Susitikus pokalbio jaukioje Kauno senamiesčio dailės galerijos salėje, kurioje šurmuliuojantis kolektyvas dalijasi įspūdžiais iš kelionės, nustebina du dalykai: salėje pilna jaunų žmonių, entuziazmu švytinčių naujų veidų, o visada vešlią barzdą puoselėjęs choro vadovas Kęstutis Jakeliūnas (K.J.) pasitinka glotniai nusiskutęs. "Dėl visko kaltas mano azartas ir neatsargus pasižadėjimas chorui: jei laimėsime "Grand Prix" – nusiskusiu barzdą", – šypsosi dirigentas. Su juo ir choro "Kamertonas" prezidente Rūta Mašanauskaite (R.M.) tęsiame smagia gaida prasidėjusį pokalbį.
– Ko gero, kiekvienas mėgėjiškos muzikos kolektyvas ar choras stengiasi kasmet kažkur nuvykti, parodyti save, pasiklausyti kitų, išbandyti jėgas varžytuvėse. Kaip atsirado mintis nuvykti į Maltą?
R.M.: Konkursų, vykstančių Lietuvoje, privengiame, juose nesijaučiame komfortiškai, bet dalyvaujame visuose privalomuose renginiuose, kuriuose įtvirtiname choro "Kamertonas" pasiektą gana aukštą meninį lygį. Tai liudija jau daugelį metų išlaikoma aukščiausios, pirmosios chorų kategorijos pozicija. Vienas esminių kriterijų renkantis varžytuves – jų nepriklausymas vienam iš didžiųjų chorinės muzikos konkursų operatorių, tokių kaip "Interkultur" ar MRF.
K.J.: Maltoje šiemet 23-iąjį kartą vykęs festivalis ir konkursas pernai nutraukė bendradarbiavimą su "Interkultur", o tai davė rezultatų: festivalis sulaukė kone dvigubai daugiau dalyvių nei įprastai. Didžiųjų organizacijų kuruojami renginiai pasižymi gerokai didesnėmis sąnaudomis ir ne kiekvienas kolektyvas gali sau leisti tokią prabangą. Jų siūlomas paslaugų paketas ne tik daug kainuoja, bet primeta kolektyvams gausybę įsipareigojimų ir suvaržymų, kurie kartais būna visiškai nebūtini ar netgi nereikalingi. Nepriklausomų konkursų yra likę nedaug, bet dar pavyksta rasti – štai pernai viešėjome Ispanijoje, Lloret de Mar vykusiame renginyje, kuris taip pat yra atsiribojęs nuo gausybę įsipareigojimų kolektyvams užkraunančių tarpininkų. Maltoje vykstantį konkursą puikiai koordinuoja penkių žmonių komanda, o malonus netikėtumas buvo tai, kad viena iš organizacinio komiteto narių yra mūsų tautietė Gabija Jenčiūtė.
– Dažniausiai žmonės renkasi Maltą kaip galimų atostogų kryptį, gal ir jūs ten vykote pailsėti?
K.J.: Mums pavyko sėkmingai suderinti kryptingą darbą ir aktyvų poilsį. Iš tiesų ši kelionė buvo labai intensyvi – joje daugiau dirbome nei ilsėjomės.
Pagaliau praeina tas laikas, kai sėkmę konkurse lemdavo kuo sudėtingesnis kūrinys, vėl atkreipiamas dėmesys į skambią muziką.
R.M.: Tai pastebėjo ir autoritetinga konkurso žiuri, kurioje pirmininku dirbo Johnas Galea – dirigentas, aktyvus Maltos muzikinio gyvenimo veikėjas, ypač besirūpinantis Maltos kompozitorių muzikos ir chorinio dainavimo kultūros sklaida. Komisijoje taip pat darbavosi Branko Starkas – Kroatijos atstovas, kompozitorius, chorų dirigentas ir vokalo pedagogas, dėstantis Splito universiteto menų akademijoje, Janas Vičaras – kompozitorius, muzikologas, pedagogas ir aktyvus renginių organizatorius iš Čekijos, Prahos menų akademijos profesorius, Jenevora Williams – operos solistė, dainavimo pedagogė ir vokalo higienos specialistė iš Didžiosios Britanijos bei Josephas Vella – bene žinomiausias Maltos kompozitorius, dirigentas, vienas iš Gozo operos teatro vadovų.
K.J.: Kolektyvai varžėsi trijose pagrindinėse kategorijose: vaikų ir jaunimo, pasaulietinės bei sakraliosios muzikos. Kiekviena kategorija skaidėsi į dar tris pozicijas: laisvai pasirenkama programa, privalomi kūriniai iš tam tikrų epochų bei tautinės dainos. Kiekvienoje šių pozicijų varžėsi šeši septyni kolektyvai. Buvo ir išimčių: sakraliosios muzikos tautinėje pozicijoje dalyvavo tik vienas kolektyvas. Kiekvienos pozicijos pirmosios vietos laimėtojas pateko į "Grand Prix" turą ir varžėsi bendrame kontekste, atlikdamas kūrinius, neskambėjusius ankstesniuose pasirodymuose.
"Kamertonas" puikiai pasirodė privalomosios programos sakralinės ir pasaulietinės muzikos kategorijose, pelnydamas aukščiausius komisijos įvertinimus. Šimtabalėje vertinimo sistemoje mūsų kolektyvas buvo įvertintas 93,2 ir 95,4 balo. Kitas vietas užėmusių chorų vertinimai nesiekė 90. Tokia sėkmė suteikė mums galimybę "Grand Prix" ture atlikti du kūrinius (abu jie buvo Lietuvos kompozitorių: Vaclovo Augustino "Anoj pusėj Dunojėlio" bei Donato Zakaro "In monte Oliveti" ir pelnyti pagrindinį šio konkurso prizą.
R.M.: Konkurse dalyvavo 25 kolektyvai iš Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Indonezijos, Ispanijos, Italijos, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Slovėnijos, Vengrijos ir Vokietijos. Festivalio koncertuose, kurie skambėjo Valetos, Florianos ir kitų Maltos miestų aikštėse, katedrose bei bažnyčiose, dainavo ne tik konkurso dalyviai, bet ir kiti kolektyvai, atvykę iš Didžiosios Britanijos, Izraelio, Lietuvos, Rumunijos, Vokietijos, taip pat – maltiečių chorai.
– Choro atliekamas repertuaras konkurse dažnai tampa daug lemiančiu veiksniu. Kuo ypatinga "Kamertono" konkursui rengta programa?
K.J.: Sakralinės muzikos kategorijai parengėme keturis kūrinius. Renesanso epochos žavesį perteikėme Giovanni Luigi da Palestrinos kūriniu "Sicut cervus" – įstabaus grožio polifonine kompozicija, kuri sužavėjo komisijos narę J.Williams, pagyrusią puikiai choro išryškintas atskirų balsų linijas. Claudio Monteverdi "Cantate Domino" pasirinkome kaip privalomą baroko epochos kūrinį. Šis kūrinys nėra pačių sudėtingiausiųjų sąraše, bet jo faktūra gana plati, muzika kupina barokinių niuansų. Ta pati komisijos narė atkreipė dėmesį į mūsų pasirinktą atlikimo tempą, kuris jai pasirodė greitokas, bet visiškai įtikinantis ir nesukėlęs pastebimų sunkumų. Romantizmo epochą pristatėme Felixo Mendelssohno-Bartholdy kūriniu "Richte mich, Gott". Tai labai plačios faktūros opusas, pasižymintis spalvingumu ir emocijomis, galbūt todėl jį buvo pasirinkę dar keletas konkurse dalyvavusių kolektyvų. Tokie kūriniai padeda atskleisti choro lygį, jo narių bei vadovo išprusimą ir gebėjimus. Tai konkursinio repertuaro aukso fondas. Sakralinės muzikos kategoriją užbaigėme, ko gero, mylimiausiu choro kūriniu – violončelininko ir kompozitoriaus Pablo Casalso "O vos omnes".
Pasaulietinės muzikos kategorijoje skambėjo Jacobo Arcadelto "Il bianco e dolce cigno", Johanneso Brahmso "Letztes Glück", Gintauto Venislovo "Teka, teka" ir subtiliu muzikiniu pokštu virtusios Giedriaus Svilainio "Žuvų dainos". Ypač komisiją sužavėjo, jų nuomone, nuostabiai gražus G.Venislovo kūrinys. Galiu tai patvirtinti: nors dainą yra harmonizavę daugelis Lietuvos kompozitorių, būtent šiam autoriui pavyko atrasti nesumeluotą, išgrynintą skambesį, priartėjant prie tokios, iš pirmo žvilgsnio paprastos dainos gelmėse užkoduoto grožio. Mūsų pasirinkta programa savo sudėtingumu prilygsta bet kurio profesionalaus choro konkursiniam repertuarui. Džiaugiuosi, kad "Kamertonui" pavyko įvaldyti šias sudėtingas partitūras ir už pagalbą esu itin dėkingas puikiai chormeisterei Gintarei Ručinskaitei.
R.M.: Norėčiau pagirti konkurso organizatorius – visas veiksmų planas buvo preciziškai suderintas, kolektyvas nepatyrė jokio streso dėl organizacinių reikalų. Nustebino dalyviams dovanotas aukščiausio lygio atlikėjų koncertas, kuriame išgirdome vyrų a-capella grupę iš Čekijos "The Gentlemen Singers", prilygstančią aukščiausios prabos tokio žanro kolektyvams. Ypatingu siurprizu tapo rankiniais varpais sudėtingiausias simfoninės muzikos faktūras grojantis ansamblis iš Estijos – Aivaro Mäe vadovaujamas "Arsis Handbell Ensemble". Festivalio metu vyko komisijos narių vedami meistriškumo kursai: J.Vičaras ir grupė "The Gentlemen Singers" demonstravo Čekijos muzikavimo tradicijas, paskaitą, skirtą jauniesiems dainininkams skaitė J.Williams, B.Starkas aiškino emocionalaus balso formavimo principus.
– Kaip jūsų pasirodymus komentavo komisijos nariai?
R.M.: Komisijos pirmininkas pažėrė gausybę komplimentų, o netgi primygtinai reikalaujant išsakyti kritines pastabas jis pareiškė neturintis priekaištų. J.Williams mūsų pasirodymus apibūdino vienu žodžiu: "puiku", vėliau pridūrė: "Jums dainuojant aš tiesiog klausiausi muzikos." Čekijos atstovas išsakė keletą taiklių pastebėjimų, įvardydamas juos "nereikšmingomis pastabomis, nedarančiomis įtakos vertinimui". Jis patarė siekti tobulumo švelninant sopranų grupės skambesį ir suteikiant daugiau svorio, tvirtesnio garso tenorams.
Jums dainuojant aš tiesiog klausiausi muzikos.
K.J.: Tas pats komisijos narys kiek suabejojo dėl mūsų pasirinkimo šiuolaikinę muziką pristatyti P.Casalso giesme "O vos omnes". Jam šis kūrinys pasirodė pernelyg švelnus, stokojantis disonansų ir kitokių nūdienos muzikai būdingų išraiškos priemonių. Kita vertus, man džiugu, kad į konkursus grįžta tikra muzika, o ne šūksnių, riksmų ir aštrių disonansų perkrautos partitūros. Pagaliau praeina tas laikas, kai sėkmę konkurse lemdavo kuo sudėtingesnis kūrinys, vėl atkreipiamas dėmesys į skambią, nuoširdžią, darnią, giliamintišką ir dvasingą muziką, kurią atlikdami kolektyvai atskleidžia savo stipriąsias savybes.
– "Kamertonas" nuolat dalyvauja užsienio šalyse vykstančiuose konkursuose. Kuo išskirtinis būtent šis, vykęs Maltoje?
K.J.: Mums šis laimėjimas ypatingas – tai pirmasis choro "Kamertonas" iškovotas "Grand Prix". 22-uosius gyvavimo metus skaičiuojančio kolektyvo istorijoje 2017-ieji bus įrašyti aukso raidėmis. Tai didžiulis choro pasiekimas, neeilinė sėkmė. Choras ne kartą yra pelnęs pirmąsias ir kitas prizines vietas, dalyvavęs "Grand Prix" turuose, bet juose laimėti iki šiol nepavykdavo. Prisimenu išvyką į Latviją, Daugpilyje vykusį konkursą "Sudraba Zvani", kuriame tapome kategorijos nugalėtojais ir patekome į "Grand Prix" turą. Sėkmė buvo čia pat, netgi komisijos nariai iš anksto sveikino iškovojus didįjį prizą, bet organizatoriai, siekdami išlaikyti laimėjimą Latvijoje, netikėtai leido šiame ture dalyvauti chorams, kurių ten neturėjo būti. Žinoma, tada buvo skaudu, bet šių metų laimėjimas su kaupu kompensuoja visas anksčiau patirtas nuoskaudas. Tai mums – tarsi naujas atspirties taškas, leidžiantis kilti ir siekti aukštesnių tikslų.
R.M.: Ši kelionė turėjo ir kitų kolektyvui parankių aspektų: ji suvienijo choro narius, tarsi iš naujo užgimė unikali kolektyvo – skirtingų amžių bei požiūrių žmonių sambūrio, dvasia. Prieš išvyką chorą papildė nemažas būrys jaunų žmonių, kurie sėkmingai integravosi į kolektyvą, o kelionė – tarsi cheminės reakcijos katalizatorius – paspartino šį procesą.
– Išties unikali situacija. Daugelis kolektyvų skundžiasi, kad sunku pritraukti naujus, muzikuoti trokštančius žmones. "Kamertonas" nuolatos jaunėja, auga jo narių skaičius. Kaip jums tai pavyksta?
K.J.: Tenka tuo rūpintis, ieškant naujų narių tiek kontaktuojant asmeniškai, tiek viešinant choro pasiekimus ir jame vyraujančią draugišką atmosferą. Džiaugiamės, kad į kolektyvą įsilieję nauji nariai ne tik nebenori jo palikti, bet netgi atsiveda draugų. Šiuo metu narių sąrašas vienija 45 choristus. Tai džiuginantys skaičiai. Buvo laikas, kai pasirodymų metu dainuodavo 22–24 dainininkai, o dabar atsistojęs prieš gausų kolektyvą pajuntu didžiulį malonumą ir abipusį ryšį. Visi be išimties choro nariai yra puikūs dainininkai, nors ir neprofesionalai, bet turintys gražaus tembro prigimtinius balsus ir svarbiausią reikiamą savybę – norą muzikuoti.
– Kokie choro ateities planai?
R.M.: Artimiausias koncertų ir veiklos grafikas sudėliotas metams į priekį. Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio sukaktį minėsime Kaliningrade, kur mus asmeniškai pakvietė ten reziduojantis Lietuvos garbės konsulas, intensyviai vedame derybas su Tbilisio koncertine organizacija, pakvietusia mus į Gruzijos chorinės muzikos festivalį 2018 m. pavasarį. Išgirdę "Kamertono" įrašus (beje, šiemet pavyko išleisti kompaktinę plokštelę, pateikiančią pastarųjų dešimties choro veiklos metų retrospektyvą), gruzinai panoro išgirsti mus gyvai ir pasiūlė išskirtines atvykimo sąlygas. Po konkurso Maltoje gavome kvietimą atvykti į Sardiniją, vienas iš komisijos narių paragino mus, kaip aukšto lygio chorą, atvykti į konkursus Čekijoje, o egzotiškiausias pasiūlymas – atvykti į Japoniją, nors šiandien tai būtų per daug išlaidų reikalaujantis projektas. Pas mus į svečius norėtų atvykti choras iš Šveicarijos, o bene daugiausia pastangų reikalausiantis vasaros projektas – Lietuvos dainų šventė.
K.J.: Mes džiaugiamės, kad turėsime galimybę dalyvauti tokiame garbingame renginyje. Yra choro narių, kurie į kolektyvą įsiliejo vedami noro dalyvauti dainų šventėje, pajusti tą nepakartojamą masinio renginio aurą. Jie unikalūs, be to – puikūs strategai, nes dalyvauti tokio choro kaip "Kamertonas" veikloje – tiesus kelias į dainų šventės sceną. Iš tiesų norėtume pritraukti į kolektyvą dar būrį naujų narių, ypač jaunų, mėgstančių dainą žmonių. Ambicingi choro tikslai reikalaus naujų pajėgų, tam tikro profesionalumo, atsidavimo bendram tikslui. Man, kaip vadovui, didžiule paspirtimi tampa tie choristai, kurie gerai pažįsta muzikos raštą, bet iš tiesų chore puikiai pritampa ir natų neskaitantys dainininkai. Ilgainiui jie to išmoksta ir ima puikiai orientuotis muzikos vingrybėse. Mėgėjiško kolektyvo paskirtis būtent tokia: leisti atsiskleisti kiekvienam muzikuoti trokštančiam kolektyvo nariui. Pagrindinė choristui būtina savybė – noras dainuoti. Viso kito išmokstama.
– Rūta, esate choro senbuvė, o dabar ir prezidentė. Tokia veikla atima gausybę laiko ir jėgų. Kokie motyvai, lemiantys tavo entuziazmą ir skatinantys užsiimti rūpesčius bei menkutį moralinį pasitenkinimą teikiančia veikla?
R.M.: Chore dainuoju kone dvylika metų, o man dainavimas – neišgydomas virusas. Jį galima tik nuslopinti, bet visiškai nugalėti neįmanoma.Jaučiu vidinį poreikį dainuoti ir ne bet kokiame kolektyve: man svarbu darna, skambesys, vadovo profesionalumas, dėmesys muzikai ir atlikimo kokybei. Na, o choro prezidento pareigos mane užklupo netikėtai: reikėjo gelbėti susidariusią padėtį ir ryžausi pamėginti. Štai jau treti metai, kai einu šias pareigas ir meluočiau, jei sakyčiau kad man tai nepatinka. Norėčiau, kad ši veikla vystytųsi dar platesne linkme: bendraujant su potencialiais rėmėjais, organizuojant koncertus, kurie leistų kolektyvui papildyti bendrą biudžetą ir kt. Nenorėčiau paskęsti ūkinėje veikloje, tad su viltimi žvelgiu į naujus kolektyvo narius, kurie yra pasirengę dirbti ir dalytis prezidento pareigoms tenkančią naštą.
– Girdint iš jūsų kalbos sklindantį begalinį optimizmą, kyla natūralus klausimas: "Kamertonas" visais laikais aukštai laikė iškėlęs savo vėliavą, bet ar galėtume teigti, kad choras šiuo metu – tarsi iš pelenų naujam skrydžiui pakilęs mitinis paukštis Feniksas?
K.J.: Šis choras niekada nebalansavo ties išlikimo riba, nors buvo etapų, kai jo plunksnos jau dengėsi plonyčiu pelenų sluoksniu. Šiandien iš tiesų išgyvename pakilų laikotarpį. Tai liudija toks fenomenalus reiškinys, kad į chorą pamažu sugrįžta seniau jame dainavę ir vėliau dėl įvairių priežasčių jį palikę nariai. Juos čia sugrąžina tam tikra nostalgija, prisiminimai ir begalinis noras dainuoti. Choro narių kaita – natūralus dalykas: ateinantys jauni žmonės dar tik kuria savo gyvenimą, galbūt po kurio laiko jie išvyks studijuoti į kitus miestus, nežinia, kaip susiklostys tolesnė jų karjera. Kaip choro vadovas suvokiu, kad šis kolektyvas jiems – tik tarpinė stotelė. Reikia mokėti juos ne tik priglausti, bet ir paleisti – palydėti tolesniam skrydžiui. Tik džiaugsiuosi, jei vėliau jų balsai skambės kituose kolektyvuose, skleisdami gerą žinią apie mūsų chore išeitą gyvenimo mokyklą, o jeigu jie vėl sugrįš į "Kamertoną" – bus priimti išskėstomis rankomis. Na, o choro branduolys visada išlieka stabilus ir tai mums ypač svarbu.
