Tiki žinyno nauda

Neseniai kauniečiams buvo pristatyta išradingai parašyta knyga apie 1938-ųjų Kauną, o dabar pasirodė patogaus formato ir apimties keliautojo žinynas "Kauno naujamiestis". Tai antras miesto rajonas, aprašytas minėto autorių dueto. Pirmas miesto rajonas, patekęs žinyno sudarytojų akiratin – Senamiestis. Beje, du pastarojo žinyno leidimai buvo išgraibstyti. Atrodo, kad ir "Kauno naujamiestį" lydės tokia pati sėkmė.

"Nebuvo lengva glaustai, aiškiai ir kartu patraukliai pateikti tai, ką mudu dešimtmečiais esame po kruopą rinkę iš įvairių šaltinių. Žinyne stengėmės pateikti ne tik architektūrinę, bet ir istorinę pastatų vertę, aprašyti jų interjerus, Kauno maldos namus, paminklus, muziejus, Naujamiestyje gyvenusias asmenybes", – pasakoja vienas iš kelionių vadovo autorių.

Žinyno priešlapių žemėlapiuose pažymėta 81 lankytina Naujamiesčio vieta, pateiktas jų sąrašas ir apie 270 iliustracijų. Sausa informacija knygoje pagyvinta įdomiomis žiniomis, istorijomis, faktais apie aprašomus objektus ar žinomus žmones.

"Be daugelio kitų šaltinių, naudojomės ir Remigijos Vitkauskienės padovanotu jos vyro archyvu, kuriame gausu surinktos įdomios informacijos apie Naujamiestį. Be to, mes patys peržiūrėjome "Kauno dieną" nuo 1985 m., kai dienraštis dar vadinosi "Kauno tiesa". Manau, šis žinynas pravers net ir daug apie šį miesto rajoną žinantiems kauniečiams", – įsitikinęs dr. V.Almonaitis.

Kaip radosi Žaliasis tiltas

Tad koks tas Kauno naujamiestis knygos autorių akimis? Žinynas pradedamas nuo istorinės Kauno raidos apžvalgos ir baigiamas informacija apie ir M.K.Čiurlionio ir Žaliąjį geležinkelio tiltus.

Beje, visi žinome, kad pastarasis tiltas taip vadinamas dėl jo spalvos, bet retas pasakys, kada ir kaip ta spalva radosi. Pasirodo, šio tilto pirmtaką 1862 m. pastatė prancūzų specialistai, tačiau statinys tarnavo tik iki 1915 m., kai, palikdami miestą, jį susprogdino Rusijos kariai. Po metų vokiečiai tiltą atstatė. Įdomu, kad paskutinę veržlę užveržė pats feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas. Būtent tuomet tiltas buvo nudažytas žaliai ir jam prigijo Žaliojo vardas. Antrojo pasaulinio karo metais tiltas buvo sugriautas du kartus. Dabartinį pavidalą tiltas įgavo 1948 m., kai jį atstatė sovietinės kariuomenės inžinerinis dalinys.

Gal ne visi žinome, kur yra Naujamiesčio pietrytinė riba? Tai Kauno geležinkelio stotis ir už jos pakloti bėgiai, kurie primena, kad, nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką į Virbalį, pirmasis traukinys į Kauną atriedėjo 1862 m. vasarį, o 2015 m. Kauną pasiekė europinės vėžės geležinkelis.

Kas sieja "Stumbrą" su KAM?

Daugeliui bus netikėta sužinoti, kad aukšto tarpukario Lietuvos karininko, vadovavusio Krašto apsaugos ministerijai (KAM), Mykolo Velykio memorialinis kambarys įrengtas "Stumbro" gamykloje, tiksliau, jos muziejuje.

Organizatorius: Vladas Putvinskis – Šaulių sąjungos kūrėjas. Nuotr. iš Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumo. 1933 m.

Pasirodo, "Stumbro" (įmonė įkurta 1906 m.) pavadinimas perimtas iš M.Velykio likerių fabriko, 1939 m. veikusio Kęstučio gatvėje. Būtent pagal čia sukurtas receptūras "Stumbras" gamino ir gamina "Krupniką", "Žagarės vyšninę", "Trejas devynerias", originalias lietuviškas degtines.

Įmonės muziejuje pristatomos autentiškų lietuviškų gėrimų gaminimo tradicijos, čia galima sužinoti apie jų gamybą, pamatyti etiketes, butelius. Beje, visai šalia, K.Būgos gatvėje, galima pamatyti medinį (Nr. 4) ir mūrinį (Nr. 8) XIX a. dvarelius, atsidūrusius dabar vos ne pačiame miesto centre. Tačiau pasižvalgykime arčiau centrinės Naujamiesčio dalies – Laisvės alėjos ir ją supančių gatvių.

Pirmas motociklininkas Kaune

Štai rami Vaidilutės gatvelė, atsiremianti į Kęstučio gatvę. Šios gatvelės 4-uoju numeriu pažymėtą dviejų skirtingų korpusų namą projektavo V.Landsbergis-Žemkalnis ir Adolfas Lukošaitis. Pirmojo korpuso savininkas – tarpukario diplomato Petro Klimo brolis Sergijus, dalyvavęs Vilniaus Didžiojo Seimo darbe, dirbęs Žemės ūkio ministerijoje. S.Klimas vienas pirmųjų Kaune įsigijo motociklą, įkūrė motociklininkų klubą ir jam vadovavo.

Kitas namo savininkas buvo Kazys Škirpa – karininkas, žinomas diplomatas, nuo 1927 m. dirbęs Vokietijoje. Tai jo, Vilniaus miesto komendanto, vadovaujami savanoriai iškėlė Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte 1919 m. sausio 1-ąją. Tai K.Škirpa Berlyne įsteigė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF’as) organizaciją, parengė 1941 m. Birželio sukilimo planą, o sukilėliai paskyrė jį Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku. Deja, naciai neleido išvykti jam iš Berlyno ir užimti tų pareigų.

Gediminaičių stulpai soviemečiu

Gal dar ne visi kauniečiai, juolab miesto svečiai žino, kad Gediminaičių stulpai, esantys ant pėsčiųjų tilto per Nemuno senvagę arkos atsirado  sovietmečiu – 1988 m. Maža to, jie buvo pritvirtinti vasario 14-ąją, Vasario 16-osios išvakarėse. Kaip ir kas išdrįso tai padaryti sovietmečiu?

Pasak šio tilto projekto vadovo Dariaus Žickio, jis sutarė su architektu Algimantu Sprindžiu dėl Gediminaičių stulpų įtvirtinimo arkos viršuje. Tam pritarė ir šio tilto statybų vadovai, nutarę nepaklusti ano meto miesto valdžios draudimui. Greičiausiai todėl, kad visuomenėje jau sklandė artėjančių pokyčių nuojauta. Be to, vyrai suprato, kad nuimti į tokį aukštį iškeltą vieną iš Lietuvos simbolių būtų buvę labai sudėtinga. Įvertinta buvo teisingai, ir Gediminičių stulpai ant tilto arkos viršūnės sovietmečiu tapo pirmuoju viešai iškeltu ir įtvirtintu vienu iš mūsų valstybės simbolių.

Priminsime, kad trispalvė viešai suplevėsavo Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte tik tų pačių metų rudenį. Beje, čia minimas pėsčiųjų tiltas – pirmas vantinis (lynų) gelžbetonio tiltas Lietuvoje.

Šaulių būstinės lopšys

Sumuodami istorines Naujamiesčio vertes, autoriai atkreipia žinyno skaitytojų dėmesį į K.Donelaičio g. 58 rūmus. Juose nuo 1890 m. iki 1914 m. buvo Kauno tvirtovę stačiusiųjų inžinierių viršininko rezidencija. Apie 1922 m. rekonstruotame pastate įsikūrė ir iki 1940 m. birželio dirbo bent penkiolika ministrų kabinetų, priėmusių šimtus esminių Lietuvos raidai sprendimų.

Keistuolis: buvusio dvarelio medinis gyvenamasis namas K.Būgos g. 4. Namas Vaidilutės g. 4, žvelgiant į jį iš pietryčių.

Beje, 1930 m. pastatas buvo dar kartas remontuotas – jame įrengtas reprezentacinis butas Lietuvos užsienio reikalų ministrams. Nuo 1941 m. šiame pastate veikė profesinė mokykla, įvairios įstaigos, labai nugyvenusios pastatą. 1997 m. šį pastatą perėmė VDU ir restauravo. Restauravimo autoriai pelnė garbingą ES apdovanojimą. Dabar čia dirba VDU rektoratas, atkurtas ministro Stasio Lozoraičio kabinetas.

Kas tas E.Konovalecas?

O kur tarpukariu buvo Šaulių namai? Ogi 1860 m. statytame Laisvės alėjos dviaukščiame mūrinuke, pažymėtame 34-uoju numeriu. Čia ir dabar veikia Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS). Atidus turistas ar vietos gyventojas tikrai pastebės to namo balkoną su dailia ketaus tvorele, heraldinį šaulių ženklą dekoratyvinėje plokštėje virš pastato karnizo. Jis primena, kad šį namą už 250 tūkst. litų 1926 m. įsigijo LŠS. Čia dirbo vienas iš sąjungos kūrėjų Vladas Putvinskis-Pūtvis, Antanas Žmuidzinavičius, Pranas Saladžius ir kt.

Šiame pastate buvojo plk. Eugenijus Konovalecas – kovų už Ukrainos nepriklausomybę dalyvis, telkęs jos šalininkus, kai Ukraina prarado nepriklausomybę. Lietuva, palaikiusi Ukrainos siekius, 1929 m. suteikė E.Konovalecui Lietuvos pilietybę. Tačiau Sovietų Sąjungos enkavedistai jį vis vien sumedžiojo (nužudė Roterdame), nes SSRS laikė E.Konovalecą itin pavojingu priešu.

"Romuvos" 80-metis

Atrodo, kiekvienas kaunietis gali šį tą papasakoti apie vis nepabaigiamą renovuoti kino teatrą "Romuva", kuris buvo pats naujausias ir moderniausias tokios paskirties pastatas tarpukario Lietuvoje.

Kino teatras pastatytas savanorių, vėliau tapusių verslininkais, Antano ir Petro Steikūnų sklype. 687 vietų kino teatras, kurį pašventino J.Tumas-Vaižgantas, buvo atidarytas 1940 m. balandžio 17 d. Atidarymo proga 20 val. buvo parodytas kino filmas "Didžiosios meilės simfonija". Karo metais čia buvo rodomi kino filmai kareiviams. Kauniečiai ir sovietmečiu labai mėgo lankytis šiame kino teatre, už kurį jiems teko gerokai pakovoti, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Pasak dr. Marijos Oniščik, privatizuotas kino teatras kurį laiką dar veikė, bet vėliau bankrutavo, o jo cokolinis aukštas buvo išnuomotas verslininkams. Kaip yra rašęs K.Navakas, kino teatro papilvę (suprask – cokolinį aukštą) "torpedavo soliarumas", tačiau kauniečiai "kavingais veidais" išsireikalavo, kad Kaunas susigrąžintų "Romuvą". Taip šis kino teatras tapo pilietiškumo, saugant viešąsias erdves, simboliu, vieninteliu išlikusiu tarpukario kino teatru Kaune. Šiemet balandžio 17-ąją "Romuvai" sukaks 80 metų. Gal ta proga kauniečiai sulauks jos atidarymo? O pabaigai prisiminkime, kaip ir kada radosi Naujamiestis.

Ministro pirmininko Juozo Tūbelio portretas buvusioje jo rezidencijoje – pastate K.Donelaičio g. 58, kur tarpukariu veikė Vyriausybė. Vytenio ir Junonos Almonaičių nuotr.

Gubernijos centras

XVII a. pradžioje miestas jau buvo nusidriekęs iki gynybinės sienos (dabartinių I.Kanto ir Kęstučio gatvių sankirtoje išlikęs jos bokštas, sienos dalis), už kurios vinguriavo keliai į Rumšiškes ir Vilnių, plytėjo miestiečiams priklausiusios ganyklos. Rusijos valdininkų tvarkomas Kaunas iš pradžių tilpo Senamiesčio ribose. Tačiau 1843 m. miestas tapo naujai įkurtos Kauno gubernijos – jos plotas sudarė beveik 60 proc. dabartinės Lietuvos teritorijos – centru.

Po to, kai 1847 m. buvo suprojektuotas Naujamiestis, Kaunas pradėjo sparčiai plėstis. Naujamiestyje ėmė augti valstybiniai ir privatūs bei visuomeninės paskirties pastatai, kurių nemažai išliko iki šių dienų: "Metropolio" viešbutis, Raudonojo Kryžiaus ligoninė, Įgulos bažnyčia (Soboras).

Lietuvių – mažuma

Po 1831 m. sukilimo caro valdžia pradėjo brutaliai rusifikuoti Kauno gyventojus, brukti jiems stačiatikybę. Maža to, 1879 m. Kaunas dar tapo ir miestu-tvirtove. Tuo metu iškilo administraciniai karinės valdžios pastatai prie Kęstučio, Gedimino, K.Donelaičio gatvių. Jie stovi iki šiol.

1897 m. mieste gyveno beveik 68 tūkst. žmonių, iš kurių lietuviai tesudarė 6,6 proc.. Daugiausia buvo žydų – 35,2 proc., o likusieji – rusai, lenkai, vokiečiai, totoriai.

Pirmojo pasaulinio karo metu, kai Kauną užėmė vokiečiai, jie nuveikė Kaune ir šį tą gero – pastatė Naujamiesčio pašonėje Žiemos uostą, iš kurio miestas vėliau turėjo daug naudos. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, o Vilnių užėmus Raudonajai armijai, Lietuvos vyriausybė ir dauguma kitų įstaigų 1919 m. sausio 2-ąją persikraustė į Kauno naujamiestį. Kaunas pradėjo greitai augti ir jau ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi. Daugiau apie jį galima sužinoti naujajame keliautojo žinyne "Kauno naujamiestis".

– Kuo ypatingas miesto rajonas ir namas, kuriame yra šis butas?

– Butas yra 1959 m. statytame name. Architektūriškai įdomiausias ne pats pastatas, o vieta, kurioje jis yra, – Kauno naujamiestis, A.Mickevičiaus gatvė. Tai istorinė miesto dalis, vertinga daugeliu aspektų, pradedant tuo, kad yra laikoma ryškiausiu XIX a. vidurio miesto planavimo pavyzdžiu Lietuvoje. Kauno naujamiestyje yra itin koncentruota tarpukario architektūros, lietuviškojo modernizmo, ekspozicija.

– Papasakokite šių namų istoriją.

– Tai šeimininkės vaikystės namai. Ji juose užaugo, o dabar vėl persikelia čia gyventi. Taigi, dirbau ne baltame popieriaus lape, o erdvėje, kuri turi labai platų kontekstą, ne tik Kauno naujamiesčio. Ir pats butas turi savo istoriją, kuri nėra pamiršta, ją norėjosi įprasminti. Todėl prisiminimai, šeimos istorijos ir užsakovės pomėgiai turėjo labai daug įtakos kuriant šį interjerą.

– Kokių pageidavimų turėjo šeimininkė?

– Vienas pagrindinių jos norų buvo panaudoti žalią spalvą ir pritaikyti erdvę šiuolaikiniam gyvenimui. Taigi, iš vienos pusės užduotis buvo aiški, iš kitos – turėjau daug laisvės, galėjau siūlyti tai, kas man atrodė tinkama. Kolega, kartą žiūrėdamas į mane dirbančią prie šio projekto, pajuokavo: "Atrodo, kad kuri namus sau."

Kuriant interjerą svarbiausia yra pati erdvė. Architekto užduotis – sukurti ją ne statišką, o tokią, kad joje galėtų virti gyvenimas.

– Apibūdinkite dabartinę būsto stilistiką.

– Pavadinčiau ją minimalistine interpretacija tautinio stiliaus tema. Aš simpatizuoju minimalizmo paprastumui, logikai ir dėmesingumui detalei. O tautinio stiliaus temą nulėmė visi prieš tai išvardyti dalykai. Tiesiog Naujamiestis, istorijos ir užsakovės asmenybė tai padiktavo.

– Ar reikėjo keisti buto išplanavimą?

– Butas nėra didelis, šiek tiek daugiau nei 40 kv. m. Pradinis išplanavimas būdingas to laikmečio daugiabučiams pastatams: nedidelis vonios kambarys, koridorius, virtuvė, du kambariai, vienas iš jų pereinamas. Patalpų išdėstymą šiek tiek pakeitėme. Skaičiuojant išgriautų ir naujų pertvarų kiekį kvadratais neatrodo, kad invazija labai didelė, tačiau erdvė iš esmės pasikeitė, atsivėrė. Funkciškai zonos išliko tose pačiose vietose, tačiau dabar atrodo, kad butas daug didesnis, jame daugiau šviesos. Vonios kambaryje vietoje vonios įrengėme dušą, šiek tiek viską perdėliojus, 2,25 kv. m patalpoje tilpo dar ir skalbyklė bei stalviršis. Išgriovus kelias pertvaras, įėjimo zona ir virtuvė vizualiai susijungė su gyvenamąja erdve. Kad būtų patogiau judėti, pakeista durų į miegamąjį vieta.

Rūta Barisaitė/ Evaldo Šemioto nuotr.

– Kaip vyko kūrybos procesas?

– Su užsakove esame pažįstamos seniai, iš kito mano gyvenimo tarpsnio, kai dar nebuvau architektūros žmogus, tačiau intensyviai gilinausi į muzikos paslaptis. Ji mane mokė muzikos harmonijos. Visą laikotarpį, kai buvo kuriamas šis būstas, mes labai daug bendravome, tačiau pašnekesiai nebuvo vien architekto ir užsakovo susitikimai. Pokalbius apie interjerą keisdavo pokalbiai apie muziką, šiuos – apie kūrybą apskritai, Kauno istorijas – kompozitorių ir architektų istorijos ir t.t. Šis procesas ir man pačiai leido kartais iš šalies pasižiūrėti į savo kūrybą, supratau tai, ko niekada nebuvau įsivardijusi prieš tai, – kad kurdama erdvę naudoju muzikinės harmonijos kategorijas.

– Kokias medžiagas, spalvas naudojote?

– Šeimininkės noras padiktavo žalsvą koloritą visai buto dėžutei. Sienai, kuri jungia koridorių su svetaine, naudojome samaninį faktūrinį audinį atkartojantį tapetą. Kadangi butui taip pat norėjosi suteikti vientisos ir pilnos oro erdvės įspūdį, likusias sienas ir lubas dažėme pačiu šviesiausiu žaliai pilkos atspalviu. Tos žalios akis neskiria, ji lyg ir balta, tačiau būdami šioje aplinkoje jaučiame žalsvą šešėlį. Samaniniu tapetu išklijuota ir viena siena miegamajame. Interjere yra nemažai medžio. Medinė grindų plokštuma tęsia organiškos erdvės temą. Tokia yra dėžutė, kurioje žaidžiama medžio, organikos, šešėlių elementais.

– Kokius dekoro elementus rinkotės?

Dirbau ne baltame popieriaus lape, o erdvėje, kuri turi labai platų kontekstą, ne tik Kauno naujamiesčio.

– Laikausi nuostatos, kad kuriant interjerą svarbiausia yra pati erdvė. Architekto užduotis – sukurti ją ne statišką, o tokią, kad joje galėtų virti gyvenimas. Labai svarbi yra šviesa. Į ją nebūtinai nukrypsta dėmesys, bet apšvietimas yra vienas elementų, apibrėžiančių erdvę. Šiame bute ypač akcentuojama medžio, samaninės spalvos ir šešėlių dermė. Charakterį kuria ir specialiai šiems namams suprojektuota lentyna.

Tarsi ekskursija po namus

Vos įžengus į butą iškart patenkama į švarią erdvę, kurią samaninė siena jungia su gyvenamąja zona, o drabužių spinta paslėpta kitoje sienoje. Pagrindinė būsto erdvė susideda iš dviejų dalių – poilsio bei valgomojo zonų ir susijungia su virtuve. Šias zonas paryškina ir apšvietimas. Poilsiui skirtoje stovi patogi sofa ir specialiai šiam butui sukurta knygų lentyna. Valgomajame matome apskritą stalą su kėdėmis. Virtuvė kompaktiška ir patogi, o didelis stalviršis pratęstas, kad galėtų tarnauti ir kaip darbo vieta. Miegamasis dvelkia ramybe. Intymią nuotaiką kuria ant samaninės sienos kabantis vaikų pieštas portretas, senas krėslas.

Šį savaitgalį minimos Europos paveldo dienos – puiki proga pasidairyti, kaip keičiasi Senamiestis. Paveldosaugininkai sako, kad pasidžiaugti tikrai turime kuo, nors procesai ir ne tokie greiti, kaip norėtųsi.

Geri pavyzdžiai įkvepia

"Akivaizdu, kad gerų pokyčių tikrai yra", – sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio vadovas Svaigedas Stoškus. Anot jo, optimizmo įkvepia Centre bei Senamiestyje besitvarkantys verslininkai ir privatūs pastatų savininkai, paisantys jų nekilnojamąjį turtą supančios aplinkos įpareigojimų.

"Neįmanoma atskirti Senamiesčio ir Naujamiesčio – tarp jų nėra griežtai nubrėžtos ribos, jie susilieja, kaip ir Naujamiestis su Žaliakalniu, sudarydami vientisą erdvę, kuri yra saugoma", – atkreipė dėmesį S.Stoškus.

Paveldosaugos specialistas ima vardyti, jo manymu, dėmesio itin vertus jau baigtus, dar tebestatomus ar planuojamus tvarkyti objektus: tai naujai atgimęs pastatas Vilniaus g. 10, gebėjimo derinti senąją ir naująją architektūrą pavyzdys Pilies g., greta atgimsiantis buvusios žydų ligoninės pastatas A.Jakšto g., permainas žadančiu audeklu apgaubtas pastatas Šv.Gertrūdos ir Birštono g. sankryžoje. Su viltimi S.Stoškus žvelgia ir į buvusio "Lituanikos" fabriko teritoriją, apie kurios atsinaujinimą kalbama jau ne vienus metus.

"Manau, kad ir geri pavyzdžiai gali užkrėsti, o pasimokyti turime iš ko", – neabejoja KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas.
Kad visi taip tvarkytųsi

Kaip vieną geriausių rekonstrukcijos pavyzdžių, kai naujas statinys puikiai dera su šimtmečius jau stovinčiais pastatais, S.Stoškus įvardija rekonstruojamą namą Kauno pilies pašonėje, Pilies g.

"Duok Dieve, kad visi taip tvarkytųsi. Čia nebandoma imituoti senovės ir nenukrypstama į kičą, kai viduryje miesto išdygsta namas šiaudiniu stogu. Architektas tikrai turi gerą akį ir skonį", – gerų žodžių S.Stoškus pažėrė šiuo objektu besirūpinančiam architektui Ryčiui Vieštautui.

Anot S.Stoškaus, džiugina ir tai, kad statybose naudojamos naujos medžiagos, bet jos neiškrinta iš įnoringo Senamiesčio konteksto, o architektas ne savivaliauja, bet visada yra linkęs pasitarti su specialistais.

Svarbu laikytis taisyklių

"Aš dar jo nebaigiau. Neperšokęs griovio, nesakyk "op", – kukliai šyptelėjo architektas R.Vieštautas. Tačiau jis neslepia, kad ypatingo stebuklo čia nėra – tiesiog reikia žinoti ir laikytis tam tikrų taisyklių.

"Vienas pagrindinių dalykų ką nors projektuojant yra elgesio taisyklės Senamiestyje. Jeigu paisai šių taisyklių, vadinasi, elgiesi teisingai", – savo darbo principus atskleidė architektas.

R.Vieštautas atkreipė dėmesį, kad Senamiesčio erdvė pradėjo formuotis prieš dešimt amžių. "Vėliau buvo suformuotas reguliarus gatvių tinklas ir pagal tai suskirstyti žemės sklypai, kuriuose nustatytos tam tikros elgesio taisyklės. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus statosi namą iki kaimyno ribos, langų neįrengia tam, kad prie tos sienos galėtų glaustis kitas kaimynas. Jokio vandens nutekėjimo negalima rengti į kaimyno sklypą. Kitas svarbus principas - visi pastatai turi būti ant gatvės linijos", – svarbiausius akcentus formuojant senųjų miestų urbanistiką vardijo architektas.

Anot jo, vėliau keitėsi stiliai, pastatai nebuvo vienodi, bet ir praėjus keliems šimtams metų žmogus turi elgtis pagal tas pačias taisykles.

Itin jautrioje vietoje rekonstruojamą pastatą projektavęs R.Vieštautas sakė, kad labai svarbu ir statybų procese naudojamos medžiagos.

"Laikausi principo, kad Senamiestyje galima naudoti tas medžiagas, kokios būdavo naudojamos ir Senamiesčio formavimo laikotarpiu: medis, akmuo, plyta, tinkas. Galimas ir kontrasto principas naudojant visiškai šiuolaikiškas medžiagas: metalą, stiklą, termoplastiką. Vieni dalykai Senamiestyje dera kontrasto principu, kiti – kontekstualiai. Taip mes ir balansuojame", – pasakojo specialistas.

Apribojimai – tarsi garantas

Paklaustas, ar buvo sunku rasti sprendimą, kaip rekonstruoti pastatą Pilies g., architektas nesiskundė. "Tas darbas yra mielas širdžiai, o kas miela širdžiai – tas nesunku. Sunku viską suderinti su aplinkiniais, kaimynais, paveldosaugininkais. Kūrėjui čia nėra suteikta tiek laisvės, kiek jos turi paveikslą tapantis menininkas. Kita vertus, tai apsauga ir garantas, kad rezultatas bus geras", – svarstė R.Vieštautas.

Jo nuomone, jeigu Senamiestyje statomas naujas ir šiuolaikiškas pastatas, tai tik dėl to, kad yra toks laikotarpis. "O jeigu naujų namų kvartale statome pastatą šiaudiniu stogu, čia jau greičiausiai kičas", – pastebėjo architektas.

Paprašytas įvertinti Senamiestį, R.Vieštautas buvo lakoniškas: "Investicijos čia akivaizdžiai reikalingos. Kiekvienam kauniečiui ir miesto svečiui tai akis bado. Mes labai atsiliekame nuo kitų miestų šiuo klausimu."

Procesai užtrunka

KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas S.Stoškus mano, kad šių procesų rezultatai nėra taip greitai matomi, nes užtrunka derinimai su kaimynais ir įvairiomis institucijomis. Specialistas juokais palygino, kad tai ne tas pats, kaip pavasarį pasodinti bulves ir rudenį jas nukasti.

"Džiaugiamės, kad pastatas Vilniaus g. 10 ne tik išoriškai perdažytas, bet atgaivintas kompleksiškai: sutvarkytas visas pastatas, jame veikia restoranai, renkasi žmonės, sukurtos darbo vietos, mokami mokesčiai, kurių dalis tenka ir Kauno miesto biudžetui", – visokeriopą naudą įžvelgė S.Stoškus. Jis negailėjo pagyrų šio objektui savininkui, dabar jau pasišovusiam pasirūpinti ir ilgai akis badžiusiu statiniu Šv.Gertrūdos ir Birštono g. sankryžoje šalia Istorinės prezidentūros.

Anot S.Stoškaus geras permainas žada ką tik pastatą apgaubęs dekoratyvinis audeklas. Jo nuomone, šis gestas rodo, kad savininkas elgiasi socialiai atsakingai. "Tokių pavyzdžių daugėja, todėl ir mes, paveldosaugininkai, stengiamės lanksčiau žiūrėti į tokias iniciatyvas, ieškome kompromisų, darome nuolaidų. Kito kelio nėra", – įsitikinęs KPD Kauno teritorinio padalinio vadovas.

Kokios tos nuolaidos? Anot specialisto, ne paslaptis, kad verslininkai tikisi pridėtinės vertės iš objektų, kuriuos imasi tvarkyti savo lėšomis, tad ir ieškoma kompromiso, kaip tai padaryti: leidžiama įrengti pastato palėpę ar kaip kitaip praplėsti pastato erdvę, nedarkant vientisos Senamiesčio dvasios.

"Neprieštaravome, kad buvusio žydų ligoninės pastato savininkai pagilintų jo rūsį. Buvo atlikti archeologiniai tyrimai, rasta Kaunui įdomių dalykų, kartu pastato savininkams buvo suteikta galimybė praplėsti pastato erdvę, nes jiems to reikėjo", – aiškino S.Stoškus.

Pastatas Pilies gatvėje

Architekto R.Vieštauto rekonstruojamas namas Pilies g. 12 seniau buvo vadinamas vila. Joje gyveno dailininkas tapytojas-akvarelininkas Jonas Mackevičius (1872–1954), kurio paveikslai puošia Įgulos karininkų ramovės Vytauto Didžiojo seklyčią, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Vytauto Didžiojo) bažnyčią, Vytauto Didžiojo karo muziejų.

J.Mackevičius 1894 m. baigė Maskvos dailei skatinti mokyklą, 1896 m. – kunigaikštytės Taniševos dailės studiją, mokėsi I.Repino privačioje dailės studijoje, 1901 m. baigė Peterburgo dailės akademiją. Žinias gilino keliose Europos dailės mokyklose, daug keliavo. Gyvendamas Peterburge priklausė dailininkų realistų grupei "Peredvižniki".

Artėjant Romanovų dinastijos trijų šimtų metų jubiliejui, 1912 m. nutapė caro Nikolajaus II portretą, kuris paties caro buvo pripažintas geriausiu, leista jį spausdinti jubiliejiniuose leidiniuose. Šis konkursas išgarsino dailininką.

Vila Pilies g. statyta 1933 m. Jos langai žvelgia tiesiai į Kauno pilį. Vilos sumanytojas – M.Songaila, o ją projektavo ir statė J.Dubauskas.