Ragino išsikalbėti

Garliavos apylinkių seniūnijoje esančiuose Juragiuose numatytas sklypas, kuriame turėtų iškilti vadinamieji grupinio gyvenimo namai proto ir psichikos sutrikimų turintiems žmonėms.

Kilus nepasitenkinimui, Juragių bendruomenės namuose buvo surengtas vietos gyventojų ir projekto įgyvendinimu besirūpinančių specialistų susitikimas, kuriame dalyvavo per pusšimtį žmonių.

Pateikti savo klausimus paraginusi Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė sulaukė ne tik klausimų, bet ir priekaištų, pasiūlymų.

Bendravimas: socialinės paramos skyriaus vedėja M.Venslovienė sulaukė ne tik klausimų, bet ir priekaištų, pasiūlymų. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Abejojo dėl saugumo

„Suprantame, psichikos negalia yra liga, mes nė vienas nuo jos neapsaugotas. Mes nieko prieš neįgaliuosius neturime. Bet kodėl jie gyvens pas mus? Neįgaliųjų integracija gerai, bet tik toliau nuo mūsų…“ – tokiose situacijose jau klasikinius priekaištus išsakė ne vienas Juragių senbuvis.

Gyventojai valdininkams dėstė asmenines patirtis ir išsakė samprotavimus apie, jų tvirtinimu, galinčias kilti grėsmes ir nesusipratimus

„Ar čia gyvens psichikos negalią turintys asmenys? Kodėl klausiu? Nes toje gatvėje, kur numatytas pastatas, yra labai daug naujų sklypų, jaunų šeimų su mažamečiais vaikais. Galbūt jūs nesate susidūrusi su psichikos negalią turinčiais žmonėmis. Mes šeimoje esame susidūrę – tas žmogus gyvena globos namuose ir aš puikiai žinau, kas tai yra. Mes nenorime, kad čia gyventų psichikos negalią turintys žmonės, dešimt tokių…“ – rėžė susirinkusiųjų pritarimo sulaukusi Juragių gyventoja.

Grėsmių dėl neįgaliųjų įžvelgianti viena moteris prisiminė net paauglystės laikus.

„Buvo toks atvejis. Man buvo keturiolika metų. Praėjau pro vyruką, pasižiūrėjau; pasirodo, jis buvo psichiškai neįgalus. Tik pasižiūrėjau į jį, o jis pribėgo prie manęs, griebė už plaukų ir pradėjo tampyti, nors aš nieko jam nepadariau. Aš, pavyzdžiui, nebenorėčiau, kad tokia situacija pasikartotų“, – asmenine patirtimi dalijosi protestuojanti moteris.

Bibliotekoje dirbanti bendruomenės narė Virginija Tamašauskienė pasakojo apie bėdas, kurias sukėlė Vilijampolės globos namų auklėtiniai – būtent šių namų gyventojai turėtų atsikraustyti į Juragius.

Teiravosi: „Noriu paklausti – ar čia tik svarstoma dėl namų įsteigimo, ar jau nuspręsta?“ – daugeliui rūpimą klausimą valdžios atstovams pateikė bendruomenės narė V.Tamašauskienė. (Laimučio Brundzos nuotr.)

„Dirbu Garliavoje, bendrauju su auklėtiniais, apie kuriuos kalbame. Iš Vilijampolės globos namų pas mus atvažiuodavo keli auklėtiniai. Baigėsi tuo, kad vos nepadegė bibliotekos, teko kviesti policiją. Kitą kartą išvartė kėdes, buvo agresyvūs, turėjome kviesti apsaugą. Nesuprantu, kaip juos vienus išleido… Ir jie galės laisvai čia, Juragiuose, vaikščioti...“ – nerimavo moteris.

Atsikratyti baimių

Panašių pastebėjimų, keliančių prielaidas apie galimas grėsmes, susitikime su valdininkais buvo išsakyta ir daugiau.

Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja M.Venslovienė ragino nepasiduoti blogų patirčių įtakai ir naujus kaimynus vertinti pozityviai, kaip Dievo dovaną, kuri padeda kitaip pažvelgti į savo paties gyvenimą.

„Jūs pati prisigąsdinate ir drauges prigąsdinate, iš jūsų neišgirdau nė vienos gražios istorijos“, – po vienos moters pasakojimo apie Vilijampolės globos namų auklėtinius pabrėžė M.Venslovienė.

Pasiūlė apsilankyti

Valdininkė pasiūlė Juragių gyventojams ar jų atstovams patiems apsilankyti psichikos negalią turinčių žmonių globos namuose ir iš arčiau susipažinti su jais, jų kasdienybe. M.Venslovienė pabrėžė, kad Juragiuose planuojamuose steigti namuose kartu su neįgaliaisiais gyvens ir juos prižiūrės penki ministerijos atrinkti patyrę specialistai.

Susitikime su gyventojais dalyvavo Garliavoje veikiančių socialinės terapijos namų „Akvila“ viena įkūrėjų Jolita Čilvinaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad Juragiuose planuojamų steigti bendro gyvenimo namų viena pagrindinių misijų – sukurti orų gyvenimą psichikos neįgaliesiems.

Patirtis: susitikime su gyventojais dalyvavo Garliavoje veikiančių socialinės terapijos namų „Akvila“ viena įkūrėjų Jolita Čilvinaitė. (Laimučio Brundzos nuotr.)

J.Čilvinaitė akcentavo, kad grupinio gyvenimo namai yra skirti savarankiškesniems žmonėms.

„Silpniausi žmonės būna slaugos namuose, grupiniuose gyvenimo namuose gali gyventi žmonės, iš dalies sugebantys pasirūpinti savimi. Specialistai organizuos tų namų gyventojų maitinimą, padės jiems apsipirkti, nueiti į dienos centrą. Jei žmogus veiksnus, jis galės nueiti į kavinę; tokių žmonių daug tarp mūsų vaikšto. Grupinio gyvenimo namai skirti tiems, kurie yra veiksnūs, kurie neturi slaugos poreikio, – jūsų pavyzdžiai turbūt apie tuos, kurie gyvena slaugos namuose ir kuriems reikia 24 valandų nepertraukiamos slaugos. Tai bus ne tokie žmonės, jie stipresni. Labai kviečiu ateiti ir pasižiūrėti, kaip mes gyvename“, – ragino J.Čilvinaitė.

Mes nieko prieš neįgaliuosius neturime. Bet kodėl jie gyvens pas mus?

Pasijuto ignoruojami

Bene daugiausia neigiamų vertinimų ir emocijų gyventojams sukėlė, atrodo, ne planuojama nauja kaimynystė, bet, anot jų, bendruomenės ignoravimas: susirinkimo dalyviai tikino nebuvę informuoti apie jų gyvenvietės kasdienybei ir ateičiai labai svarbų projektą.

„Tai nenormalu, kad bendruomenė viską sužino, kai jau viskas nuspręsta: nupirktas sklypas, parengtas projektas, numatyti konkretūs gyventojai. Ar mes neturime teisės žinoti?“; „Visiškai neklausiama bendruomenės nuomonės, nepasitariama, nuleidžiama iš viršaus“; „Labiausia pikta, kad nebuvo paklausta, ko mes norime, kad buvo ignoruojama bendruomenė“; „Nežinojome, kad savivaldybė nupirko sklypą“; „Noriu paklausti – ar čia tik svarstoma dėl namų įsteigimo, ar jau nuspręsta?“; „Ar neatsitiks taip, kad projektas bus vystomas, name atsiras papildomų aukštų ir gyventojų padaugės kelis kartus?“ – tokie priekaištai ir pasiteiravimai buvo skirti susitikime dalyvavusiems specialistams.

M.Venslovienė patikino, kad informacija apie Juragiuose planuojamas naujienas buvo paskelbta viešai.

Susirinkime suabejota, ar neįgalieji turės realių galimybių integruotis.

„Kaip jie integruosis, jei Juragiuose nėra nei sporto salės, nei bibliotekos, nei poliklinikos, nei vaikų darželio, nei bažnyčios, blogas susisiekimas viešuoju transportu...“ – vardijo Juragių senbuviai.

Nupirkti keturi sklypai

Kauno rajono teritorijoje planuojama įsteigti keturis grupinio gyvenimo namus proto ir psichikos sutrikimų turintiems žmonėms.

Viešojo pirkimo būdu jau įsigyta sklypų ne tik Juragiuose, bet ir Raudondvaryje, Užliedžiuose, Domeikavoje.

„Tai visos Lietuvos projektas – institucinės globos pertvarka. Siekiama pereiti nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų. Didelės įstaigos pertvarkomos į mažesnes (siekiant neįgaliuosius priartinti prie bendruomenės). Vilijampolėje esančiuose globos namuose yra 40 Kauno rajono gyventojų, todėl yra sumanymas statyti keturis namus, kuriuose gyvens po dešimt gyventojų. Jie turėtų integruotis ir tapti bendruomenės nariais. Gyvens asmenys nuo aštuoniolikos metų. Pastatas, kuriame gyvens, – klasikinės architektūros, todėl architektūriniu požiūriu gerai integruosis, bus sutvarkyta visa aplinka“, – susirinkime pabrėžė Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja.

R.Keturakienės šeimyna įsteigta 2010 m. liepos 11 d., tačiau ji ir iki tol kelerius metus užsiėmė šia kilnia veikla. Nemaža dalis globotų vaikų jau yra pilnamečiai, taip pat – įvaikinti šeimose Lietuvoje ir užsienyje. Sūnų ir dvi dukras turinti moteris kartu su vyru Kęstučiu ir šiuo metu globoja visą būrį vaikų, kuriems pristigo šilumos jų gimtuosiuose namuose.

Ne kartą pastebėta ir įvertinta

Šeimynos vadovės veikla ne kartą buvo pastebėta ir įvertinta. 2013 m. už pavyzdinę vaikų globą R.Keturakienė buvo apdovanota "Gerumo žvaigžde" – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos aukščiausiu apdovanojimu. Praėjusią savaitę Kauno rajono meras Valerijus Makūnas už pasiaukojamą veiklą R.Keturakienei įteikė Kauno rajono savivaldybės medalį (pasižymėjimo ženklą). "Gerų žodžių ir sveikinimų sulaukiame gana dažnai", – šypsojosi pašnekovė.

Rasa augo tarp dviejų brolių. "Visą laiką norėjau sesės. Labai draugavau su kaimynų globojama mergaite. Zyziau, zyziau ir išzyziau, kad tėvai taip pat globotų vaikus", – pasakojo juragiškė. R.Keturakienės tėvai Dalia ir Donatas Pažėros, dukros paraginti, tai darė dešimt metų. Šiuo metu patys jau yra nutraukę šią veiklą, bet noriai talkina dukrai, kai jai prireikia išvykti tvarkyti įvairių reikalų.

Svečiai: Keturakius (viduryje) aplankė Kauno rajono savivaldybės vadovai (iš kairės) – M. Venslovienė, V. Makūnas ir R. Černiauskienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa pradžioje dirbo fabrike Garliavoje, tačiau greitai suprato, kad tai nėra tikrasis jos pašaukimas ir taip pat ėmėsi globoti vaikus. Lygiagrečiai su šia veikla baigė mokslus Kauno kolegijoje ir įgijo socialinio darbuotojo specialybę.

Svarbiausia, kad jaustųsi tvirtai

Pasak Rasos, svarbiausia yra be tėvų globos likusiems vaikams suteikti šilumos, skirti pozityvaus dėmesio, rūpintis, užtikrinti jų lavinimą, ugdyti vaikų emocinius ir socialinius poreikius bei įskiepyti jiems motyvuotą požiūrį į šeimos vertybes. "Vaikučius ugdome aiškindami namų taisykles, mokydami higienos, savitvarkos įgūdžių, skatindami laikytis dienotvarkės, tvarkytis savo žaislus. Didelį dėmesį skiriame vaikų tarpusavio santykių ugdymui, mokome draugiškumo ir pagalbos vienas kitam. Svarbiausia, kad vaikas globojamoje šeimoje jaustųsi tvirtai. Kai jie jaučiasi saugūs, turi į ką atsiremti ir žino, kad gali prašyti pagalbos, pasipasakoti, galima tikėtis, kad viskas klostysis sėkmingai", – sako R.Keturakienė.

Plėtra: kad vaikams būtų erdviau, šalia K.Keturakis ėmė statyti dar vieną namą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Paklaustas, koks malonus dalykas šioje veikloje per tokį ilgą laikotarpį įsiminė labiausiai, šeimynos vadovė gerokai padvejojo ir patikino, kad vieno išskirti negali. "Kiekviena diena – vis kitokia, atnešanti ką nors malonaus. O štai kas yra žiauriausia, iškart galiu pasakyti. Tai akimirka, kai reikia atiduoti globotinį, kai jį įsivaikina. Kelias savaites vaikštau kaip pritrenkta", – atviravo pašnekovė.

Moteris džiaugėsi, kad sunkiomis akimirkomis turi visą spektrą institucinės pagalbos. "Be to, ir šeimoje vienas kitą palaikome. Esame vienminčiai su vyru, gyvename surėmę pečius. Kaip minėjau, padeda ir mano tėvai, mes visi keturi žiūrime ta pačia kryptimi", – sakė Rasa.

Į pareigas žiūri atsakingai

Mokyklinio amžiaus globotinių diena R.Keturakienės šeimoje prasideda pusę septynių ryto. Nusiprausę, papusryčiavę ir susiruošę vaikai skuba į mokyklinį autobusą, kuris skirtas vien jiems. Kol vyksta pamokos, moteris ruošia pietus.

Šeimyna valgo tik pačių užaugintą ir gamintą maistą. Per vasarą Keturakiai užaugina kelis šimtus vištų, kalakutų, skerdžia du tris jaučius, penkias kiaules, patys gamina dešras.

"Kadangi patiekalams ruošti dažniausiai naudojame pačių užsiaugintą mėsą, jos iš šaldiklio reikia išsiimti iš vakaro. Todėl vakare ir tariamės, kokie bus kitos dienos pietūs. Jei nuomonės labai išsiskiria, balsuojame, ką valgysime", – moteris paaiškino, kaip be pykčių išsprendžia ginčus dėl skirtingų norų.

Pramogoms: vaikai turi žaislų, dviračių, treniruoklių, biliardo stalą, netgi du ponius. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mažesnieji grįžta apie 14 val., vyresnieji – apie 15 val., o po būrelių – dar valanda vėliau. Pavalgę jie turi laisvo laiko, paskui imasi namų darbų. Pirmadieniai, trečiadieniais ir penktadieniais vaikai vežami į karatė treniruotes Garliavoje. Grįžusių laukia vakarienė, televizorius,  telefonas, kitokios veiklos.

Globojamieji turi visko, ko reikia laimingai vaikystei: jaukius kambarius, žaislų, dviračių, treniruoklių, biliardo stalą, netgi du ponius. Neseniai šeimynai Kauno rajono savivaldybė padėjo įsigyti "Mercedes Sprinter" mikroautobusą – tai praplės vaikų galimybes keliauti.

Vaikai R.Keturakienės šeimynoje turi ir pareigų. "Išties negaliu skųstis. Žinoma, kartais tenka prašymą pakartoti ar pareigą priminti du ar tris kartus, bet su vaikais pavyksta susitarti. Tiesiog reikia žinoti, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko. Nors pradžioje, kai teko išsiskirti su įvaikintais vaikais, prireikė psichologo pagalbos, kad galėčiau susitvarkyti su emocijomis, dabar jau pati galėčiau gauti dalinį psichologo diplomą", – juokėsi pašnekovė.

Nei 8.15 val. šalia Juragių radijo ir televizijos stoties, nei 16 val. prie Sitkūnų radijo stoties, kaip planuota, nebus uždegamos atminimo žvakės, pristatomos instaliacijos, dedamos gėlės.

Žmonės prašomi nevykti į šias istoriškai svarbias pakaunės vietas.

Kruvinųjų sausio įvykių metu pakaunės gyventojai rinkosi ginti Sitkūnų radijo stoties ir Juragių televizijos retransliacijos stoties. 1991 m. sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos jėgos struktūroms užėmus Lietuvos televiziją ir radiją Vilniuje ir nutrūkus transliacijoms iš sostinės, laisvas žodis radijo eteriu visą Lietuvą pasiekė iš Sitkūnų. Televizijos programa iš Kauno televizijos studijos S.Daukanto gatvėje retransliuota iš Juragių.

Juragiuose skambant prieš 27 metus žuvusiųjų už Lietuvos laisvę vardams, prie paminklo jiems atminti pakaunės moksleivių pagaminti popieriniai žibintai buvo surikiuoti trispalvės spalvomis. Taip finišavo pilietiškumo akcija “100 laisvės žibintų”. Ruošdamiesi jai, Kauno rajono mokyklų moksleiviai, mokytojai gamino laisvės žibintus.

Sitkūnų radijo stotyje vos tilpo visi susirinkusieji: čia koncertavo Kauno valstybinis choras, vadovajamas Petro Bingelio. Skambėjo patriotinės dainos, dalytasi kruvinųjų įvykių prisiminimais.

Baimė nesukaustė žmonių, o skatino imtis priemonių. Ir mes apsigynėme.

„Prisimindamas tą sausio 13-osios naktį, pirmiausia prisimenu nuolat ir nuolat per radiją kartojamą informaciją, kad Vilniaus televizijos bokštas užimtas. Tai kėlė ir baimę, bet ir – dar labiau – ryžtą kažką daryti. Baimė nesukaustė žmonių, o skatino imtis priemonių. Ir mes apsigynėme. Praėjus 27 metams tai tampa istorija, ji tampa pamoka ir pavyzdžiu mūsų jaunimu“, – sakė Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius Antanas Nesteckis.

Prisimenant Sausio 13-osios įvykius ir tuomet visus vienijusį siekį išsaugoti laisvę, dainas ir maldas prie visą parą negesusių laužų, renginių vietose taip pat liepsnojo laužai, prie jų renginio dalyviai kviesti pasišildyti karšta arbata ar sriuba, susivienyti dainoje ir tiesiog džiaugtis laisve.

Prieš 25-erius metus mūsų tautos kelią į Nepriklausomybę kėsinosi užtverti sovietų tankai. Tačiau laisvės troškimas sukūrė bendrystę, prieš kurią imperinės jėgos buvo priverstos atsitraukti. Pakaunės krašto kaimų ir miestelių gyventojai šioje kovoje atliko ypatingą misiją – jiems teko apginti Juragių ir Sitkūnų transliacijos stotis. Tai buvo labai svarbu, nes laisvas žodis vienijo tautą ir žadino pasiryžimą kovoti iki galo.

1991-ųjų sausio 13-osios naktį Lietuvoje užtemo televizorių ekranai – nutrūko transliacija iš Vilniaus. Sostinės televizijos bokštą užėmė sovietų kariuomenė. Tačiau po kelių akimirkų televizorių ekranai vėl nušvito – atsirado testo lentelė ir pasigirdo balsas. Tai Juragių televizijos perdavimo centre budėję darbuotojai įjungė mikrofonus ir, ramindami žmones, paskelbė, kad nuo šiol visos transliacijos vyks iš čia.

Visi, kas tik gali, buvo pakviesti atvykti saugoti ir, jei reikės, ginti Juragių televizijos centrą.Netrukus laisvės gynėjai statė barikadas, virino grotas ant langų ir įėjimų. Visa teritorija buvo apjuosta autobusais, sunkvežimiais, traktoriais. Degė laužai, o Garliavos bažnyčios varpai žadino keltis ir važiuoti saugoti televizijos centrą.

Viskas vyko greitai, spontaniškai. Netrukus laisvės gynėjams buvo parūpinta arbatos, šilto maisto. Kauno rajono savivaldybės taryba, kuriai tuo metu vadovavo Petras Mikelionis, įsteigė štabą, kuris koordinavo budėjimą, rūpinosi malkomis, maistu.

Grėsmingos jėgos alsavo į nugarą: tuo metu Rokų poligone parašiutais leidosi desantininkai, o tarp Rokų, Garliavos ir Kazlų Rūdos dardėjo šarvuočiai.

Aštuonis mėnesius, kol buvo okupuotas Vilniaus televizijos bokštas ir LRT, Juragių siųstuvai padėjo matyti perduodamus vaizdus ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje. Jau tą pačią sausio 13-osios naktį iš Lenkijos, Čekijos, Suomijos, vėliau ir iš kitų Europos šalių sulaukta žinių, patvirtinančių, jog pasaulis mato viską, kas vyksta Lietuvoje.

Vakar Juragiuose ir Sitkūnuose vyko minėjimai, skirti Laisvės kovotojų dienai. Į juos atvyko Seimo nariai Antanas Nesteckis ir Raminta Popovienė, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, savivaldybės tarybos nariai, administracijos vadovai. Renginiuose dalyvavo ir prisiminimais dalijosi laisvės gynėjai, savanoriai, šauliai, jaunimas.

„Kiekvieną sausį mums skauda, nes tos dienos paženklintos krauju. Tačiau Sausio 13-ąją reikia švęsti kaip Pergalės dieną, nes tada mūsų tauta pasiekė istorinę pergalę. Laimėjome todėl, kad buvome dvasiškai stiprūs ir vieningi, kad visa širdimi troškome laisvės“, – kalbėjo meras V. Makūnas.

Nuo šiol Juragių (Garliavos apylinkių sen.) gyventojai turės jaukią erdvę susibūrimams – atidarytas šio kaimo bendruomenės centras.

Centro atidarymo šventėje dalyvavo Kauno rajono vadovai, Juragių bendruomenės nariai. Duris atvėrusį centrą pašventino Veiverių klebonas kun. Kęstutis Vosylius.

„Linkiu, kad šis centras Juragių bendruomenei taptų antraisiais namais. Tegul čia gimsta jūsų bendruomenei reikšmingos iniciatyvos, netrūksta jaukių kartu praleistų akimirkų“, – linkėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Idėja įkurti bendruomenės centrą brendo ne vienerius metus. „Šio centro atidarymas – išsipildžiusi mūsų svajonė. Tikiu, kad jis taps Juragių ir aplinkinių kaimų kultūros židiniu“, – kalbėjo Juragių bendruomenės centro pirmininkas Antanas Maknevičius. Pirmininkas sėkmingai vadovauja ne tik vietos bendruomenei, bet ir žemės ūkio bendrovei „Juragiai“, yra veiklus ūkininkas.

Juragių bendruomenė susibūrė prieš penkerius metus. Ilgainiui į centro veiklą įsiliejo vis daugiau vietos gyventojų. Bendruomenės centro veikla apima Juragių, Stanaičių, Jurginiškių, Tvarkiškių kaimus, kuriuose gyvena maždaug tūkstantis gyventojų.

„Šie bendruomenės namai bus puiki erdvė rengti vietos gyventojų susibūrimus, šventes. Tikiu, kad veiklos netrūks, o svarbiausia, kad ją galėsime organizuoti šiltose, gražiose patalpose“, – džiaugėsi A. Maknevičius.

Juragių bendruomenės centro projekto vertė daugiau nei 390 tūkst. litų.

Sausio 13-osios įvykių minėjimas Juragiuose prasidėjo pilietine akcija „Trispalve apgaubkime laisvės gynėjus“. Į gyvą vėliavą susijungė per tris šimtus žmonių iš įvairių Kauno rajono vietų, daugiausia – jaunimas. 

Kauno rajone yra dvi vietos, kuriose susitelkę žmonės 1991 m. priešinosi sovietinei agresijai, tai – Juragiai ir Sitkūnai. Juragiuose prie radijo ir televizijos retransliacijos stoties ir Sitkūnuose prie radijo stoties kasmet dega atminimo laužai.

Prie šių laužų Kauno rajono gyventojai ir svečiai susirenka gausiai. Bendras jausmas sujungia tiek tragiškų istorinių įvykių liudininkus, tiek jaunąją kartą. 

„Laisvės troškimas sukūrė tokią bendrystę, prieš kurią imperinės jėgos buvo priverstos atsitraukti, – minėjime kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. – Sausio 13-ąją reikia švęsti kaip Pergalės dieną, nes tada mūsų tauta iš tiesų pasiekė istorinę pergalę. Laimėjome todėl, kad buvome dvasiškai stiprūs. Buvome tvirti, nes visa širdimi troškome laisvės ir prieš tą troškimą nublanko kitos vertybės“.

Prisiminimais dalijosi klebonas Kazimieras Skučas, kiti tų dienų liudininkai. 

Laisvės gynėjų diena Kauno rajone paminėta ir kitais renginiais. Visą mėnesį Kauno rajono viešojoje bibliotekoje vyksta dokumentų paroda „Neužgesino laužo liepsnos... Pajuskime to laiko dvasią“.

Juragių radijo ir televizijos, Sitkūnų radijo stotyse ir jų prieigose dabar karaliauja slegianti tyla – čia anksčiau sūkuriavusį gyvenimą ir istorinio Sausio įvykius mena tik juos įprasminusių skulptorių darbai, keli likę šių stočių darbuotojai.

Sargo seniai nebėra

Namelyje prie įvažos kelio į Juragių radijo ir televizijos stoties teritoriją seniai nebėra sargo, iki 1996 m. čia budėjusio su karabinu – metaliniai vartai atsiveria ir užsiveria paspaudus nuotolinio valdymo pultelį. Centriniame stoties pastate pasitinka nejauki tyla – tuščiuose koridoriuose mano žingsniai aidi. Tik vienoje didelėje patalpoje pagaliau susitikome su šios Radijo ir televizijos stoties vadovu Jonu Radvilavičiumi.

"Dabar stotyje tebedirba trys darbuotojai iš 30 – tiek jų buvo 1991-ųjų sausį. Žmones pakeitė naujos technologijos, retransliuojame 40 televizijos ir tris Lietuvos radijo programas", – aiškino J.Radvilavičius, čia dirbęs ir Sausio įvykių dienomis.

Tęsė transliacijas iš Kauno

J.Radvilavičius prisimena, kad žmonės pradėjo būriuotis prie Juragių stoties jau sausio 11-ąją, išgirdę apie pirmą pralietą kraują prie Spaudos rūmų Vilniuje. Be to, nerimą kėlė Marijampolės plentu zujusi sovietų armijos karinė technika, kurios anuomet buvo gausu Kazlų Rūdos miškuose.

Kai Lietuvos televizijos eteryje nuskambėjo paskutiniai žurnalistės Eglės Bučelytės žodžiai, prie apdairiai Juragių stotyje įrengto mikrofono sėdo tą naktį budėjęs Algirdas Vydmanatas. Jis paragino žmones skubiai važiuoti į Juragius. Juragių stotyje gynybą anuomet organizavęs Albinas Černevičius prisimena: jo širdis suspurdėjo iš džiaugsmo pamačius stoties link atvažiuojančius žmones.

Tuo metu savo televizorių ekranuose gyventojai išvydo kauniečius žurnalistus Modestą Patašių ir Vidą Mačiulį, kurie vedė laidą iš Radijo ir televizijos Kauno redakcijos. O Juragiuose veikusi Radijo ir televizijos stotis perdavinėjo jų žodžius ir vaizdą į savo tinklus Vaižganto g., Kaune. Iš ten jie sklido po visą Lietuvą.

Pastatė Rūpintojėlį

Juragių stotyje neliko Sausio įvykių fotoarchyvo (dalis jo iškeliavo į Lietuvos ryšių istorijos muziejų), tačiau istorinį momentą ženklina vos prieš porą metų prie pagrindinės pastato įeigos pakabinta atminimo lenta ir ten, kur degė Sausio laužai, 2001 m. pastatytas dviejų metrų aukščio rūpintojėlis iš lietuviško akmens. Jį sukūrė dzūkas skulptorius Vladas Krušna, nepaėmęs už skulptūrą nė cento.

Įamžinimo ženklo projekto sumanymo autorius – Aloyzas Daniusevičius, vienas iš pirmųjų atvažiavęs prie stoties ir kartu su bendraminčiais per parą pagaminęs ir pritvirtinęs ant jos langų metalines grotas.

Teliko keturi darbuotojai

Norinčiuosius dabar apsilankyti Sitkūnų radijo stotyje prie vartų pasitinka keturkojis sargas ir informacija, kur skambinti, kad vartai atsivertų. Budėjusieji čia 1991-ųjų sausį, įėję pro vartus, nepastebėtų didelių pokyčių – švaru, ramu, tvarkinga. Buvusius Sausio įvykius primena prie centrinio Sitkūnų radijo stoties pastato pritvirtinta granitinė lenta. Joje iškalti žodžiai: "Lietuvai gresia pavojus."

"Stotyje esančioje mažytėje studijoje šiuos žodžius ištarė čia budėjusi Kauno radijo žurnalistė Jolanta Šarpnickienė, kai antrą valandą nakties nutilo Vilnius. Kartu su Jolanta čia buvo ir televizijos režisierė Dzintra Varžgalienė. Jos kreipėsi į Lietuvos žmones, prašydamos telktis prie stočių Sitkūnuose ir Juragiuose. Šios stotys transliavo ir retransliavo Lietuvai bei pasauliui tiesą apie kruviną smurtą Vilniuje", – istorinės nakties įvykius priminė buvęs ilgametis Sitkūnų radijo stoties vadovas Jonas Stanionis.

Įrangos neišardė

Iš anksčiau Sitkūnų stotyje dirbusių 40 žmonių reikalingi teliko keturi, kuriems vadovauja Virginijus Bernatonis. "Dabar mes retransliuojame "Laisvės radijo" programas 1 000 km spinduliu. Vadinasi, jas girdi ir baltarusiai", – šyptelėjo V.Bernatonis.

Esminis lūžis Sitkūnų stoties darbe įvyko 2009 m. balandžio 1-ąją – tą dieną kolektyvas buvo priverstas nutraukti Lietuvos radijo pirmosios programos transliavimą vidutinėmis bangomis, tačiau nuo sovietmečio veikusios įrangos neišardė – o gal dar pravers?

Stotis kaip paminklas

Sausio įvykius Sitkūnuose primena paminklas kauniečiui Juozui Vaidotui, kurio širdis, neatlaikiusi tragiškos nakties įvykių, nustojo čia plakusi penktą valandą ryto. Jo mirties vietoje stovi iš anuomet laužams kūrenti atvežto ąžuolinio rąsto išdrožtas rūpintojėlis.

Skulptūrą per keturias įsimintino sausio dienas sukūrė liaudies meistras iš Kretingos Raimondas Puškorius, pasitelkęs Adolfą Vilucką. Juodo metalo kryžių paminklui padovanojo skulptoriaus dėdė kalvis Justinas Žvinklys, o pamatą rūpintojėliui įrengė stoties darbuotojai. Be to, čia saugomas albumas su Sausio 13-ąją čia, pastate, budėjusių žmonių įrašais. Čia kasmet renkasi istorinių įvykių dalyviai, kurie tiki, kad ši stotis stovės čia visados. Kaip paminklas apgintai Laisvei.

Laida truko tris paras

Dabartinis "Lietuvos ryto" fotoreporteris Modestas Patašius Sausio 13-osios naktį pirmasis iš Kauno radijo ir televizijos redakcijos prabilo per radiją ir televiziją. Pasak pašnekovo, anuomet redakcijos žurnalistai jau budėjo visą parą darbe. Sausio 13-osios naktį budėjo būtent jis.

Kai nutrūko Eglės Bučelytės žodžiai per televiziją, gal po 15 minučių pasigirdo Modesto balsas per radijo taškus. Jis kalbėjo apie penkias minutes. "Truputį nusikeikiau eteryje, kai išgirdau apie miesto centro link artėjančius tankus. Kalbėti buvo labai sunku. Juolab kad tuo metu galvojau, jog ginkluoti okupantai, užėmę televizijos pastatą, nušovė mano bendrakursę Eglę Bučelytę ir kad dabar atvažiuoja šaudyti Kauno žurnalistų", – pasakojo anuomet radijo žurnalistu dirbęs M.Patašius. Po kelių minučių jis jau sėdėjo televizijos studijoje, kur niekada iki tol nebuvo dirbęs. "Taip naktį pradėjau tik rytą planuotą televizijos laidą "Sekmadienio rytas". Šį kartą laida truko be pertraukos tris paras", – prisiminė M.Patašius.

Komentaras
Vidas Mačiulis
Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkas

Man baisu, kad Sausio įvykiai jau nebejaudina dabartinių jaunų kolegų – į Kauno radijo ir televizijos redakcijos pernykštį renginį, skirtą Sausio 13-ajai atminti, iš dabartinių kolegų atvyko tik Juras Jankevičius. Tame renginyje dalyvavęs Vytautas Landsbergis, žiūrėdamas operatorių Stasio Dargio, Vlado Dekšnio, Jono Dirsės, Juozo Ruzgo, mano ir a.a. režisieriaus Broniaus Talačkos sukurtą dokumentinį filmą apie Sausio įvykius Kaune "Sekmadienio rytas... Sausio 13-osios naktį", susižavėjo žmonių gausa prie Juragių, Sitkūnų stočių, jų padalinio Vaižganto g., Kauno radijo ir televizijos redakcijos. Mat Vilniaus kraštas tomis dienomis nematė transliacijų iš Kauno.