Interviu LRT RADIJUI J. Arrufatas taip pat pasakojo, kad šia kelione stengėsi atsigauti po to, kas vyko nepriklausomybės siekiančioje Katalonijoje.
„Dabar situacija labai įtempta. Kai kurie mano pažįstami yra kalėjime – sakyčiau, kad jie yra politiniai kaliniai, todėl turiu prisisegęs geltoną kaspiną kaip palaikymo ženklą. [...]
Bet kalbėjau su žmonėmis apie Kataloniją tik tada, jei manęs paklausdavo. Džiaugdavausi, kai paklausdavo, nes man tai buvo labai bjaurūs laikai. Turiu savo nuomonę, bet norėjau atkreipti dėmesį į jus, parodyti jums dėkingumą“, – sakė J. Arrufatas.
– Jau baigėte savo kelionę, bet grįžkime į pradžią – kada ji prasidėjo?
– Pradėjau kelionę gegužės 1-ąją nuo Ilgojo Hermano (Pikk Hermann) bokšto Taline. Buvo labai vėjuota, šalta diena, bet taip nebuvo visą kelionę.
– Pataikėte keliauti per pačius karščius.
– Šito nesitikėjau. Kai nusprendžiau keliauti, pradėjau treniruotis Barselonoje. Tai buvo kovo mėnesį, nes maniau, kad oras toks pats, kaip būna Baltijos šalyse gegužę. Bet oras čia buvo toks, kaip Barselonoje būna vasarą!
– Kaip ir kada sužinojote apie Baltijos kelią?
– Paminėsiu, kad esu katalonas. Taigi, viskas prasidėjo 2013-aisiais, kai organizavome žmonių grandinę. Iš Baltijos šalių atvyko keli žmonės, jie mums padėjo su logistika. Po kelerių metų latvių rašytojas Otto Ozolas iš Rygos nuėjo Katalonijos kelią iš pietinės regiono dalies iki pat Prancūzijos sienos šiaurėje. Ir pagalvojau: vau – galėčiau padaryti tą patį, bet keliauti iš Talino į Vilnių.
Anksčiau dirbau Katalonijos vyriausybėje, padėjau skleisti žinią, kodėl norime surengti nepriklausomybės referendumą. Sutikau nemažai žmonių iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos – žurnalistų, politikų, rašytojų. Jie man papasakojo apie Baltijos kelią – jie rėmė mūsų pasiryžimą ir pasisakė už taikias priemones. Čia užmezgiau nemažai ryšių ir idėja nueiti Baltijos kelią kirbėjo mano galvoje.
Tada spalį turėjome referendumą Katalonijoje, Ispanijos valdžia perėmė regiono kontrolę, užėmė diplomatinės Katalonijos atstovybės biurą, aš netekau darbo. Rugsėjį pradėsiu dirbti mokytoju, bet iki tol turiu laiko sau – taigi, atsirado proga idėją įgyvendinti.
– Kadangi kelionė jau pasibaigė – gal galėtumėt pasidalyti įsimintiniausiais jos momentais?
– Be jokios abejonės, labiausiai įsiminė pokalbiai su Baltijos kelią organizavusiais arba jame dalyvavusiais žmonėmis. O geriausia, kad jie vienas kito nepažįsta. Susitikau su organizatoriais Raploje, Estijoje, taip pat Panevėžyje. Jie nepažįsta vienas kito, bet yra tos pačios grandinės dalis, vykdė tą pačią misiją, nors vienas dirbo Estijos Liaudies fronte, o kitas – Sąjūdyje. Išgirsti jų istorijas... Ši kelionė tikrai buvo to verta.
– Bendravote su žmonėmis, yra toks požiūris, kad esame truputį šaltesni, gal ne tokie draugiški, kaip žmonės pietuose. Kokia jūsų patirtis?
– Jei bandysi kalbėti labai tiesiogiai, kartais žmonės nežino, ką tau atsakyti. Bet po poros dienų, praleistų Taline beldžiantis į žmonių namų duris, nusprendžiau parašyti vietos laikraščiams, radijo stotims ir miestų, kur ketinau keliauti, savivaldybėms. Prisistačiau ir paaiškinau, kad norėčiau susitikti su žmonėmis, stovėjusiais Baltijos kelyje. Jei prisistatai, papasakoji apie savo sumanymą, žmonės nebėra tokie šalti, jie džiaugiasi, kad kažkas, atkeliavęs iš taip toli, domisi jų istorija.
Taip pat padėjo ir vietinė žiniasklaida. Pamenu, kad Raploje, Estijoje, pirmojoje stotelėje po Talino, neturėjau nė menkiausio supratimo, kur eiti. Taigi, nuėjau į biblioteką ir ten dirbančios panelės padėjo susisiekti su laikraščio redaktoriumi, kuris – mano sėkmei – buvo vienas Baltijos kelio organizatorių.
– Minėjote, kad žmonės Ispanijoje, Katalonijoje, sužinojo apie Baltijos kelią. O ar klausėte čia sutiktų žmonių, ką jie žino apie situaciją jūsų šalyje?
– Šia kelione stengiausi atsigauti po to, kas vyko Katalonijoje, nes dabar situacija labai įtempta. Kai kurie mano pažįstami yra kalėjime – sakyčiau, kad jie yra politiniai kaliniai, todėl turiu prisisegęs geltoną kaspiną kaip palaikymo ženklą. Jie kali be jokios priežasties. Valdžia persekioja [atstatydintą Katalonijos prezidentą Carlesą] Puigdemont`ą dėl sukilimo organizavimo. Bet dabar jis Vokietijoje, o vokiečių teisininkai sako, kad sukilimo nebuvo, nes nebuvo smurto.
Man Baltijos kelias yra milijonų Europos piliečių kelias.
Bet kalbėjau su žmonėmis apie Kataloniją tik tada, jei manęs paklausdavo. Džiaugdavausi, kai paklausdavo, nes man tai buvo labai bjaurūs laikai. Turiu savo nuomonę, bet norėjau atkreipti dėmesį į jus, parodyti jums dėkingumą. Ne tik pasveikinti su nepriklausomybės šimtmečiu visas Baltijos šalis, bet ir padėkoti žmonėms, padėjusiems įgyvendinti mano kelionę, taip pat už palaikymą diplomatinei Katalonijos atstovybei – tiek viešą, tiek ne tokį aktyvų, bet labai daug žmonių man padėjo.
– Kalbant apie pagalbą – kas buvo sunkiausia keliaujant?
– Dabar galėčiau pasidalinti informacija su bet kuo, kas sumanys šitaip pakeliauti. Jau pažįstu kiekvieną Baltijos kelio kilometrą, žinau, kur galima apsistoti ir panašiai. Taip pat daug fotografavau, filmavau. Bet sunkumų tikrai iškildavo, keliaujant iš Panevėžio į Ukmergę turėjau įveikti 60 kilometrų, o per vieną dieną tai padaryti sunku. Taigi, nukeliavau iki Raguvos, tada autobusu grįžau atgal į Panevėžį, pailsėjau, vėl nuvažiavau į Raguvą ir jau nuo ten ėjau – tai buvo vienintelis būdas, nes tiesiog neturėčiau kur apsistoti. Sunkumų patyriau ir centrinėje Estijoje, kuri dar rečiau apgyvendinta nei Lietuva.
– Ką jums asmeniškai, kaip Katalonijos piliečiui, reiškia Baltijos kelias?
– Man Baltijos kelias yra milijonų Europos piliečių kelias. Jie pasakė „gana – mes norime būti laisvi“ prieš 100 metų, tą patį jie pasakė 1989-aisiais, kartu su Lenkija taip pat. Aš, kaip katalonas, tuo labai žaviuosi. Tuo noriu pasidalinti su savo kolegomis, bendrapiliečiais. Tai yra kovos už savo nepriklausomybę istorija, pasipriešinimas sovietiniam režimui. Ši kova tęsiasi ir dabar, turiu omenyje, visus su saugumu susijusius iššūkius, įtemptus santykius su kaimynais.
– Kelionė jau baigta – kas toliau?
– Grįšiu į Barseloną, bandysiu išleisti knygą – nežinau, ar man pavyks. Noriu pristatyti Baltijos kelio idėją žmonėms Katalonijoje. Taigi, kitais metais, 30-ojo jubiliejaus proga, noriu sudėti pokalbius su žmonėmis, kuriuos čia sutikau, į knygą. Norėčiau susitelkti ne tik ties asmenine patirtimi, bet ir pačia kelione per Estiją, Latviją ir Lietuvą išėjus už didžiųjų miestų ribų.
Ir dar – jei leisite – labai norėčiau pasakyti du dalykus: jūs, lietuviai, turite didžiuotis, kad turite savo šalį, nes daugybė tautų Europoje, pasaulyje to neturi. O taip pat norėčiau padėkoti trims žmonėms – Ulo Laanoja, kuris padėjo suorganizuoti Katalonijos kelią. Jis išlydėjo mane kelionės pradžioje. Ottui Ozolui – latvių rašytojui, nuėjusiam Katalonijos kelią 2016-aisiais. Ir, žinoma, mano žmonai, Kristinai Prantikevičiūtei, kuri mane labai palaikė kelionės metu.
