Tik štai Seime mažai kas miega. Visi turi darbo ir tai gerai. Kas vokelius kažkam dalija, kas skundžia, kas pažada, jog "šįkart įrašai tikrai niekur nepradings, kaip aną sykį". Kitaip tariant, dirba žmonės, ruošiasi rinkimams, kas kokiems. Labiausiai tai savivaldybių, nes šie vyks anksčiausiai už visus.

Maža to, jų rezultatai parodys, kas yra kas Lietuvoje (angliškai skamba egzotiškiau, ypač, kai tariama rusiška maniera). Taigi lygiai po mėnesio ir vienos savaitės bus matyti, kas valdys Vilnių ir Klaipėdą (Kauno klausimas jau ir taip aiškus), kas suims į nagus pasienio savivaldybes (o tai svarbu, kontroliuojant strateginius kontrabandininkų takus ir jų krovinius), kam teks laimė tapti kurortų merais ir tų kurortų tarybų nariais. Kitos plynės ne taip aktualu, nors iš bėdos postas savivaldybėje vis tiek geriau nei individuali veikla.

Ir paskui visi Seime jau po tų rinkimų ant Lietuvos žemėlapių galės dėlioti bulves, morkas ir burokėlius, ir strateguoti, kur kurių daugiau. Tai ir bus rodiklis, kurie turi šansų čia likti antrą kadenciją. Kad ir ką kalbėtume, Seimas – gera darbovietė, dosni ir solidi.

Tada valdai situaciją, informaciją, postus ir pinigų dalybas. Gera žinoti, kad net tokia mažai kam žinoma institucija Lietuvos kultūros taryba, dalijanti lėšas knygų leidybai, dėl visa ko neduos nė euro kažkokio Antano Seikalio romanui "Karabaso rapsodija". Kam tos dviprasmybės, nors, tiesa, knyga visai ne apie tai? Tačiau šiaip ar taip dvelkia patyčiomis, nes, Karabasas pastaruoju metu asocijuojasi tikrai ne su "Buratino nuotykiais".