Kylančios problemos

Ukrainietės LRK psichologės tvirtina, kad didžiuliai gyvenimo pokyčiai daugiau ar mažiau paveikė kiekvieną ukrainietį be išimties – nepaisant amžiaus ar statuso.

„Žinoma, turbūt didžiausias traumas patyrė tie žmonės, kurie atvyko iš labiausiai nukentėjusių Ukrainos zonų. Tie, kurie atvyko iš vietovių, kuriose buvo vykdomi aktyvūs karo veiksmai, iš okupuotų teritorijų. Prisipažinsiu, tai, ką jie patyrė, – siaubinga. Sunku ne tik jiems, sunku ir mums, psichologams, nes mes irgi išgyvename šią tragediją. Tų žmonių istorijos yra labai liūdnos, bet tikros. Daugelis neteko namų, nebeturi kur grįžti ir bene kiekvieno iš mano konsultuojamų žmonių bent vienas artimasis liko Ukrainoje: kažkieno tėvas, sūnus ar brolis liko kariauti, kažkieno artimasis yra sužeistas arba dingęs be žinios, kažkieno – pateko į nelaisvę, o kitų artimieji žuvo. Visos šios situacijos labai sudėtingos ir daro didelę įtaką žmogaus psichikos sveikatai“, – pastebėjo psichologė Svitlana Stoianova.

Ji išskiria dar vieną didelę problemą, su kuria susiduria tautiečiai Lietuvoje – daugeliui ukrainiečių sunku susirasti geriau apmokamą darbą, atitinkantį jų kvalifikaciją, kadangi yra kalbos barjeras arba dėl kitų priežasčių vietiniai darbdaviai mieliau įdarbinti renkasi lietuvius.

„Pavyzdžiui, jei žmogus Ukrainoje ėjo aukštas pareigas ir turi gerą išsilavinimą, visgi jam neužtikrina darbo vietos Lietuvoje, čia jis neranda darbo, atitinkančio turimus įgūdžius ir tuomet tenka dirbti žemesnės kvalifikacijos darbus: virėjo, pardavėjo arba valytojo – tai kritinis momentas žmogaus gyvenime ir dėl to ukrainiečiams taip pat dažnai prireikia psichologo pagalbos“, – pastebi S. Stoianova.

Emocijos: psichologė K. Kononenko sako, kad pas ją konsultacijose dalyvaujantys tautiečiai dažniausiai užsimena apie didžiulį tėvynės ilgesį. Asmeninio archyvo nuotr. 

LRK psichologė Katya Kononenko sako, kad pas ją konsultacijose dalyvaujantys tautiečiai dažniausiai užsimena apie didžiulį tėvynės ilgesį; integracinius iššūkius; atsiskyrimo nuo šeimos traumas; artimųjų praradimą; namų netektis; didžiulį nerimą, išgyvenamą dėl Ukrainoje likusių šeimos narių. Žmonės patiria stresą, nuolatinį nerimą, turi miego problemų.

Kamuoja ir suaugusiuosius

LRK psichologė ukrainietė Anastasia Šapovalova tvirtina, kad konsultacijos labai reikalingos ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. „Konsultuoju suaugusiuosius ir vaikus. Nors vaikai geriau prisitaiko prie didelių pokyčių gyvenime, psichologinė pagalba dėl karo sukeltų išgyvenimų jiems visgi yra ne mažiau reikalinga nei suaugusiesiems“, – sako Anastasia.

 Sunku ne tik jiems, sunku ir mums, psichologams, nes mes irgi išgyvename šią tragediją.

Ji pasakoja, kad Ukrainos vaikams Lietuvoje dažniausiai pagalbos prireikia dėl sunkaus prsisitaikymo svečioje šalyje: jie jaučia kalbos barjerą, sunku mokytis ir susirasti draugų, taip pat kyla sunkumų dėl santykių šeimoje, nesutarimų su tėvais. Jai antrina ir 2022 m. kovą atvykusi LRK vaikų psichologė Oliena Kolomiec, kuri Ukrainoje priklausė evakuacijos grupei ir į Lietuvą pateko padėdama evakuotis vaikams, o vėliau čia ir liko. „Prisijungti prie LRK psichologų komandos mane paskatino didžiulis noras padėti karo siaubą išgyvenusiems vaikams ir jų šeimoms. Mano nuomone, labai svarbu, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius ukrainiečiams Lietuvoje suteikia galimybę gauti psichologinę pagalbą, tokia pagalba reikalinga ir mažiems, ir dideliems be išimties”, – sako O. Kolomiec.

Svarbus ryšys

Ukrainietė psichologė Svitlana Stoianova į Lietuvą atvyko prasidėjus karui Ukrainoje, dar 2022 m. vasarį. „Iš šalies išvykti neskubėjau, nes maniau, kad visas tas siaubas po kelių dienų baigsis. Tačiau kai vaikai nebegalėjo užmigti, nuolatos buvome žadinami sprogimų – baimė tapo nebevaldoma. Priimti sprendimą bėgti buvo labai sunku, bet visgi noras, kad vaikai būtų saugūs ir galėtų miegoti apsivilkę pižamą, o ne lauko drabužius, nes turi būti visada pasirengę bėgti slėptis, buvo stipresnis. Viską palikome ir išvykome į Lietuvą“, – dalijasi psichologė Svitlana.

Kita LRK ukrainietė psichologė K. Kononenko sako, kad konsultuoti tautiečius jai atrodo labai prasminga, nes ir patys psichologai išgyveno tą patį karo savo šalyje siaubą, jiems teko palikti gimtąją Ukrainą, todėl problemos, su kuriomis susiduria konsultuojami žmonės, patiems psichologams yra nesvetimos, o tada ir pagelbėti, suprasti, su kokiais sunkumais tenka kovoti, yra paprasčiau.

Jai pritaria ir kita psichologė Juliana Mochalina, sakanti, kad ukrainiečiams labai svarbu, kad konsultacijų atvykti gali pas specialistus, kalbančius ta pačia kalba. „Konsultuoti gimtąja kalba labai svarbu, kad galėtume suprasti vienas kitą, kiek įmanoma aiškiau perteikti savo emocijas ir išgyvenimus. Pas mane konsultacijose kai kurie žmonės lankosi jau daugiau nei pusmetį ir matau, kokia svarbi ir reikalinga jiems yra mūsų teikiama pagalba: kaip svarbu jiems būti išgirstiems, suprastiems ir nesijausti vieniems. Mes, psichologai, kuriame pasitikėjimo jausmą, esame tam, kad juos palaikytume, išgirstume ir suprastume. To ukrainiečiams Lietuvoje labai trūksta ir labai reikia“, – sako J. Mochalina.

Piešinius pasiėmė kartu

Tuo metu, kai dauguma iš Ukrainos bėgančių gyventojų į lagaminus krovė drabužius, vaistus, vaikų ir augintinių maistą, 33-ejų Katya Kononenko atsargiai vyniojo savo paveikslus. Moteris pasakojo, iki prasidedant karui įsigijusi rašalo, aliejinių, akrilinių dažų, tad ir juos įsimetusi į savo krepšelį. Teptukų ir kitų būtinų piešimo priemonių menininkė nusipirko Druskininkuose, kur rado saugią vietą ne tik savo mūzai.

„Per daugiau nei pusantro mėnesio Druskininkus išvaikščiojau skersai ir išilgai. Nuostabus miestas su tokiais pat puikiais žmonėmis. Nežinau, ar buvo galima rasti geresnę vietą“, – K. Kononenko pasakojo iki šiol nepamiršusi savo atvykimo į Lietuvą.

Pokyčiai: iki tol savo darbus rodžiusi Ukrainos žmonėms, dabar Katya su jais supažindina lietuvius. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Jis, anot jos, sutapo su Nepriklausomybės atkūrimo diena, kai šalia Lietuvos trispalvių Druskininkų gyventojai kėlė ir Ukrainos vėliavas. Todėl viešnios, atvykusios iš karo siaubiamos šalies, sutikimas buvo ypač šiltas. Žmonės jai padėjo įsikurti, aprūpino būtiniausiais daiktais, nesiliovė rodę dėmesį.

Aplink viskas keičiasi, todėl aš noriu priminti tai, kas yra svarbu.

Ateitį matė Ukrainoje

Didžiąją dalį savo darbų saugiai palikusi Kyjive, menininkė Druskininkuose nepaleido piešimo priemonių iš rankų. Miškų ir ežerų krašte, kur rado laikinus namus, ji sėmėsi ir tebesisemia įkvėpimo. Kartais ranka virš popieriaus kyla pamačius praeivį, glostantį benamį šunį, kartais teptukai pašaukia įkvėpus iš kavinės sklindančio juodos kavos aromato. Kur kas dažniau jos mūzą ant peties sodina mintys apie gimtuosius namus, kuriuos ji turėjo palikti.

„Atvirai? Niekada neplanavau išvykti iš Ukrainos. Su šia šalimi siejau savo ateitį. Aš ten gimiau, augau, ten baigiau mokslus, dirbau, – paklausta, kada į jos gyvenimą atėjo piešimas, K.Kononenko mintimis grįžo į vaikystės prisiminimus, rašalu išmargintas rankas ir mokyklinių sąsiuvinių paraštes. – Kiek save pamenu, visuomet piešiau. Baigiau dailės kursus, o maždaug prieš trejus metus mano hobis įgavo naują pavidalą ir tapo pagrindine veikla, iš kurios gyvenau.“

Katya pasakojo pastaruoju metu daug kūrusi. Savo darbus ji eksponavo ne vienoje parodoje.

Simboliniai sutapimai

Katya vylėsi, kad menas padės išgyventi ir Lietuvoje. Galbūt kas nors susidomės jos paveikslais kaip namų interjero puošmena, o galbūt į kūrėjos darbus dirstelės dar giliau. Gyvendami įtemptu, neretai streso, ritmu, besirūpindami materialine gerove ir sveiku kūnu, žmonės esą labai dažnai ignoruoja vieną svarbiausių kokybiško gyvenimo aspektų – emocijas. Menų terapija, anot kūrėjos, gali būti puiki priemonė emociniam intelektui ugdyti. Tai jungtis, padedanti pažinti save, kitus ir aplinką. Būtent apie tai – tarpusavio santykius, ryšį su gamta ir nesikeičiantį pasaulį – savo darbuose kalba Katya, Valstybiniame Kyjivo universitete baigusi psichologiją. Studijų metu įgytos žinios jai į kūrybą leidžia pažvelgti ne tik kaip į spalvų derinimą.

„Aplink viskas keičiasi, todėl noriu priminti tai, kas yra svarbu. Tarkime, kad vyras turi būti vyru, o moteris – moterimi. Tai tik vienas iš pavyzdžių“, – apie savo kūrybą ir žinią, kurią jais skleidžia, kalbėjo autorė. Šią savaitę Katyos darbai atkeliavo į Kauno Sugiharos namų muziejų. Lydimi Sakurų žydėjimo, skambant poezijai ir Zapyškio „Stubos“ giedotojų dainoms, jos darbai muziejaus vadovo Ramūno Janulaičio buvo pristatyti per parodos atidarymą.

„Simboliška, kad Sugiharos namai – Antrojo pasaulinio karo metu Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos (Sugihara Chiune) konsulatas ir žydų gelbėjimo vieta  – tampa karo pabėgėlių meno prieglobsčiu dabar, karo Ukrainoje metu“, – susirinkusiuosius sveikino muziejaus vadovas R.Janulaitis.

Darbų galima įsigyti

Parodoje „Aistra gyventi ar baimė numirti“ eksponuojama keliolika Tanyos darbų. Pora jų atkeliavo iš Ukrainos, kitus 33-ejų menininkė piešė būdama Druskininkuose.

Prasmė: spalvomis ir raštais Katya kalba apie žmonių santykius, besikeičiantį pasaulį. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Parodos lankytojai turėtų nesunkiai atsekti, kurie darbai piešti čia. Juose nurodyti 2022 metai“, – lėtu žingsniu apėjusi nedidukę Sugiharos namų muziejaus salę ir darsyk dirstelėjusi į savo darbus menininkė vylėsi, kad parodos lankytojai čia pasisems pačių geriausių emocijų. – Kaip ir aš! Jei man liūdna – piešiu ir nuotaika iškart pasitaiso. Jei linksma – taip pat piešiu ir tarsi pasikraunu. Kitaip tariant, piešimas man savotiška terapija.“

Visus Sugiharos namų muziejuje eksponuojamus Katyos darbus galima įsigyti. Visi, norintys padėti autorei nepirkdami piešinių, gali paprasčiausiai paaukoti pinigų.