Netikėta pažintis
Festivalis "Mantica" Čezenoje, Italijoje, vyksta jau dešimt metų. Bene didžiausias dėmesys renginio metu skiriamas garsui, kurį skleidžia daiktai, muzikiniai instrumentai ar juos pasitelkę žmonės. Ankstesniais metais kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo gruziniškos liaudies dainos puoselėtojai, Afrikos genčių atstovai. Tuo metu į jubiliejinį renginį, baigiantis 2017-iesiems, "Manticos" siela, režisierė Chiara Guidi pasikvietė penkias lietuvaites, sutartinių giedotojų grupės "Kajudo" nares: Laurą Lukenskienę, Jūratę Kluonę, Herminiją Vokietaitienę, Vilmą Miliūtę ir Liudą Stapulionienę.
"Su Ch.Guidi susipažinome dar 2016-aisiais. Tuo metu ji viešėjo Lietuvoje ir netikėtai sutiko dalyvauti mūsų organizuojamose dirbtuvėse. Susižavėjo lietuvių dainuojamuoju folkloru ir liaudies muzika, todėl pakvietė mus į Italiją", – pažintį su žinoma režisiere prisiminė Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus muziejininkė, "Kadujo" vadovė L.Lukenskienė.
2016-ųjų viešnagė Lietuvoje Ch.Guidi nebuvo pirma. 2007 m. tarptautinis festivalis "Sirenos" pristatė režisieriaus, scenografo Romeo Castellucci, jo sesers Claudios Casttelluci ir Ch.Guidi įkurtos trupės "Socetas Raffaello Sanzio" dešimties dalių ciklo "Tragedia ndogonidia" ketvirtą epizodą "Briuselis". 2009 m. mūsų šalies publika galėjo išvysti dar vieną kontroversišką trupės darbą – trilogiją pagal Dante's Alighieri "Dieviškąją komediją".
"Visuomenės aptarinėtų spektaklių nemačiau, vertinti negaliu, tačiau mielai pasidalysiu įspūdžiais, kuriuos parsivežiau iš Italijos", – paėmusi festivalio lankstinuką su buliaus atvaizdu atvarte, į galvijo pilvą pirštu bedė pašnekovė. – Mūsų kolektyvas pažymėtas kažkur čia – tarp širdies ir plaučių. Manau, labai gera vieta."
Svarbiausia – bendrystė
Bemaž savaitę trukęs festivalis subūrė 40 įvairaus amžiaus dalyvių iš Italijos ir kaimyninių šalių.
Dauguma jų – aktoriai arba svajojantys jais tapti. Praktiniuose užsiėmimuose ir paskaitose, anot L.Lukenskienės, dalyvavo ir tie, kurių darbas bent kažkiek susijęs su garsu – muzikos kūrėjai, garso operatoriai.
"Jubiliejinis festivalis buvo ypatingas dar ir tuo, kad jo metu buvo akcentuojama bendrystė ir komandinis darbas, neišskiriant lyderio. Kaip ir sutartinėse. Jose nėra vieno pagrindinio solisto – paeiliui įsitraukia po vieną dainininką", – "Kadujo" narė įsitikinusi, kad festivalio idėja diktavo ir dalyvių aprangą – visi buvo apsirengę tamsiomis spalvomis.
Buvo neapsakomai gera ir kartu keista, kai po vieno užsiėmimo išėjo 40 žmonių ir bent pusė jų ėmė švilpauti.
"Manticos" sumanytoja, viena iš dirbtuvių mokytojų Ch.Guidi vedė grupinio skaitymo užsiėmimus, kurių metu kone pusšimtis burnų prabildavo kaip viena. Dar vienas dėstytojas, garso architektas, bandė įrodyti aido galią.
"Tai sužavėjo bene labiausiai, – italo darbo subtilybėmis dalijosi dar viena sutartinių giedotoja, menininkė J.Kluonė. – Tarkim, patalpoje iššauna pistoletas. Nutilus šūvio garsui, jo turimo įrenginio ekrane atsiranda patalpos vaizdas. Taip, supratote teisingai, galite nematyti erdvės – ją, įvertinęs garsą ir jo aidą, nupieš minėtas įrenginys."
Minia su skudučiais
Festivalio programoje balsingoms lietuvaitėms buvo patikėta dalyvius supažindinti su sutartinėmis. L.Lukenskienė neslėpė, kad, prieš vykdama į Italiją, buvo susidėliojusi preliminarų vaizdą, kurį gerokai pakoregavo pažintis su kūrybinių dirbtuvių dalyviais.
"Darbas būna sunkus, kai žmonės nenori arba jiems nesiseka. Šiuo atveju viskas dėliojosi itin sklandžiai, o susirinkusieji į save žinias gėrė kaip sausa žemė vandenį. Siūlome jiems rinktis lengvesnę sutartinę, o jie purto galvas ir renkasi sudėtingesnę", – L.Lukenskienė tikino, kad ją stebino ne tik italų smalsumas. Dirbtuvių dalyviai esą gana lengvai susidorojo su painiais lietuviškais žodžiais ir tik vienoje sutartinėje raidę "s" painiojo su raide "z".
"Esame dirbę su užsieniečiais, žinome pagrindinius principus. Maža to sutartines išvertėme į italų kalbą, kad dirbtuvių dalyviai žinotų, apie ką gieda", – išankstinis pasiruošimas, muziejininkės manymu, nešė sėkmę tiek per mokymus, tiek koncertus, kurie vyko bažnyčioje, kino salėje ar net rūsyje. Po vieno tokio pasirodymo prie jų esą priėjo du jaunuoliai ir dėkojo už muziką, kuri jiems net išspaudė ašaras.
L.Lukenskienė neslėpė, būta momentų, kai ir lietuvės norėjo braukti džiaugsmo ašaras.
"Kartu su savimi vežėmės bambukinius skudučius. Buvo neapsakomai gera ir kartu keista, kai po vieno užsiėmimo išėjo 40 žmonių ir bent pusė jų ėmė švilpauti, – emocijas sunkiai tramdė pašnekovė. – Ypatingas buvo ir uždarymo koncertas, kai italai lietuvišką sutartinę užtraukė kaip gimtąją. Tokios akimirkos neįkainojamos."
