Nepelnytai primirštas

Tą šeštadienį Vilniaus senamiestyje praeiviai mielai maudėsi saulės spinduliuose, gurkšnojo lauke kavą, kiti smalsavo muziejuose, meno galerijose. Jaunų žmonių, stabtelėjusių prie galerijos "Židinys" durų, veidų išraiška bylojo, kad jie nieko nežino, kas tie Tamošaičiai. O šis šeimos tandemas tarpukario Lietuvoje buvo vieninteliai profesionalūs tekstilininkai. Būtent A.Tamošaitis sudarė ir redagavo knygų seriją "Sodžiaus menas", parašė knygų ir straipsnių minėta tematika, rengė radijo laidas, pirmasis nustatė ir aprašė atskirų Lietuvos sričių tautinius drabužius, kuriais mes dabar vilkime ypatingomis progomis.

Tai, kas dabar atrodo taip natūralu ir paprasta, atėjo tarpukariu tiestu keliu, kai reikėjo įtikinti Lietuvos inteligentiją įsileisti į savo modernius namus liaudies meną, o sodžiaus audėjas, kalvius, puodžius, drožėjus – nemesti tradicinio amato. Šią užduotį kaip tik ir sprendė A.Tamošaitis. Apie šio iškilaus menininko gyvenimą ir kūrybą išsamiai pasakoja menotyrininkė dr. Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė monografijoje "Antanas Tamošaitis", kurią 2003 m. galerijos "Židinys" inciatyva išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla.

Staklių gyvybingumas

A. ir A.Tamošaičių galerijoje plevena dvasia žmonių, gyvenusių ir kūrusių Kaune, kur visa jėga pražydo jų talentas. Dviejų aukštų vilniškėje Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje viešpatauja maloni prieblanda ir tautiškumo dvasia. "Židinio" vedėja Laimutė Lukoševičienė aprodė daugybę audimo staklių, pabrėždama, kad visos jos gyvos – čia renkasi įvairaus amžiaus žmonės mokytis austi. Būtent tokios gyvybe pulsuojančios galerijos norėjo Tamošaičiai. Pasak pašnekovės, iš Suvalkijos kilęs A.Tamošaitis mokėsi Kauno meno mokykloje, kurioje dėstė to meto Lietuvos dailininkų žiedynas. Baigęs grafikos mokslus, A.Tamošaitis mokytojavo, dėstė audimo teoriją, liaudies meną. Dirbdamas Žemės ūkio rūmų Namų pramonės skyriuje, jis rengė audimo instruktores, pradėjo komponuoti kilimus lietuvių liaudies audinių motyvais, o 1934 m. Ąžuolų Būdoje jau buvo įkurta audimo studija-kursai, kur buvo audžiami kilimai, rengiamos jų parodos Kaune.

Kai 1939 m. Vilnius vėl tapo Lietuvos sostine, tai pakeitė ne vieno Kaune kūrusio menininko gyvenimą. Į Vilnių atsikraustė ir abu Tamošaičiai. A.Tamošaitis 1940–1942 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Prasidėjusios karo audros sujaukė Tamošaičių gyvenimą ir kūrybą.

Dovana Lietuvai

"A.Tamošaitis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasiryžo nuo 1926 m. savo rinktus liaudies meno kūrinius išvežti į užsienį. Ir jam tai pavyko. Pirmoji į Austriją išvažiavusi A.Tamošaitienė priimdavo vyro siuntas iš Lietuvos, o paskui jas išvažiavo ir pats jų siuntėjas. Tamošaičiai, apsigyvenę Freiburge, rengė liaudies meno parodas, dėstė lietuvių jaunimo meno mokykloje, o po karo persikėlė į Kanadą, kur drauge pragyveno daugiau kaip 50 metų. Jų gyvenamoji vieta šalia Kingstono (Ontarijo provincija), prie Šv.Lauryno upės, tapo Kanados lietuvių šviesuomenės traukos centru, o vasaromis Tamošaičiai savo sodyboje rengdavo jaunimui audimo ir kitus kursus", – pasakojo ne kartą pas Tamošaičius viešėjusi L.Lukoševičienė.

Beveik po pusšimčio metų pertraukos, 1993 m., A.Tamošaitis (jo žmona mirė 1991 m.) pirmą kartą apsilankė Lietuvoje ir savo vertingą liaudies meno kolekciją bei žmonos kūrybinius darbus nusprendė padovanoti Lietuvai. 2000 m. A.Tamošaitis visam laikui sugrįžo į tėvynę ir pats aktyviai įsitraukė į galerijos kūrimo darbus, o po dvejų metų galerija atvėrė duris lankytojams.

Vyrai – geresni audėjai?

Galerijoje gausu Tamošaičių į Lietuvą iš Kanados atvežtų audimo staklių ir jų pačių austų tautinių kostiumų. Čia pat stovi staklės su A.Tamošaitienės nebaigtu audiniu. Šis jos nebaigtas darbas galerijoje pavadintas "Nutrūkusi gija".

"Židinyje" rengiami Ramutės Raciūtės vedami audimo kursai įvairiausio amžiaus žmonėms. Čia austi mokosi net vyrai ir berniukai. Beje, A.Tamošaitis yra sakęs, kad būtent vyrai yra geriausi audėjai, nes jie audžia laiko prasme tolygiai, o moterys – ne. Mat jas vis atitraukia nuo staklių įvairūs namų ruošos darbai. Na, o kodėl moteriškų tautinių kostiumų įvairovė didesnė, A.Tamošaitis aiškindavo maždaug taip: moterys ar merginos, norėdamos pasidabinti, ausdavo sau ne tik kasdienius, bet ir išeiginius kostiumus.

Stiprios lietuvybės šaknys

Galerijoje vyksta ne tik audimo kursai. Čia galima pamatyti nuo 1926 m. A.Tamošaičio kauptus liaudies meno rinkinius ir net šiuolaikinių fotografijų bei tapybos darbų parodas. Apsilankymo galerijoje dieną čia viešėjo iš Sietlo (JAV) atvažiavusi A.Tamošaičio giminaitė Jūratė Mažeikaitė-Harrison su savo vyru Jeffu. Anot Jūratės, jie čia atvažiavę neatsitiktinai – galerijoje eksponuojami jos tapyti paveikslai ir Jeffo darytos nuotraukos.

Abu kūrėjai savo darbų parodas seniai rengia JAV lietuvių bendruomenėse. Nors Jūratė save laiko simboliste, bet į jos kūrybą vis atklysta konkretūs lietuviški vaizdiniai: ąžuolas, griežlė, varpinė, kupolė, baltų šventės akimirkos… Tų lietuviškų ženklų link J.Mažeikaitė-Harrison pastūmėjo Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos iš etnografinių švenčių, M.K.Čiurlionio kūryba.

Laivo kapitono hobis

"Esu laiminga, galėjusi pabuvoti 100-metį pažyminčioje Lietuvoje. Būtent čia įstrigusi mano siela, nors esu gimusi Vokietijoje, o gyvenu JAV. Manau, teisus buvo Carlas Gustavas Jungas, teigęs, kad žmogus gimsta ne tuščias – su protėvių paveldu, su praeitimi", – samprotavo kūrėja iš užjūrio.

Jos vyro, buvusio laivo kapitono, J.Harrisono meninių nuotraukų parodoje apstu jo profesijos ženklų – fotografijose užfiksuoti Atlanto vandenyno atoslūgių ir potvynių pėdsakai pakrantėse. Tie pėdsakai – subtilūs meniškos prigimties žmogaus pastebėti gamtos sukurti stebuklai: šimtmečiais vandens ir smėlio glūdinta medžio šaknis, keistos formos akmenėliai, putotas atsitraukiančios nuo kranto bangos atodūsis.