– Tenka sutikti žmonių, teigiančių, kad jų šeimoje barnių nebūna. Ar yra namų be dūmų?
– Jei nėra barnių, dar nereiškia, kad nėra ir dūmų. Jų yra, tik kartais žmonės renkasi alternatyvius sprendimo būdus. Pavyzdžiui, vengia konfliktų ir daro viską, kad tik jų nekiltų: jei kažkas paliko batus vidury koridoriaus – patraukia, neišnešė šiukšlių, kokia čia problema – išneša. Kartais nuo dūmų norisi užsimerkti: nematau, vadinasi, nėra. Tada ir batai ne vietoje, ir neišneštos šiukšlės tiesiog netrukdo.
Kartais asmenybės poroje taip dera, kad konfliktų išvengiama savaime: pavyzdžiui, vienas yra kontroliuojantis, vadovaujantis, kitas – vykdytojas. Abiem gerai, abu šauniai sugyvena: "išnešk šiukšles" – "gerai", "patrauk batus" – "gerai". Tačiau tokiose šeimose konfliktų kyla dėl vaikų, ypač paauglių, kurie nenori būti kontroliuojami.
Dažnai žmonės gyvena naudos ir nuostolio principu: pasvarsto, ar kurstyti konflikto ugnį, ar, žinant sutuoktinio charakterį, pasistengti išvengti rietenų ir rasti būdų pozityviai susitarti.
Kartais šeimoje gali nebūti garsių barnių, bet pasireiškia pasyvi agresija – kažkurio vieno arba abipusis nuvertinimas, nugalinimas. Pavyzdžiui, sakoma "ne, tu to nedaryk, juk tai moters / vyro darbas" arba "tau vis tiek neišeis", "ne, neteisingai, aš galvoju, kad...", "ką tu nusišneki"; kitais žodžiais tariant – "aš juk geriau už tave padarysiu, sugalvosiu, pasakysiu", "nevykėlis tu tėvas (meistras, vyras ir pan.) ar mama (šeimininkė, žmona). Ne veltui gyvuoja patarlė "Tyli kiaulė gilią šaknį knisa" – taip tyliai pasikasama po partnerio pasitikėjimo pamatais, jį griaunant, žlugdant iš vidaus.
– Kaip barniai veikia šeimos santykius?
– Barnis barniui nelygu. Barnis turi ir sinonimų: ginčas, derybos, susitarimo paieškos ir pan. Barniu galima laikyti ir po sunkios darbo dienos namo grįžusio žmogaus emocinę iškrovą. Tai nenormalu: šeima – ne šiukšlių konteineris, kur galima išmesti surinktas emocines šiukšles. Kartais baramasi dėl susitaikymo: medaus mėnuo po konflikto būna toks malonus, kad, atsiradus rutinai, ieškoma priežasčių susipykti. Dažnai tai daroma nesąmoningai. Kai sutuoktiniai tai pastebi, ieško kitų būdų puoselėti romantiškus santykius.
Barniai dažnesni tarp naujai susikūrusių porų, kai rožiniai akiniai nukrenta ir pasimato, kad mylimas žmogus turi ne tik gerųjų savybių, bet ir tokių, kurios nepatinka. Psichologijoje yra tarpasmeninio patrauklumo teorija, kai kalbama apie panašias asmenines savybes, interesus ir apie skirtingas savybes, pomėgius. Konsultacijose pastebiu, kad iš pradžių bendravimo ir panašumai, ir skirtumai žmones žavi, tačiau ilgainiui atsiranda nesupratimas, kaip kitam tai gali patikti, kaip kitas taip gali elgtis. Prasideda galynėjimasis: kurio asmeninės savybės geresnės, kurio pomėgiai įdomesni, kas geriau ką sugalvoja, o kodėl kitas taip gerai nesugalvoja, kodėl vienas taip gerai ir greitai gali tai padaryti, o kitas negali ir pan. Tolerancija, kad kitas tiesiog yra ne aš, kažkur prapuola. Tokį etapą išgyvena visos poros, tik vieni apsipranta su kito, ne tokio kaip aš, buvimu, kitų aš matas didėja.
Geriausias vaistas nuo tokio matavimo – smalsumas ir nuostaba, o kartais – humoras. Jei man įdomu, kaip kitas galvoja, jaučia, kalba – mano tolerancija ir supratimas apie jį didės, jei man neįdomu – pozityvūs jausmai blės, atsiras nepakantumas, nuvertinimas, pyktis, ilgainiui – neapykanta.
– Kas dažniau kelia scenas – vyrai ar moterys?
– Su lytimi dažnai tai neturi nieko bendra. Dažnai porai aiškinantis, kas kelia scenas, atsitinka taip, kad kaltų nėra – partneriai it susitarę tikina: "Aš tai tikrai nepradedu."
Būna, kad abu linkę triukšmauti, visur ir viską komentuoti. Tokia atmosfera – normali šios šeimos būsena, ir sceną pradėti gali tiek vienas, tiek kitas. Jei vienas tylus, kitas garsiakalbis komentatorius, gali atrodyti, kad būtent pastarasis didžiausias nesantaikos kaltininkas, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad yra priešingai. Nagrinėjant poros elgesio modelius, patirtis, asmenines savybes, vertybes, požiūrius ir nuostatas, atsiskleidžia labai subtilūs scenarijų niuansai, kuriuose scenos įgarsintojas ne visada būna ir scenaristas.
Moterų ir vyrų barimosi būdai skiriasi. Moterys dažniau naudoja "slaptąsias technologijas", kurios kartais padeda problemą išspręsti pozityviai: barnis nespėjo įsibanguoti, o jau štilis. Vyrai dažniau tiesmukesni ir konkretesni: pasakė, ką galvoja, ir šventa. Gyvenant poroje konfliktavimo būdai kinta: kartais, kai vienas iš poros siekia dominuoti, atrandamos partnerio skaudamos vietos ir nuolat į jas taikomasi, barniai agresyvėja, dingsta pagarba ir pakantumas, atsiranda smurtas.
– Dėl ko dažniausiai kyla konfliktai? Ar barniai, pykčiai gali būti priemonė manipuliuoti žmogumi?
– Konfliktų gali kilti dėl įvairių priežasčių: buities darbų pasiskirstymo, savaitgalio ir atostogų planavimo, tėvystės klausimų, tėvų (uošvių), finansų, laiko planavimo, darbo reikalų ir t.t. Kiekviena pora turi opią temą. Labai aktualūs žmogiškieji poreikiai: kartais atrodo, kad svarbu būti pavalgius, apsirengus, turėti stogą virš galvos. O iš tiesų visiems žmonėms reikia kur kas daugiau: saugumo, meilės, dėmesio, pagarbos, supratimo, atjautos. Jei metus kitus žmogus gali kažko atsisakyti, nuneigti savo poreikius, ilgainiui jie išlys per akis ir per ausis – taps matomi ir girdimi. Jei pora kalba apie vienas kito poreikius, abu jaučiasi svarbūs ir reikalingi vienas kitam. Kai nesikalba, problemos gilėja.
Barniu, kaip manipuliacijos priemone, naudojasi valdingi, emocinę ar fizinę jėgą mėgstantys demonstruoti žmonės. Taip jie išsikovoja kontrolės galią, o kiti, ramesni šeimos nariai dėl šventos ramybės nusileidžia. Tačiau dažnai pasitaiko, kad šventa ramybė turi kainą.
– Kaip į nesutarimus reaguoja vyrai ir moterys? Ar tai priklauso nuo žmogaus charakterio?
– Dažnai atrodo, kad moterys jautresnės – susigraudina, verkia. Tačiau vyrai taip pat reaguoja, tik jų būdai skiriasi. Vyras gali atsitraukti, užsidaryti savyje ar tapti irzlesnis. Svarbu pastebėti, kad po pykčiu gali slėptis liūdesys, nerimas, bejėgiškumas. Vėliau, porai susėdus pasikalbėti, paaiškėja, kad abiem labai daug visko prisikaupė, arba daugelis dalykų lig šiol buvo nežinoma. Šiandieniame skubančiame pasaulyje žmonės neturi kada kalbėtis, išgirsti, suprasti. Kartais pasakome "aha", "taip taip", "matau", tačiau iš tiesų informacijos nesuvokiame. Kartais elgiamės labai mechaniškai, negalvodami, negirdėdami ir nematydami, kad artimajam skauda, kad partneris jaučiasi vienišas, jam reikia dėmesio, paramos, pagalbos. Jei dominuoja "aš" ir emocine prasme namuose užima tris ketvirtadalius vietos, o kiti dalijasi likutį, ką "aš" gali pastebėti? Kai "aš" pradės matyti, kad ir kiti šeimos nariai turi savo poreikius, svajones ir jausmus, barnių sumažės.
Dviejų vienodų žmonių nėra, net fiziškai visiškai identiški dvyniai psichologiniu lygmeniu skiriasi. Todėl žmonių reakcijos į tą patį dalyką gali skirtis kaip "penkiasdešimt atspalvių" – vieni reaguos ramiai, kiti – audringai. Laikas padeda spręsti poros sunkumus, jei tik vyras ir moteris linkę išklausyti ir išgirsti vienas kitą, kai santykiuose nestinga supratimo, pagarbos, pasitikėjimo. Jei abu jie nori pamatyti vienas kito "atspalvį" – barnių intensyvumo kreivė leisis žemyn.
– Kaip teisingai bartis?
– Pagrindinis gero barnio ingredientas – pagarba kitam. Jei gerbiu kitą – galiu išsakyti savo nuomonę, problemos matymą, jausmus nesumenkindamas kito. Galiu tiesiog įvardyti problemą, pavyzdžiui: "Matau, kad mūsų namai tapo netvarkingi, kaip tau tai?" arba "Mes jau seniai linksmai leidome savaitgalį, noriu kažkur nuvažiuoti, patirti įspūdžių. Ką apie tai galvoji?", "Jau kurį laiką jaučiu nuovargį, nebegaliu visko daryti viena, galėtum man padėti?" ir pan.
Įvardijus problemą ieškoma sprendimo būdų: "Galvoju, jei visi tvarkytume savo daiktus, namai būtų tvarkingesni. Kaip toks pasiūlymas?", "Labai norėčiau aplankyti studijų draugus, o tu?", "Jei kažkaip kitaip pasiskirstytume darbus, manau, turėčiau laiko anksčiau nueiti miegoti, ką apie tai manai?" Svarbu ne tik pačiam siūlyti, bet išgirsti kito pasiūlymus, juos derinti, tartis, atrasti abiem priimtiniausią variantą.
Galima susitarti po kurio laiko vėl apie tai pasikalbėti: "Pabandome, tikiu, kad bus gerai. Galime apie tai vėl pakalbėti po poros savaičių?" Jei abu žmonės nori gerų santykių ir geros savijautos šeimoje, tokie pokalbiai visada duos vaisių.
Barniu galima laikyti ir po sunkios darbo dienos namo grįžusio žmogaus emocinę iškrovą. Tai nenormalu: šeima – ne šiukšlių konteineris, kur galima išmesti surinktas emocines šiukšles.
– Yra porų, kurios susipykusios nekalba mėnesiais. Ar jie elgiasi gerai?
– Per tokį laiką nekalbadienių galima "pamesti" ir žmogų, ir santykius, ir visą šeimą. Nekalbadieniai – atsitraukimo nuo problemos metodas. Kartais vienas nekalbadienis padeda kitaip pamatyti save ir iškeltą problemą: atsitraukus nusiraminama, apmąstoma, sugrįžtama į save. Tačiau ir apie nekalbadienius svarbu kalbėti. Jei aš ignoruoju kitą žmogų nekalbėjimu, santykius tik gadinu ir griaunu. Jei noriu nurimti atsitraukus – turiu apie tai pranešti: "Labai supykau, noriu nurimti. Pabūkime dieną ramiai, paskui pakalbėsime." Jei šeimoje jau aptartos nekalbadienio taisyklės, galima tiesiog pasakyti: "Noriu nekalbadienio, pakalbėsime rytoj vakare." Tai neturi būti dažnas reiškinys, ypač jei šeimoje yra vaikų, kurie mokosi iš suaugusiųjų – nenustebkite, jei ir jie kada nors jums pasiūlys nekalbadienį. Nekalbadienis nėra pats geriausias problemos sprendimo būdas, bet geriau nei emocinis ar fizinis smurtas, kai žmonės nesusivaldo ir griauna santykius iš pagrindų.
– Kaip susitaikyti po barnio?
– Kai emocijos nurimsta, galima vėl pasikalbėti, bet jau kitaip. Jei jaučiu dėl kažko kaltę – galiu atsiprašyti, jei noriu padėkoti – galiu tai išreikšti. Be atsiprašymo už įskaudinimą, pravardžiavimą, patyčias savaime atleisti būna sunku. Kai žmonės pykstasi, netinkamai išreiškia emocijas, prisako daugybę negražių dalykų, prisimena senas nuoskaudas. Dažnai po barnio vienas jaučiasi labiau nuskriaustas nei kitas, arba teisesnis, tobulesnis ir pan. Jei aš atsiprašau už tai, ką pasakiau ar padariau, galiu tikėtis, kad ir kitas taip pasielgs: "Atsiprašau, kad pavadinau tave..., žinau, kaip tau tai skaudu girdėti. Daugiau to nebus" arba "Man labai gaila, kad nesusivaldžiau ir sudaužiau tavo mėgstamą puodelį. Pažadu daugiau nieko iš pykčio nedaužyti. Ką dėl to galiu tau nupirkti, tai bus susitaikymo dovana tau." Tą patį turi padaryti ir kitas. Svarbu abipusiškumas, nes jei vienas atsiprašo, o kitas ne, nėra lygiavertiškumo, taigi programuojamas kitas konfliktas. Jei pykstantis nepasakiau ir nepadariau nieko skaudaus, galiu tiesiog padėkoti: "Ačiū, kad supranti mane", arba "Esu dėkinga/s, kad tau rūpiu" ir pan.
– Gal barnių, nesutarimų galima išvengti?
– Kad dūmų būtų mažiau, mes vėdiname patalpas, tiesa? Todėl norint mažiau nesutarimų, svarbu juos dažniau vėdinti. Pastebėję nesklandumą, kalbėkitės apie jį, o ne kaupkite, kol nebus kuo kvėpuoti. Kalbantis ar barantis svarbu spręsti vieną problemą, o ne vardyti viską iš praeities tikintis, kad daugiau geriau negu mažiau. Kai išverčiame visą drabužių spintą, o į vietą padedame tik vieną drabužį, vaizdelis nekoks. Taip ir dėl problemų. Jei iškratau metų problemas, o išsprendžiu vieną – situacija nepagerėja. Vienam kartui – viena problema. Tai svarbiausia konflikto taisyklė.
Kartais žmonės pasikalba, susitaria, tačiau mintyse problemos nepaleidžia – mąsto, kad kažkas dar neteisinga. Tai kelia negatyvias emocijas ir trukdo matyti, ar kas nors keičiasi. Jei jau pasikalbėjote, stebėkite pokyčius, juos įvardykite, pasidžiaukite, o ne ieškokite naujų priekabių. Pavyzdžiui: "Kaip man patinka, kai namuose tvarka", "Gerai pailsėjau savaitgalį, kaip buvo smagu kai...", "Jau visą savaitę einame anksčiau miegoti, kaip gera, kad apie tai pasikalbėjome". Labai svarbu pastebėti teigiamus pokyčius, padėkoti partneriui už pastangas. Atrodo, paprasta, suprantama, tačiau dažnai pamirštama.
– Dažnoje šeimoje nesutarimų liudininkais tampa vaikai. Ar tėvai elgiasi teisingai?
– Kai tėvai pykstasi, vaikai jaučiasi nelaimingi. Jų reakcija gali būti įvairi: vieni nori atkreipti tėvų dėmesį į save ir tampa konflikto taikiniu, kiti pradeda tarpininkauti, treti nusimena, išsigąsta, užsidaro savyje, ketvirti, atrodo, kad nekreipia dėmesio, tačiau po kurio laiko randa progą supykti, parodyti ožius. Visi vaikai nori, kad tėvai sutartų – tuomet jie jaučiasi saugūs. Kita vertus, tėvų ginčas parodo, kad žmonės turi kitokias nuomones, kitaip mato, mąsto, girdi. Produktyvus tėvų konfliktas, kurio metu randamas bendras sutarimas, moko vaikus bendravimo įgūdžių. Tėvams vertėtų apie tai pasikalbėti su vaikais. Jei tėvai susitaiko – vaikai suaugusiųjų nesutarimus išgyvena ramiau, jei po konflikto seka pusmetis nekalbadienių, alkoholio vartojimas arba kuris nors iš tėvų išeina iš namų – vaikams neramu: jie stengiasi kištis į konfliktą ir tėvams padėti, dažnai patys nukenčia. Taip auga vaikų nerimastingumas, nesaugumas, asmeniniai sunkumai.
Stebuklingi žodžiai
Nustatyta, kad bendravimo būdas – dažnesnė porų skyrybų priežastis nei žmonių charakterių dermė, ištikimybė, kasdienė rutina ir buities problemos. Portalas yourtango.com santykiams sustiprinti siūlo įsiminti kelias labai svarbias frazes ir pasistengti kartoti jas artimam žmogui kuo dažniau: "Aš tave myliu", "Aš tave palaikau", "Esu su tavimi", "Atleisk", "Pasakyk, kaip jautiesi", "Būtinai pasikalbėsime", "Labos nakties", "Sėkmingos dienos".
Teigiamų emocijų vieta
JAV psichologai Alan Furzzeti ir Marsha Linehan domėjosi, kaip išlaikyti teigiamus poros santykius ir net kilus konfliktui išlikti geranoriškais ir pozityviais. Amerikiečiai siūlo namuose rasti jaukią, patogią vietą, kur galėtumėte pabūti vieni, jaustumėtės ramūs ir saugūs. Kartą per dieną turėtumėte ten pabūti it teigiamai pamąstyti apie savo gyvenimo draugą, susitelkti ties jo gerosiomis savybėmis, darbais, pasidžiaugti, kaip gera būti kartu. Psichologai mano, kad vėliau tai turėtų tapti vieta, kuri siesis su teigiamomis mintimis, emocijomis apie mylimąjį. Pabuvęs čia žmogus jausis artimesnis savo antrajai pusei.
Dvi nuomonės
* 1970 m. poros santykių specialistai Johnas Gottmanas ir Robertas Levensonas pradėjo aiškintis, kiek nesutarimų, pykčio yra sveika bendraujant porai. Mokslininkai stebėjo poras, kurios 15 min. bardavosi, ir po konflikto jie beveik tiksliai galėdavo pasakyti, išsiskirs pora ar visą gyvenimą gyvens kartu. Kelių dešimtmečių tyrimai davė labai tikslų atsakymą: jei barnio metu teigiamo, pozityvaus požiūrio į partnerį buvo 5 kartus daugiau, nei kaltinimų, priekaištų, neigiamų emocijų, pora greičiausiai išliks kartu. "Santykiai be konfliktų neturi ateities – jie negali tobulėti, – įsitikinęs profesorius J.Gottmanas. – Konfliktuodami santykiu 5:1 žmonės stiprina abipusį ryšį. Todėl labai svarbu išsiaiškinti negatyvius, nerimą keliančius dalykus – produktyvus konfliktas poros santykius stumia į priekį."
* Tuo tarpu Nevados ir Mičigano universitetų (JAV) mokslininkų tyrimai rodo, kad porų konfliktai tokie pat kenksmingi kaip rūkymas ar alkoholio vartojimas. Siekdami išsiaiškinti, kaip nesėkminga santuoka veikia fizinę sveikatą, mokslininkai 16 metų stebėjo 373 porų santykius. Pasirodo, dėl nuolatinių nesutarimų ir su jais susijusių neigiamų emocijų ne tik blogėja žmogaus psichinė būklė, bet ir sveikata – keičiasi apetitas, susilpnėja imunitetas, todėl padidėja įvairių uždegimų tikimybė, pablogėja širdies veikla. Beje, vyrams konfliktai kenkia labiau nei moterims. Tyrimai parodė, kad gražiai sutariančių partnerių sveikata pagerėja pirmaisiais santuokos metais, jei konfliktai dažnėja – situacija prastėja.
