Kūriniai, sukurti besibaigiant žiemos sąstingiui, jautriai atkartoja neryškius bundančios gamtos ženklus tiek keramikos formose, tiek jų spalvinėse dermėse. Dailininkės mėgstamas laiko skaičiavimas stebint gamtos virsmus ją skatina kiekviename etape įžvelgti skirtingų pokyčių, reiškinių ir keramikos kalba išsakyti savo išgyventus jutimus.

Šioje parodoje pristatomi kūriniai – tai jautrūs pasakojimai apie bundančioje gamtoje įžvelgtus pastebėjimus, gyvybės prasmingumą. Jų simbolinę nuostatą raiškiau padėjo atskleisti pasirinkta netradicinė analgamos degimo technika. Archajinę japonų techniką dailininkė išbandė Gojaus kaime pas Dormantę ir Jurgį Penkinski ir Karmazinų slėnyje Beatričės Kelerienės įkurtame Anagamos keramikos centre. Anagamos degimo metu, kūrinius degant 1 300 °C temperatūroje, molis ima lydytis, o kūrinių paviršiai pasidengia ugnies prisilietimų ženklais, paliekančiais įvairių spalvinių atspalvių, išsilydžiusių ir sustiklėjusių pelenų faktūrų.

Laki kūrėjos vaizduotė paskatino vos pastebimus pokyčius vėjų atplėštoje medžio žievėje ar tik pradedančiame besiformuoti pumpure išsakyti lipdybos detalėmis.

Šis sudėtingas keramikos degimo procesas kūriniuose įtaigiai atskleidė pirmapradžius bundančios gamtos ženklus – palaipsnį gamtos vadavimąsi iš snaudulio, po žiemos prislopusią žemės spalvingumo skalę. Storasieniuose, skirtingų dydžių kūriniuose „Tyla“, „Nubudimas“, „Pavasaris ateina“ ir kituose įžvelgiame kūrėjos siekį įprasminti procesų laikinumą, priminti gyvybingą žemės galią.

Gamtos dinamiškumo pojūtį sustiprina ne tik įtaigios kūrinių formos, neretai užsibaigiančios lipdytu dubenėliu ar į viršų besistiebiančiu pumpuru, bet ir degimo metu susiformavę faktūrų nelygumai – paviršių akytumas, grublėtumas ir iš sustiklėjusių pelenų, ugnies liežuvių paviršius dengianti prislopinta žemės spalvų žaismė.

Galerijos nuotr.

Laki kūrėjos vaizduotė paskatino vos pastebimus pokyčius vėjų atplėštoje medžio žievėje ar tik pradedančiame besiformuoti pumpure išsakyti lipdybos detalėmis. Šios interpretacijos suteikia kūriniams giluminės prasmės, ritmikos, žadina alegorines ir simbolines interpretacijas. Aktyvios dailininkės sukurtų kūrinių faktūros siejamos su žemės paviršiaus pokyčiais, ją budinančio vėjo gūsiais, kuriuos ji jautriai ir romantiškai perteikia per išgyventų jausmų potyrius.

I.Junevičienė savo kūriniais priartina žiūrovą prie pirmapradžių gamtos skleidžiamų impulsų, primindama joje slypinčias neišsemiamas galias.

Ilona Junevičienė

Keramikė

Kai upės išneša ledus. Ir metai po sustingusio laiko tamsoje, darganoje, sniege, pradeda sukti naują gyvybės ratą.

Pagal senovės kalendorių nauji metai ir buvo pradedami skaičiuoti nuo kovo mėnesio, nuo tada, kai upėse pajudėdavo ir išplaukdavo ledai. Kartą teko stebėti šį reiškinį – balta tyla ledu sukaustytame Nemuno paviršiuje pradžioje pradeda keistai ošti, tas garsas yra labiau juntamas, nei girdimas, jis sklando kažkur, nesuprantamoje pusėje... Paskui viskas staiga pajuda, aižėja, lūžta. Grūdasi ledo gabalai ir iškeliauja dideliu greičiu ir dar didesne jėga, kartu išsineša viską, ką per žiemą prikaupė – nuvirtusius medžius ar jų šakas, nugyvenusius pakrančių žolynus.

Ir saulės sušildytame žemės paviršiuje atsiranda vietos, ateina laikas megztis, augti, vešėti naujai gyvybei – vėjo pamestai sėklai sudygti, pirmam pumpurui prasprogti, paukščiui lizdą sukrauti, žmogui žmogų pamilti. Šis laikas dar neturi daug spalvų, tik labai turtingas faktūrų.

Visus kūrinius, eksponuojamus parodoje, sukūriau 2021 m. Jiems nulipdyti naudojau akmens mases, išdegiau Karmazinų anagamoje. Kai kurie kūriniai turi išskirtines istorijas – „Pilnatis“ degimo metu tarsi įsižemino į anagamos pagrindą, prikepė, taip ir liko su krosnies plytų postamentu. „Nubudimas“ – šalia ryškių pelenų glazūros nutekėjimų akmens masės formą papildė kažkada pajūryje rastas akmens gabalėlis. „Akmenėlių žydėjimas“ – jau po anagaminio degimo dužo, todėl buvo suklijuotas glazūra ir papildytas aukso dekoru, o „Pavasaris ateina“ ateityje tarnaus kaip girdyklėlė sodo gyventojams.

Gimiau Panevėžyje, užaugau ir daug metų pragyvenau Alytuje, dabar esu visai šalia gamtos, gyvenu Birštone, čia yra ir mano dirbtuvės. Su džiaugsmu vis važinėju į Alytaus jaunimo centrą, kur keramikos studijoje „Vingiorykštė“ mokau vaikus ir jaunuolius pajusti kūrybinį malonumą minkant molį. Šiaulių universiteto Menų fakultete baigiau dailės studijas. Esu surengusi keletą autorinių ir dalyvavusi daugelyje grupinių parodų, simpoziumų, plenerų.

Kas? I.Junevičienės paroda „Kai upės išneša ledus“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki gegužės 30 d.