Performanso organizatoriai, Irenos Matijošaitienės fondas, įgyvendindami socialinę kampaniją „Mirštu, kaip noriu gyventi“, siekia atkreipti žmonių dėmesį į organų donorystę, išsklaidyti vis dar kartais atsirandančias baimes šia tema ir džiaugiasi, jog prie kilnios idėjos prisijungė bei palaikymą išreiškė ne vienas Lietuvoje puikiai žinomas žmogus.

Dainininkas, aktorius ir televizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius linkėjo daug jėgų visiems, dirbantiems šioje srityje ir pasidalino ypač originaliu pastebėjimu apie organų donorytę: „Tai lengviausias darbas iš visų gerų darbų. Visada dalini tai, kas tau visiškai nebereikalinga ir pats net nesirūpini išvežiojimu“.

Apie organų donorystę plačiau pakalbintas hiphopo pradininkas Lietuvoje ir dažnai viešumoje už žmogiškąsias vertybes pasisakantis dainų tekstų bei muzikos kūrėjas Gabrielius Liaudanskas – Svaras teigė, jog donorystei savanoriškai pasiryžęs žmogus savo vidumi turi būti be galo stiprus: „Tai lygiai taip pat kilnu kaip tarnyba savo šalies kariuomenėje ar pasiryžimas tapti mokytoju, gydytoju, bet tuo pačiu tai reikalauja ir didelės žmogaus drąsos“.

Ypač svarbiam žingsniui pasiryžo ir menininkė Greta Bernotaitė, kuri nusprendė spalio 13 d. dalyvauti performanse Vilniuje ir pasistengti išlaukti net visą parą: „Nežinau, ar kūnas ištvers bemiegę naktį, tačiau žinau viena – performanso menas yra labai stipri priemonė žmogaus kūnu atkreipti visuomenės dėmesį į organų donorystę“.

Socialiniame tinkle Facebook savo palaikymą ir prisidėjimą prie socialinės kampanijos išreiškė ir tokie Lietuvoje žinomi veidai kaip rašytojas, vertėjas ir humoristas Paulius Ambrazevičius, lengvaatletė Airinė Palšytė, televizijos žurnalistas, filmų garsintojas ir rašytojas Rytis Zemkauskas, kultūristas Tomas Kairys, mados fotografė Agnė Gintalaitė, krepšinio klubo „Žalgiris“ kapitonas Paulius Jankūnas bei ilgų nuotolių bėgikė Diana Lobačevskė.

Ne viena Lietuvos įžymybė priminė, jog šiuo metu mūsų šalyje laukiančiųjų donorų organų yra beveik 500 žmonių, o dalis jų buvo apsivilkę specialius socialinės kampanijos „Mirštu, kaip noriu gyventi“ marškinėlius. Renginio organizatoriai tiki, jog į šį raginimą palaikyti donorystę atsilieps dar daugiau žmonių.

Visą parą nusprendęs stovėti 22-ejų metų kaunietis Vaidotas Poderis sako, jog tai nėra itin didelis iššūkis, mat vaikinas yra užkietėjęs bėgimo maratonų dalyvis.

– Vaidotai, kuo šiuo metu užsiimate gyvenime?

– Studijuoju Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, esu būsimas sporto treneris. Tiesa, baigęs mokyklą pirmiausia pasukau ne į aukštąją mokyklą, o į Lietuvos kariuomenę. Devynis mėnesius tarnavau privalomoje pradinėje karo tarnyboje. Dabar mąstau suderinti studijas ir tarnybą, nes noriu pradėti tarnauti krašto apsaugos savanorių pajėgose.

– O kaip prasidėjo Jūsų pirmieji žingsniai bėgimo maratonuose?

– Viskas prasidėjo būtent nuo karo tarnybos. Ten reikėjo išlaikyti fizinio parengimo testus, kurių metu tekdavo nubėgti 3 km distansiją. Pamačiau, kad man tai visai neblogai sekasi, todėl nusprendžiau nesustoti, pradėjau bėgioti dažniau ir ilgiau. Tuomet ir „užsikabliavau“. Sudalyvavau „Ąžuolyno bėgime“, „Pink Run“, „Kauno maratone“, o galiausiai pasiryžau bėgti ir Lenkijos ultramaratone kalnuotomis vietovėmis. Pastarojo bėgimo metu patyriau kojos traumą, bet nepasidaviau ir pabaigiau bėgimą iki galo. Tai man padėjo suprasti, kad tikrai turiu labai didelę ištvermę.

– Ar kada nors buvote susidūręs su organų donoryste, ar buvote girdėjęs apie I. Matijošaitienės fondo veiklą?

– Praėjusiais metais buvau matęs fondo reklamą, bet per daug donorystės tema nesidomėjau. Kitą vertus, man tai nėra visiškai svetima, nes jau aštuonis kartus daviau kraujo neatlygintinai, o donoro kortelės įsigijimas jau suplanuotas netolimoje ateityje.

– Nors galėjote pasirinkti performanso metu stovėti pusvalandį, valandą ar dvi, bet nusprendėte tai daryti visą parą. Kodėl?

– Kai pradėjau bėgioti ir dalyvauti maratonuose, ėmiau domėtis ir kitais labdaringais renginiais, kurie susiję su sportu. Man patinka tokie dalykai, smagu, jog būdamas sveikas ir darbingas, gali padaryti kažką kilnaus vardan kitų. Dėl to man taip patiko tarnauti kariuomenėje, dėl to nusprendžiau dalyvauti šiame renginyje, stovėti visą parą. Galvoju, jog valandos pastovėjimas nebūtų toks reikšmingas, neatkreiptų žmonių dėmesio, o štai stovint parą, galbūt kažkas susidomės, kažkas prisijungs, kažkas irgi nuspręs tapti organų donoru.

– Ar nesulaukėte aplinkinių, artimųjų neigiamos reakcijos dėl savo dalyvavimo tokiuose ištvermės ir sveikatos reikalaujančiuose renginiuose? Ar nebijote mitų, kurie sklando apie organų donorystę?

– Ne, organų donorystė manęs tikrai negąsdina. Manau, kad tai kaip tik kilnu ir gražu, kai žmonės galvoja apie kitus ir stengiasi jiems padėti bent jau tokiu būdu: laukdami kartu, susitapatindami su laukiančiaisiais ar net išsiimdami donoro kortelę. Mano artimieji tikrai nėra prieš tokius mano sprendimus. Jie džiaugiasi ir palaiko, nes taip turėtume daryti kiekvienas, juk negali žinoti, kada pačiam prireiks pagalbos.