Pripažinkime, suklydo lietuviško kalendoriaus tėvas Laurynas Ivinskis, mėnesius rikiuodamas. O gal 1845-aisiais ruduo pasitaikė šiltesnis... Tačiau juk neimsime taisyti įprastinių dalykų; štai bemaž pusė pasaulio šio mėnesio pavadinimą kildina iš romėniškojo novemberio, reiškiančio devintąjį mėnesį. Štai šiai klaidai – jau per du tūkstančius metų! Tai tik įrodo, kad kalendorius yra įvairiausių tradicijų ir istorinių įvykių atminimo talpykla. Bet paskutinius berželių lapus krentant verta stebėti – senolių išmintis sako, jeigu jų ilgiau užsibūna viršūnėje, o ne ant žemutinių šakų, tai rodo būsiant nelabai rūsčią žiemą. Ir atvirkščiai...
Vidutinė lapkričio oro temperatūra tesiekia 1–5 laipsnius šilumos; jo pabaigoje krenta ir iki nulio. Tada gruodas sukausto rudens purvynus; baltų mitologiniais įvaizdžiais – požemio dievybė Velinas užrakina žemę. Iš čia kilęs kitas senoviškas mėnesio vardas – gruodinis. Jo vienas požymis toks – susidrumsčia ežerų vanduo: atšalę viršutiniai sluoksniai leidžiasi gilyn – jie sunkesni, o iš dugno su nuosėdomis pakyla tie, kurie yra dar kiek išlaikę vasaros šilumos. Upėmis mėnesio pabaigoje ims plaukti ledinės ižo gėlės – čežėdamos, besisukinėdamos, pasistumdydamos.
Ir pirmas sniegas dažniausiai pabyra mėnesio viduryje. Reikšmingas gamtos ženklas! Ir visada kiek netikėtas... Vaikų džiugūs šūksniai „sninga, sninga“ pažymi naują laiko atskaitos tarpsnį. Kokia įstabi ta snaigė, nusileidusi ant šilto delno ir bematant virstanti vandens lašeliu...
Aukštaitijoje būta tokio spėjimo: kiek pirmas sniegas išbūna dienų nenutirpęs, tiek bus žiemų (suprask, tiek speigmečių). Ir dar taip manyta: kurią savaitės dieną pirmą kartą pasnigs, tą dieną ateinančiais metais nereikia sėti linų, nes bus labai piktžolėti. O jeigu sniego marška laukus užklotų jau pirmomis lapkričio dienomis, po mėnesio sulauktume tikros žiemos.
Pirmasis sniegas sureikšminamas ir kitų tautų tradicinėse kultūrose. Pavyzdžiui, pagal japonų papročius pirmojo sniego dieną privalu pareikšti ištikimybę savo valdovui. Samurajai tądien keliaudavo nusilenkti siogunui – karo vadui. Tad žmonių bendruomenė, sekdama gamtos virsmus, atnaujina ir sustiprina savo vidinius saitus.
Kiekviena diena Lietuvos gamtoje vis kitokia... Lapkričio mėnuo fenologų vadinamas priešžiemiu. Tradiciniame kalendoriuje irgi susiduria rudens bei žiemos šventės. Štai šiemet lapkritis prasideda mėnulio pilnatimi. Trečiąja šį rudenį, todėl vadinta medžiotojų pilnatimi. Iš senovės ateina toks pavadinimas. Mat dirbami laukai nuvalyti, yra erdvės zuikelį ar lapę su skalikais pagainioti. Tai būta labai mėgstamos Lietuvos didikų ir bajorų pramogos.
Šio mėnesio kaimo darbai daugiausiai jau po stogu. Patarlė sako: „Visi šventi atėjo – pats renkis į gryčią ir po pažasčia riekę nešk“. Kartu su derliumi iš laukų tarsi grįžta protėvių vėlės, ten globojusios pasėlius ir javo brendimą. Todėl dar vienas senovinis lapkričio vardas – Vėlių mėnuo. Iš andainykštės sambarių šventės, kurios metu dėkota protėvių vėlėms už padėtą išauginti derlių, kilo ir lietuviškieji Vėlinių papročiai. Per šią ypatingą rudens šventę prisimenami ne tik šeimos ir giminės pranokėjai, bet ir tautos didieji, kuriems esame dėkingi už išsaugotą lietuvių kalbą, tautos tradicijas, laisvą valstybę. Jų atminimas pagerbiamas ne tik uždegta žvakele ant kapo...
Štai iš Kazlų Rūdos savivaldybės bibliotekos atėjo žinia apie šios įstaigos ketinimą siekti kraštiečio Jurgio Dovydaičio vardo. Pagirtinas sumanymas, nes legendinio kraštotyrininko gyvenimo misija – sukaupti tautos dvasinės kultūros vertybes – turi turėti tąsą, atitinkančią bibliotekos uždavinius: šiuos lobius kuo efektyviau perteikti visuomenei. Be to, jau tapo įprasta, kad rajonų bibliotekos ypatingą dėmesį skiria vietos kraštotyrinei medžiagai, sudarydamos jos atskiras kartotekas, rengdamos parodas, žymių asmenybių paminėjimus. Mintis apie J. Dovydaičio vardą ir kilo, spalio mėnesį paminint bibliotekoje šio iškilaus kraštiečio, vienintelio profesionalaus tautosakos rinkėjo 110-ąją gimimo sukaktį.
Tautos laimei, gamta ir likimas J. Dovydaičiui padovanojo ilgą amžių... Per 75-erius kraštotyrinio darbo metus jis sukaupė štai tokį etninės kultūros turtą: įrašė 1243 magnetofonines garso juostas, sudarė 45 stambius tautosakos rinkinius, prirašė 350 sąsiuvinius tekstų, išfotografavo per 800 juostų. Visas šis lobis perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui; juo naudosis ne viena karta mokslininkų, tyrinėtojų. O ne vienas rinkinys, ypač tautosakininko pamėgtų pasakų su dainuojamais intarpais, jau išleistas atskira knyga. Nuostabi lietuviška pasaka „Saulės vaduotojas“, kurią užrašė J. Dovydaitis, apkeliavo platųjį pasaulį – išversta į 28 kalbas.
Nuo bibliotekos nusprendė neatsilikti ir Kazlų Rūdos pagrindinė mokykla: juk mokinukai kasdieną į ją skubėdami, skverelyje mato Prano Dovydaičio paminklą. Tai vyriausiasis Jurgio brolis, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos Respublikos valstybės ministras pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, dvasinės kultūros ir gamtos mokslų žurnalų leidėjas. Lapkričio 4 d. sukaks 75-eri metai, kai šis šviesuolis buvo nužudytas Sverdlovsko kalėjime. Jo kaltė – mokslininko talentas ir ištikima tarnystė savo kraštui... P. Dovydaitis popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas kankiniu.
Brolių Dovydaičių tėviškė – Runkių kaimas netoli Višakio Rūdos. Dabar ten tik miško laukymė su keliomis senoviškomis obelimis. O būta 12 sodybų kaimo... Prie trobos pamatų atminimo akmuo byloja, kad jų brolis Vincas žuvo nepriklausomybės kovose, būdamas savanoriu; ūkininkas brolis Juozas krito nuo okupanto rankos 1945-aisiais. Tokios vienos šeimos aukos Tėvynei... Dovydaičių vardų suteikimas švietimo ir kultūros įstaigoms – labai tinkamas būdas jų atminimą ir sektiną pavyzdį priartinti mūsų šiandienai.
