Pasak vienos iš teatro meno vadovių Kamilės Gudmonaitės, 84-ajame sezone bus kalbama apie teritorijas, dalykus, kurių paprastai vengiama, kurių stengiamasi nepastebėti, apeiti.

„Mes iš tiesų labiausiai kviečiame ateiti į teatrą, bet įspėjame, kad gali būti ir nepatogu“, – pirmadienį per spaudos konferenciją sakė K. Gudmonaitė.

„Sveiki atvykę į šį sezoną, kaip matome, stiprių išgyvenimų sezoną“, – teigė ji.

S. Lisausko / BNS nuotr.

Reklama padidino susidomėjimą

LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis tvirtino, kad rezonansą visuomenėje sukėlusi naujojo sezono reklaminė kampanija „Neik į teatrą“ pasiteisino – bilietų pardavimai išaugo dvigubai, o visų Vilniaus teatrų pardavimai – 50 procentų.

„Gal vis tik buvo verta patirti tuos stiprius išgyvenimus. Labai gerai, kad apie tai kalbama, tikiuosi, kad tos kalbos nenutils ir persikels į mūsų teatro fojė, kaip iš tiesų turėtų nevyriausybinio sektoriaus kultūros žmonės gyventi, koks turėtų būti valstybės dėmesys jiems ir bendra kultūrai“, – per spaudos konferenciją sakė LNDT generalinis direktorius.

Pirmadienį pristatytas pirmojo premjerinio spektaklio reklaminis pavadinimas – „Neik į teatrą. Priprasi“.

„Neik į teatrą, nes priprasi. Neik į teatrą, nes skaudės ir skaudins. Neik į teatrą, nes užsikrėsi. Neik į teatrą, nes primins, į ką nenori žiūrėti, kur nenori kreipti minties ir nuo ko esame įpratę nusisukti. (...) Neik į teatrą, nes įsimylėsi“, – teatro meno vadovai vardijo kitus reklaminės kampanijos variantus.

Jie pripažino, kad viešoje erdvėje kilusi stipri neigiama reakciją į jų reklaminę kampaniją buvo netikėta.

„Nepatogu buvo ir reakcija, susiskaldymas, kuris įvyko praėjusią visą savaitę. Matome, kad šių nevyriausybinių ir vyriausybinių institucijų susiskaldymas ir stipri reakcija atskleidžia didelę žaizdą, didžiulį sopulį, kuris yra mūsų kultūriniame sektoriuje ir iškelia didelę problemą, kad kultūros finansavimo klausimas apskritai yra didelė problema. Mes tai matome ir norime į tai reaguoti“, – teigė K. Gudmonaitė.

S. Lisausko / BNS nuotr. 

Grįžta Y. Ross, G. Varnas

Naujas LNDT sezonas prasidės rugsėjo 6 dieną režisieriaus Jo Stromgreno spektakliu „Ruletė“.

„Ruletė apeliuoja į tai, kas sukasi, tai lyg gyvenimo ratas, tai žaidimas, per kurį smarkiai rizikuojame ir dažniausiai jį pralaimime“, – pristatydamas premjerą sakė režisierius.

Anot jo, tai spektaklis apie vyrą, kuris priklausomas nuo normalumo, atskleidžiama, kaip jis reaguoja į nuolatinius pokyčius.

Rugsėjo 21-ąją Mažojoje salėje į LNDT po šešerių metų pertraukos grįžtanti režisierė Yana Ross parodys spektaklį „Apmąstant omarą“.

Anot teatro vadovų, tai yra vienas iš šio sezono koncepcijos vėliavnešių – kūrybinė grupė tyrinės žmonių galimybes suprasti kito skausmą.

Spalį numatoma spektaklio vaikams „Emilių Emilis“ premjera pagal Jurgos Vilės knygą „Sibiro haiku“.

Dresdene pagrindinį prizą už spektaklį „Sirenų tyla“ jaunųjų režisierių konkurse „Fast Forward“ pelniusi režisierė Laura Kutkaitė grįžta į LNDT Mažąją salę su spektakliu „Teiresijo krūtis“ pagal Guillaume’o Apollinaire’o (Giljermo Apoliero) kūrinį. Tai bus kūrinys apie pyktį, švelnumą ir bandymus susikalbėti skirtingų lyčių atstovams. 

Sausį Mažojoje salėje LNDT meno vadovas režisierius Antanas Obcarskas planuoja parodyti „Pjesę gyvenantiems išnykimo laikais“.

„Tai bus savotiškas eksperimentas, apmąstantis planetos egzistavimo istoriją, joje įvykusius išnykimus ir dabar vykstantį išnykimą. Dirbsiu kartu šitame spektaklyje kaip bendrakūrėjas su atlikėju Alen Chicco. Tikiuosi labai įdomaus rezultato, dar nežinau, kas tai bus“, – per spaudos konferenciją teigė A. Obcarskas.

Sezoną žadama baigti režisieriaus Gintaro Varno premjera – ironiška, siurrealistine satyra „Viktoras, arba vaikai valdžioje“ pagal Rogero Vitraco (Rožero Vitrako) kūrinį.

S. Lisausko / BNS nuotr.

Didžioji salė veiks porą mėnesių

Gruodį planuojama laikinai atidaryti Didžiąją LNDT salę. Jos atidarymui K. Gudmonaitė sukūrė šiuolaikinę operą-spektaklį „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“.

Jis sukurtas iš taksofono įrašų. Speciali taksofono būdelė daugiau nei prieš metus buvo pastatyta prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje, žmonės kviesti užeiti į ją, pakelti ragelį ir „paskambinti“ žmonėms, kuriems gyvenime jau nebegali paskambinti ir pasakyti tai, ko nespėjo.

Pasak K. Gudmonaitės, ragelis pakeltas per 4 tūkst. kartų.

„Tai sutapo su karo pradžia, žmonės aktyviai dalijosi išgyvenimais. Visa opera yra tam tikras tyrinėjimas tų geografinių teritorijų, kurios atsiveria, kai mes ką nors prarandame, kas įvyksta žmogui, kai jis ką nors praranda, kas yra gedėjimas, kas yra ta teritorija, kai mes gedime. Tai yra žvelgimas į Anapus, tai yra meilės laiškas tiems, kurių nebėra (...) Spektaklis, opera yra apie patį gyvenimą, apie didelę gyvenimo paslaptį, apie gyvybės esmę, kai mes nežinome, iš kur ateiname ir kur einame. Tai yra tam tikras kreipimasis į Anapus, tam tikra egzistencinė tyrumo, liūdesio ir džiaugsmo gyventi istorija“, – aiškino režisierė.

„Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ yra bendras LNDT, viešosios įstaigos „Operomanija“ ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro projektas.

„Kūrinys kuriamas su choru, dalimi simfoninio orkestro, dalyvaus dirigentas Ričardas Šumila ir teatro aktoriai“, – sakė K. Gudmonaitė.

Iki galo nebaigtoje rekonstruoti Didžiojoje salėje bus parodyti iki LNDT rekonstrukcijos pastatyti spektakliai „Lokis“, „Išvarymas“, „Tartiufas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“.

M. Budraitis teigė, kad LNDT bendradarbiaus su pernai iš teatro meno vadovo pareigų atleistu režisieriumi Oskaru Koršunovu. Anot direktoriaus, tariamasi dėl į sceną grįžtančių O. Koršunovo spektaklių atnaujinimo.

„Be abejo, bus repetuojama, be režisieriaus tos repeticijos nevyktų. Turbūt viskas tvarkoje“, – sakė M. Budraitis, paklaustas apie santykius su O. Koršunovu.

Direktoriaus teigimu, Didžioji salė veiks iki vasario vidurio, po to ji bus vėl uždaryta iki kitų metų rugpjūčio.

Anot jo, statybos darbai teatre bus baigti rugsėjį, Didžiojoje salėje jau galima bus repetuoti ir rodyti spektaklius, bet ji nebus iki galo įrengta.

„Dar nebus pilnai sumontuota visa reikiama įranga, tai yra garso, šviesos, vaizdo įranga. Dėl to salė vasario vidury bus uždaryta minėtiems darbams“, – sakė teatro direktorius.

Rekonstrukciją LNDT pradėjo 2018 metais. Pastatyta nauja Mažoji salė, studija, pertvarkyta fojė, atnaujinta didžioji salė, įrengtos naujos šildymo, vėdinimo sistemos, kt.

„Statybų etapas baigiasi rugsėjo mėnesį. Statybininkai pilnai išeina iš teatro, mes turėsime visas patalpas – biuro, gamybines, visas scenas ir liks tik technologinė dalis“, – pirmadienį sakė M. Budraitis.

Kaip geriausios jaunosios kartos Europos aktorė ir režisierė bus apdovanotos režisierė Kamilė Gudmonaitė bei aktorė Aistė Diržiūtė, pranešė Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė.

„Man šis apdovanojimas yra absoliučiai netikėtas, tačiau labai svarbus. Smagu žinoti, kad Italijoje žino mūsų kūrybą – lietuvių moterų kūrybą, ir kad premija skiriama Bertolucci – kino ir teatro genijų šeimos vardu!“ – sakė ne kartą Italijos publikai savo spektaklį „Trans Trans Trance“ pristačiusi režisierė K. Gudmonaitė.

„Būti įvertintai apdovanojimu Italijoje, šalyje, kuri yra teatro ir kino lopšys Europoje, kurią tėvyne vadino Eleonora Duse, Giulietta Masina, Sophia Loren, jau savaime laimėjimas. O būti įvertintai Giuseppe Bertolucci apdovanojimu yra didelė garbė ir atsakomybė. Atsakomybė pasakoti moterų istorijas, nešti lygybės, laisvės, pagarbos vėliavas ir apginti šias vertybes ne tik susiklosčius aplinkybėms, bet kiekvieną dieną“, – prieš apdovanojimų ceremoniją teigė A. Diržiūtė.

Dažniausiai Giuseppe Bertolucci premija teikiama Italijai jau gerai pažįstamų šalių, tokių kaip Prancūzija ar Vokietija, kūrėjoms.

Minėta premija skiriama išskirtinai jaunoms kūrėjoms moterims. Apdovanojimu siekiama atkreipti dėmesį į jų kūrybą ir taip paskatinti tolesniems darbams bei eksperimentams.

Paklausti, kas buvo sunkiausia kuriant šį spektaklį, aktoriai lyg susitarę tvirtino, jog sunkiausia buvo įveikti viduje esančius barjerus.

„Reikėjo truputėlį peržengti per save, kad galėtum pasakoti apie save visiems. Tai buvo sunkus barjeras, bet kai jį peržengėme, viskas ėmė tekėti sava linkme“, – pasakojo „Šventėje“ vaidinant Božena Burokienė.

„Čia kaip ir gyvenime, būna ir sunkių momentų, ir lengvų. Buvo visko, nuo juoko iki ašarų. Ko gero, kaip sakė Božena, sunkiausias momentas buvo peržengti tą ribą, kurią peržengus gali kalbėti ir atsiverti. Mes, „tipo“ turintys negalią, dažnai bijome, kad mūsų nesupras. Kai ją peržengi, tada jau plauki pasroviui“, – kolegei pritarė Oleg Dlugovskij.

„Aš išgyvenau labai daug visko. Visų pirma, išgyvenau gėdą. Tuo metu man buvo labai svarbu, ar mane priims. Labai norėjau būti priimta ir buvo baisu, jog nepriims. Netgi tame buvo kažkiek pykčio, bet ne ant kitų žmonių – pykau dėl to, jog aš turiu apie tai kalbėti ir gali būti, kad manęs nepriims. Po to supratau, kad visų pirma aš turiu priimti save tokią, kokia esu. Kai pradėjau priimti save, kai pamačiau, jog papasakojusi savo istoriją esu priimama ir palaikoma, tada kažkaip toks laisvumas atsirado. Visgi, repeticijose buvo baimės: ką kolegos pasakys po repeticijos, kaip su manimi toliau bendraus? Buvo ir liūdesio, ir džiaugsmo, ir pykčio, ir gėdos – buvo visokių emocijų. Išgyvenau visokius jausmus, bet laikui bėgant pamačiau, jog esu mylima. Tada tapau drąsesnė“, – atvirai mintimis dalinosi Loreta Taluntytė.

„Man tai buvo labai įdomi patirtis. Ne pirmą kartą vaidinau, bet pirmą kartą pasakojau apie save. Kažkaip man nebuvo klausimų, priims mane ar nepriims. Liga su manimi jau dvidešimt metų, tad spėjau susigyventi su įvairiomis nuomonėmis apie ją. Dažnai pagalvoju apie tai, kas būtų, jei neturėčiau negalios. Bet jos dėka suvaidinau „Šventėje“, tai yra ir pliusių. Buvo įdomi ir svarbi žmonių nuomonė. Nesinorėjo, jog į mus žvelgtų kaip į kažkokius vargšelius ir imtų gailėti, nes nieko panašaus nėra. Esame tokie patys, kaip ir jie, tik dešimt tablečių per dieną, tuo ir skiriamės (juokiasi)“, – pasakoja Kristina Šaparauskaitė.

Pasak režisierės K. Gudmonaitės, kūrybiniame procese buvo svarbu, jog kalbėdami apie save visi būtų atviri. Visgi, ne kiekvienam tai pavyko.

„Man buvo svarbu, kad jie patys norėtų kalbėti apie save. Dažniausiai jie yra įpratę vaidinti personažus. Čia jiems buvo visiškai nauja patirtis. Ir aišku, su tuo buvo „reikalų“. Kai kurie aktoriai

atsisakė, nes jiems buvo per sunku būti tokiame procese. Per sunku dalintis skausmu“, – po premjeros pasakojo režisierė.

„Jūs visi esate labai drąsūs“, – tokius žodžius po premjeros vykusioje diskusijoje ištarė viena iš žiūrovių. Visgi, kurdami personažą (dalis kūrybinės komandos vaidina neįgaliųjų teatre) jie jaučiasi kur kas drąsiau.

„Sunkiausia buvo kalbėti apie save. Kurdamas personažą kažkaip kitaip jautiesi. Taip, reikia turėti drąsos, kad ateitum ir parodytum savo žaizdas visiems. Aš visada sakiau, jog visai nenoriu, kad manęs gailėtųs, o dažniausia taip ir būna. Tik pamatę, ima klausinėti, kas man yra. Mes visi turime kažkokių trūkumų. Juk jūs irgi turite trūkumų? Mes visi gyvename su savo trūkumais ir gyvename puikiai“, – pasakojo B. Burokienė.

„Tu gali pasislėpti už personažo, o čia kai atsiveri, jau nebėra kur slėptis. Kad ir kaip mes atrodytume, mes visi esame žmonės. Manau, svarbiausia tai, kas yra viduje, kas širdyje, nes vidus yra žmogaus varomasis variklis. Kai pasižiūriu iš šalies į „sveikuosius“ (vis dar taip skirsto visuomenė), kai kažkam iš jų nutinka nelaimė, reakcija būna tokia: „Nutiko tai nutiko, juk išsikapstys kaip nors“. Mūsų atveju kitaip – mes vieni kitus labai palaikome. Pats irgi jauti, jog gali sulaukti pagalbos. Tai kaip stimulas judėti į priekį. Manau, mūsų stiprybė ir yra vienas kito palaikyme“, – kolegei pritarė O. Dlugovskij.

Vienas iš „Šventės“ kūrybinės komandos narių – choregografas Mantas Stabačinskas. Stebint spektaklį tampa akivaizdu, jog dažnam aktoriui jis padėjo išsilaisivinti iš savo pačių ir visuomenės sukurtų pančių.

„Kuriant spektaklį aš supratau, kad man labai patinka šokti. Visgi, iki tol niekas to nepastebėdavo ir galvodavo, kad aš turiu protinę negalią. O man tiesiog patinka linguoti – patinka šokti. Aš šoksiu toliau ir tobulėsiu šokiuose“, – džiaugėsi L. Taluntytė.

Vienas iš žiūrovų paklausė aktorių, ar šis atsivėrimas ir įveiktas iššūkis kažką jiems davė?

„Man tokie pasidalinimai padeda. Atrodo, kažką išmeti, bet išmeti gerąja prasme. Dėka to galiu apie visa tai kalbėti su šypsena“, – atsakė K. Šaparauskaitė.

„Mane ima juokas, kai žmonės savyje nemato trūkumų, tačiau kritikuoja kitus: „Nelinguok, nutilk, tu per stora“ ir taip toliau. Man tai yra juokinga. Aišku, juokinga tik dabar, nes anksčiau tai priimdavau kaip kritiką, dėl kurios būdavo skaudu. Bet einant laikui supratau, jog svarbiausia yra pačiai priimti save. Manau, jog tai yra tų kritikuojančių žmonių problemos, ne mano“, – mintimis dalinosi L. Taluntytė.

„Aš visą laiką į gyvenimą žiūriu pozityviai ir su humoru. Tai man padeda daugelyje situacijų. Būna, važiuojant troleibusu vaikas pamato mano akį, vaikui smalsu ir jis klausia: „Mamyte, o kas to dėdės akiai?“ Vieną kartą girdėjau: „Matyt susimušė“. Kitą kartą: „Turbūt įsidūrė“. Trečią kartą: „Nežiūrėk į jį“. Vieną kartą besėdint troleibuse užėjo kosulys, pradėjau čiaudėti. Viena moteris atsisukusi ir pamačiusi mano akį sako: „Jaunuoli, toks jaunas, o jau narkomanas“. Ji atsistojo ir persėdo į kitą vietą. Na, narkomanas, tai narkomanas – pagalvojau, ir toliau čiaudėjau“, – prisiminimu dalinosi O. Dlugovskij.

„Šventėje“ vaidina L. Taluntytė, K. Šaparauskaitė, O. Dlugovskij, B. Burokienė, Justina Platakytė, Juozas Čepulis ir M. Stabačinskas. Spektaklio dramaturgė – Laura Švedaitė. Scenografija ir kostiumai – Barbora Šulniūtė. Choreografas – M. Stabačinskas. Kompozitorius – Simonas Šipavičius. Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis.

Artimiausi „Šventės“ (rež. K. Gudmonaitė) spektakliai – jau gruodžio 3-4 d., taip pat sausio 26 d., OKT studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Spektaklių pradžia 19 val. Bilietus platina „Tiketa“.

– Kamile, Tavo naujasis spektaklis „Šventė“ dar skendi paslaptyje, žinoma tik tiek, kad jis pasakojama apie negalią turinčius žmones. Gal gali papasakoti plačiau? Kaip gimė spektaklio idėja ir kaip ji tapo kūnu?

– Tai spektaklis, į kurį pakviečiau vaidinti skirtingas negalias turinčius žmones: fizines (regėjimo, judėjimo), psichikos (šizofrenija, šizoafektinis sutrikimas), protines. Lietuvoje neįgaliųjų yra 9 proc. visų gyventojų, tad kas dešimtas gatvėje galėtų būti neįgalus. Nors negalia nebūtinai fiziškai pastebima, visgi gali susidaryti įspūdis, kad neįgaliųjų Lietuvoje išvis nėra. Akivaizdu, kad jų socialinis aktyvumas ir dalyvavimas - itin ribotas, jie gyvena uždarai, mokosi atskirose, jiems skirtose mokyklose. Man buvo svarbu pažvelgti į neįgalumą kaip į patirties dimensiją, išklausyti ir išgirsti, ką patiria ir išgyvena patys neįgalieji. Tai pirmasis mano bandymas kurti spektaklį su tam tikra socialine grupe, kurios atstovai patys vaidina scenoje, tačiau ne pirmasis jas integruojant: prieš keletą metų Vilniaus Jaunimo teatre įvyko spektaklio „Sapnavau sapnavau“ premjera, kurio dramaturginis pagrindas – pokalbiai su nuteistaisiais iki gyvos galvos bei aukomis, praradusiomis artimąjį nusikaltimo metu, taigi, mane domina visuomenės „akloji zona“: vieta, kurios vairuojant automobilį nesimato jokiuose veidrodėliuose. Tam skiriu didžiąją savo kūrybos dalį: psichoterapiniu požiūriu mano pastarųjų kūrybinių metų klausimas būtų toks: kaip integruoti tas visuomenės dalis, kurias nesąmoningai pasirenkame pamiršti?

Spektaklio „Šventė“ dramaturgija kurta daugiau nei pusę metų repeticijose - pirmasis darbo etapas buvo medžiagos rinkimas bei sisteminimas bandant suvokti, kokios temos yra svarbios patiems negalią turintiems žmonėms. Susėdę ratu, primenančiu grupinę psichoterapiją, pirmąjį pusmetį tiesiog kalbėjomės, o mūsų įrašyti ir transkribuoti pokalbiai vėliau tapo pagrindu pjesei.

D. Matvejevo nuotr.

– Ką naujo apie neįgaliuosius sužinojai kurdama spektaklį ir ką naujo sužinos žiūrovas?

– Kartu su rašytoja, dramaturge Laura Švedaite tyrinėjome savo pačių santykį su neįgalumu, „sveiko kūno“ santykį su kūno deformacijomis, ir atradome, kad tai, kas yra neįgalu, skiria labai menka riba: kai kurios mūsų pačių asmenybės dalys dažnai priverčia jausti neįgalumą, negebėjimą, kai kurios mūsų kūno ar proto savybės taip pat gali mus įkalinti savęs nepriėmimo ir nesusitaikymo su savimi rate.

Supratome, kaip svarbu žvelgti į Kitą, kitokį, galų gale, priešais stovintį žmogų, nes jis iš tiesų mums padeda pažinti save. Juk jei kažko negalime ar nenorime priimti, gali būti, kad nenorime priimti savo dalies, kuri veidrodiniu principu atsispindi kitame žmoguje. Taip pat labai liūdino tai, kad neįgalieji yra atskiriami. Dažniausiai tai vyksta nemanant, kad jų subkultūra galėtų puoselėti tam tikrą alternatyvią sinestetinę ar ypatingą egzistencinę pasaulėjautą: kai kurie klausos, regėjimo negalias turintys asmenys yra išvystę puikius taktilinius bei klausos gebėjimus, tačiau dažniausiai jų pasaulėjauta yra izoliuojama, matant ne jos privalumus, o tik tai, kas neigiama. Todėl jie priversti suvokti pasaulį taip pat, kaip neturintys negalios, nors galėtų matyti pasaulį kitokį, kitaip, turiningiau.

Man atrodo kraupi „normalizavimo“ politika. Juk būtent skirtingumas yra pergalės ir orumo šaltinis, ir norisi tiek pačiai sau duoti leidimą būti autentiškai, tiek neįgaliesiems, kurie, tiesą sakant, yra neįgalūs tik dėl „sveiko“ ir „normalaus“ proto primestos perspektyvos.

D. Matvejevo nuotr.

Labai noriu pasidžiaugti ir mūsų komanda: kūrybos procese dalyvavo choreografas Mantas Stabačinskas, scenografė Barbora Šulniūtė, kompozitorius Simonas Šipavičius, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Visiems spektaklis buvo tam tikra kelionė savo įvairumo link, tad ir spektaklis išėjo kaip kvietimas į šventę: kvietimas švęsti egzistenciją, pasireiškiančią galybe skirtingumų.

– Savo spektakliuose nuolat kalbi apie žmones ir jų grupes, kurie yra arba atstumiami visuomenėje vyraujančių normų, arba tų normų formuojami. Kaip manai, ar tokia situacija Lietuvoje dar nepradeda keistis, ar mes patys dar netapome tokie laisvi, kad galėtume patys prisiimti atsakomybę ir kurti naujas vertybes?

– Be abejo, pokytis matosi, jaučiu didelį jaunų žmonių susidomėjimą socialiniais klausimais, panašu, kad vyksta šiokia tokia transformacija. Tačiau kartu su vienu požiūriu, stiprėja ir kitas, visuomenėje matyti stiprus susiskaldymas, segregacija, kuri, deja, aiškiai parodo, kad vis dar gyvename neapykantos ir nepakantumo zonoje. Laisvi mes tapsime tada, kai užuot akivaizdžiai susipriešinę ir pykęsi gebėsime kalbėtis net su tais, su kuriais mūsų vertybės ar požiūris nesutampa.

– Menininkę, režisierę, daug kas mato kaip kuriantį ir visuomenei įtaką daryti galintį žmogų, bet taip pat dažnai matome ir tamsiąją kūrybinio gyvenimo pusę, blaškymąsį įvairių projektų mėsmalėje, nuolatinę artėjančių terminų šmėklą. Kaip šioje mėsmalėje neišsekti kūrybine prasme, kas palaiko šiuolaikinę kūrėją?

– Kartais reikia ir išsekti! Tačiau iš tiesų labai svarbu retkarčiais atsiskirti, pabėgti, pabūti tylos „tarpuose“, nebijoti, kad traukinys nulėks ir tau nebebus vietos. Tyloje vietos daugiausia.

Spektaklio „Šventė“ (rež. Kamilė Gudmonaitė) premjera - jau rugsėjo 16, 17 d., spalio 15 d., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius).

Kodėl anksčiau Nacionalinio Kauno dramos teatro erdvėje rodytas spektaklis tapo toks populiarus ir kokia nauja patirtis laukia žiūrovų? Apie tai – pokalbis su drąsiai nepatogiomis temomis kalbėti mėgstančia režisiere K.Gudmonaite.

– Spektaklis pastatytas pagal Viktoro Pelevino romaną "Čiapajevas ir Pustota". Jame šiuolaikinio teatro kalba kalbate apie tai, ką išgyvename kiekvienas, bet dauguma tai slepiame ar apsimetame, kad taip nėra. Apie vidinę tuštumą, kurią bandome užpildyti susikurdami įvairius tikslus ir tapatybes, tačiau iki galo to padaryti nepavyksta. Kas paskatino kalbėti šia tema?

– Amžinas žmonių ieškojimas būties esmės, pilnumo, pilnatvės, kalbant spektaklio žodžiais, "amžino kaifo", amžinai besitęsiančios palaimos, yra viena pagrindinių temų. Būtent todėl mes keisčiausiais būdais leidžiamės į visokias keliones. Spektaklio paradoksas tas, kad gyvenimo prasmės ieško žmonės, kurie yra nustumti į socialinį užribį – nusikaltėliai, narkomanai, slengu vadinami marozai, tie, kurie prasmės neva neieško. Todėl mums žiūrėti į juos yra ir baugu, ir juokinga. Tačiau jie lygiai taip pat įvairiais būdais ieško esmės. Kaip ir visuose mano spektakliuose, šiame taip pat labai svarbus yra ir tapatybės klausimas. Veikėjai kartu ieško savo tapatybės ir suranda netapatybę. Jie supranta, kiek ta jų pačių susikurta tapatybė, kaip forma ar pavidalas, yra siaubinga.

Spektaklis man labai artimas dėl keleto aspektų. Pirmiausia dėl veikėjų. Tai mūsų rajonuose gyvenę ir iki šiol tebegyvenantys jaunuoliai, vadinami gezais ar kt. žodžiais. Aš pati apie 1990-uosius augau rajone ir kiekvieną dieną tekdavo stebėti žiaurumo apraiškas, brutalų išlikimą, nemeilę. Man regis, šią patirtį, kaip posovietinį palikimą, turi daugelis. Tie, kurie užaugo daugiabučių namų rajonuose. Kitas dalykas, kas man labai artima, – dvasinės, vidinės paieškos. V.Pelevinas garsus tuo, kad sujungia brutalią posovietinę realybę su Rytų misticizmu. Man pačiai labai įdomi yra toji budizme egzistuojanti tapatybės neegzistavimo samprata. Spektaklyje susijungia dvi kategorijos: egzistencinės, dvasinės paieškos ir brutali, žiauri realybė. Ši sankirta spektaklyje yra tokia paradoksali, kad tampa juokinga. Kartu tai yra kaip kūno ir dvasios konfliktas.

– Paradoksalu ir tai, kad spektaklis pradžioje stipriai prajuokina, nes atpažįsti šių rajonuose gyvenančių vaikinų tipažus, kartu jie atrodo itin svetimi, tačiau vėliau jų išvaizda ir elgesys atsiduria antrame plane ir tarp jų ir savęs pajunti bendrumo pojūtį.

– Taip, tie vaikinai mums yra labai artimi, mes visi turime tą žiaurumo ir brutalumo dalį savyje ir lygiai taip pat ieškome. Pradžioje į juos žiūrime tarsi iš šono, net bijome jų, kažkas yra komiška, bet vėliau supranti, kad mes visi gyvename tame pačiame kalėjime. Ar tai žmonės, fiziškai sugrįžę iš kalėjimo, gyvenantys andergraundiniame narkotikų ir smurto pasaulyje, ar mes, gyvenantys socialiniame kalėjime. Šie vaikinai supranta savo gyvenimą kaip kalėjimą. Supranta, kad pomirtinis gyvenimas yra tik tarpinė vieta ir visą gyvenimą mes pereiname iš vienos zonos į kitą. O Dievas yra tarsi policininkas. Tai nelaisvė, buvimas kažkokiame savo paties įstatyme. Veikėjai bando pamažu iš to išsiveržti.

Susijungia dvi kategorijos: egzistencinės, dvasinės paieškos ir brutali, žiauri realybė. Ši sankirta spektaklyje yra tokia paradoksali, kad tampa juokinga.

– Aktoriai personažus įkūnija itin tikroviškai, tarsi iš tiesų būtų tapę šiais treninguotais vyrukais. Kiek, kurdami spektaklį, realybėje tyrėte šiuos žmones ir jų socialinę aplinką?

– Gilinomės itin daug. Mes mėgstame iš tiesų pagyventi tame gyvenime, kurį siūlo statomas spektaklis. Tai buvo ilgas ir įdomus procesas, kai kiekvienas aktorių savyje atrado ir išlaisvino tą dalį, kuri yra juose. Kai kuriuose paauglystės etapuose jie turėjo tokių draugų ir būdavo tokiose kompanijose. Dalyvaudavo net ir muštynėse. Šiandien atrodo, kad ta praeitis nebeegzistuoja, bet iš tikrųjų mus visus yra paveikę šios brutalumo patirtys. Aktoriams tiesiog reikėjo prisiminti tą dalį savęs. Apskritai aktoriai Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas ir Danas Kamarauskas labai mėgsta tyrinėti gyvenimą. Statant šį spektaklį, jie lankydavosi tam tikrose Kauno vietose, susipažino su tokiais žmonėmis, patyrė ir naktinių susitikimų su policija. Buvo visokių nuotykių, visi buvom stipriai panirę į šį procesą. Tai aktoriai, kuriuos labai myliu ir su kuriais norisi kurti.

– Ko gero, "ConTempo" festivalyje, vaidinant tikroje automobilių stovėjimo aikštelėje, turėtų pavykti dar labiau nutrinti ribą tarp teatro ir tikrovės?

– Pirminė spektaklio idėja ir buvo jį pastatyti fabrike ar kitoje apleistoje vietoje, bet galiausiai buvo nuspręsta perkelti į teatrą. Labai džiugu, kad savotiškai spektaklis sugrįžta į pirminius namus. Spektaklio scenografijoje siekėme sukurti angarą, garažą, erdvę, kurioje galėtų vykti šių veikėjų gyvenimas, dabar jis iš tikrųjų persikelia ten. Stovėjimo aikštelė – tarsi tarpinė vieta, vieta, kurią pravažiuojame, sustojame laikinai, o kelionė yra svarbi spektaklio metafora: jame vyksta kelionė nuo psichodelinių grybų, vidinė kelionė, kelionė su seniai nevažiuojančia mašina, kelionė į save. Spektaklis jau yra prisitaikęs prie teatro, kur yra apšvietimo galimybės ir kiti subtilūs niuansai, tačiau čia mes to atsisakome ir susitelkiame į kitus elementus. Tai bus kitoks spektaklis. Tai ir mums patiems labai įdomus eksperimentas. Manau, kad ir tiems, kurie jau matė šį spektaklį, taip pat bus nauja patirtis.

– Jūsų kuriami spektakliai turi stiprų edukacinį ar net gydomąjį poveikį – iš jų išėjęs savyje junti įvykusią vidinę transformaciją. Kaip "Keturi" paveikė jus pačią ir aktorius?

– Kiekvienas mano spektaklis turi kažkokią gydymosi ar gydymo tendenciją. Pati ši frazė – teatras, kuris gydo, – man skamba labai banaliai, norisi reanimuoti gydančio teatro banalumą, bet iš tiesų kiekvienas spektaklis transformuoja, visų pirma, mane pačią. Visada renkuosi tas temas, kurios yra aktualios man asmeniškai: kai kyla klausimų, kažkas yra neišspręsta, neiškomunikuota, kažką noriu suprasti savo pačios viduje. Visą šį laikotarpį, kai dirbu teatre, pasirinktas temas pirmiausia tyrinėju savyje ir kiekvienas spektaklis tampa mano pačios virsmu. Aktoriai, be jokios abejonės, būna įtraukti į šį procesą ir taip pat daugiau ar mažiau susitinka su savimi, susitinka vis su kitu savo gyvenimo aspektu. "Keturi" yra taip giliai įėjęs spektaklis, kad jis ir jo veikėjai sugrįžta jų pačių gyvenimuose, pritraukia panašius žmones, temas. Tai labai įdomus fenomenas. Galų gale nuo tada, kai sužinai apie "amžiną kaifą", negali nustoti jo ieškojęs...

– Esate minėjusi, kad susilaukiate nemažai žiūrovų atsiliepimų. Pavyzdžiui, po naujausio spektaklio "Panika" sulaukėte laiškų iš vyrų, kurie jums dėkojo už suteiktą galimybę atsiverti. "Keturi" premjera įvyko prieš keletą metų. Kokių per šį laiką žiūrovų reakcijų susilaukėte?

– Susilaukėme daug labai įvairių reakcijų, laiškų, iš kurių galima daryti išvadą, kad spektaklis rezonuoja su mūsų karta. Kaip ir spektaklio veikėjai, mes lygiai taip pat ieškome to "amžino kaifo", kuris niekaip neužsipildo tamsiuose klubuose, skambant technomuzikai, vartojant narkotikus ir susiduriant su visokiais kitais išoriniais aspektais. Tai yra mūsų kartos spektaklis apie mus pačius, ieškančius savo tapatybės tarp blokinių namų rajonų, gimusius laisvėje, bet klausiančius, kas ta laisvė yra ir kaip ją reikėtų suprasti, o gal visa tai vis dar yra kalėjimas? Kas yra mūsų identitetas ir ar jis apskritai yra? Man atrodo, mes visi bandome užpildyti nesibaigiančią tuštumą viduje, kuri niekaip neužsipildo.

– Kadangi spektakliuose ieškote atsakymų į jums pačiai opius klausimus, ką patartumėte jaunam žmogui, susidūrusiam su krize ar krūtinėje pajutusiam atsivėrusią bet kokią tapatybę susiurbiančią juodąją skylę?

– Labai dažnai psichologinės ligos ir krizės žmones atskiria nuo pasaulio, atsiranda pojūtis, kad tavęs niekas nesupranta, kad tai vyksta tik tau vienam. Šis jausmas – baisus, sekinantis. Norėčiau tiems žmonėms pasakyti, kad šiame kelyje jie nėra vieni. Visi mes per tai einame, tik nekalbame. Kartais gali atrodyti, kad štai – visi taip puikiai tvarkosi su savo gyvenimais, kuria naujus santykius, išsigydo depresiją, keliauja, gauna naujų įžvalgų ir viską supranta, tačiau tai tikrai nereiškia, kad taip yra iš tiesų. Gal tie žmonės labiau norėtų, kad taip būtų. Norėčiau palinkėti tai išbūti. Priimti tai, kas vyksta šiuo metu, nesipriešinti vykstantiems procesams, kentėjimui, ir pripažinti, kad jis yra. Nieko tokio yra turėti psichologinių problemų, tai yra natūralu. Išeiname iš krizių ir vėl prie jų sugrįžtame, tai yra ratas, kuriame sukamės nuolatos, kaip gamtoje – su krentančiais nuo medžių lapais, ateinančia vasara. Jei turi ryšį su gamta, supranti, kad tai tik krentantys nuo medžių lapai, tai tik žiema, o po to – tai tik vasara, tik vasara...

– Kaip nusiteikus reikėtų ateiti į naująją "Keturi" versiją?

– Spektaklis vyks rugpjūčio 23 d., kai bus minima Baltijos kelio diena. Žmonės kviečiami dalyvauti Baltarusijos palaikymo akcijoje "Laisvės kelias", sustojant į gyvąją grandinę nuo Vilniaus iki Baltarusijos pasienio. Mūsų kūrybinė komanda labai norėtų stovėti šiame kelyje, bet kadangi vyks spektaklis, mes ir žiūrovai negalėsime to padaryti. Tačiau spektaklio metu bus vietos ir erdvės netiesiogiai palaikyti ir išreikšti palaikymą Baltarusijai.

Veidai ir vardai

Spektaklio "Keturi" kūrybinė komanda: režisierė K.Gudmonaitė, scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė, spektaklio triukšmų autorius – Perkūno Oželis, vaidina Mantas Zemleckas, Gytis Laskovas, Danas Kamarauskas.

Nacionalinio Kauno dramos teatro ir teatro "Utopia" spektaklis "Keturi" bus rodomas rugpjūčio 23 d. 19.30 val. "Žalgirio" arenos automobilių stovėjimo aikštelėje, Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaune. Renginys nemokamas. Festivalį "ConTempo" pristato "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", organizuoja VšĮ "Kultūros platforma" ir Lietuvos šokio informacijos centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ nemokamai rodomas spektaklis taps finaliniu festivalio renginiu – susirinkti ant asfalto žiūrovai kviečiami rugpjūčio 23 dieną 19.30 val.

Atsižvelgiant į festivalio idėją išnaudoti Kauno viešąsias erdves, režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Keturi“, sukurtas pagal V. Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“ ištraukas, įsikomponuos miesto urbanistiniame peizaže. Spektaklio centre – trys herojai: Volodinas, Šurikas ir Kolianas kalbasi kažkur pamiškėje, o gal abstrakčioje erdvėje arba savo vidinėje Mongolijoje. Tai – minties šuolių, ironijos ir paradoksų derinys, kuriame šiuolaikinė realybė persipina su Rytų kultūrų mitologija, o žemoji gatvės kultūra su dvasiniais apmąstymais.

„Spektaklio „Keturi“ premjera buvo planuojama ne teatro erdvėje – scenografija kurta angarui arba garažui, tad dabar tarsi vyksta grįžimas į pirminį sumanymą. Keletą metų Kauno nacionaliniame dramos teatre rodomas spektaklis jau yra prisitaikęs prie Ilgosios salės erdvės, o šiomis sąlygomis tenka adaptuoti tiek šviesas, tiek kitus sprendimus. Pavyzdžiui, rodant spektaklį teatre, yra nemažai tamsos, o šiuo atveju jos nebus. Viskas taps spektaklio dalimi: vėjas, oras, saulėlydis. Nieko neignoruosime. Prisitaikymų reikės ieškoti ir aktoriams. Labai įdomu, koks bus galutinis rezultatas. Visai komandai tai įdomus eksperimentas, o žiūrovams, net mačiusiems spektaklį, šis rodymas bus lyg premjera, nes dėl lokacijos tai, iš tiesų, kažkuria prasme bus visai kitoks spektaklis,“ –  sako spektaklio režisierė Kamilė Gudmonaitė.

Pasak festivalio „ConTempo“ vadovės Gintarės Masteikaitės, kūrybinių komandų drąsa nerti į naujus iššūkius labai įkvepia: „Vienas įdomiausių iššūkių – spektaklio „Keturi“ rodymas atviroje erdvėje ir dar ne bet kokioje, o mašinų mėgėjų ir gerbėjų puikiai pažįstamoje „Žalgirio“ arenos stovėjimo aikštelėje. Net neabejoju, kad tai bus išskirtinis festivalio uždarymo akcentas.“

Kauno Nacionalinio dramos teatro ir teatro „Utopia“ spektaklis „Keturi“ bus rodomas rugpjūčio 23 d. 19.30 val. „Žalgirio“ arenos automobilių stovėjimo aikštelėje, Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaune.

Festivalis „ConTempo“ vyks rugpjūčio 18-23 d. Kaune ir Kauno rajone. Visa informacija: www.contempofestival.lt. Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022”, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“ ir Lietuvos šokio informacijos centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Smūgis paplitusiam įsitikinimui

K.Gudmonaitė stebina su kiekvienu nauju spektakliu. Drąsa, profesionalumu, originalia interpretacija, atvirumu, aktualumu, minties branda ir didele pagarba savajam "aš". Kurdama režisierė nesistengia atstovauti kuriai nors pasaulėžiūros ar teatro tradicijai, nesiekia būti niekuo kitu, išskyrus savimi. Tai vienas svarbiausių jos darbų skiriamųjų bruožų, padedančių įsitikinti, kad buvimas savimi yra raktas į kūrybinę sėkmę, ir leidžia naujai premjerai tapti vis kitokiai.

Savo kūrybiniais principais K.Gudmonaitė jau natūraliai sulaužo visus visuotinius įsitikinimus apie moterų režisierių kuriamų spektaklių savybes ar net vertę. "Režisierė moteris, ar ne?" – šį klausimą (ar greičiau pasitikslinimą) ne sykį tenka nugirsti žiūrovų pokalbiuose pertraukos metu ar stovint eilėje prie rūbinės. Ir iš tikrųjų, jeigu iš anksto nežinotum, kad spektaklį statė režisierė moteris (dar gi jauna, graži ir protinga!), gali būti ir keblu atspėti šį faktą.

Kad ir kokią dramaturgiją rinktųsi – klasiką ar šių dienų autorius – režisierės spektakliuose dėmesio centre atsiduria jaunas žmogus, sunkiai randantis išėjimą egzistuojančių mąstymo ir elgesio stereotipų ir madų, tradicijų priekaištų ir patarimų, įvairiausių laimingesnio gyvenimo teorijų, religinės išminties ir gyvenimo tikrovės prieštarų gausybės labirintuose. Veikėjai bando įminti neįmenamą mįslę – būties prasmę, kuri galėtų leisti išvysti tikrąją tiesą, kokiam reikėtų būti ir kaip geriau nesielgti. Ne išimtis ir "Panika".

Prieš keletą metų Kaune K.Gudmonaitė pristatė spektaklį "Keturi", kuriame gyvenimo prasmės apraiškų ieškojo treninguoti vyrukai (forsai, marozai, gezai ar dar kitaip vadinami). Trys draugai susitinka linksmai praleisti laisvalaikį ir pakalbėti apie tuos dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio nebūdingi tokios charakteristikos vyrams. Kalbasi jie apie budizmo tiesas, apie tai, kiek iš tiesų yra realus šis pasaulis, ar įmanoma žmogui patekti ten, kur jis visada jaustųsi laimingas, ir kitomis visai nebanaliomis temomis. Kuriasi natūraliai juokingos ir absurdiškos situacijos, galiausiai nuvedančios prie ne visai linksmų išvadų.

Trys vyrų tipai

"Panikoje" taip pat susitinka trys draugai. Tik šį sykį jie nevilki treningais, nemėgsta tupinėti ir tarp pirštų mėtyti peteliške vadinamo peilio. Vienas jų – grafikos dizaineris, kitas – žurnalistas, trečias dirba inžinieriumi. Bet ne tai svarbu. Kur kas svarbiau tai, kad abejuose spektakliuose vyriški veikėjai išgyvena tas pačias vidines krizes ir neranda sėkmingo jų sprendimo būdo. Galbūt jis ir neegzistuoja? O gal jie tiesiog bėga nuo savęs? Pasinerdami į įvairias veiklas, ar tai būtų meditacija, psichoterapija, knygų skaitymas, darboholizmas, nesibaigiantys vakarėliai ar intensyvios treniruotės sporto salėje.

Spektakliuose "Keturi" ir "Panika" vaidina tie patys du aktoriai Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas. Stebina tai, kad jų veikėjai čia visiškai kitokie. Tiesiog neįtikėtina, kaip tie patys aktoriai gali būti tokie skirtingi net ir fiziškai.

M.Zemlecko Maksas – stilingame bute gyvenantis grafikos dizaineris, aktyviai besidomintis Rytų filosofija, budizmu, meditacija ir psichoterapija. Tai savimi pasitikintis, orus, ramus, giliai mąstantis, kūrybingas, regis, savąjį gyvenimo tikslą atradęs jaunas vyras, galintis didžiuotis savo vidine harmonija, patraukliu ištreniruotu kūnu ir nebanaliu gyvenimo būdu. Tai vyriškumo standartus laužantis individualistas.

Stebėdamas personažus matai save ir visai negalvoji apie jų ir savo lytį.

G.Laskovo Leo – inžinierius nuobodyla. Aplinkos verčiamas įsisprausti į visuomenėje egzistuojančių "tikro" vyro stereotipų rėmus. Jis neišsiskiria niekuo – nei aprangos stiliumi, kūno sudėjimu, nei elgesiu ir pasaulėžiūra. Tarsi jis to net sąmoningai siekia. Jis lyg būtų vaikas suaugusio vyro kūne – drausmingas, neprieštaraujantis, baikštus, normalus berniukas, kažkur pasąmonės rūsiuose įkalinęs savo tikrąją tapatybę.

Į kelionę vyriškumo sampratos vingiais įsitraukia ir aktorius Vaidas Maršalka, kuriantis trečią vyrų tipą. Jo veikėjas Jonis – žurnalistas, autorinės TV laidos vedėjas, Makso brolis. Priešingai nei pastarasis, jis nemėgsta ilgai užsibūti vienumoje ir vienu metu telefonu kalbasi su keliais pašnekovais. Galima sakyti, tipiškas ekstravertas. Apie V.Maršalkos veikėją būtų galima pasakyti "tobulybė".

Drąsus, charizmatiškas, įtikinantis bet kuria idėja, neabejojantis savo galimybėmis, visur dalyvaujantis, lyderio savybių kupinas, madingas jaunas vyras. Tiksliau, daugumos moterų vyro idealas. V.Maršalka puikiai jaučia savo vaidmenį, kiekvienoje scenoje atveria vis kitą Jonio savybę, formuojančią jo tobulumo aurą. Ir visiškai pribloškis antroje dalyje nusimetęs visus drabužius, taip pat ir apatinius, įtikindamas ir savo ištreniruoto kūno patrauklumu.

Ta pati gyvenimo krizė

Aktoriai kuria kasdienybėje lengvai atpažįstamus tipažus. Visų trijų tipų vyrus identifikuoti itin lengva ir stebint veiksmą negali nusikratyti turima patirtimi, kaip šie vyrai atrodo iš pirmo žvilgsnio ir kokie jų likimai yra artimiau juos pažinus. O dažnai po išorinėmis kaukėmis slepiasi visai kitas pasaulis. Taip nutinka ir spektaklyje, kai sąvokos "drąsa" ir "baimė", "tobulumas" ir "nuobodumas" apsiverčia aukštyn kojomis. Spektaklio pradžioje buvę aiškūs Makso, Leo ir Jonio portretai pradeda eižėti, trupėti, šios nuotrupos maišosi, sulipdamos į naujus paveikslus.

Leo virsta patraukliu ir įdomiu, Maksas, pasirodo, nėra tokios stiprios dvasios ir laimingo gyvenimo pavyzdys, o jo brolio Jonio entuziazmas nėra nepažeidžiama duotybė. Leo neįspėjęs naktį atvyksta pas Maksą prašydamas draugo pagalbos – mergina inicijuoja skyrybas, bet dar suteikia šansą, jeigu šis permąstys savąjį gyvenimą. Maksas ima taikyti psichoterapiją, norėdamas draugui pagelbėti, tačiau ima ryškėti netikėta tiesa. Tai, kad jam pačiam psichologinė pagalba reikalinga kur kas labiau. Jį kamuoja depresija ir panikos priepuoliai. Jonis, vis užsukdamas į brolio namus, taip pat čia ieško dvasinės ramybės ir atspirties taško. Bičiulius suvienija ta pati gyvenimo krizė.

Spektaklis įrodo, kad nėra didelio skirtumo tarp vyrus ir moteris ištinkančių psichologinių ir socialinių problemų. Stebėdamas personažus matai save ir visai negalvoji apie jų ir savo lytį. "Prisijaukinkite nerimą ir mėgaukitės gyvenimu", – pataria Dale'as Carnegie knygoje "Būk lyderis". "Įsivaizduokite, kaip palengvės sėkmės siekimas gyvenime, jei visą laiką manysite, kad pasaulis nori padėti jums ir teikia vis naujų galimybių", – siūlo Jackas Canfield knygoje "Sėkmės principai". Labai šaunūs ir teisingi patarimai, kaip ir kitose sėkmės teorijų knygose, tačiau nepriklausomai nuo jų skaitytojų amžiaus, lyties, tautybės, išsilavinimo ir dedamų pastangų, jie dažnai lieka abstrakčiomis frazėmis. Nenugalimą pasąmonės drakoną ilgam užmigdyti yra sunku.

Kam turėtų patikti "Panika"? Visiems. Ir tiems, kurie nenori pripažinti, kad patiria nerimą, nesėkmę ir vidinę tuštumą. Prajuokinantis, nustebinantis ir labai atviras K.Gudmonaitės ir aktorių darbas stipriai paliečia. Junti, kad kūrėjai dalijasi ir savo asmeninėmis patirtimis. Spektaklis virsta psichoterapijos seansu, kuriame matytus veiksmingus pratimus galima lengvai pakartoti namie. Svarbiausias jų – netapti savo pačių svajonių vagimis, patikėjus iliuzija (ypač – įsijungus feisbuką), sakančia: "Žiūrėk, visi laimingi, narsūs, lydimi sėkmės, tik tau vienam niekaip nepavyksta pakeisti likimo."

Pirmadienį Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatyta režisierės Kamilės Gudmonaitės premjera „Panika“ pagal suomių autoriaus Mikos Myllyaho pjesę.

 Režisierė ją pasirinko dėl keletos temų sankirtos: vyriškumo problematikos, psichinės sveikatos ir emocinio atvirumo, jautrumo. Be to, šis spektaklis – tarsi organiškas ankščiau jos kurtų spektaklių tęsinys.

Kuria iš savo patirčių

„Mintį spektakliui gali įkvėpti ne tik dabartis, bet ir praeityje įvykę išgyvenimai, atsitikimai, vaikystės patirtys. Kartais idėja išsivysto tik per ilgą laiką, pribręsta, tačiau tai visada ateina ne iš išorės, o iš to, kas patiriama mano pasaulyje, visumos. Man kūryba – labai asmeniškų patyrimų, pojūčių transformavimas“, – sako K. Gudmonaitė ir priduria: „Tam, kad suprasčiau savo protą, kartais darau įvairiausius dalykus: atlieku praktikas tylos stovyklose, važiuoju į kalnus, keliauju, skaitau knygas apie psichoterapiją ir budizmą, tyrinėju save. Tačiau dažniausiai po intensyvaus „sąmoningo“ etapo ateina momentas, kai vos tik rodos, kad pasiekiu kažkokį aiškumą, staiga nutinka kas nors, kas įrodo, kad vis dar esu tame pačiame taške. Kiekvieną žinojimą pakeičia nežinojimas. Spektakliai padeda nors laikinai kažką apie save suprasti, nors ir ne visi, ir ne visada.“

K.Gudmonaitė nuo pat savo režisūrinio starto labiausiai ištikima socialinio žanro teatrui – tai laukas, kuriame ji kuria ir tyrinėja, tačiau apsiriboti neketina. „Gal ir galima sakyti, kad tai – mane dominanti kryptis, bet aš neįsikabinu į terminus ar teorijas. Jei man norėtųsi kurti spektaklį remiantis viena Nyčės eilute, tai ir kurčiau, tik gali būti, kad tai kažkuria prasme vis tiek taptų socialiniu spektakliu“, – šypsosi režisierė.

Prieš keletą metų spektaklyje „Trans Trans Trance“ ji užčiuopė lytiškumo temą, bet per moters ir translytiškumo perspektyvą. „Keturi“, sukurtas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, žiūrovus grąžino į ankstyvąją jaunystę, kuomet jaunus žmonės „auklėjo“ gatvė, o filosofiniai klausimai maišėsi su gatvės kultūra. Naujausioje premjeroje „Panika“ kūrėjai norisi gręžtis į vyrus, patyrinėti, kaip jie jaučiasi suaktyvėjusio feminizmo amžiuje. Ši intelektuali ir aštri komedija pasakoja apie tris draugus, kurie stengiasi „susitvarkyti savo gyvenimus“. Pasitelkę rytų praktikas ir psichoterapiją, jie leidžiasi į absurdišką, komišką ir rimtą savęs pažinimo kelionę, kuri pamažu atskleidžia vyriškumo, kaip socialinio antspaudo, problematiką.

Išstumtų, atmestinų jausmų pripažinimas ir integravimas

Jai įdomus žmogus, individas, nes esame socialios būtybės, kurios koegzistuoja tarpusavyje. K. Gudmonaitę domina sociopolitiniai klausimai, socialiniai konstruktai, lyties, vyro ir moters galios santykiai, engiamųjų ir marginalizuotų grupių atskirtis.

Tačiau paskutiniu metu aktualiausias klausimas – mūsų išstumtų, atmestinų asmenybės bruožų ar jausmų pripažinimas ir integravimas. „Psichinė sveikata ir vyriškumas – dviejų temų sankirta, dėl kurios pasirinkau statyti šią pjesę. Mano šeimoje vyrai nedaug kalbėdavo apie savo jausmus, emocinę ar psichinę sveikatą. Pjesėje būtent ir kalbama apie tai, kas nutinka vyrams, kai šie ilgus metus neįvardija ar kitaip gniaužia savo jausmus. Norisi garsiai kalbėti, kad tai, kaip tu jautiesi, net jeigu tau sunku, patiri netektį, jautiesi silpnas, turi psichologinių problemų, yra natūrali žmogaus egzistavimo dalis“, – pasirinkimą komentuoja režisierė. Poreikis apie tai kalbėti atėjo iš vaikystės.

„Užaugome nelabai mokėdami atvirai kalbėtis su tėvais apie savo emocijas, nes jų pačių tėvai nekalbėdavo su jais, tad pamažu ėmėme mokytis patirti pasaulį protu, užgniauždami tam tikrus pojūčius, baimes, jausmus. Vis dėlto matau pokytį – mūsų karta kreipia dėmesį į atvirumą, kalbėjimąsi. Tarp mano kartos žmonių vis dažniau minimas žodis „psichoterapija“ – nuo jo pamažu tarsi nusiima kažkoks gėdos šydas.

Tačiau įdomu ir tai, kad mūsų karta taip nori „viską išsigydyti“, kad tampa nebeaišku, ar tos traumos ir krizės yra tikros, ar išgalvotos. Mes norime „saugių erdvių“, „saugių situacijų“, bandome kontroliuoti savo gyvenimą, tačiau kartais nesibaigiančios analizės būna per daug“, – vardija režisierė.

Nors K. Gudmonaitė mano, kad vidinėms krizėms lyties nėra, vis tik pjesėje akcentuojama vyrų problematika. „Mūsų visuomenėje vyras vis dar asocijuojamas su dominavimu ir galia. Tobulas šiuolaikinis vyras – verslus, sėkmingas, išlaikantis ir aprūpinantis šeimą. Toks požiūris uždeda didelės atsakomybės jungą vyrams, kurie nesijaučia atitinkantys šio stereotipo. Pasak sociologo A. Tereškino, jau kurį laiką susiduriame su tokiu reiškiniu kaip „nesaugus vyriškumas“ – vyrai, mėgindami išlaikyti savo, kaip vyro, statusą, patiria daug daugiau nerimo, streso, depresijos ir nepasitikėjimo savimi nei moterys. Kaip sako vienas spektaklio personažas, „vyrai klampoja per vyriškumo pelkę ir bėga nuo savęs, savo jausmų, o jų akis pamažu aptraukia liūdesys“, – pasakoja kūrėja.

Šiandien socialiniuose tinkluose žymūs vyrai, neretai aktoriai, pasakoja apie savo vidines psichologines problemas, prisipažįsta sergantys depresija. Kaip K. Gudmonaitė vertina tokią viešą terapiją? „Viena vertus, labai gerai, kad mes pagaliau išeiname iš to #positivevibes pasaulio, kur viskas pagražinta Instagram filtrais, dominuoja nuolatinis grožio ir laimės kultas, kuris yra visiškas melas. Džiaugiuosi, kad mes išdrįstame pripažinti, kad, pavyzdžiui, dažniau bijome nei nebijome. Labai svarbu pripažinti ir įvardyti sau, ką jauti, ir suvokti, kad taip vadinami „neigiami“ jausmai iš tiesų yra dalis tavo gyvenimo. Kita vertus, tikiuosi, kad „būti silpnam“ netaps savotišku trendu ir nevirs būdu siekti populiarumo“, – teigia ji.

Su patikima komanda apie… meilę

Į spektaklį „Panika“ režisierė pakvietė tris aktorius: Mantą Zemlecką, Gytį Laskovą ir Vaidą Maršalką. „Su Mantu Zemlecku ir Gyčiu Laskovu jau esame kūrę ne vieną spektaklį. Jaučiu, kad jie yra tie karžygiai, kurie eina kartu su teatru, kurį kuriu. O su Vaidu Maršalka man visada norėjosi dirbti, bet niekad nesusikirsdavo keliai. Labai džiaugiuosi aktorių komanda, nes jie – drąsūs, jauni vyrai, kurie yra atviri tiek temai, tiek pasauliui. Spektaklio scenografė, vaizdo projekcijų ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė jautriai „gaudo“ šiuolaikinio vyro visatą. Žinau, kad teatre juokaujama, kad aktorių sąstatas kaip spektaklyje „Keturi“ – trys aktoriai ir du iš jų – tie patys, bet spektaklis bus visai kitoks, nors yra temų, kurios netyčia tarpusavyje „susišaukia“. Šį kartą tyrinėjame jausmus ir stebime mylinčius, besikapanojančius, sprendžiančius problemas vyrus, susiduriančius su giliomis, tikromis bei įsivaizduojamomis krizėmis ir mėginame kalbėtis. Galų gale, spektaklis, o ne, ir vėl – apie meilę“, – šypsosi K. Gudmonaitė.

Premjera „Panika“– gruodžio 18, 19 ir 20 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Rūtos salėje.

Kuria iš savo patirčių

„Mintį spektakliui gali įkvėpti ne tik dabartis, bet ir praeityje įvykę išgyvenimai, atsitikimai, vaikystės patirtys. Kartais idėja išsivysto tik per ilgą laiką, pribręsta, tačiau tai visada ateina ne iš išorės, o iš to, kas patiriama mano pasaulyje, visumos. Man kūryba – labai asmeniškų patyrimų, pojūčių transformavimas“, – sako K. Gudmonaitė ir priduria: „Tam, kad suprasčiau savo protą, kartais darau įvairiausius dalykus: atlieku praktikas tylos stovyklose, važiuoju į kalnus, keliauju, skaitau knygas apie psichoterapiją ir budizmą, tyrinėju save. Tačiau dažniausiai po intensyvaus „sąmoningo“ etapo ateina momentas, kai vos tik rodos, kad pasiekiu kažkokį aiškumą, staiga nutinka kas nors, kas įrodo, kad vis dar esu tame pačiame taške. Kiekvieną žinojimą pakeičia nežinojimas. Spektakliai padeda nors laikinai kažką apie save suprasti, nors ir ne visi, ir ne visada.“

K. Gudmonaitė nuo pat savo režisūrinio starto labiausiai ištikima socialinio žanro teatrui – tai laukas, kuriame ji kuria ir tyrinėja, tačiau apsiriboti neketina. „Gal ir galima sakyti, kad tai – mane dominanti kryptis, bet aš neįsikabinu į terminus ar teorijas. Jei man norėtųsi kurti spektaklį remiantis viena Nyčės eilute, tai ir kurčiau, tik gali būti, kad tai kažkuria prasme vis tiek taptų socialiniu spektakliu“, – šypsosi režisierė.

Psichinė sveikata ir vyriškumas – dviejų temų sankirta, dėl kurios pasirinkau statyti šią pjesę.

Prieš keletą metų spektaklyje „Trans Trans Trance“ ji užčiuopė lytiškumo temą, bet per moters ir translytiškumo perspektyvą. „Keturi“, sukurtas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, žiūrovus grąžino į ankstyvąją jaunystę, kuomet jaunus žmonės „auklėjo“ gatvė, o filosofiniai klausimai maišėsi su gatvės kultūra. Naujausioje premjeroje „Panika“ kūrėjai norisi gręžtis į vyrus, patyrinėti, kaip jie jaučiasi suaktyvėjusio feminizmo amžiuje. Ši intelektuali ir aštri komedija pasakoja apie tris draugus, kurie stengiasi „susitvarkyti savo gyvenimus“. Pasitelkę rytų praktikas ir psichoterapiją, jie leidžiasi į absurdišką, komišką ir rimtą savęs pažinimo kelionę, kuri pamažu atskleidžia vyriškumo, kaip socialinio antspaudo, problematiką.

Išstumtų, atmestinų jausmų pripažinimas ir integravimas

Jai įdomus žmogus, individas, nes esame socialios būtybės, kurios koegzistuoja tarpusavyje. K. Gudmonaitę domina sociopolitiniai klausimai, socialiniai konstruktai, lyties, vyro ir moters galios santykiai, engiamųjų ir marginalizuotų grupių atskirtis. Tačiau paskutiniu metu aktualiausias klausimas – mūsų išstumtų, atmestinų asmenybės bruožų ar jausmų pripažinimas ir integravimas. „Psichinė sveikata ir vyriškumas – dviejų temų sankirta, dėl kurios pasirinkau statyti šią pjesę. Mano šeimoje vyrai nedaug kalbėdavo apie savo jausmus, emocinę ar psichinę sveikatą. Pjesėje būtent ir kalbama apie tai, kas nutinka vyrams, kai šie ilgus metus neįvardija ar kitaip gniaužia savo jausmus. Norisi garsiai kalbėti, kad tai, kaip tu jautiesi, net jeigu tau sunku, patiri netektį, jautiesi silpnas, turi psichologinių problemų, yra natūrali žmogaus egzistavimo dalis“, – pasirinkimą komentuoja režisierė. Poreikis apie tai kalbėti atėjo iš vaikystės. „Užaugome nelabai mokėdami atvirai kalbėtis su tėvais apie savo emocijas, nes jų pačių tėvai nekalbėdavo su jais, tad pamažu ėmėme mokytis patirti pasaulį protu, užgniauždami tam tikrus pojūčius, baimes, jausmus. Vis dėlto matau pokytį – mūsų karta kreipia dėmesį į atvirumą, kalbėjimąsi. Tarp mano kartos žmonių vis dažniau minimas žodis „psichoterapija“ – nuo jo pamažu tarsi nusiima kažkoks gėdos šydas. Tačiau įdomu ir tai, kad mūsų karta taip nori „viską išsigydyti“, kad tampa nebeaišku, ar tos traumos ir krizės yra tikros, ar išgalvotos. Mes norime „saugių erdvių“, „saugių situacijų“, bandome kontroliuoti savo gyvenimą, tačiau kartais nesibaigiančios analizės būna per daug“, – vardija režisierė.

Nors K. Gudmonaitė mano, kad vidinėms krizėms lyties nėra, vis tik pjesėje akcentuojama vyrų problematika. „Mūsų visuomenėje vyras vis dar asocijuojamas su dominavimu ir galia. Tobulas šiuolaikinis vyras – verslus, sėkmingas, išlaikantis ir aprūpinantis šeimą. Toks požiūris uždeda didelės atsakomybės jungą vyrams, kurie nesijaučia atitinkantys šio stereotipo. Pasak sociologo A. Tereškino, jau kurį laiką susiduriame su tokiu reiškiniu kaip „nesaugus vyriškumas“ – vyrai, mėgindami išlaikyti savo, kaip vyro, statusą, patiria daug daugiau nerimo, streso, depresijos ir nepasitikėjimo savimi nei moterys. Kaip sako vienas spektaklio personažas, „vyrai klampoja per vyriškumo pelkę ir bėga nuo savęs, savo jausmų, o jų akis pamažu aptraukia liūdesys“, – pasakoja kūrėja.

Išėjimas iš #positivevibes pasaulio

Šiandien socialiniuose tinkluose žymūs vyrai, neretai aktoriai, pasakoja apie savo vidines psichologines problemas, prisipažįsta sergantys depresija. Kaip K. Gudmonaitė vertina tokią viešą terapiją? „Viena vertus, labai gerai, kad mes pagaliau išeiname iš to #positivevibes pasaulio, kur viskas pagražinta Instagram filtrais, dominuoja nuolatinis grožio ir laimės kultas,

kuris yra visiškas melas. Džiaugiuosi, kad mes išdrįstame pripažinti, kad, pavyzdžiui, dažniau bijome nei nebijome. Labai svarbu pripažinti ir įvardyti sau, ką jauti, ir suvokti, kad taip vadinami „neigiami“ jausmai iš tiesų yra dalis tavo gyvenimo. Kita vertus, tikiuosi, kad „būti silpnam“ netaps savotišku trendu ir nevirs būdu siekti populiarumo“, – teigia ji.

Su patikima komanda apie... meilę

Į spektaklį „Panika“ režisierė pakvietė tris aktorius: Mantą Zemlecką, Gytį Laskovą ir Vaidą Maršalką. „Su Mantu Zemlecku ir Gyčiu Laskovu jau esame kūrę ne vieną spektaklį. Jaučiu, kad jie yra tie karžygiai, kurie eina kartu su teatru, kurį kuriu. O su Vaidu Maršalka man visada norėjosi dirbti, bet niekad nesusikirsdavo keliai. Labai džiaugiuosi aktorių komanda, nes jie – drąsūs, jauni vyrai, kurie yra atviri tiek temai, tiek pasauliui. Spektaklio scenografė, vaizdo projekcijų ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė jautriai „gaudo“ šiuolaikinio vyro visatą. Žinau, kad teatre juokaujama, kad aktorių sąstatas kaip spektaklyje „Keturi“ – trys aktoriai ir du iš jų – tie patys, bet spektaklis bus visai kitoks, nors yra temų, kurios netyčia tarpusavyje „susišaukia“. Šį kartą tyrinėjame jausmus ir stebime mylinčius, besikapanojančius, sprendžiančius problemas vyrus, susiduriančius su giliomis, tikromis bei įsivaizduojamomis krizėmis ir mėginame kalbėtis. Galų gale, spektaklis, o ne, ir vėl – apie meilę“, – šypsosi K. Gudmonaitė.

Premjera „Panika“– gruodžio 18, 19 ir 20 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre Rūtos salėje.

Bene aiškiausiai šią misiją vykdė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre užgimę dokumentinio teatro bandymai – Jono Tertelio „Nežinoma žemė. Šalčia” mėgino demistifikuoti Šalčininkų krašto gyventojus, Manto Jančiausko „Dreamland” stengėsi įžiebti empatiją Lietuvoje gyvenantiems pabėgėliams; tuo tarpu Kamilė Gudmonaitė „Trans Trans Trance” (OKT) daugiau ar mažiau sėkmingai su aktorėmis ir žiūrovais ropštėsi per empatijos sieną, skiriančią heteronormatyvų sociumo suvokimą nuo LGBTQ+ spalvų bei atspalvių. Spektaklių temoms mėginant vis plėsti normalumo ribas, kiek primirštas liko šio normalumo epicentre užstrigęs ir papilkėjęs subjektas – statistinis lietuviškasis vienetas, niekaip neišsišokanti vidutinybė, nekvestionuojama socialinė norma.

Režisierius ir dramaturgas Justas Tertelis spektaklyje pagal savo paties pjesę „CV, arba Kas aš esu” ėmėsi gilintis į šios normos genezę. 2016 metais LRT ir asociacijos LATGA organizuoto radijo dramaturgijos konkurso „Kviečia radijo teatras” pirmąją vietą laimėjusi pjesė kurį laiką monospektaklio pavidalu sėkmingai gyvavo radijo teatre, o šį sezoną teatre „Atviras ratas” transformavosi į sceninį pastatymą šešiems aktoriams. Pjesės veiksmas iš radijo bangų išsikrausto į stulpelinę diagramą primenančią scenografiją, kurioje nuo vaikystės bręsta statistinė asmenybė. Pirmajame monologe po medžiagine kauke veidą dengiantis aktorius Vaidotas Žitkus pažada spektakliui įsismarkavus atskleisti beveidžio pjesės herojaus tapatybę, tačiau intrigai užsimegzti nepavyksta – nuo pirmųjų akimirkų akivaizdu, jog po padidinamuoju stiklu „CV, arba Kas aš esu” bus pakištas lietuviškasis visuomenės vidurkis, kurio bent mažą dalį (su siaubu ar palengvėjimu) nesunkiai savyje gali apčiuopti kiekvienas žiūrovas.

Vienas kertinių J. Tertelio dramaturgijos bruožų – nuoseklus, nepretenzingas, abstrakcijų išvengiantis temos atskleidimas, leidžiantis žiūrovui be didesnio vargo apčiuopti atpažįstamus ir universalius medžiagos aspektus. „CV, arba Kas aš esu” nerodo nė menkiausios intencijos stulbinti nei raiškos inovacijomis, nei simbolių ir metaforų šaradomis. Spektaklis apie statistinį pilietį yra suprantamas statistiniam piliečiui, tad režisieriaus pasirinkti saugūs ėjimai išryškėja veikiau kaip privalumas, o ne trūkumas. J. Tertelis su aktorių komanda nesileidžia į provokacijas (tokiu būdu išvengdami paskutiniu metu paplitusio kūrėjų polinkio vien provokacija apipinti ir išteisinti tuščiavidurį spektaklių turinį), nebando žiūrovo prigauti ar priversti pasijusti nejaukiai. Tai – politkorektiškas, bet nuobodumo išvengiantis darbas, kurio raiškos paprastumas bei kliovimasis vien tarp teksto ir aktorių gimstančia natūralia dinamika turi potencialo į teatrą atvesti žiūrovą, pavargusį ar taip ir nepripratusį prie formų bei metaforų pertekliaus.

Bene geriausias tokio prieinamumo įrodymas – Rokiškio teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams” žiūrovų prizas. Per trumpą laiką suvartojanti visą didžiųjų miestų teatrų produkcijos metinį koncentratą, Rokiškio publika tarsi lakmuso popierėlis atspindi tai, ko teatre pasigenda tasai mistinis paprastas žiūrovas. Iš formos įmantrybių išlaisvinta tema kelia tiek klausimų, kiek pati gali padiktuoti atsakymų, po spektaklio palikdama publiką optimistiškai meditacijai su giedra viltimi, kad „CV, arba Kas aš esu” statistika gali būti melas, o dainuoti gali ir tas, kuris neturi klausos. Buvimas statistikos dalimi čia – ne diagnozė, o proga savivokai: išgalvotas statistinis spektaklio lietuvis, dar vaikystėje gavęs esminę (ir trauminę) pamoką tylėti ir klausyti, nepraranda tikėjimo, jog visą socialinių rėmų primestą neteisybę įmanoma ištaisyti savo paties viduje. Tai, kas mažumėlę ciniškam, prie aršaus ir brutalaus teatro psichologizmo pripratusiam žiūrovui gali pasirodyti naivoka, paveikiai ir protingai atveria teatro galimybes žmogui, kuris, tariant paties kūrinio statistinio lietuvio žodžiais, jame buvęs porą kartų gyvenime.

„CV, arba Kas aš esu” – spektaklis žmonėms, įsitikinusiems, jog teatras iš žiūrovo primygtinai kažko reikalauja: aukštojo išsilavinimo, kantrybės, kultūrinio konteksto pažinimo ar pernelyg sunkiai iš kasdienės rutinos išvarvinamo laiko resursų.

J. Tertelio darbas žiūrovui suprantamai pateikia apdorotas ir išgrynintas idėjas, kurios, priešingai nei būtų galima tikėtis, tokiame kūrybiniame apdorojime nepavirsta primityviu pusfabrikačiu. Netekę pagrindinio, organiškiausio aktoriaus bruožo – fizinio veido, aktoriai puikiai susitvarko su užduotimi savo personažų veidus kurti kitais būdais. Šiuose veiduose žiūrovas geba apčiuopti kažką itin pažįstamo: nuo žmogaus iš artimos aplinkos ar statistinio piliečio iš troleibuso iki, geriausiu (ar blogiausiu?) atveju, dalelės savęs. Režisieriui su komanda pavyksta pažadinti empatiją tam, kas egzistuoja arčiausiai kiekvieno iš mūsų – nemaištaujančiam, neišsišokančiam lietuviui, bandančiam savarankiškai išnarplioti esminį kiekvieno individo klausimą. „CV, arba Kas aš esu” sąžiningai atlieka terapinę, pozityvią teatro misiją, artimu ir atpažįstamu tonu primindamas nepamiršti ne tik klausytis, bet ir išgirsti – visų pirma, save pačius.