yra lyg tiltas tarp mūsų sąmoningumo ir pasąmonės. Lankantys mano užsiėmimus žmonės gali išmokti lengviau išreikšti save judesiais, išsaugoti savo autentiškumą, teisingai bendrauti su kitais žmonėmis, nesukeldami nei sau, nei kitiems emocinių problemų. Taip greičiau galima atsigauti po ligos ir sustiprinti emocinį stabilumą. Anksčiau judesio terapija dažniausiai buvo taikoma žmonėms, patyrusiems sunkias traumas. Šiandien ji taikoma ir sveikų žmonių treniruotėse kaip nuotaikų, savijautos, pasitikėjimo savimi, valios stabilizavimo priemonė.

– Koks tuomet judesio harmonijos tikslas?

– Judesio harmonijos tikslas – išvystyti žmonėse susitaikymą su savimi, o tai garantuoja gerą savijautą, efektyvų tarpasmeninį ir grupinį bendravimą, visų žmogaus "aš" integraciją. Kitas svarbiausių tikslų – kūno aktyvinimas, kuris padeda žmogui rasti savyje įtampas, konfliktus ir išsivaduoti iš jų. Judesio harmonija vysto didesnes kūno galimybes per judesius, matymą, jausmą. Raumenų ir judesio sąmoningas jutimas – tai gana greitas kelias į savęs pažinimą, savęs vystymą, vertinimą.

– Kaip jūs manote, kodėl žmonės viduje sukaupia tiek daug negatyvo, kuris veikia raumenis, mąstyseną bei elgesį, o per juos – ir sveikatą?

– Socialinė aplinka vystymosi procese verčia individą slopinti arba maskuoti savo emocijas. Tuomet jos pradeda reikštis kūno psichosomatiniais susirgimais.

– Vadinasi, judesio harmonijos terapija tiesiogiai susijusi su emocijų išraiška ir transformacija?

– Taip. Kiekviena emocija turi savo gyvybę ir dvasinę konstantą. Todėl, kai emocija uždaroma viduje, neišreiškiama į išorę, ji gali iškreipti kūną. O būtent per terapijos judesius galima transformuoti visus kūno trombus.

– Kaip suprantu, judesio harmonijoje, terapijoje tiek per užsiėmimus, tiek bendraujant su kitais grupės nariais išgyvenami gilūs jausmai?

– Taip. Žmonės pajunta kitą, aukštesnį bendravimo lygį, nes jie išmoksta išreikšti save judesiu. Kiekviena emocija turi savo mobilų psichinį kodą, valdomą mūsų centrinės nervų sistemos. Dėl to mes sugebame priimti ir atpažinti kitų žmonių emocines būkles ir atitinkamai pagal savo interpretacijas į jas reaguoti. Žmonės, lankantys mano užsiėmimus, judesio terapiją, harmonizuojasi, lengviau bendrauja, stabiliau jaučiasi. Įvairios judesio terapijos metodikos neprieštarauja vienos kitoms, o vienos kitas papildo. Judesyje žmonės save identifikuoja su kūnu ir per jį parodo savo charakterį.

– O kaip gimsta judesio terapijos, šokio terapijos judesiai?

– Mes nuolat atrandame naujas judesių formas, kurias užpildome savo jausmais, išgyvenimais ar skausmu, nerimu ar džiaugsmu. Žmonės, ilgėliau palankę užsiėmimus, jaučia ir suvokia, kad kūnu mes daug greičiau pajaučiame, nei tuomet, kai informacija ateina per žodžius. Kad pajaustume savo kūno organiką, būtinas laisvas visų kūno dalių judesys. Tokiu būdu pajuntame, jog kūnas pats juda, išreikšdamas emocijas, jausmus, jis kalba savo judesių kalba. Įprasti judesiai parodo, kad yra susiję su problemomis, konfliktais, kurie nėra išspręsti. Stresas, nuolatinė įtampa sukuria raumenų spazmus. O judesio harmonija sukuria nenuspėjamus, neįprastus judesius, atpalaiduojančius būtent tuos raumenis, kurie neturi galimybių atsipalaiduoti net miegant, ilsintis.

– Ar judesio harmonija dezorganizuoja reguliarumą, rutiną ir įsivaizduojamą tvarką?

– Taip. Jeigu mes pažiūrėtume į kūną kaip į sandėlį, kuriame sudėti poreikiai ir ideologija, tuomet būtent mano užsiėmimai leidžia nuo viso šito kūnui tobulai pailsėti. O tada jis greičiau susitvarko.

– Vadinasi, galima teigti, jog norint gauti daugiau požiūrio kampų į mūsų visų gyvenimą pirmiausia būtina išsivaduoti iš automatizmo?

– Taip. Būtina laisvė nuo kūniško elgesio įpročių, pozų, kurios nėra tvarkingos, kūrybiškos, o tik griauna ir kelia įtampą.

– Dabar man kilo klausimas. Ar galima teigti, kad mūsų kūno pojūčiai yra ypatinga sąmonės rūšis?

– Aš manau, kad taip. Kūno pojūčiai yra už mūsų loginio mąstymo rėmų. Yra judesių, kurių tarsi negalima paaiškinti. Žmogus negali atsakyti, kodėl daro tą judesį. Tačiau, stebėdami žmogų, išsiaiškiname, kad buvo ligos, psichinės įtampos židinys, kurį padėjo pašalinti būtent tas judesys. Tai gali reikšti, jog šiai įtampai likviduoti buvo reikalingi judesiai, kurių žmogus sąmoningai nesumąstytų.