Per tris nepriklausomybės dešimtmečius gyventojų Lietuvoje sumažėjo milijonu. Skaičiuojama, kad per artimiausius 40 metų žmonių sumažės dar milijonu ir mūsų šalyje bus tik apie 1,8 mln. gyventojų. Jau dabar kasmet miršta beveik 20 tūkst. žmonių daugiau, nei gimsta.

Bent jau stabilizavosi emigracija, tačiau vyresnių, artėjančių prie pensinio amžiaus yra beveik dvigubai daugiau nei jaunų žmonių.

Visuomenės senėjimas reikalauja vis didesnės biudžeto dalies pensijoms, auga išlaidos medicinai, trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Studentų sumažėjo beveik dvigubai, tačiau universitetų pastatai ir dėstytojai niekur nedingo. Deja, nėra jokios ilgalaikės strategijos, kaip spręsti šią problemą, neatliekami išsamūs moksliniai tyrimai, panaikinti juos darę institutai.

Apie šią kompleksinę problemą pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su J. Augučiu, turinčiu pasiūlymų, kokių konkrečių priemonių reikėtų imtis.

Mažėjanti Lietuva nebegali savais resursais užpildyti šio poreikio, todėl jos darbo rinką pasiekia vis didesnis oficialus ir neoficialus trečiųjų šalių darbuotojų skaičius. Vien 2023-iems metams patvirtinta atvykstančių specialistų kvota siekia 10 000, o iš viso Lietuvoje jau darbuojasi virš 100 000 užsieniečių.

Lietuvoje miršta beveik 20 000 žmonių daugiau nei gimsta

Aplinkui siaučiant karui, ekonominėms, finansinėms ir politinėms krizėms, vis dažniau mąstome apie mūsų šalies ateitį, bandome sukurti Lietuvos ateities strategijas ir vizijas. Praradę turėtus ir nesukūrę naujų ateities mokslinio planavimo instrumentų, tokių kaip Lietuvos ekonomikos tyrimų institutas, Lietuvos demografinių tyrimų institutas ar Lietuvos darnaus vystymosi institutas, šią funkciją patikėjome komercinių bankų analitikams, verslo ar įvairių interesų grupių ekspertams. 

Seimo įkurtas Ateities komitetas yra bandymas šią skylę užlopyti, tačiau jis irgi stokoja tų pačių, moksliniais tyrimais paremtų instrumentų, kurių Lietuva neturi. Justo Džiugelio vadovaujama Seimo darbo grupė neseniai suformavo rekomendacijas dėl ilgalaikės demografijos ir migracijos politikos. Dar nepasiekusi vyriausybės, ši ataskaita jau sukėlė nemažai diskusijų. Pati problema suformuluota visiškai teisingai ir paremta daugiau nei iškalbingais statistiniais duomenimis. Taip, tiesa, kad didžiausias Lietuvos gyventojų skaičius buvo Nepriklausomybės pradžioje 1991 metais. Tada Lietuvoje gyveno 3,7 milijono gyventojų, o 2022 metais – jau tik 2,8 milijono. Taigi per nepriklausomybės trisdešimtmetį sumažėjome ketvirtadaliu (24,3 proc.). Ilgą laiką šį mažėjimą lėmė daug didesnis išvykstančių gyventojų skaičius nei atvykstančių. Keletą metų šį gyventojų praradimą dar kompensavo didesnis gimimų nei mirčių skaičius, tačiau labai greitai jo balansas tapo neigiamas ir, vis didėdamas, 2021 metais jis tapo rekordinis – minus 25 000. Tiesos dėlei reikia priminti, kad prie to prisidėjo ir COVID-19 mirtys, tačiau ir be to, per paskutinį dešimtmetį kasmet Lietuvoje miršta beveik 20 000 žmonių daugiau nei gimsta. Ir nors galų gale išsisėmęs išvykstančių gyventojų srautas nuo 2019 metų tapo mažesnis nei atvykstančių, bendras Lietuvos gyventojų skaičius mažėja dėl didelio skirtumo tarp gimusių ir mirusių gyventojų.

Lietuvos padėtis – bene liūdniausia Europoje

2022 metais dėl Rusijos pradėto žiauraus karo Ukrainoje į Lietuvą atvyko apie 70 000 Ukrainos gyventojų. Tai, aišku, padidino bendrą Lietuvos gyventojų skaičių lyginant su 2021 metais ir kai kas jau suskubo džiaugtis, kad Lietuva vėl pradėjo didėti. Deja, tai tik karo sukeltas efektas. Jeigu per metus šalyje gimstančių vaikų bus po 25 000,  tai mažiau nei po 40 metų Lietuvos gyventojų sumažės dar vienu milijonu. Tai vienas iš liūdniausių rezultatų Europos Sąjungoje, gal tik Bulgarijos mažėjimas yra spartesnis, tačiau jos gyventojų resursai yra daug didesni nei Lietuvos. Aišku, čia tik teoriniai skaičiavimai, reikia tikėti, kad pavyks pagerinti tiek demografinius, tiek migracijos rodiklius, tačiau gyventojų mažėjimo tendencija išliks dar ilgai.

Mažas šalies gyventojų skaičius savaime nėra labai didelė problema. Pasaulyje gyvena ir mažesnės tautos, o kai kurios iš jų gyvena ir labai gerai. Problema yra tai, kad labai spartus šalies mažėjimas stipriai sudarko gyventojų struktūrą. Natūralu, kai šalies įvairaus amžiaus gyventojų skaičius maždaug vienodas ir tolygiai mažėja didėjant amžiui, tačiau Lietuvoje matome visai kitą vaizdą: 

Akivaizdu, kad vyresnių, artėjančių prie pensinio amžiaus žmonių Lietuvoje yra beveik dvigubai daugiau nei jaunų žmonių. Ši situacija laikysis dar bent 30  metų, todėl visą šį laikotarpį jausime žmonių trūkumą visose gyvenimo sferose. Pakankamai spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas ilgainiui pradės neigiamai veikti (ir jau dabar veikia) visas mūsų gyvenimo sritis. Vykstantis visuomenės senėjimas reiškia, kad didėja pasitraukusių iš darbo rinkos žmonių procentas, auga medicininės pagalbos poreikis, vis didesnė biudžeto dalis skiriama pensijų ir socialinių išmokų padengimui. Tačiau didžioji problema yra ne tai. Beveik dvigubas jaunų žmonių trūkumas neleidžia normaliai plėtotis verslui, mažina inovacijų diegimą, stabdo investicijų pritraukimą į šalį, pavojingai didina vidutinį darbuotojų amžių įvairiose struktūrose, aštrina kartų kaitos problemas. Dėl iškilusių krizių besitraukiantis verslas kiek sušvelnino šiuos iššūkius, bet tai tik laikinas palengvinimas.

Iš kur gauti darbuotojų?

Natūralu, kad Seimo komisijos parengtos ataskaitos rekomendacijos krypsta tiek į demografinės situacijos ilgalaikį pagerinimą Lietuvoje, tiek į skubų darbo rinkos gelbėjimą. Abi šios užduotys yra sudėtingos, reikalaujančios rimtų sociologinių, ekonominių ir demografinių mokslinių tyrimų. Kaip ir siūloma, pagal jas turėtų būtų sukurta ilgalaikė veiksmų ir priemonių programa, numatytas lėšų poreikis, įvertintos rizikos ir problemos. Sukurta programa turėtų būti ilgalaikė ir stabili. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, lengvatos vaikus auginančioms šeimoms nebus nutrauktos po keleto metų nuo jų priėmimo, o reemigravusių piliečių integravimo programa nebus sustabdyta vos tik jiems sugrįžus. Ypač daug diskusijų kelia ir matyt toliau kels tiesioginis darbo jėgos atsivežimas iš įvairių šalių, jų kvotos, šalių sąrašai, darbo leidimai ir t. t.

Susidariusi liūdnoka Lietuvos situacija verčia permąstyti ir Lietuvos švietimo bei profesinio orientavimo sistemą. Šiuo metu vis dar gyvename taip, lyg kiekvienais metais bendrojo lavinimo mokyklas paliktų bent 40 ar 45 tūkstančiai abiturientų. Lietuvos profesinio rengimo centrai ir mokyklos, kolegijos ir universitetai siūlo daugybę programų, reklamuoja jas, kviečia laisvai pasirinkti ir studijuoti. Esant normaliai šalies būsenai, gamta ir statistika pasirūpina, kad į visas profesijas ir specialybes pasuka pakankami būriai jaunimo, baigę studijas jie įsilieja į darbo rinką, užima naujai atsiradusias darbo vietas arba pakeičia pasitraukusius iš darbo rinkos.

Šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje dirba apie 1,37 milijono gyventojų. Nemažai daliai iš jų yra reikalingas aukštasis išsilavinimas ir šis poreikis vis didėja. Kad esamos struktūros (mokytojų, inžinierių, gydytojų, tarnautojų, statybininkų ir t. t.) bent jau nesentų ir nemažėtų sparčiau, nei mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, į kiekvieną 1000 darbuotojų kolektyvą kasmet turėtų ateiti bent jau po 30 naujų darbuotojų. Taigi minimalus mūsų poreikis naujiems darbuotojams yra maždaug 41 000. Deja, turime vos 25 000 nuosavų, naujų darbo rinkos dalyvių ir tai verčia mus visai kitaip elgtis ir ieškoti naujų sprendimų.

Yra specialybių, kurių nepakeis imigrantai

Pirmiausia, ką turėtume padaryti, tai atrinkti tas profesijas, kurias labai sunku pakeisti kitų šalių imigrantais, tokias kaip mokytojai, valstybės tarnautojai, aukštojo išsilavinimo reikalaujančios profesijos ir panašiai. Įvertinę darbuotojų trūkumą tose srityse turėtume sukurti paskatų sistemą, kad būsimieji rinkos dalyviai maždaug tolygiai pasiskirstytų pagal trūkstamas profesijas. Aišku, kad valstybei bus nelengva konkuruoti su verslu. Pavyzdžiui, ieškodamos inžinierių, kai kurios įmonės šią profesiją pasirinkusiems studentams siūlo ne tik vienkartinę išmoką, siekiančią iki 3000 eurų, bet ir pastovią stipendiją visam studijų laikotarpiui. Taigi, pavyzdžiui, kviečiant jaunimą studijuoti fizikos, matematikos ar informatikos mokytojo specialybę, reikės sukurti ne mažiau patrauklią ekonominę ir socialinę skatinimo sistemą, jau nekalbant apie atlyginimus.

Deja, tokios priemonės tik užtikrintų, kad į visas profesijas įsilietų kažkiek naujų darbuotojų, tačiau pačio jų trūkumo tai nepanaikintų. Taigi išsiversti be imigracijos nepavyks. Panaikinti keliolikos tūkstančių darbuotojų trūkumą kasmet yra gana rimtas iššūkis. Tiesiog atidaryti visas sienas ir kelius nėra išeitis. Didžioji dalis emigrantų, siekiančių patekti į Lietuvą, yra iš Irako, Sirijos ar kitų šalių ir savo kelionės tikslu mato senąsias Europos šalis, o Lietuvos darbo rinkoje beveik neužsilaiko. Lieka galimybė tikslingai ieškoti darbuotojų kitose šalyse ir organizuoti jų atvykimą į Lietuvą konkretiems darbams pagal nustatytas darbo kvotas. Pavyzdžiui, 2023 metams patvirtinta 35 950 darbuotojų kvota trečiųjų šalių piliečiams. Kaip ir kasmet, didžiausi darbuotojų srautai yra iš Ukrainos, Baltarusijos ir keleto kitų šalių. Atvykstančių iš ES (išskyrus grįžtančius lietuvaičius) yra labai mažai. Kvotos daugiausia išdalinamos aptarnavimo, transporto, pramonės, statybos ir kitiems sektoriams. Aukštos kvalifikacijos specialistai tarp jų yra mažuma ir tai neatliepia žmonių su aukštuoju išsilavinimu poreikio.

Investicijos į studentus ir jų studijas

Efektyviausias šios problemos sprendimo kelias yra per šalies aukštojo mokslo sistemą. Tuo sėkmingai ir ilgą laiką naudojasi JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, o dabar tai pradeda daryti ir Lenkija, Čekija bei kitos šalys. Esmė yra ta, kad taikant dideles nuolaidas už mokslą arba turint labai palankią mokslo kreditavimo sistemą (kreditą grąžinti reikia tik baigus mokslus ir pradėjus gauti didelį darbo užmokestį), į šalies aukštąsias mokyklas pakviečiamas mokytis didelis skaičius gabiausio jaunimo iš kitų valstybių. Nekalbant jau apie tai, kad didelė jų dalis įsidarbina dar studijų laikotarpiu, o baigę tos šalies studijas, žinodami jos kalbą ir kultūrą, dauguma pasilieka dirbti šalyje, jei tik yra laisvų darbo vietų. Toks būdas leidžia pritraukti į šalį aukštos kvalifikacijos specialistus, ko beveik neįmanoma padaryti per tiesioginę imigraciją. Lietuva čia turi labai didelę perspektyvą. Ne taip seniai Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo per 200 000 studentų, tačiau šiemet jų teturime 100 000. Tai reiškia, kad Lietuvos aukštosios mokyklos dirba ne pilnu pajėgumu ir be jokių didelių infrastruktūrinių investicijų galėtų kasmet priimti iki 10 000 užsienio studentų. Tai galėtų dalinai sumažinti tiesioginės imigracijos mastus, kadangi nemaža studentų dalis įsidarbintų dalimi etato – tai galėtų atitikti dviejų ar trijų tūkstančių imigrantų kvotą.

Ko tam reikia ir kodėl tai nevyksta dabar? Labai paprasta. Mes esame patrauklūs trečiųjų šalių, daugiausia kaimyninių, jaunimui, tačiau pragyvenimas Lietuvoje  ir jos aukštasis mokslas jiems yra per brangus. Tam, kad galėtume pasikviesti gabiausius, labiausiai motyvuotus studentus, turėtume į juos investuoti. Kreditų ar tiesioginių subsidijų būdu vienam studentui reikėtų surasti apie 4 000 eurų per metus. Taip, tai nemažos investicijos, įsibėgėjus programai jos siektų apie 150 milijonų eurų, tačiau jų grąža nekelia didelės rizikos, nes pradėjusiam dirbti jaunam žmogui grąžinti gautą kreditą nėra nepakeliama našta. Be to, į šį procesą lengvai gali įsitraukti tiek verslas, tiek ir pati valstybė, finansuodami savo būsimų specialistų studijas. Taigi bent jau pabandyti tikrai būtų verta. Pabaigai dar atsakymas į klausimą, kodėl tokios geros sąlygos būtų siūlomos užsieniečiams, kai dalis Lietuvos jaunimo yra priversti mokėti už savo studijas?  Pirmiausia, pastebėkime, kad valstybės finansuojamų vietų skaičius jau dabar yra didesnis nei yra norinčių ir galinčių studijuoti inžinerijos, informacinių technologijų, žemės ūkio, pedagogikos ir kitose programose, kurių absolventų nuolatos trūksta. Mokančiųjų už mokslą lieka vadybos, psichologijos, teisės ir kitose, ne tokiose deficitinėse programose. Nuo 2024 metų, suvienodinus stojimo reikalavimus į mokamas ir nemokamas studijas, valstybės finansuojamų vietų turėtų pakakti visoms programoms. Didesnė problema bus kaip tolygiai, nors ir nepilnai, užpildyti visas programas, kad nenutiktų taip, jog vienos ar kitos profesijos aukštos kvalifikacijos specialistų Lietuvoje neliks visai, o jų importas bus sunkiai išsprendžiama užduotis.

Tyrimų finansavimas

Pasak jo, apskritai kalbant, aukštojo mokslo padėtis Lietuvoje nėra bloga, ypač turint omenyje, kad aukštojo išsilavinimo siekti nori didesnis procentas žmonių nei daugelyje kitų šalių – tai patvirtina ir apklausos. Nepaisant to, problemų netrūksta, ypač dėl minėto abiturientų trūkumo, kuris nulemia specialistų stoką bene visose srityse.

Tarp esminių problemų, kurias būtina spręsti, prof. J. Augutis įvardija ir finansavimo klausimus. Jis atkreipia dėmesį, kad studijų finansavimą Lietuvoje dar galima laikyti priimtinu, nors jis ir nesiekia ES vidurkio (pagal lėšas vienam studentui), tačiau mokslo ir tyrimų finansavimas yra problematiškesnis – jis yra net kelis kartus žemesnis už ES vidurkį.

„Tai yra didelė mūsų problema – nyksta institutai, įvairios laboratorijos. Kai kurie jų išsilaiko, padedant verslui, tačiau daugeliui tenka užsidaryti. Reikia turėti omenyje, kad fundamentiniai mokslai negali greitai atnešti tiesioginės naudos, iš kurios jie galėtų išsilaikyti, uždirbti pinigų – jie yra investicija į ateitį. Tad šioje srityje darosi vis sunkiau. Nenuostabu, kad tokiuose moksluose kaip fizika, chemija studijuoja ir dirba vis mažiau studentų, mokslininkų“, – sako prof. J. Augutis.

Teikia vilčių

Kita vertus, pašnekovo teigimu, šiek tiek vilčių teikia politinių partijų pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl švietimo, kuriuo įsipareigojama kasmet didinti švietimo ir mokslo finansavimą – iki 2030 m., kasmet planuojama papildomai tam skirti po apie 270 mln. eurų. Kai kuriuos planus pakoregavo pandemija ir krizė dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje, tačiau VDU rektorius tikina, kad į ateitį galima žvelgti optimistiškai.

„Mūsų aukštojo mokslo sistema sutvarkyta neblogai, ji funkcionuoja gerai. Iššūkių yra, tačiau taip pat yra ir priemonių, kaip su jais tvarkytis. Pavyzdžiui, galbūt jaunimo ir specialistų trūkumą galėtume kompensuoti didindami užsienio studentų, mokslininkų skaičių, įsileisdami juos studijuoti ar bendradarbiauti. Nuolat atsiveria naujų perspektyvų, bendradarbiavimo krypčių. Džiaugiuosi, kad Lietuvos aukštasis mokslas yra labai tarptautiškas, bendradarbiaujama daugybėje krypčių, viena iš naujausių – Taivanas, su kuriuo mezgami įvairūs ryšiai moksle ir kitose srityse“, – pasakoja pašnekovas.

Dabar vėl grįžome prie disciplinų ir tyrimų susiliejimo, kai reikalingos žinios ir moksliniai rezultatai iš daugelio sričių.

Anot VDU rektoriaus, tarpdiscipliniškumas XXI a. yra tam tikras sugrįžimas į mokslo ištakas, kadangi pradžioje disciplinos nebuvo taip griežtai skirstomos – skirstymą paskatino pramoniniai pokyčiai per pastaruosius du šimtmečius.

„Dabar vėl grįžome prie disciplinų ir tyrimų susiliejimo, kai reikalingos žinios ir moksliniai rezultatai iš daugelio sričių, pavyzdžiui, kai integruojami gamtos ir humanitariniai, socialiniai mokslai. Tarpdiscipliniškumas itin būdingas technologijų, dirbtinio intelekto, dizaino sritims. Mūsų universitete taip pat, pavyzdžiui, rengdami mokytojus akcentuojame STEM metodiką, t. y. tarpdisciplininį mokymo metodą, kai integruojamos skirtingos mokslo sritys“, – paaiškina prof. J. Augutis ir papildė, kad, žinoma, tai nereiškia, kad reikėtų atsisakyti atskirų disciplinų ar visur priverstinai skatinti jų integravimą.

Ypatingi metai

Apibendrindamas pokyčius VDU rektorius teigia, kad po įvykusių susijungimų VDU pozicionuoja save kaip klasikinį universitetą, kuris aprėpia visas mokslo ir studijų kryptis, todėl atsiveria platesnių galimybių sinergijai, bendradarbiavimui tarp skirtingų universiteto padalinių.

„Pavyzdžiui, į mokytojų rengimą yra įsitraukęs visas universitetas, ne vien Švietimo akademija – ten vyksta dalis programų, tačiau dalykų mokytojai savo dalykines žinias įgyja būtent tų dalykų katedrose. Be to, kaip laisvųjų menų universitetas, iki šiol siūlome galimybę įgyti gretutinę specialybę – tai mokytojams ypač svarbu“, – pabrėžia prof. J. Augutis.

„Negalėčiau nepaminėti ir Lietuvos universiteto šimtmečio. Šie metai yra ypatingi VDU ir visai Lietuvos aukštojo mokslo bendruomenei, nes 1922-aisiais įkurtas Lietuvos universitetas davė pradžią dideliam skaičiui aukštųjų mokyklų Lietuvoje: VDU, KTU, LSMU. Jis didelę įtaką turėjo net ir Vilniaus universitetui, kuris po visų negandų ir uždarymų ar veiklos svetur atgijo kaip universitetas Lietuvoje ir didelę jo bibliotekos ir darbuotojų dalį tuomet sudarė VDU resursai“, – akcentuoja prof. J. Augutis, pristatydamas šiemet žymimą Lietuvos universiteto šimtmetį.

Rektorius atkreipia dėmesį, kad universitetai ne tik švenčia kartu, bet ir planuoja įvairių bendrų iniciatyvų. Viena iš jų – planai įkurti bendrą Kauno akademinę zoną: suteikti galimybę visų Kauno universitetų studentams laisvai pasirinkti bet kurio kito universiteto jiems patinkančius dalykus ar modulius ir juos integruoti į savo studijas.

Be kita ko, jis įspėja, kad panašus šokas gali supurtyti ir centralizuotą šildymo rinką.

„Labai greitai susižavėjome, kad (elektros – BNS) importas yra pigus, gerą kainą visada turėjome (...), bet pamiršome auksinę taisyklę, kad negalima susikoncentruoti į vieną tiekimo rūšį“, – penktadienį Seimo socialdemokratų diskusijoje teigė J. Augutis.

„Ta auksinė diversifikavimo taisyklė yra išlikusi ir jai turėjome skirti daug dėmesio. Pakeisti kažko per trumpą laiką tikrai negalėsime. Ar tai būtų taisyklės, ar kompensacijos, ar kažkokie perskaičiavimai, vis tiek turėsime labai didelę kainą. Ta kaltė, negalime sakyti, kad dėl karo, dujų ar sausros. Yra kaltės ir mūsų pačių. Iš to reikia daryti išvadas“, – pridūrė energetikos ekspertas.

Jis įspėjo, kad panašus kainų šokas gali ištikti ir šildymo rinką, kur šilumai pagaminti daugiausia naudojamas biokuras.

„Šiandien turime tokias taisykles, kad medieną galime deginti, laikydami, kad tai nulinė įtaka aplinkai (...) Ir niekas nežino, kaip bus ateityje – gal pasikeis Europos Sąjungos direktyvos ar požiūris į tai ir pasirodys, kad ir biokuras nėra (išeitis – BNS)“, – konferencijoje teigė jis.

Tuo metu kitas energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas įsitikinęs, kad valdžia jau praėjusių metų gruodį turėjo pamatyti signalus, kad  brangstant dujoms į rekordines aukštumas kils ir elektros kaina.  

„Tikrai Vyriausybė matė praėjusį rudenį, kad kainos neaiškios, kad kyla aukštyn. Gruodį, prieš Kalėdas jau dujų kaina buvo 2 tūkst. dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Matėsi, kad ramumo nebus. (...) Ar nereikėjo sustoti? Ar reikia baldus perstumdyti, kai jau gaisras?“ – diskusijoje svarstė V. Jankauskas.

Pasak jo, jeigu Vyriausybė numatys kompensacijas tik gyventojams, o nepadės pramonei ir verslui, brangs prekės. 

Vyriausybė ketina siūlyti Seimui paskutinį, trečiąjį mažmeninės elektros rinkos liberalizavimo etapą atidėti 3-4 metams.

Aktyvus, tvarus ir ilgalaikis

„Bendradarbiavimas su Kauno rajono savivaldybe yra vienas aktyviausių, sekdamos šiuo pavyzdžiu, vis aktyviau įsijungia ir kitos savivaldybės“, – pabrėžė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studijų prorektorė dr. Simona Pilkienė. Pagrindinė bendradarbiavimo sritis – pedagogų rengimas, įvairių švietimo grandžių kokybės stiprinimas, talentų ugdymas ir kitos veiklos.

„Tai yra realus bendradarbiavimas, tvarus ir trunka ne vienus metus, neapsiriboja atsitiktiniais vienetiniais renginiais, turime tradicinius renginius ir veiklas. Tai pavyzdinis bendradarbiavimas. Kauno rajono savivaldybė yra viena tų, su kuriomis bendradarbiaujame glaudžiai ir ilgą laiką“, tvirtino Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorė profesorė Diana Rėklaitienė.

„Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) misijai įgyvendinti būtina sukurti tvarius ir ilgalaikius bendradarbiavimo tinklus, tad bendradarbiavimas su Kauno rajono savivaldybe, o taip pat ir su kitomis savivaldybėmis, yra būtina sėkmingos veiklos sąlyga nacionaliniu lygmeniu“, tvirtino LSMU Administracijos ir finansų direktorė Laima Matusevičienė.

Vykdo ne vieną projektą

Kauno rajono savivaldybė ir VDU kartu vykdo ne vieną projektą: tai ir Jaunojo (būsimojo) pedagogo klubo (JPK) veikla, ir „Talentingų vaikų akademija“. Ši akademija siekia suteikti papildomą pagilintą neformalų ugdymą 8–11 klasių Kauno rajono mokiniams, pasižymintiems išskirtiniais pasiekimais, 2021 m. programoje dalyvavo beveik 120 mokinių.

JPK yra viena iš Kauno rajono vykdomų priemonių, skirtų prisidėti ne tik prie pedagoginio personalo atsinaujinimo problemos sprendimo, bet ir mokytojo profesijos įvaizdžiui pagerinti. Klubo misija – motyvuoti 9–12 klasių mokinius pasirinkti pedagoginės krypties studijas ir tapti mokytojais.

Nenorime blaškytis ir susikurti neįgyvendinamų planų, tačiau projektų tikrai bus daugiau.

„Taip pat savivaldybė prisideda prie pedagogų rengimo: nuo 2021 m. skiria papildomas skatinamąsias stipendijas studentams, kurie pasirinko pedagogikos krypties studijas ir po jų baigimo bent penkerius metus planuoja dirbti Kauno rajono švietimo įstaigose. Šiuo metu turime 8 sutartis“, – bendradarbiavimo rezultatus vardijo VDU Studijų prorektorė.

Peraugo į ūkinį lygmenį

VDU Ugnės Karvelis gimnazija yra dar vienas glaudaus savivaldybės ir šios aukštosios mokyklos bendradarbiavimo pavyzdys. Universitetas, tapdamas šios gimnazijos dalininku, turėjo labai aiškų tikslą – prisidėti prie švietimo kokybės gerinimo, taikyti mokslininkų sukurtas metodikas ir inovacijas, siekiant aukščiausių rezultatų. „Ir pirmųjų metų rezultatai jau stebimi: sukurta ir taikoma vaiko asmeninio mokymosi strategijos koncepcija, įsteigtos profilinės klasės, sudarančios sąlygas mokiniui rinktis mokymosi kryptį pagal polinkius ir siekius, daugiau nei 30 mokytojų šiais metais tobulino užsienio kalbos žinias ir pedagogines kompetencijas. VDU Ugnės Karvelis gimnazija priklauso VDU mokyklų tinklui, todėl nuolat vystomi nauji projektai“, sakė S.Pilkienė.

Rektorius prof. Juozas Augutis pabrėžė: Ugnės Karvelis gimnazija yra viena geriausių Kauno rajone, o suteikus jai VDU vardą jos populiarumas dar labiau padidėjo. „Be to, aplinkiniai rajonai labai greitai plečiasi, kuriasi daug jaunų šeimų, tarp jų ir universiteto darbuotojų, todėl gimnazija susiduria su problema, kuri yra priešinga daugeliui regionų mokyklų. Mokinių skaičius taip greitai auga, kad yra būtina ženkliai praplėsti mokyklos erdves“, teigė rektorius.

Juozas Augutis. / VDU nuotr.

Pasak J.Augučio, universitetas kartu su savivaldybe ieško vietos, kur galėtų būti pastatyti papildomi mokyklos korpusai. „Tokia vieta yra šalia Kauno vakarinio aplinkkelio, ji nėra intensyviai naudojama. Kadangi žemės savininkas yra valstybė, o universitetas tik jos nuomotojas, todėl Kauno rajono savivaldybė kreipėsi į VDU su prašymu apsvarstyti šį siūlymą universiteto taryboje ir kreiptis į Vyriausybę, kad būtų leista statyti papildomus gimnazijos pastatus. Kai toks leidimas bus suteiktas, statybos galės prasidėti labai greitai“, patikino rektorius.

Į ūkinį lygmenį krypsta ir savivaldybės bei LSMU bendradarbiavimas. „Šiuo metu svarstoma galimybė stiprinti bendradarbiavimą kuriant Laukinių gyvūnų globos centrą ir planuojant galimas jo veiklas“, sakė L.Matusevičienė.

Be to, LSMU tiek Kauno, tiek Radviliškio rajonuose turi Veterinarijos akademijos studijų ir mokslo procesui reikalingas praktinio mokymo ir eksperimentines bazes, tad sėkmingam jų veiklos vykdymui svarbus ir aplinkos – bendros šių rajonų plėtros – aspektas.

„Idėjų turime nemažai – tiek tolesnės infrastruktūros kūrimo ir atnaujinimo, tiek žmogiškųjų išteklių tikslinių stipendijų skyrimo ir panašiai stiprinimo srityse“, patikino LSMU Administracijos ir finansų direktorė.

Įsteigta sporto klasė

Kauno rajono savivaldybė ir Lietuvos sporto universitetas (LSU) palaiko ypač glaudžius ryšius: sudaromos sąlygos pedagogams kelti kvalifikaciją, o studentams mokyklose atlikti praktikas. Organizuojami bendri renginiai, sporto šventės, esant poreikiui užsakomi įvairūs moksliniai tyrimai ir kt. Vardindama bendras veiklas LSU rektorė Diana Rėklaitienė išskyrė sporto socialinį renginį „.. nes bendrauti gera“ Kauno rajono vaikams iš socialiai pažeidžiamų grupių. „Į gražų ir naudingą renginį įsitraukia daug universiteto savanorių studentų ir dėstytojų. Taip pat norėčiau išskirti mūsų bendradarbiavimą su Kauno rajono visuomenės sveikatos biuru: kartu vykdome kelis projektus“, pasakojo rektorė.

Kai toks leidimas bus suteiktas, statybos galės prasidėti labai greitai.

Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinėje mokykloje neseniai įsteigta specializuota sporto klasė. „Projekto įgyvendinimas dar tik prasideda, šį sumanymą plėtosime toliau ir prisidėsime atlikdami testavimą, padėsime mokytojams, teiksime ekspertinę ir tiesioginę praktinę pagalbą. Manau, kad taip pat bus ilgalaikis bendradarbiavimas, nes kasmet planuojama sportinę klasę vis auginti, tikiuosi, kad mūsų indėlis bus nemažas“, patikino D.Rėklaitienė.

Kadangi tai – stambus projektas, žingsnis po žingsnio jis bus plečiamas Garliavoje, tačiau pasitariant su savivaldybe ir sporto federacijomis, žvalgomasi ir į kitas pakaunės vietoves. „Nenorime blaškytis ir susikurti neįgyvendinamų planų, tačiau projektų tikrai bus daugiau, juolab kad LSU turi mobiliąją laboratoriją“, teigė LSU rektorė.

Veiklos: savivaldybė kartu su LSU organizuoja bendrus renginius, sporto šventes. / VDU nuotr.

Nors sutartis su Kauno technologijos universitetu pasirašyta 2017 metų pradžioje, bendradarbiavimas su šia aukštąja mokykla yra vangesnis. Universitetas įsipareigojo bendradarbiauti rengiant studijų, mokslinių tyrimų, žmogiškųjų išteklių ir kitų sričių projektus, o savivaldybė, be kita ko, viešojo administravimo studentams sudaryti galimybes pačioje savivaldybėje ar jos įstaigose atlikti praktikas. Bendradarbiavo vaisių kol kas neraškoma – kartu neįgyvendinta net „minkštųjų“ projektų.

Išlošia abi pusės

Sekdamos šiuo pavyzdžiu, vis aktyviau įsijungia ir kitos savivaldybės.

VDU, LSU ir LSMU atstovės „Kauno dienai“ vienbalsiai tvirtino: bendradarbiaujant išlošia abi pusės.

„Džiaugiamės galėdami prisidėti prie švietimo kokybės gerinimo šiame regione, tačiau ypatingas savivaldybės dėmesys pedagogų rengimui, kvalifikacijos tobulinimui, talentų ugdymui motyvuoja dirbti kartu, siekiant pedagogo profesijos prestižo kėlimo ir švietimo kokybės tobulinimo“, pabrėžė S.Pilkienė.

„Kauno rajone kuriasi naujos darbo vietos, darbdaviai priima mūsų absolventus, tad interesas yra abipusis: LSMU – rengti reikalingus specialistus, o Kauno rajono – pasiūlyti jiems įgytą kvalifikaciją atitinkančias darbo vietas, kartu siekiant ekonomikos pažangos, sveikos visuomenės ugdymo ir kitų aspektų, svarbių socialiniame ir ekonominiame gyvenime“, sakė L.Matusevičienė.

„LSU misija – padėti bendruomenėms, dalintis tuo, ką išmanome ir sukuriame geriausio. Kalbu ir apie studentus, ir apie mokslines veiklas, ir projektus – viskas turi būti naudinga bendruomenėms, ir mes privalome jas įtraukti. Manau, kad tą naudą bendruomenės jaučia. Be abejo, bendradarbiavimas naudingas ir mums“, įsitikinusi D.Rėklaitienė.

Komentaras

Valerijus Makūnas, Kauno rajono meras

Bendradarbiauti su universitetais savivaldybėms svarbu dėl kelių priežasčių. Savivaldos tobulinimas ir su ja susijusių paslaugų teikimas reikalauja mokslinio požiūrio, todėl rengiame forumus, konferencijas, į kurias kviečiame viešojo administravimo specialistus, sociologus, švietimo ekspertus, įsiklausome į jų patarimus, rengiame apklausas.

Globalizacijos sąlygomis ypatingas vaidmuo tenka regiono savivaldybių bendradarbiavimui funkcinėse zonose, todėl esame dėkingi VDU Viešojo administravimo katedros doc. dr. Aistei Lazauskienei, doc. dr. Remigijui Civinskui, doc. dr. Ligitai Šarkutei ir kitiems mokslininkams už pastabas ir patarimus šia tema. Ypač naudinga šio universiteto grupės mokslininkų išleista kolektyvinė monografija „Savivaldybių bendradarbiavimas Lietuvoje: galimybės vizijos ir formos“.

Dar vienas aspektas: bendradarbiavimo sutartys su universitetais suteikia galimybes studentams Kauno rajono savivaldybėje atlikti praktiką

Su VDU jau keletą metų aktyviai sprendžiame švietimo problemas, kurios apima pedagogų kadrų rengimą, moksleivių motyvacijos didinimą, ugdymo kokybės gerinimą. Kartu įkūrėme Talentingų mokinių akademiją, Jaunojo pedagogo klubą ir VDU Akademijos Ugnės Karvelis gimnaziją. Dabar didžiausias rūpestis – ją modernizuoti, todėl esame dėkingi rektoriui Juozui Augučiui ir universiteto Senatui už suteiktą galimybę perduoti savivaldybei valstybinės žemės sklypą, kuriame planuojame statyti gimnaziją.

VDU Žemės ūkio akademija rengia specialistus, kurių reikia mūsų kraštui, čia vyksta didžiausia Baltijos šalyse žemės ūkio paroda „Ką pasėsi...“, telkiamas su žemės ūkiu ir miškininkyste susijęs mokslo potencialas.

Su LSU mus taip pat sieja daug metų trunkanti partnerystė: kartu vykdome projektus, universitetas dalyvauja kuriant sportines klases, įgyvendinant sveikatą stiprinančius projektus. Aktyviems universiteto studentams skiriame stipendijas.

LSMU – irgi labai svarbus Kauno rajono savivaldybės partneris, padedantis spręsti sveikatos, socialines problemas. LSMU Klinikų Kulautuvos reabilitacijos ligoninė yra viena moderniausių Baltijos šalyse, ji ne tik universiteto, bet ir Kauno rajono kurortinės teritorijos pasididžiavimas. Naujųjų Muniškių kaime statomas LSMU Laukinių gyvūnų globos centras – taip pat labai reikalingas ir laukiamas objektas.

LSMU prisideda ir prie sveikos aplinkos kūrimo mūsų krašte – padedant šiam universitetui urbanizuotoje Giraitės gyvenvietėje ketiname įkurti parką.

Neabejoju, kad partnerystė su universitetais ateityje dar labiau plėtosis ir bus naudinga mūsų krašto žmonėms.

Lygiai prieš dvejus metus, 2020-ųjų kovo 16 dieną, Lietuvoje dviem savaitėms buvo įvestas pirmasis COVID-19 karantinas. Po to turėjome daugybę taktinių ir strateginių veiksmų kovoje su virusu, atvedusių mus į šiandienos situaciją. Pabandykime susumuoti. Per šiuos dvejus metus dėl COVID-19 mirė beveik 9 000 Lietuvos gyventojų, o persirgo šia liga 900 000, t. y. kas trečias Lietuvos pilietis. Nėra jokių abejonių, kad neturėdami vakcinų, šiuos kaičius galėtume drąsiai padvigubinti.

Nors ir nelengvai, su ginčais ir abejonėmis pasiekėme, kad šiandien bent dviem skiepo dozėmis yra paskiepiję du trečdaliai (67 %) visų gyventojų, o trimis dozėmis – lygiai trečdalis (33 %). Nors agresyvioji viruso omicron atmaina ir sugeba prasibrauti net ir pro trigubą barjerą, tačiau jos poveikis gerokai susilpnėja, be to, ypač svarbu, kad paskiepytų žmonių mirtingumas dėl COVID sumažėja kelis kartus. Taigi vakcinavimo srityje dar turėsime daug ką nuveikti ateityje. Tačiau sugrįžkime prie šios dienos aktualijų. Prieš keletą dienų Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) išreiškė nuogąstavimą, kad omicron atmainos susirgimų banga nustojo slūgti ir vėl pasuko kilimo kryptimi. Anot PSO, per antrą kovo savaitę bendras susirgimų skaičius pasaulyje padidėjo daugiau nei 8 %, palyginus su pirmąja kovo savaite.

Žinoma, mes negalime pilnai išvengti susirgimo, tačiau labai ženkliai sumažinti susirgimo riziką galime kiekvienas.

Organizacija paragino neskubėti su apsaugos priemonių atšaukimu. Ir tikrai, pasidairę po Europą pamatysime, kad omicron banga buvo labai staigi ir aukšta visose šalyse. Prasidėjo jos kilimas praėjusių metų gruodžio pradžioje pietinėse Europos šalyse, o po Naujųjų metų pasiekė ir Šiaurės šalis, tarp jų – ir Lietuvą. Savo piką omicron banga pasiekė per porą mėnesių, ir ji buvo 3–5 kartus aukštesnė nei delta atmainos atveju. Pasiekusi piką sausio pabaigoje, vasario pradžioje naujų užsikrėtimų banga pradėjo sparčiai mažėti beveik visose šalyse. Padrąsintos tokio viruso elgesio ir motyvuodamos, kad omicron ligos sukeltos pasekmės yra daug lengvesnės nei kitų atmainų, vyriausybės ėmėsi apribojimų dėl COVID-19 atlaisvinimo. Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, Danija ar Švedija jau nuo vasario mėnesio panaikino praktiškai visus, su COVID-19 susijusius apribojimus. Kitos šalys apsiribojo skaitmeninio pažymėjimo atsisakymu ir kai kuriais kitais apribojimų sumažinimais, tačiau liko ir šalių, kurios tebeturi pakankamai griežtus reikalavimus. Pavyzdžiui, Italija dėl įvairių paslaugų teikimo tebenaudoja „žaliąjį pasą“, sugriežtino sąlygas atvykstantiems kitų šalių piliečiams.

Tokia požiūrių įvairovė susidarė dėl skirtingų šalių patirčių ankstesnėse COVID-19 pandemijos fazėse, dėl skirtingo vakcinavimo lygio šalyse ir dėl skirtingų pandemijos suvaldymo strategijų. Visiškai tikslaus paaiškinimo, kodėl šalyse skirtingas užsikrėtimų lygis nėra, tačiau nemažą įtaką tam turi keli veiksniai. Visų pirma, tai – vakcinacijos procentai įvairiose gyventojų amžiaus grupėse. Daugelis Europos šalių, ypač Skandinavijos, sugebėjo paskiepyti beveik visus vyresnius savo piliečius, ir tai sumažino tiek susirgimų, tiek ir mirčių skaičių tarp šio amžiaus gyventojų. Kitas objektyvus faktorius yra sveikatos apsaugos sistemų resursai ir bendroji gyventojų, ypač vyresnio amžiaus, sveikata. Aišku, kad geresnius rodiklius turi turtingesnės, senosios Europos sąjungos šalys. Taip pat labai svarbus pačių piliečių požiūris į saugumo reikalavimus, drausmingą ir sąžiningą jų laikymąsi. Čia taip pat matyti nemaži skirtumai tarp atskirų šalių ir regionų.

Pagal išėjimo iš omicron bangos lygį, Europos šalis galima sąlyginai suskirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei būtų priskiriamos šalys, kuriose naujų užsikrėtimų lygis sumažėjo iki tokio, kuris buvo prieš prasidedant šiai, arba ankstesnei delta bangai. Tai pavyko padaryti ne tik Švedijai, bet ir Norvegijai, Ispanijai, Danijai, Serbijai, ir dar keletui šalių.

Iš dalies šiai grupei galima būtų priskirti ir tokias šalis kaip Prancūzija, Italija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Belgija, Čekija, Slovėnija ir Airija. Jose omicron banga taip pat nusileido į prieš tai buvusį lygį, tačiau per paskutines pora savaičių jose pastebimas naujas užsikrėtimų skaičiaus didėjimas.

Į antrąją grupę patenka šalys, kuriose omicron banga pradėjo leistis, tačiau pasiekusi maždaug pusiaukelę sustojo ir jau keletą savaičių laikosi tokiame lygyje, kaip pavyzdžiui yra Graikijoje.

Tokioje būsenoje užstrigo ir Slovakija, Olandija, Lenkija, deja, ir Lietuva.

Yra ir trečioji grupė šalių, tiesa, nelabai skaitlinga, kuriose omicron banga pasiekusi savo piką jame ir pasiliko. Šį vaizdą galime pamatyti Vokietijos naujų užsikrėtimų suvestinėje.

Labai panaši situacija yra ir Suomijoje bei Austrijoje.

Dabar detaliau pažvelkime į Lietuvos situaciją. Vasario pirmoje pusėje banga, pasiekusi savo piką, kai vidutinis paros naujų užsikrėtimų skaičius buvo virš 13 000 atvejų, pradėjo leistis. Pakankamai sklandžiai viskas vyko iki kovo pradžios. Ir štai jau pora savaičių darbo dienomis naujų užsikrėtimų (pirminių ir pakartotinų) skaičius svyruoja tarp penkių ir šešių tūkstančių kasdien.

Juozas Augutis. / VDU nuotr.

Mirčių skaičius nuo COVID-19 taip pat stabilizavosi prie 10 per parą ir jau nebemažėja. Nors ligonių, besigydančių stacionare tiek bendrose palatose tiek ir reanimacijoje skaičiai nėra gąsdinantys, maždaug 1 400 ligonių, iš kurių 60–70 reikalinga intensyvioji terapija, tačiau neramina tai, kad šie skaičiai beveik nemažėja. Vienu metu Lietuvoje izoliacijoje dėl COVID-19 yra daugiau kaip 60 000 žmonių. Per kiekvienas dvi savaites jie sugrįžta į normalų gyvenimą, tačiau jų vietą užima kiti. Tiek žmonių kiekvieną dieną negali pilnavertiškai dirbti, mokytis ar užsiimti kita veikla. Ko gi galima tikėtis toliau?

Matyt akivaizdu, kad sumažėjus tiesioginiam pavojui dėl žmonių gyvybių, pasitraukus grėsmei, kad šalies sveikatos sistema bus perpildyta ir sudarius sąlygas visiems norintiems gauti vakcinas bei tyrimus, didėja spaudimas Vyriausybei atlaisvinti ir paskutinius ribojimus, kurie dar galioja dėl COVID-19, pavyzdžiui nebereikalauti kaukių dėvėjimo. Greičiausiai taip ir bus padaryta. Žinoma, būtų saugiau, jei tai atsitiktų tada, kai Lietuva išeis iš taip vadinamos Juodosios zonos. Tam būtina, kad vidutinis atvejų skaičius per parą Lietuvoje būtų mažesnis nei 1 000 atvejų, o teigiamų testų dalis sudarytų mažiau nei 10 % (dabar turime 50 %). Sunku pasakyti, ar visų apribojimų atsisakymas nepasuktų atvejų kreivės aukštyn. Greičiausiai tai tik gerokai sulėtintų užsikrėtimų mažėjimo procesą, aukštas sergamumo lygis laikytųsi ilgiau nei buvo numatoma. Kaip ten bebūtų, anksčiau ar vėliau dorotis su šia problema teks kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Niekas nereikalauja iš mūsų, kad šaltu oru eidami į lauką šiltai apsirengtume ir neperšaltume, niekas neverčia pasiskiepyti nuo erkinio encefalito prieš einat grybauti ar skiepytis nuo paprasto gripo. Mūsų asmeninė atsakomybė rūpintis savo sveikata. Todėl net jei nebus reikalavimo, niekas nedraus mums einant į žmonių susibūrimą užsidėti kaukę ar respiratorių, laikytis didesnio atstumo, skrupulingiau laikytis higienos reikalavimų, toliau skiepytis, kaip rekomenduos gydytojai. Žinoma, mes negalime pilnai išvengti susirgimo, tačiau labai ženkliai sumažinti susirgimo riziką galime kiekvienas.

Giedrės Jaronytės kurtą pašto ženklą „Vytauto Didžiojo universitetui – 100 metų“ išleido Lietuvos paštas, pranešė Susisiekimo ministerija.

„Iš Lietuvos universiteto kilę Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetai visuomenei išugdė išskirtinių asmenybių. Šiems universitetams linkiu ir toliau didinti savo ypatingą svarbą ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono bei Europos aukštojo mokslo erdvėje“, – pašto ženklo įteikimo ceremonijoje kalbėjo M. Skuodis.

„Pašto ženklas, išleistas universiteto įsteigimo jubiliejaus proga, – dar vienas puikus Kauno, kaip šiemetinės kultūros sostinės, renginių akcentas“, – teigė ministras.

E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Naujasis pašto ženklas išleistas 40 tūkst. vienetų tiražu. Per metus Lietuvos paštas išleidžia iki 25 pašto ženklų.

VDU pradžia laikomi 1922 metai kai, reorganizavus iki tol Kaune veikusius Aukštuosius kursus, įkurtas universitetas.

Antrame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune, kuris 1919–1939 metais buvo Lietuvos laikinąja sostine, įkurtas universitetas buvo vienintelė tuo metu lietuviška aukštoji mokykla.

Lietuvos universitetui Kaune Vytauto Didžiojo universiteto vardas suteiktas 1930 metais, minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį.

Giedrės Jaronytės kurtą pašto ženklą „Vytauto Didžiojo universitetui – 100 metų“ išleido Lietuvos paštas, pranešė Susisiekimo ministerija.

„Džiugu, kad minint šią universiteto neeilinio jubiliejaus progą, 2022-ieji paskelbti Lietuvos universitetų metais. Tai suteikia progą dar kartą atsigręžti į aukštojo mokslo svarbą kuriant mūsų visuomenę. Taip pat šio pašto ženklo išleidimas universiteto įsteigimo jubiliejaus proga – dar vienas puikus Kauno, kaip šiemetinės kultūros sostinės, renginių akcentas“, – sakė M. Skuodis.

VDU pradžia laikomi 1922 metai kai, reorganizavus iki tol Kaune veikusius Aukštuosius kursus, įkurtas universitetas.

Antrame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune, kuris 1919–1939 metais buvo Lietuvos laikinąja sostine, įkurtas universitetas buvo vienintelė tuo metu lietuviška aukštoji mokykla.

Anot Juozo Augučio, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus, sunkiausia bus psichologiškai matant iki tol neregėtus užsikrėtimo skaičius, nors, kaip rodo kitų šalių patirtis, ligoninės nepilnėja. 

– Ką rodo kitų šalių praktika? Kaip jūs skaičiavote savo prognozes?

– Ši banga yra prasidėjusi, jei žiūrėtume tik į Europą, nuo Pietų Europos šalių – Ispanijos, Italijos, Prancūzijos. Jos daugiausiai yra apimtos. Kai kurios jau netgi artėja prie savo piko. Kai kur truputėlį prasideda nusileidimas, kaip Jungtinėje Karalystėje. Aišku, omikron atmaina prasidėjusi Pietų Afrikos Respublikoje ir ši šalis irgi jau yra perlipusi per bangos keterą ir leidžiasi. Galima daryti išvadą, kad kažkiek turėtų būti pas mus panašu. Taip pat turime sukūrę ir unikalius modelius, kurie skaičiuoja Lietuvos atvejus. Situacija mažai kuo skiriasi nuo bendro vidurkio, kurį galime pasiskaičiuoti tiesiog analizuodami kitų šalių patirtį.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Jūs ne kartą esate skaičiavę ir kitų bangų modelius. Dabar, žiūrėdamas atgalios į pastaruosius dvejus metus, jūs kur nors suklydote?

– Čia labai sudėtingas skaičiavimas. Jeigu kažkas galėtų labai tiksliai paskaičiuoti, tai turbūt seniai jau būtų padaryta. Galbūt tiksliau pavyko suprognozuoti praeitų metų rudens bangą – nustatyti jos maksimumo tašką. Tačiau galbūt prognozės rodė šiek tiek mažesnius atvejų skaičius per dieną, bet pakankamai tiksliai. Vis dėlto, nė vienas matematinis modelis pasaulyje negali suprognozuoti, kada ir kokia banga kils. Matematikai daro paprastesnį darbą, ypač, kai prasideda banga, žinant šalies parametrus, kontaktų dinamiką, kitus dalykus. Visa tai įvertinus galima daugiau ar mažiau pasakyti kažką apie tas bangas.

– Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad maždaug 50 proc. europiečių susirgs omikron atmaina arba susidurs su ja per artimiausias šešias–aštuonias savaites. Ar jūsų prognozės irgi mato tą patį? Ir jeigu taip, ar jūs pasakytumėte, kuris etapas Lietuvai bus pats sudėtingiausias?

– Sunku pasakyti, prognozės yra su dideliu atsargos laipsniu. Teigti, kad 50 proc. populiacijos prasirgs, aš tikrai nedrįsčiau. Jeigu tai būtų tie, kurie neturi nė vieno skiepo arba labai seniai pasiskiepiję, galbūt taip. Bet kas turi tris skiepus, jų tikimybė išvengti susirgimo iš viso yra ženkliai didesnė ir tą rodo kitų šalių atvejų statistinė analizė. O tai, kad per gana trumpą laiką šita banga apims gan didelį skaičių, tai turbūt pakankamai tikslu. Ko gero, sausio pabaiga–vasario pradžia gali būti tas laikas, kai turėsime didžiausius atvejus.

– Kas bus sunkiausia Lietuvai šiuo laikotarpiu pagal tą matematinį skaičiavimą?

– Turbūt sunkiausia yra tie didžiuliai skaičiai ir kiek jie apkraus kitas sistemas, ypač sveikatos apsaugos sistemą. Pavirtinama, kad omikron atvejai yra žymiai lengvesni, tačiau psichologiškai yra pakankamai sunku matyti didelius užsikrėtimų skaičius.

„Praeitais metais kylanti banga, galima surasti tą tašką, kada ji buvo pasiekusi vidutiniškai per 7 d. apie 1 tūkst. 500 atvejų (nors šiandien jau matome beveik 2 tūkst.), bet jeigu lygintume tuos taškus, kurie buvo praeitų metų rudenį ir dabar, pasiekus tą patį vidutinių atvejų skaičiaus tašką, ligoninėse buvo apie 500 ligoninių darbuotojų, sergančių arba išėjusių į nedarbingumą dėl kovido. Šiandien pasiekus tą patį atvejų skaičių, ligoninėse turime apie tik apie 80 atvejų gydytojų, slaugytojų, kurie negali dirbti. Taigi, skiriasi ne procentais, o kartais. Kadangi ligoninių darbuotojai yra vieni iš efektyviausiai vakcinuotų, siekia per 90 proc., tai dar kartą įrodo, kad vakcinacija veikia“, – po susitikimo surengtoje spaudos konferencijoje teigė J. Augutis.

VDU rektorius neabejoja, kad vakcinos leidžia šiuo metu išvengti kur kas aukštesnio atvejų skaičiaus.

„Su labai dideliu patikimumu galima tvirtinti, kad jeigu neturėtume vakcinavimo, šiandieną matytume ne 2 tūkst. atvejų, o turbūt arti 4 tūkst., nes epidemijos kilimo greitis ir delta atmainos aktyvumas yra ženkliai didesnis negu alfa atmainos“, – tvirtino jis.

VDU rektorius prof. Juozas Augutis. D. Labučio / ELTOS nuotr.

Pasak J. Augučio, skiepai per šiuos metus jau leido išvengti 60 tūkst. papildomų užsikrėtimų koronavirusu.

„Jeigu nebūtume turėję vakcinų, tai apie 60 tūkst. atvejų jau vien tik per šiuos metus, daugiausia rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais, mes būtume turėję tų atvejų daugiau“, – tvirtino jis.

Profesoriaus skaičiavimais, įvertinus mirčių nuo COVID-19 procentą, galima daryti išvadą, kad vakcinos šalyje jau dabar leido išsaugoti maždaug du tūkstančius gyvybių.

„Iš čia seka ir visos kitos pasekmės. Kadangi yra žinomas labai tikslus procentas nuo mirčių atvejų skaičiaus, šie dydžiai koreliuoja. Mirštančių yra apie pusantro procento tiesiogiai nuo kovido. Apie 2,5 proc. nuo kovido poveikio kartu su kitomis ligomis. Tai štai nuo 60 tūkst. pusantro procento duotų apie 900 gyvybių ir dar papildomai apie 1 tūkst. 500 gyvybių, kurias nusineštų kovidas kartu su kitomis ligomis. Taigi, galima teigti, kad vakcina išgelbėjo tikrai arti 2 tūkst. gyvybių Lietuvoje“, – mano J. Augutis.

ELTA primena, kad praėjusią parą, ketvirtadienį, Lietuvoje patvirtinta 1 tūkst. 970 naujų koronaviruso atvejų, mirė 18 žmonių, penktadienį pranešė Statistikos departamentas.