Užspaustų emocijų pūliniai

Dviejose JAV emocinio lavinimo mokyklose – "The Release Technique" ir "The Sedona Method" – mokslus baigusi ir nuolat sąmoningumo bei emocinio augimo srityse besitobulinanti lektorė J.Lukoševičienė jau daug metų veda emocinių paleidimų sesijas suaugusiesiems, o pastaruoju metu adaptuoja jas ir vaikams.

Emocijų paleidimo metodika išmoko jausti savo emocijas. Emocijos yra labai svarbi mūsų dalis jau nuo pat vaikystės. Nuo kūdikystės mes jaučiame jausmus, augant jie sudėtingėja ir jei dėl kokių nors priežasčių neišmokome jų tinkamai jausti, priimti ir paleisti, įstringame ties viena ar kita savo gyvenimo problema, pradedame suktis ratais, neišbrendame be pagalbos iš besikartojančių nepatinkančių situacijų.

"Emocijas mes suvokiame per kūno pojūčius: džiaugsmas – mums malonu, drugeliai plazda, pyktis – mus muša karštis, baimė – šąla kūnas, – aiškina lektorė. – Kai kurie tų pojūčių tokie nemalonūs, kad mes nemokame jiems atsiverti ir tas emocijas užspaudžiame. Vieni apsimeta, kad tos emocijos nėra. Kiti mėgina ją išreikšti – pavyzdžiui, pykstu, tai spardysiu duris. Kiti tiek emocijas užspaudžia, kad jos kaip pūlinys pradeda tvinksėti viduje ir tada žmogus bando daryti viską, kad tą emocinį pūlinį nuslopintų. Kaip? Populiariausias būdas suaugusiesiems atrodo alkoholis."

Pasak J.Lukoševičienės, žmogui pirmiausia reikia išmokti ne užspausti emocijas, o natūraliai leisti sau jas jausti. Daugelį dar vaikystėje tėvai išmoko emocijas slopinti. Vaikas liūdi susipykęs su draugu, o tėvai sako: neliūdėk, užsigavo – neverk, kažkas įvyko ne taip, kaip norėjosi, – nesinervink. Vaikas emocijas jaučia, o tėvai įteigia, kad jas jausti negerai, tarsi tos emocijos yra netinkamos, ir tu, vaike, jų nejausk. Taip užauginti vaikai iki šių dienų užplūdus, pavyzdžiui, liūdesiui, kažkur pasąmonėje žino: jokiu būdu negalima liūdėti, negalima šio jausmo jausti, tai negera emocija. Todėl, užuot emociją priėmę, geriau bėga į barą arba su parašiutu šokti. Anot lektorės, nieko blogo su parašiutu šokti, bet daryti tai reikia tada, kai esi ramus ir nori, o ne todėl, kad stengiesi pabėgti nuo liūdesio.

Kai esi atviras visoms emocijoms, tada esi tik stebėtojas to, kas su tavim vyksta: leidi emocijai būti, bet neteiki jai didelės reikšmės.

Išsaugoti vidinę ramybę

Jeigu nemokame arba nenorime tam tikrų jausmų jausti, užspaudžiame juos. Kai užspaustų emocijų prisikaupia labai daug, organizmas persipildo, emocijos pradeda kurti tam tikrus įvykius aplinkui, kad žmogus vis grįžtų į tą pačią emociją, ją pagaliau pamatytų sąmoningai ir paleistų.

Jeigu žmogus viduje užspaudęs daug pykčio, aplink vis kažkas kels pyktį: kažkas užstatys mašiną – turės progą supykti, šviesoforo ne ta šviesa užsidegs – vėl proga pykti, įkyrus kaimynas vis ramybės neduos... Viskas vyks taip, kad jis kuo daugiau pyktų ir pagaliau pažiūrėtų į tą pyktį sąmoningai bei išmoktų jį paleisti. O tuo metu kitas žmogus, kuris neturi blokų, keliaus per tą patį šviesoforą, per tą pačią gatvę, ir jo tai neerzins. Kas labai liūdesį užspaudęs – visada ras progų paliūdėti: iš darbo išmes, draugas paliks, draugė išduos.

"Tam, kas emocijų prikaupia per daug, gyvenimas pradeda tarsi pirštu į tai baksnoti, – aiškina J.Lukoševičienė. – Tad pirmiausia reikia išmokti savo emocijas jausti, kad ir kokios jos būtų, ir daryti tai tinkamai. Tai  natūralus žmogaus gebėjimas. Tačiau reikia didžiulio noro, susikaupimo ir sąmoningumo, kad tai įvyktų, jeigu žmogus jas jau užspaudžia. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą pragyveno ir buvo atviri visoms savo emocijoms – jie nieko neišmoko užspausti. Kitiems reikia mokytis emocijas paleisti ir jiems gali pagelbėti emocijų paleidimo technikos."

Paklausta, kaip suprasti, ar jauti tinkamai, specialistė aiškina: "Pagrindinis klausimas, kurį reikėtų sau užduoti: ar, kilus tam tikrų emocijų, jausmų, aš jaučiu diskomfortą, kankinuosi? Juk kai esi atviras visoms emocijoms, tada esi tik stebėtojas to, kas su tavim vyksta: leidi emocijai būti, bet neteiki jai didelės reikšmės. Tinkamai jaučiant emocijas nuolat lydi ramybė, saugumo jausmas, priimama viskas, kas vyksta. Džiaugsmas – smagu, bet vis tiek viduje ramu, jaučiu taiką ir saugumą. Užklumpa liūdesys – man lygiai tas pats: tiesiog liūdnesnė diena, bet viduje – ramybė ir taika. Užplūsta pyktis – aš tiesiog stebiu savo pyktį ir leidžiu jam būti manyje, bet jaučiuosi ramus ir saugus, ir žmonės aplink mane taip jaučiasi. Būtent to ir padeda pasiekti emocijų paleidimas."

Sąlyga: J.Lukoševičienė padeda suprasti, kokia reikšminga yra saviugda, norint tapti laimingu žmogumi.

Išmokė savo dukras

Mokydama emocijų paleidimo technikų JAV, J.Lukoševičienė iš savo mokytojų išgirdo, kad emocijas paleisti galima – ir reikia – mokyti vaikus. Tereikia metodiką adaptuoti, priklausomai nuo jų amžiaus ir situacijos.

"Tada aš dar neturėjau savo vaikų ir tiesiog galvojau, kad bus labai įdomu tai išbandyti, kai jų turėsiu, – pasakoja pašnekovė. – Dabar mano vyresniajai dukrai – septyneri, jaunėlei – šešeri, aš visą laiką su jomis praktikavau emocijų paleidimą. Supratau, kad tai puikiai veikia. Per karantiną mūsų gyvenime buvo labai didelių pokyčių, jos turėjo gana didelių išbandymų – nemokėdamos vokiečių kalbos viena keliavo į vokišką darželį, kita – į mokyklą. Ir dabar matau, kad abi puikiai išlaiko tuos emocinius išbandymus: eina drąsiai, viską, ką reikia išsiaiškina, su visais susitaria, kas negerai – pasako. Jų emocinis intelektas – puikus."

Moteris pasakoja, kad jos vyresnėlė į naują mokyklą net nemokėdama kalbos ėjo rami, nejausdama baimės, negana to, turėjo tai daryti viena, nes dėl COVID-19 tėvams vaikų nebuvo leista nė palydėti.

Tai, kas vyko mokykloje, ji labai sąmoningai stebėjo ir kažkuriuo momentu tiesiog pasakė, kad į tą mokyklą eiti daugiau nebenori. "Kadangi mano vaikai nuo mažens yra savo jausmus stebintys, suprantantys ir sąmoningi, aš supratau, kad tai rimta. Nėra taip, kad vaikas tiesiog tingėtų ir prisigalvotų įvairiausių dalykų, o ir mes nesame tokie tėvai, kurie dėl vaiko užgaidų pultų griauti pasaulį. Tad į dukters žodžius sureagavome rimtai, išsiaiškinome, kas vyksta toje mokykloje, supratome, kad mūsų ir mokytojos požiūriai į vaikų auklėjimą ir ugdymo procesą nesutampa, tad mokyklą pakeitėme", – pasakoja mama.

Daugelį dar vaikystėje tėvai išmoko emocijas slopinti. Vaikas liūdi susipykęs su draugu, o tėvai sako: neliūdėk, užsigavo – neverk, kažkas įvyko ne taip, kaip norėjosi, – nesinervink.

Norint patekti į kitą mokyklą, dukrai reikėjo išlaikyti egzaminus. Šalyje, kurios kalba nešneki, tai kėlė nemažai streso, tačiau mergaitė noriai ruošėsi, egzaminą puikiai išlaikė ir ją priėmė. Dabar ji jau gerai kalba vokiškai.

"Buvo labai daug įtemptų momentų, streso, išgyvenimų, bet vaikas per visa tai perėjo, atrodė, labai natūraliai – aš labiau stresavau nei dukra, – sako pašnekovė. – Manau, prie viso to smarkiai prisidėjo tai, kad ji nuo mažens buvo mokoma priimti kylančias emocijas ir jas paleisti. To nemokantis vaikas, manau, būtų stresavęs, verkęs, sakęs, kad nieko nenori, ar išvis užsidaręs."

Moteris neneigia – dukters charakteris irgi turėjo įtakos. Ji ir duktė – panašaus charakterio, kovotojos. Tik J.Lukoševičienė yra vaikystėje muštas vaikas, tad ilgą laiką buvo užspausta, drebanti, žodžio nepratarianti. Jos dukra auginta kitaip, tad yra drąsi, nejaučianti blokų ar baimių, gebanti net su nepažįstamu suaugusiu žmogumi bendrauti kaip su lygiu.

Gali padėti tėvai

Patyrusi, kad emocijų paleidimo technikas nesudėtinga pritaikyti vaikams, o to rezultatai – geri, J.Lukoševičienė ėmė ir su kitais dalytis žiniomis, kaip nuo mažens mokyti vaikus priimti ir paleisti emocijas. Juk daugelis nori matyti savo vaikus laisvus, drąsius ir savarankiškai mąstančius, kurie užauga nuostabiomis, sėkmės lydimomis ir laimingomis asmenybėmis. Tereikia jiems šiek tiek padėti.

Moters įsitikinimu, ne tik kad nereikėtų, bet net ir nepatartina laukti sudėtingos situacijos, pavyzdžiui, kaip šiandieninė pandemija, o tada mokyti vaiką situaciją ir emocijas jausti, priimti ir paleisti. Idealu vaiką pradėti mokyti paleisti emocijas nuo tada, kai jis tik pradeda šnekėti ir net anksčiau, bet niekada nevėlu. Galima pradėti bet kada, bet kurio amžiaus, čia ir dabar.

"Augant emocijos tik sudėtingėja ir, nemokant jų deramai išjausti, paleisti, kuriasi emociniai blokai. Tai galima palyginti su kasdieniu dantų valymu. Jei dar nepradėjote valyti, tai niekada nevėlu pradėti, nėra ko delsti, nes nauda pranoks visus lūkesčius", – sako lektorė.

Vaikus mokyti paleisti emocijas, anot pašnekovės, visai paprasta – tereikia žinoti, ką pasakyti vaikui staiga iškilus nemaloniai situacijai, kaip jam padėti pereiti tą emociškai sudėtingą etapą. Vadinasi, reikia mokytis ir suaugusiesiems, nes neįmanoma, neišmokus pačiam, perduoti to vaikui. Juk vaikai dažniausiai ne tiek klauso, ką mes sakome, kiek žiūri, ką mes darome, ir mėgdžioja suaugusiuosius. Tad, jeigu tėvai užspaudžia emocijas, ir vaikai išmoksta užspausti, jeigu tėvai išmoksta jas jausti ir paleisti – ir vaikai stengiasi taip elgtis.

"Jei norime vaikui padėti šiame gyvenime jaustis geriau, saugiau, nepakaks jam tiesiog kažką papasakoti apie emocijas apskritai. Aš rekomenduočiau tėvams išmokti kažkurią emocijų paleidimo techniką patiems, sužinoti, kaip ją adaptuoti vaikui, ir ją taikyti", – sako lektorė.

J.Lukoševičienės manymu, kiekvienas tėvų, išmokęs emocijų paleidimo technikų, jei tik jam svarbu, kaip jaučiasi jo vaikas, gebės savo žinias pritaikyti vaikui pagal jo vystymąsi. Tiesiog suvoks, ką reikia pasakyti vaikui sunkiu momentu: kai jam baisu, kai jis nuliūdo ar su kuo nors susipyko. Tereikia su vaiku kalbėtis, žinoti, ką jam pasakyti, kad jis atpalaiduotų tą emociją, ją išjaustų ir paleistų. Tam, priklausomai nuo vaiko amžiaus, gali būti pasitelkiamos asociacijos, spalvos, gyvūnai ir pan.