„Jūs per daug nuvertinate mūsų mokinius. Žinau, kad mokiniai ruošiasi, juos mokytojai konsultuoja ne tik asmeniškai, bet ir per skaipą, paštu skiria užduotis. Mokiniai patys pasistengs pasimokyti, ir mokytojai, kurie šiandien streikuoja, tikrai grįžę padarys viską, kad mokiniai nenukentėtų. Tikėkit jais. Svarbiausias dalykas, kurio šiandien visiems mums reikia, – pasitikėjimo vieni kitais“, – sakė streike nedalyvaujanti, bet kolegas palaikanti J. Litvinaitė.

Kaip pabrėžė istorikė, mokinio rezultatai niekada nėra metiniai. „Tai visų mokykloje praleistų mokymosi metų rezultatai, regimi atestate, kurį taip pat sudaro ne tik pažymiai. Brandos atestatą sudaro visos patirtys, kurias mokinys gauna mokykloje. Ir viena iš jų – kad savo teises reikia ginti. Kad yra įvairių savo teisių gynimo formų. Tai, kad mokytojai protestavo ir streikavo, – mokiniams taip pat yra pamoka. Jie supranta, kas yra demokratija ir kaip tai veikia“, – sakė J. Litvinaitė.

Mokytoja citavo vaikų psichologų pastebėjimą, kad egzaminų rezultatai būna geriausi, kai jiems ruošiamasi ne per ilgai, bet intensyviai.

Pritarčiau prezidentės minčiai, kad reikėtų apsiraminti, grįžti namo, gerai pagalvoti ir šviežia galva iš naujo sėsti prie derybų stalo.

„Statistika ir mokinių tyrimai rodo, kad intensyviausiai mokiniai turėtų pradėti mokytis nuo sausio mėnesio, nes labai intensyviai pradėję nuo rugsėjo dažnai perdega. Sakau kaip šios srities profesionalė“, – patikindama, kad streikuojančių mokyklų mokiniai puikiai išlaikys egzaminus, pajėgs susiimti, sakė J. Litvinaitė.

Pasak istorikės, mokytojai niekada neatsisako vaikų pakonsultuoti ir padėti jiems. „Reikia tikėti mokytojais, užuot nerimavus, kad bus blogai. Didžioji dalis mokytojų tikrai atsidavę savo darbui. Labai džiaugiuosi, kad prezidentė tai mato ir įvertina. Mums tai svarbu“, – pabrėžė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos atstovė.

Po susitikimo su prezidente mokytoja sakė pasigendanti nuolatinio dialogo tarp švietimo bendruomenės ir politikos įgyvendintojų, kad būtų kalbamasi visada, o ne tik tuomet, kai mokytojų neišklausymas virsta protesto akcijomis.

„Prezidentė tikrai palaiko šią idėją bei įpareigoja švietimo ministerijos darbuotojus kuo greičiau imtis veiksmų, kai tik iškyla problemų“.

Paklausta, ar streikuoja jos mokykla, J. Litvinaitė sakė, kad jos gimnazijos mokytojai priklauso profsąjungai, kuri neremia streiko, bet remia pačią protesto idėją, nes kiekviena bendruomenė turi teisę pasakyti, ką galvoja, ir turi teisę ginti savo poziciją.

„Mes, aišku, pasisakome už tai, kad protestas neužsitęstų per ilgai, neišvirstų į konfliktą, kai galbūt pradeda labiau žaisti ambicijos, o ne sveikas protas. Tikrai tikimės, kad mokytojai derėsis, svarstys, galvos, kaip ir kita pusė. Norime, kad būtų atkurta taika, ramybė, kurios visai švietimo bendruomenei dabar labiausiai trūksta“, – atkreipė dėmesį mokytoja.

Pasak J. Litvinaitės, visi jau pavargę nuo to, kad nesusitariama, galbūt, kad per daug ieškoma kaltų. „Pritarčiau prezidentės minčiai, kad reikėtų apsiraminti, grįžti namo, gerai pagalvoti ir šviežia galva iš naujo sėsti prie derybų stalo, palikus nuoskaudas dėl to, kas buvo prieš metus ar dvejus. Yra dabar, ir dabar reikia sprendimų“, – sakė mokytoja.

Šį egzaminą kasmet renkasi ir dalis abiturientų, norinčių tiesiog užtvirtinti bendrojo išsilavinimo pagrindą sudarančias žinias. Vis dėlto egzamino programai ir užduotims tenka nemažai kritikos – ją išsako istorijos mokytoja ekspertė, žurnalistė, Bendrojo ugdymo tarybos narė Jūratė Litvinaitė, leidyklos „Šviesa“ naujausios istorijos vadovėlių serijos bendraautorė.

„Istorijos egzamine gausu paradoksų. Pavyzdžiui, yra sudėtingomis laikomų užduočių, kurias teisingai atsako apie 80 proc. kandidatų, ir yra paprastų, kurios daugeliui lieka neįveikiamos. Taip yra todėl, kad daug priklauso nuo užduoties formulavimo. Klausimas gali būti užduotas dviprasmiškai arba gali būti du klausimai viename, o dėl atidumo stokos ar skubėjimo net gabiausi abiturientai gali suklupti“, – teigia J. Litvinaitė ir pastebi, kad egzamino užduočių kokybė su kiekvienais metais vis dėlto gerėja.

Istorijos egzamino programoje numatyta, kad 40 proc. užduočių yra skirtos žinioms patikrinti, 40 proc. – joms taikyti ir 20 proc. – aukštesniesiems gebėjimams įvertinti. Vadinasi, norint atlikti 60 proc. užduočių, mokiniui reikia ne tik žinių, bet ir kritinio mąstymo, padedančio analizuoti įvairius informacijos šaltinius.

Pasak J. Litvinaitės, sunkiausi klausimai laikantiems istorijos brandos egzaminą būna išplėstiniai, reikalaujantys ilgesnio atsakymo. Pasakoti, argumentuoti, išskleisti problemą sugeba tik nedidelė dalis mokinių. Mokytoja ekspertė aiškina, kad tai lemia įsigalėjusi trumpų tekstų kultūra, o detalių tyrimų, kas trukdo atsakyti į išsamius klausimus – žinių ar laiko stoka, negebėjimas samprotauti ar baimė suklysti – iki šiol nėra atlikta. Dėl to, pasak J. Litvinaitės, negalima nustatyti, ar moksleiviai buvo tinkamai pasiruošę visų tipų egzamino užduotims.

Vienas iš veiksnių, prisidedančių prie aukštesnių rezultatų, yra mokymosi nuoseklumas nuo pat jaunesniųjų klasių. Nacionalinis egzaminų centras (NEC) yra atlikęs mokinių pasiekimų tyrimą, kurio metu stebėjo kiek jaunesnių moksleivių – aštuntokų – istorijos mokymąsi. Duomenų statistinė analizė parodė, kad 2015 m. dauguma Lietuvos aštuntokų kiekvieną pamoką naudojosi istorijos pratybų sąsiuviniais ir būtent tų mokinių mokymosi rezultatai statistiškai buvo geresni nei tų, kurie pratybų sąsiuvinių nenaudojo visai arba jais naudojosi nenuosekliai, t.y. ne kiekvieną pamoką. Pasak tyrimo, galima manyti, jog pratybų sąsiuviniai kiekvieną pamoką buvo naudojami tų mokinių, kurių mokytojai taikė ugdymo metodus, skatinančius įtraukiantį, nuoseklų ir sistemingą mokymąsi, padedančius mokiniams išsiugdyti įvairiapusius gebėjimus ir pasiekti aukštesnių rezultatų.

„Vis dėlto pasiekę dvyliktą klasę, brandos egzamine vis dar bijome užduoti mąstymo reikalaujančių klausimų, dauguma užduočių yra mechaninio, šabloninio pobūdžio. Mokiniai išmoksta ne kritiškai mąstyti, bet atsakyti taip, kaip jų prašoma. Pripratusiems prie kūrybiškų užduočių jos labiau pravers gyvenime, nei dabartiniame istorijos egzamine. Vis dėl to, didžioji mokytojų dalis sutinka, kad jauno žmogaus, baigusio mokyklą, kūrybiniai, analitiniai, kritiniai įgūdžiai, mokėjimas skaityti tarp eilučių, interpretuoti – svarbūs, netgi būtini dalykai kasdieniame gyvenime“, – teigia J. Litvinaitė.

Vis dėlto pasiekę dvyliktą klasę, brandos egzamine vis dar bijome užduoti mąstymo reikalaujančių klausimų, dauguma užduočių yra mechaninio, šabloninio pobūdžio. Mokiniai išmoksta ne kritiškai mąstyti, bet atsakyti taip, kaip jų prašoma.

Ji pabrėžia, kad tobulinti egzamino užduotis ir įtraukti nešabloniško mąstymo reikalaujančių užduočių, mąstymo klausimų, trukdo nepasitikėjimas mokytojų vertintojų komanda. Būdama Bendrojo ugdymo tarybos nare J. Litvinaitė ne pirmus metus kelia būtinybę atskirti istorijos ir valstybės pagrindų egzaminus.

„Šiuo metu istorijos programa yra gerokai perkrauta – joje vietos istorijai liko labai mažai, nes tenka aprėpti ir politologiją, ir menotyrą, ir visus valstybingumo bei pilietinės visuomenės pagrindus. Valstybės pagrindų egzaminas turėtų būti atskiras nuo istorijos dalyko ir būti privalomas visiems abiturientams – tebūnie tik su įvertinimu išlaikė/neišlaikė. Nes dabar susiduriame su paradoksu, kad užsienietis, norintis gauti Lietuvos pilietybę, turi išlaikyti konstitucijos egzaminą, o abiturientas, nepasirinkęs istorijos egzamino, baigia mokyklą nepademonstravęs supratimo nei apie pagrindinį šalies įstatymą, nei apie žmogaus teises, nei apie Lietuvoje vyraujančią ekonominę sąrangą“, – kritikuoja J. Litvinaitė.

Klausimą apie tai, ar mokykloje ruošiame vaikus gyvenimui, ar egzaminui, nuolat kelia ir leidyklos „Šviesa“ leidybos vadovė Daiva Bartninkienė. Ji teigia, kad atsakymas glūdi ne tame, ko reikėtų mokyti, bet kaip, kokiais būdais mokyti žinių ir gebėjimų.

„Iš dešimtmetį trunkančio sąstingio pajudėti padėtų penki žingsniai. Pirmas žingsnis turėtų būti ugdymo turinio atnaujinimas, paremtas atliktais tyrimais, apklausomis ir rezultatais. Antrasis – rekomendacija dirbti naudojant vadovėlių komplektus, parengtus pagal tą pačią nuoseklią sistemą, pavyzdžiui, mokymosi tiriant. Trečias žingsnis yra vienas iš svarbiausių – tai įsisąmonintas mokytojo asmenybės, požiūrio ir atsakomybės vaidmuo. Ketvirtas žingsnis priklauso nuo tėvų – kuo didesnis jų įsitraukimas, tuo geresni mokymosi rezultatai. Šiuo metu į mokymosi procesą labiausiai įsitraukia tik pradinukų tėvai, o dvyliktokų tėvų susirūpinimas mokslais jau yra gerokai pavėluotas. Penktasis ir neišvengiamas žingsnis į aukštesnę švietimo kokybę yra mokytojų kvalifikacijos kėlimas ir tuo pačiu – pasitikėjimas mokytų kompetencija”, – teigia D. Bartninkienė.

Švietimo ekspertė įvardina ir koks turėtų būti geras mokytojas. Pasak D. Bartninkienės, tai labai paprasta: geras mokytojas yra tas, kuris visų pirma pats nuolat mokosi, domisi savo dalyku ir todėl įkvepia domėtis ir mokinius. Ji pastebi, kad šiuo metu aktyviausiai visomis švietimo naujovėmis domisi tik pradinių klasių mokytojai, o kuo vyresnėse klasėse dirba pedagogai, tuo sunkiau juos prisikviesti į įvairius mokymus ir seminarus.

J. Litvinaitė siūlo žengti dar toliau ir atrišti rankas aukštosioms mokykloms pačioms organizuoti priėmimą į studijų programas.

„Šiandien pamokose ir egzamine sutinkami paradoksai atsiranda dėl mūsų prisirišimo prie senovinių reliktų, kurie jau yra moraliai pasenę. Vakaruose einama link individualizacijos, tad ir stojant į universitetą pasitelkiamas pokalbis, charakteristika, lankyti parengiamieji kursai, kurie vyksta ir virtualiai. Kol to nėra, kenčia vaikai – mokosi ne gyvenimui, o egzaminui ir rašo taip, kaip turi būti teisinga“, – teigia J. Litvinaitė.

Žvelgdama į ateitį, istorijos mokytoja ekspertė linki spręsti vaizduotės, kūrybingumo, išlaisvinimo, įvairovės klausimą, kad mokymasis taptų prasmingas, įvairiapusis ir individualus. Deja, šiandien egzaminą laikantys dvyliktokai to nesulaukė ir vargu ar spės sulaukti pokyčių kitų metų egzaminui besiruošiantys vienuoliktokai. Egzamino rezultatus Nacionalinis egzaminų centras skelbs maždaug po mėnesio.