Nuo Šiaulių iki Pekino

– Su kitais grupės nariais – Tomu, Pauliumi, Titu ir Simu susibūrėte Šiaulių pogrindyje, o šiandien esate klausomi ir užsienyje. Kokia buvo toji muzikinio kelio pradžia?

– Beveik visi turime šiokį tokį muzikinį išsilavinimą – baigėme muzikos mokyklas. Pamenu, anksčiau šiauliečių pamėgtame "Studentų kampe" vykdavo tokie roko vakarėliai, į juos mes "varydavome" dar būdami nepilnamečiai ir labai pavydėdavome toms grupėms. Galvodavome, kodėl ir mes negalėtume lygiai taip pat "pavaryti"? Taip nuo 2005-ųjų pradėjome groti su "Colours of Bubbles" vėliava. Dar po penkerių metų išleidome pirmąjį savo studijinį albumą. Šiandien jų yra keturi, įskaitant ir šiemet su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru įrašytą koncertinį albumą "Untold Story". Gal ne tiek daug, kai groji keturiolika metų. Nėra ko slėpti – esame truputį tinginiai.

– Muzika – ne pagrindinė jūsų duona.

– Tiesa, turime ir "normalius" darbus. Be to, mus skiria atstumas. Tik pradėję groti išsivažinėjome po Vilnių, Kauną, aš pats pradėjau studijuoti sostinėje. Tas distancijos barjeras, matyt, lemia ir kūrybą. Dažniausiai repetuojame Šiauliuose, savo studijoje, taip visiems patogiau. Gimtajame mieste tėvai, draugai, be to, du grupės nariai vis dar gyvena Šiauliuose.

– Neseniai sugrįžote iš muzikinio turo Kinijoje. Kaip ten atsidūrėte?

– Prieš vienerius dvejus metus pasirašėme kontraktą su kinų agentu – vienas sutarties punktų ir buvo, kad važiuosime ten groti. Gera patirtis, per dvi savaites surengėme devynis koncertus, malėmės po įvairius miestus, su visais instrumentais pašonėje traukiniais nukakome tūkstančius kilometrų. Kelionė nebuvo lengva, patyrėme ir kuriozinių situacijų, kai nakvynės vietoje nė nebuvo grindų. Tąkart pasidžiaugėme, kad pirmą kartą į muzikinį turą išvažiavome be žmonų. Kalbant apie publiką, kinai yra atidesni klausytojai – prieš koncertą jie padaro namų darbus, netgi išmoksta dainų žodžius. Įsivaizduokite, pirmą kartą pasirodome kaime, kur jų mastais gyvena nedaug – tik 6 milijonai žmonių, o pasibaigus koncertui prieina ir klausia, kodėl nedainavome vienos ar kitos dainos. Dabar sukame galvas, kaip savo muziką padaryti pasiekiamą Kinijos rinkai, nes tai gana uždara šalis, kur dominuoja tik joje sukurtos muzikos klausymosi platformos. Kinai, priešingai nei visas likęs pasaulis, neprieina prie "Facebook", "Youtube", "Spotify" kanalų. Gavome kvietimų šį rudenį vėl ten sugrįžti, bet stabdo didelės kelionės išlaidos, transportavimas, apgyvendinimas, maitinimas. Kinijoje labai populiari klasikinė muzika, todėl norėtume jiems pristatyti projektą su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.

Groja ir kalėjimuose, ir bažnyčiose

– Bet kiniškai dainuoti nepradėsite?

– Buvau prisižadėjęs, jei sugrįšime su "Untold Story" projektu, bent jau vieną dainos posmą padainuoti kiniškai. Turbūt teks.

– Kaip užsimezgė grupės draugystė su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru?

– Groti su orkestru buvo sena svajonė. Netgi kūrėme dainas atsispirdami nuo kompozitorių Ennio Morricone, Hanso Zimmerio, nuo filmų garso takelių. Mūsų supratimu, muzikantui koncertuoti su orkestru yra neeilinis įvykis. O kada, jeigu ne dabar? Išsirinkome orkestrą, nužingsniavome tiesiai pas juos ir jau tą pačią dieną pradėjome derinti datas, kada įvyks pirmieji koncertai Šv. Kotrynos bažnyčioje. Likome maloniai apstulbinti jų noro veikti čia ir dabar. Rezultatas pranoko mūsų pačių lūkesčius. Iš tiesų didžiausią darbą padarė Tomas Petrikis, sukūręs orkestrines partitūras. Jis puikiai suprato mūsų norus – kad orkestras būtų ne pritariančioji, o visiškai lygiavertė ar net dominuojanti pasirodymo dalis.

– Kokiose keisčiausiose vietose yra tekę koncertuoti?

– Pristatinėdami albumą apie moteris "She Is the Darkness" visai simboliškai kovo 8-ąją pasirodėme moterų kalėjime. Dar įstrigo didybe dvelkianti Šv. Kotrynos bažnyčia, Katedros aikštė Vilniuje ar Šiaulių Frenkelio rūmų kiemas. Tiesa, esame koncertavę ir ant jūros kranto esančiame apleistame Talino kalėjime. Tuo metu ten vyko muzikos festivalis.

Anksti neteko tėvo

– Gimėte, augote Šiauliuose, o iš kur kilę jūsų tėvai?

– Mano tėvas buvo moldavas. Kiek žinau, Aleksovas yra bulgariška pavardė. Tiesa ta, kad turiu kraujo iš viso Balkanų katilo. Tėvas žuvo, 2001-aisiais, kai buvau keturiolikos. Jis buvo gidas, kartu važiavome į ekskursiją Paryžiuje. Deja, kelionės metu įvyko autoavarija. Tokia liūdna ta mūsų šeimos istorija. Šiauliuose gyvena mama, tad šis miestas man labai artimas. Galbūt nėra ten "super" senamiesčio, didelių grožybių, bet vertė kitokia. Gera sugrįžti, nes jauti, kad esi namuose.

– O į Klaipėdą jus atvedė meilė?

– Ir ne tik ji. Visada galvojau: jei ne Vilniuje gyventi, tai Klaipėdoje. Labai džiaugiuosi, kad esu čia. Mane traukia jūra. Klaipėda – gražus ir jaukus miestas, o ir žmonės čia kitokie nei Vilniuje. Paprastesni, mažiau susireikšminę, mažiau skubantys. Vilniuje pragyvenau vienuolika puikių metų, studentavimui tai geriausias miestas Lietuvoje, bet šiame mano gyvenimo etape Klaipėda – tobulas pasirinkimas. Be to, ilgai vienoje vietoje neužsisėdžiu, dirbu nuotoliniu būdu, bet tenka dažnai važinėti į Vilnių darbo reikalais ar koncertuoti.

– Kaip susipažinote su Rūta? Kuo užsiima jūsų žmona?

– Prieš ketverius metus vakarodami bendroje draugų kompanijoje Vilniuje. Paskui dar šiek tiek bendravome, bet tik po dvejų metų pertraukos netikėtai vėl susitikome. Ir štai aš čia. Rūtos darbas su muzika niekaip nesusijęs, ji turi savo apdailos plytelių saloną Gargžduose. Tiesa, Rūta yra baigusi muzikos mokyklą, fortepijono klasę, neslėpsiu, pianinu ji groja geriau už mane. Muzikos mokykla man buvo daugiau prievolė, tik paskutiniais metais "klepas užkabino".

Muzikos nebesiklauso

– Darbuojatės reklamos srityje, ar pragyventi tik iš muzikos būtų sudėtinga?

– Gyvenimas tik iš muzikanto duonos būtų skurdokas. Žinoma, Lietuvoje yra nemažai grupių, kurioms tai sekasi. Matyt, mes vis dar esame truputį "nišiniai", nes dainuojame tik angliškai ir patys renkamės, kur groti. Tai didelė privilegija, nes gyvendami tik iš muzikos to daryti negalėtume. Nesame vestuvių muzikantai, retai kada grojame privačiuose įmonių vakarėliuose. O ir musų muzika nelabai tinka "tūsams". Kalbos, kad Lietuvoje gali būti populiarus dainuodamas tik lietuviškai, nėra stereotipinės. Tai tiesa. Bet mums paprasčiau kurti angliškai, indie rokas gimė angliškoje kultūroje, anglakalbėje šalyje, mano galva, jis neskamba lietuviškai. Darius Užkuraitis, paklausęs, kodėl nedainuojame lietuviškai, pats į šį klausimą ir atsakė: jeigu dailininkas yra lietuvis, tai jis nebūtinai turi tapyti tik geltona, žalia, raudona spalvomis.

– Vienas jūsų pomėgių – buriavimas. Ar tik apsigyvenęs uostamiestyje susidomėjote šiuo sportu?

– Svajoti apie buriavimą pradėjau dar prieš atsikraustydamas į Klaipėdą. Jūrinė kultūra mane visada žavėjo ir traukė – prieš kokius septynerius metus išsitatuiravau šturvalą ir inkarą. Buriuotojo kursus pradėjau lankyti Vilniuje, o praktiką atlikau jau čia. Gaila, šiam hobiui ne visada atrandu tiek laiko, kiek norėčiau. Galbūt kitų metų birželį pavyks savaitei ištrūkti į Graikiją.

– Kokios muzikos klausotės laisvu metu?

– Jei atvirai, jau porą gerų metų muzikos nebeklausau, tik radijo. Tačiau mano senuose grojaraščiuose sukasi "Kings of Leon", "The Strokes", "Arctic Monkeys", "Editors" ir kita indie roko, britpopo virtuvė. Visai neseniai atradau Albert Hammond Jr., "The Strokes" gitaristą. Žinojau, kad yra pradėjęs solo karjerą, bet niekada per daug nesigilinau į jo kūrybą. Prieš keletą dienų "užsikabinau".

Vizitinė kortelė

Gimė 1987 m. vasario 11 d. Šiauliuose.

Mokėsi Šiaulių Didždvario gimnazijoje.

Baigė reklamos vadybos sutartis Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje.

Yra 2005 m. susikūrusios indie roko grupės "Colours of Bubbles" vokalistas.

2010 m. grupė išleido pirmąjį albumą "Today I Am Feeling Better Than Ever".

2011 m. "Colours of Bubbles" alternatyvios muzikos apdovanojimuose T.Ė.T.Ė. pelnė Metų roko grupės apdovanojimą.

2014 m. išleido albumą "Inspired by a True Story".

2015 m. muzikos asociacijos metų apdovanojimuose M.A.M.A. "Colours of Bubbles" atiteko geriausios metų roko grupės titulas.

2016 m. išleido albumą "She Is the Darkness".

2017 m. tarptautinio projekto "Balcony TV" konkurse – publikos numylėtinių apdovanojimas (už akustinį dainos "Wall of Death" vaizdo klipą).

Vedęs, žmona Rūta.

„Freaks on Floor“ vokalistas Justinas Jarutis, „Colours of Bubbles“ lyderis Julijus Aleksovas, aktorius Leonardas Pobedonoscevas, fotografas Algis Kriščiūnas bei televizijos laidų vedėjas Ignas Krupavičius vieningai tvirtina, jog šių rokerių koncertas bus vienas įsimintiniausių šiais metais Lietuvoje. Vyrai dalinasi savo pirmosios pažinties su „Kings of Leon“ istorijomis bei įspūdžiais iš ankstesnių koncertų.

Fotografas A. Kriščiūnas prisimena, jog „Kings of Leon“ pirmą kartą išgirdo dar 2009-aisiais, kelionės po JAV vakarų pakrantę metu. „Dainos iš 2008-aisiais išleisto „Only by the Night“ skambėjo automobilyje visą savaitę – vos tik albumas pasibaigdavo, paleisdavome jį iš naujo. Tai buvo vasaros pabaiga – pats gražiausias ir liūdniausias metų laikas, o „Kings of Leon“ muzika jam tiko labiausiai“, – pasakoja Algis.

Fotografas neslepia, jog „Kings of Leon“ jam asocijuojasi su nepriekaištinga kokybe ir tiki, jog koncertas bus išpildytas iki smulkmenų. „Šią vasarą vėl keliausiu į Ameriką. Yra labai daug šansų, kad šį kartą mašinoje suksis naujausias jų albumas „Walls“, – šypsosi jis.

„Colours of Bubbles“ grupės lyderis J. Aleksovas „Kings of Leon“ klauso nuo pat jaunystės – šios grupės veiklą jis pradėjo sekti maždaug 2004 metais, būdamas 17-os.

„Nekantriai laukiu „Kings of Leon“ koncerto Vilniuje. Buvau jų pasirodyme 2013-ųjų „Opener“ festivalyje Lenkijoje, buvo kažkas nerealaus, – sakė Julijus. – Žiauriai geras jausmas apima, kai pagalvoji, jog vos prieš daugiau nei mėnesį patys su grupe grojome „Siemens“ arenos scenoje, o dabar po tuo pačiu stogu koncertuos vieni didžiausių mūsų įkvėpėjų! Neabejoju, jog pasirodymas bus velniškai geras.“

Aktorius L. Pobedonoscevas prisiminė, jog jo simpatijos grupei prasidėjo nuo lyriško kūrinio „Closer“ iš to paties, tarptautinę šlovę amerikiečiams atnešusio „Only by the Night“. „Yra kategorija grupių, kurias gyvai pamatyti tiesiog būtina. „Kings of Leon“ – viena iš jų. Aš pats dar niekada nebuvau jų koncerte, tačiau su džiaugsmu vis pažiūriu jų gyvų pasirodymų įrašus – esu įsitikinęs, kad koncertas „Siemens“ arenoje bus nerealus. Muzika mane pakrauna, išskraidina ir padeda atitrūkti nuo rūpesčių, tad jau įsivaizduoju, kaip išsitaškysiu tą vakarą!“

„Freaks on Floor“ vokalistas J. Jarutis tikina ne kartą girdėjęs palyginimų tarp savęs ir „Kings of Leon“ vokalisto Calebo Followillo. „Daug kas sako, kad mūsų balsai panašūs. Kiekvieną kartą tai išgirdęs nudžiungu vis iš naujo – tai didelis komplimentas, juk Calebas – vienos geriausių pasaulio roko grupių vokalistas.“

Kada įvyko Justino pažintis su „Kings of Leon“? „Jei gerai atsimenu – 2008 metų lapkritį. Po koncerto su „Freaks on Floor“ atsidūrėme pas bičiulius vakarėlyje. Ten viena draugė užleido „Kings of Leon“ kūrinį „Fans“... Ir nuo tos akimirkos tapau grupės fanu. „Walls“ – neįtikėtinai gražus albumas, kurį labai noriu išgirsti gyvai.“

Televizijos laidų vedėjas I. Krupavičius pripažįsta, jog „Kings of Leon“ – viena iš tų retų grupių, kurių energetika perskrodžia kūną ir priverčia palikti šią planetą. „Pirmą kartą juos išgirdau prieš beveik dešimt metų „Opener“ festivalyje ir drąsiai sakau – „Kings of Leon“ neabejotinai yra gyvų koncertų karaliai.“

Sausį pradėję septintojo „Walls“ albumo pasaulinį turą, „Kings of Leon“ atsipūsti nežada iki pat rudens. Grupė per daugiau nei pusę metų planuoja išmaišyti visą Šiaurės Ameriką ir Europą, birželio mėnesį užsukdami ir į Vilnių.

„Kings of Leon“ turo po Europą maršrutas drieksis per tokius masinius festivalius kaip „Orange Warsaw Festival“, „Rock in Vienna“, „Pinkpop“ Nyderlanduose, „Tinderbox“ Danijoje ir „Rock Werchter“ Belgijoje. Į Vilnių grupė atkeliaus po koncerto 25 tūkst. vietų amfiteatre Berlyne, o po kelių dienų surengs net tris pasirodymus Airijos sostinėje Dubline.