KEDROSTUBURAS

NUX LUX

Self-released

Net ir keliais žodžiais sunku nusakyti, kas skamba ketverto „Kedrostuburas“ naujajame albume „Nux Lux“. Manau, kad tai sektųsi lygiai taip pat, kaip sėkmingai bandyti paaiškinti, ką reiškia grupės pavadinimas, tačiau net ir šis konfūzas gali būti jums įveikiamas, jei nesitikėsite nieko. Arba visko. Kaip jums patogiau, nes „Kedrostuburo“ dainos susipina begaliniame artroko, repo, džiazo, postpanko ir fanko sukūryje, kuriame juos sugauti gali nebent I.V.T.K.Y.G.Y.G. ar koks Frankas Zappa. O tas sūkurys yra tikrai nemažas: grupė ne tik nusprendžia nemadingai pasiūlyti klausytojams visą valandą savosios muzikos, bet ir pristatyti ją lyg nenuspėjamą atrakcioną, kuriame, rodos, ne viskas turi prasmę, logiką ar paklūsta fizikos dėsniams. „Nux Lux“ klausytojų ausys 100 proc. turi būti atviros – tempo, akordų, minčių, tekstų šuoliams ar šuoliams, kai bandysite koncerto metu pataikyti į taktą. Bėda ta, kad kartais viso šio balagano būna šiek tiek per daug, jau norisi vietoj kvapą gniaužiančių amerikietiškų kalnelių pasirinkti saugius pasiplaukiojimus valtele ar tiesiog pasakyti: „Stop, chebra, trumpam pakvėpuojame, nusiraminame, nes dėdę ištiks infarktas.“ O jei rimtai, entuziazmo kupinas stilių mišinys rodo, kad „Kedrostuburas“ turi savyje daug kūrybinės energijos, kuri, kai paklus aiškesnei struktūrai, duos sultingesnių vaisių. Tačiau net ir dabar šis tarp kvailiojimo ir profesionalumo strikinėjantis skambesys gali suteikti malonumo. Gal iki super duper liuks šiek tiek pritrūko, bet tikrai gerai.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Youtube“, „Pakartot“)

TEATRE

PRIEŠISTORĖ

Self-released

Jau antras šiais metais pasirodęs atlikėjo Teatre įrašas parodo, kad į šį jaunuolį verta atkreipti dėmesį, kad jis turi galimybių žengti toliau nei daugeliu atvejų mūsų darže liekantys elektronikos kūrėjai ir kad šiaip... teatre visai smagu. Visgi „Priešistorė“ daugeliu elementų ryškiai skiriasi nuo metų pradžioje išleisto EP „Vociferate“, ir kaip jau išsyk sufleruoja ilgagrojo pavadinimas. Šis LP – tai priešistorė, sujungianti gausybę Viktoro Urbaičio įtakų, įkvėpimų, muzikinių šuolių ir persivertimų. Todėl nenuostabu, kad, be griežtos industrinės technomuzikos, čia nuskamba ir IDM, ir synthwave, ir net muzika, kuri puikiai tiktų tame pačiame teatre kaip garso takelis spektakliui. Spektras nemažas, kaip ir albumo svoris, todėl „Priešistorė“ skamba labiau kaip bestų rinkinys ar unreleased trackų popuri, skirta ne patraukti koncepcija ar emocija, o labiau atspindėti, kas buvo įdomu, traukė, tačiau dabar gal net prarado savo aktualumą ir turi daugiau nostalgišką vertę. Smagu, kad kūrėjas taip atsiskaito ir su savimi, ir su mumis, tačiau kyla klausimas, ar tam reikia skirti tiek dėmesio. Aš manau, kad taip, nes net ir šiokioje tokioje netvarkoje galima rasti įdomių sprendimų ir žavinčių elementų; Teatre yra pakankamai talentingas, kad galėtų išplėsti savo kūrybos spektrą ir pabandyti tai viena, tai kita. Ir nors albumas labiau skamba kaip dovana sau, žmogui, besidominčiam Viktoro kūryba ir keliu, kaip jis tapo toks, koks yra, „Priešistorė“ dar labiau pagilins susidomėjimą šiuo muzikantu. Kartais tokie atsiskaitymai labai padeda, nuo jų galima lengviau atsispirti ir pradėti naują nuotaikingą kelionę.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

AKLI

REFLEKSIJA

Half-Delay

Vos prieš metus savo debiutinį albumą išleidę „Akli“ sukėlė nemažą furorą tarp žmonių, kurie domisi muzika, ir tapo naujo, šviežio vėjo pūtikais šiek tiek savyje užsimėgavusioje lietuviškai miesčioniškos muzikos scenoje. Metai prabėgo – ir, štai, naujas albumas. Klausyti baisu? Baisu, antro albumo prakeiksmas lyg Damoklo kardas švytuoja visos perklausos metu, tačiau džiugu, kad visgi nenusileidžia ir ausų nenukerta. Ir nors „Refleksijos“ efektas ne toks aštrus kaip „Taikos“, reikia turėti omeny, kokį bagažą „Refleksija“ tempia. Pirmiausia, reikia pasakyti, kad „Akli“ tolsta nuo postpanko ir vis labiau atranda save industriniame bei alternatyviajame roke. Apskritai, 10-ojo dešimtmečio agresijos aidų girdėti nemažai ir nors atrodo, kad bumbsinti bosą grupė galėjo dar ilgai, smagu, kad ieško, kad randa, kad nestovi vietoje. Šie pokyčiai ir vis labiau dominuojantis whatever-core‘inis vokalas sukuria dar sunkesnę, dar depresyvesnę, dar purvinesnę atmosferą, kuri nors kartais šiek tiek per daug dominuoja, visgi išlaiko vientisą veidą. Vientisą tamsų veidą. Niekada negalvojau, kad tai pasakysiu, bet norisi šiek tiek pozityvumo. Jei ne pozityvumo, tai įvairumo, spalvingumo. Dabar spalviniame spektre dominuoja juoda, pilka ir balta, ir 50 šio trejeto atspalvių, o taip norėtųsi kokios... raudonos. O jei rimtai, „Akli“ per šiuos metus nestovėjo apakę nuo sėkmės ir nebandė aklai pakartoti debiuto pasisekimo. Atradę kelią jie juo intensyviai nuskubėjo, kaupdami ir transliuodami visus negatyvius dalykus, kurių nepagailėjo pandemija. Visgi ne viskas šiame pasaulyje yra juoda ir balta, todėl linkiu atrasti dar daugiau spalvų. Kad ir... raudoną.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

EGOMAŠINA

ATAKA (Self-released)

Dar viena gitarų grupė, lygiai prieš metus išleidusi sėkmingą albumą ir nusprendusi nieko nelaukti, o kalti geležį, kol karšta. Juk jeigu jau radai sėkmės receptą, kodėl gi jos neišnaudojus 100 proc. Taip „Egomašina“ ir padarė. Pasunkinusi ir pagreitinusi savo skambesį ji pasileido šuoliais per dainas ir surengė tokią ataką, kad naujojo albumo pavadinimas vargu ar galėjo būti tikslesnis. Gitaros aštrios, vokalai tylūs, energija taškos, ir gyvai tikriausiai nieko geriau klausyti ir neįmanoma. Visgi įraše nuolatinis atakavimas atbukina, atšipina ir atkala, todėl nori nenori, tiksliau, labai nori sulaukti kokios nors pauzės, kokio nors perekūro ar ko nors kito tave pastabdančio, kol galiausiai netapai abejinga daržove. Nors albumo energingumas, tempas ir intensyvumas kabina, bijau, kad dėl to buvo prarastos subtilios detalės ir melodinės struktūros. Dabar žadamas nesustabdomas vakarėlis, tačiau net jo metu būna pakilimų ir nusileidimų, galų gale – tualeto pertraukėlių. Iš kitos pusės, akivaizdu, kad „Egomašina“ nori išbombarduoti viską, ištransliuoti susikaupusią energiją, išsisunkti patys kaip citrinos, nes pandeminis ramybės laikotarpis užkniso juodai. Jei energijos perteklius vargina ir jus, tuomet „Ataka“ tiks ir patiks, tačiau man šis darbas labiau skamba lyg antroji „Spąstų“ dalis, pasakojanti, kas nutinka išsilaisvinus iš spąstų ir truputį pametus nuo tos laisvės galvą. Todėl ir kūriniai iš dalies vienodėja, susijungia į vientisą... ataką, kuri kartais neša, o kartais ir vargina. Dabar gal reikėtų šiek tiek stabdžių, apsidairymo ir pamąstymo, ką toliau daryti.

76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Soundcloud“)

ANAPILIN

DEZINTEGRACIJA

Kauniečių black metal kolektyvo pilnametražis albumas yra puikus debiuto pavyzdys, kai į darbą norima sudėti daug daug ir nors, rodos, procesą pavyksta suvaldyti, beklausant susidaro įspūdis, kad į nugarą grėsmingai kvėpuoja pavadinime įvardyta dezintegracija. Ko ko iš šito albumo neatimsi, tai didelio noro ir entuziazmo, su kuriuo „anapiliečiai“ groja savo juodmetalį; akivaizdu, kad šiame žanre jie gyvena, juo mėgaujasi ir jį myli, jei tikslu taip įvardyti. Tą pačią akimirką smagu, kad jie juo neapsiriboja, nes, be tradicinio skambesio, staiga išgirsti groove metal, folk metal, noise ir t.t. detalių. Problema tik ta, kad per visas šias įtakas, visus šiuos bandymus, visą šį entuziazmą sunkoka darosi perskaityti, ką gi iš esmės nori „Anapilin“ pasakyti, lyg žinotų, kaip, bet iki galo nežinotų, ką, lyg mes taip ir neišvystame grupės tikrojo veido, neišgirstame jos tikrinio skambesio. O jo nesant, albumas virsta garsiniu kortų nameliu, kuriam kyla pavojus nuo vėjo papūtimo ar grojimo klaidos sugriūti. Be to, koją kiša ir vientisumo nebuvimas, kuris yra nulemtas jau minėtos – iki galo nesuformuluotos koncepcijos – problemos. Tačiau iš esmės „Dezintegracijos“ klausyti malonu: pirmiausia, tai yra šiuolaikiškas albumas, kurį būtų galima kaltinti madų sekimu, tačiau jau geriau taip, negu džyrinti gitaras, remiantis surūdijusiais trafaretais, kuriuos kažkas vadina true metalu. Deja, taip nėra ir visi tikrojo skambesio gerbėjai galiausiai nuplinka, užsiaugina pilvus ir virsta dėdžiais. Progresas visada duoda naudos, ją jis atneš ir Anapilin. Žingsnis po žingsnio iš dezintegracijos bus pereita į puikų konstruktyvizmą.

74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

Lietuviškos alternatyvos gerbėjams gerai pažįstami muzikantai "Po kilimu" žada suskambėti kitaip nei įprasta, o belaukiant koncertų su Žilvinu Jagėla (Ž.J.) iš "Arklio galios" ir Giedriumi Paliliūnu (G.P.) iš "Kedrostubùro" kalbamės apie jų kūrybą, įsimintiniausius pasirodymus ir tai, ką žiūrovai išgirs tarp senamiesčio sienų.

– "Po kilimu" koncertų formatas yra kiek kitoks nei daugelio kitų jūsų pasirodymų. Įdomu, ar šiems koncertams specialiai ruošiate kažką naujo ir neįprasto, ko jūsų klausytojai turėtų nepraleisti?

Ž.J.: Tai – labai reta proga išgirsti mus akustiškai, tokiu "MTV Unplugged" stiliumi. Manau, kad bus tyliau, ramiau, gražiau. Mes labai ruošiamės šiam koncertui, grosime kitais instrumentais nei įprastai, tad labai daug apie tai galvojame ir stengiamės. Žinoma, yra kai kurių dalykų, kurių iš žmogaus neatimsi – bus triukšmo, pykčio ir viso kito, kaip visuomet, tik gal kiek kitomis proporcijomis.

G.P.: Kiekvienas mūsų pasirodymas būna vis kitoks, tačiau šis bus vienas iš paskutinių albumo pristatymo koncertų – paskui lįsime į studiją kurti kažko naujo. Manau, tai vienas iš tų koncertų, kurių nereikėtų praleisti, nes po jo kažkurį laiką pasislėpę kursime savo urvuose.

– Ar labiau mėgstate jaukesnę, kamerinę erdvę, kur galite turėti tiesioginį ryšį su klausytojais, ar visgi smagiau groti didžiulei miniai, pavyzdžiui, festivaliuose, kur publika šėlsta ir eina iš proto? Kam skiriate pirmenybę rinkdamiesi, kur groti?

G.P.: Mano galva, mūsų grupei jaukesnė aplinka yra prioritetas. Visada smagu groti, kai žmonės šėlsta, kai yra didelė scena, ant kurios gali daryti bet ką, bet mes teikiame pirmenybę nuoširdumui ir jaukumui. Idealus koncertas, manau, yra gamtoje, medžių prieglobstyje arba štai tokioje kamerinėje erdvėje.

Ž.J.: Mums bent kelis kartus per metus nusišypso laimė kamerinėje, itin mažoje ir jaukioje erdvelėje padaryti labai laukinį, karštą, prakaituotą koncertą su krūva žmonių, kur visi grūdasi ir negali nei įeiti, nei išeiti. Kai pasakai "kamerinė erdvė", aš pirmiausia pagalvoju apie mūsų prieš Naujuosius metus vykusį koncertą bare "Vėjai". Prieš porą metų turėjome koncertą "Šnekučio" bare Užupyje, kur susirinko gal šimtas žmonių ir net akvariumas buvo aprasojęs. Tačiau nemanau, kad vieta įpareigoja – net jei ji labai maža, neturi būtinai groti taip, lyg žmonės būtų atėję pas tave į svečius. Mažoje vietoje taip pat galima triukšmauti.

– Jeigu galėtumėte sugroti bet kokioje pasaulyje egzistuojančioje ar neegzistuojančioje vietoje, kokią pasirinktumėte savo svajonių koncertui?

G.P.: Aš įsivaizduoju koncertą viduryje jūros arba ant jūros kranto, nes mūsų kūryba labai asocijuojasi su gamta, vandeniu ir panašiais dalykais. Tai neturėtų būti uždaras renginys ar festivalis su bilietais, o tiesiog jaukus pasibuvimas su klausytojais.

Ž.J.: Kažkada paauglystėje pamačiau "Pink Floyd" filmą, kuriame jie tuščiame amfiteatre groja visam pasauliui. Būtų visai įdomu pagroti tiesiog niekam, kažkur ramiai atsistojus.

– "Arklio galią" galima drąsiai vadinti scenos senbuviais – drauge grojate keliolika metų, o  "Kedrostubùras" susikūrė 2017-aisiais. Papasakokite, kaip susibūrėte, ir, kaip manote, kodėl vis dar grojate kartu?

Ž.J.: Galbūt mums tiesiog neatsibodo pati idėja. Per visą gyvavimo laiką išliko abstrakčios mintys, ant kurių viskas pastatyta: kad reikia kvailioti, kartais būti bjauriems, o kartais – perdėm nostalgiškiems. Muzika keičiasi, bet yra tam tikrų dalykų, kurių neįmanoma atklijuoti ir turbūt net norėdami mes taip lengvai neužbaigtume grupės. Tai – kaip nepagydoma liga.

G.P.: Na, nors ir nesame senbuviai, man atrodo, kad jei kartą įklimpsti į muziką, labai sunku iš jos išlipti – tai yra savotiškas narkotikas. Muzika ir jos stilius keičiasi, nuolat eksperimentuoji ir randi kažką naujo, o klausytojų ratas keičiasi kartu. Muzika tiesiog lydi tave kasdien ir padeda išlikti tuo, kas esi, kiekvieną dieną sprendžiant gyvenimo klausimus.

– Pasidalykite, kas daro didžiausią įtaką jūsų muzikiniam keliui, kokios grupės, atlikėjai ar reiškiniai suteikia daugiausia įkvėpimo kūrybai?

Ž.J.: Neseniai grojome Latvijoje ir ten pagrojęs supratau, kad tai yra šalis, kurioje praktiškai neegzistuoja free jazz'as. Lietuvoje tarsi natūraliai visi žino, kas tai yra, o nuvažiavus į užsienį bene pirmas pastebėjimas buvo, kad mes tokie laisvi, galime triukšmauti, mums tai atrodo meniška – jiems tai atrodo keista, tarsi svetimkūnis. Tada supratau, kad labai svarbus dalykas yra tai, jog Lietuvoje turime daug drug free jazz’o, labai jį vertiname jau keliasdešimt metų ir visi iki šiol yra dėl jo pamišę. Tai – įtaka, kuria tikrai didžiuojamės. Kuo toliau, tuo daugiau klausausi įvairios lietuviškos muzikos – gal dėl to, kad neturiu "Spotify" ir naudojuosi pakartot.lt. Vis randu kažką naujo – lietuviška muzika yra neišsemiama. O šiaip jau visi grupės nariai esame nuo vaikystės panirę į muzikos ieškojimus.

G.P.: "Kedrostubùro" nariai turi daug skirtingų įtakų – pavyzdžiui, mūsų saksofonistas Maksas vaikystėje šoko breiką, tad jam muzika prasidėjo nuo repo ir hiphopo; Pijus labai palinkęs į džiazą. Mes patys kaip grupė iškilome per konkursą "Garažas", ir tiek prieš dalyvaujant jame, tiek vėliau sekėme lietuvišką sceną, dažnai einame į konkursus pasižiūrėti, kas naujo atsirado muzikos rinkoje. Inspiracijų galima surasti kiekviename koncerte ar net einant gatve – išgirdus ypatingą garsą visų garsų fone iš jo gali kilti kažkas, kas padarys įtakos tavo kūrybai.

– "Arklio galios" dainų tekstai yra išimtinai lietuviški, "Kedrostubùro" naujajame albume beveik visos dainos irgi skamba lietuvių kalba. Ar dainavimas gimtąja kalba – netyčia susiklosčiusi situacija, ar tam tikra pozicija?

Ž.J.: Dainuodami lietuviškai mes tiesiog bandome savyje surasti nuoširdumą. Jei dainuotume angliškai, manau, kad tam tikri dalykai užsimaskuotų, būtume truputį saugesni. Mūsų draugų grupė "Garbanotas", kuriems užeina padainuoti tai angliškai, tai lietuviškai, yra sakę, kad kai dainuoji lietuvių kalba, jautiesi nuogas ir tarsi permatomas, nes visi supranta, apie ką dainuoji. Tada iš dalies būna nejauku, nedrąsu. Mums patinka, kai taip būna, dėl to visą laiką taip ir dainuojame. O angliškai kalbėti tikrai mokame, bet tai dar nereiškia, kad reikia ir rašyti dainas.

G.P.: Naujame albume turime vien lietuviškas dainas ir vieną kūrinį išgalvota kalba – dauguma mano, kad tekstas parašytas ispaniškai ar portugališkai, bet ta kalba realiai neegzistuoja. Įdomu, kai nejaučiamos teksto ribos, o mintį gali perteikti neturėdamas jokių apčiuopiamų kalbos sistemų. Nors negaliu atsakyti už Matą, kuris pas mus vienintelis kuria tekstus, bet man atrodo, kad angliškai sukurti tekstą gali būti daug paprasčiau negu lietuviškai. Sukurti lietuvišką tekstą – savotiškas iššūkis, nes, kaip sakė Žilvinas, dainuodamas gimtąja kalba jautiesi savotiškai nuogas. Mes mėgstame priimti tą iššūkį ir stengiamės jį įveikti kuo geriau.

– Pakalbėkime apie jūsų dainų turinį. "Arklio galios" tekstuose nemažai buitinės psichodelikos – nuo ligoniais kvepiančio Antakalnio iki taromato aromato.O "Kedrostubùras" neria į kiek abstraktesnes, jausmingesnes temas. Kaip ir kodėl gimsta jūsų tekstai? Jei "Kedrostubùro" atveju tai – vieno žmogaus kūryba, ar "Arklio galioje" visi kolektyviai galvojate, apie ką dainuoti?

Ž.J.: Pas mus taip pat yra vieno žmogaus kūryba, kurią kartais ta pačia tematika papildo kiti žmonės. Yra keletas ne mano rašytų tekstų, tačiau jie neiškrenta iš konteksto ir nežinančiam žmogui turbūt būtų sunku juos atskirti. Ta buitis ir mūsų taip mėgstamas purvas paprasčiausiai yra tai, kas man įdomu. Tam tikra prasme tai yra ir dalykai, apie kuriuos neišgirsi dainuojant kiekvieną dieną įsijungęs "LRT Opus" radiją. Be to, pastebiu, kad pradėjus naują dainą joje kažkas kartojasi iš prieš tai buvusių. Kartą net dariau analizę ir ieškojau vienodų žodžių skirtingose dainose – tada suradau daug tokių pačių žodžių. Taip jau išeina, kai bandai viską imti iš galvoje esančio sąmonės srauto. O labiausiai nemėgstame dainų apie saulę, akis ir meilę. Manau, kad labai daug žmonių to irgi nemėgsta, bet vis tiek klauso.

G.P.: Kartais ir mūsų kūryboje galima rasti tą saulę, meilę ir akis. Kiekvienam skirtingai – vieni mėgaujasi purvu, kiti – šviesesniais dalykais. Mes į savo kūrybą sudedame viską, ką matome ir jaučiame aplinkui. Tiesiog norime būti nuoširdūs patys sau – jei nejauti to, ką dainuoji, nėra prasmės išvis tai daryti.

Ž.J.: Pas mus dviejose dainose irgi paminėtos akys! Bet vienoje – traiškanotos, o kitoje – išgraužtos šampūno.

– "Arklio galios" sudėtis keitėsi keliolika kartų, iš originaliųjų narių esate likę tik dviese. Ar "Kedrostubùro" sudėtis nesikeitė per jūsų gyvavimo metus nuo 2017-ųjų?

G.P.: Ne visai. Pati grupės pradžia buvo su kitu bosistu, mūsų geru draugu. Tada grupė dar vadinosi "Caw Del". Ši grupė prasidėjo 2015-aisiais – tuomet gimė pirmosios mintys dalyvauti "Garaže". Tada grojome visai kitokiu stiliumi, bet dainos, kurios dabar sudėtos į mūsų albumą, lydi dar nuo to laiko. O kaip "Kedrostubùras" mes išlikome tos pačios sudėties, bet kaskart į gyvus pasirodymus pasikviečiame vis naujus muzikantus. Kai grojome festivalyje "Granatos", prie mūsų prisijungė bandža ir fleita. Kiekvienas koncertas dėl to pavyksta skirtingas.

– Žilvinai, kaip grupės sudėties pokyčiai atsispindėjo kūryboje? Ar jūsų grupėje yra vienas dominuojantis branduolys, nustatantis muzikinę kryptį, ar visgi didžiausią įtaką skambesiui turi kiekvieno individualus indėlis?

Ž.J.: Nauji nariai labai daug visko įneša – jei ateina penktas žmogus, jis ir atsineša penktadalį indėlio tiek naujai kūrybai, tiek senai kūrybai pergroti. Branduolys pas mus yra labiau teorinis – aš esu atsakingas už literatūrinę ir vizualinę dalį, bet muzikine prasme kiekvienas narys groja savaip. Turėjome labai daug pasikeitimų, buvo net žmonių, du kartus išėjusių iš grupės ir po to vėl sugrįžusių. Vyksta nuolatinis veiksmas, viskas rutuliojasi – susipykstame, susitaikome, pasikviečiame nepažįstamą žmogų ir susidraugaujame.

– Giedriau, minėjai, kad po šio koncerto užsidarysite ir kursite. Įdomu, kaip jūsų grupėse atrodo kūrybinis procesas, ar turite jo struktūrą? Galbūt susirenkate studijoje ir grojate, kol gimsta kažkas apčiuopiamo, o gal kūriniai gimsta ekspromtu, pavyzdžiui, drauge nuėjus į barą?

Ž.J.: Yra didelė krūva įvairių iš seniau užsilikusių ar pasimetusių idėjų. Naujos dainos dažniausiai atsiranda iš to, ką mes kažkada netyčia pagrojome. Turiu daugybę tekstų į priekį, nuolat juos pildau, ir vis pavyksta ką nors iš jų aranžuoti. Viskas dažniausiai gimsta iš atsitiktinumo, kaip ir didžioji dalis meno šiame pasaulyje. Pavyzdžiui, viena iš "Arklio galios" dainų buvo sugalvota prieš metus mums tiesiog sėdint prie jūros. Linksminomės, juokavome, Vidmantas kažką pasakė, aš tai užsirašiau į telefoną, o ryte atsikėlę niekaip neprisiminėme nei juoko konteksto, nei prasmės. Bet tada tiesiog padarėme dainą iš keturių žodžių, kurie buvo pasakyti tą girtoką naktį prie jūros.

G.P.: Aš labai nemėgstu forsuoti kūrybos, nes iš to atsiranda nenuoširdumas. Dažniausiai susirenkame studijoje, tiesiog grojame ir taip kažkas gimsta. Kiekvienas atsineša savo idėjų, ritmų, tonacijų – juk esame keturios visiškai skirtingos asmenybės. Bandome visa tai sulipdyti į viena. Vėliau procesui įsibėgėjus Matas atranda tam tikrą tekstą, kuris tiktų tam kūriniui, ir taip pavyksta tai, ką turime sukūrę.

– Koks jūsų sugrotas koncertas buvo geriausias ar blogiausias, įdomiausias, įsimintiniausias – toks, kuris pirmas ateina į galvą?

Ž.J.: Kontroversiškiausias mūsų koncertas mano atmintyje yra toks: kartą sugalvojome, kad būtų labai juokinga sugroti koncertą įlindus į miegmaišius. Buvo be galo nepatogu, nuo pirmos dainos supratome, kokia tai bloga mintis – griuvinėjome, kritinėjome, nepavyko spaudyti pedalų. Paskui koncertas tapo visišku fiasko – tiesiog nešiojome instrumentus po visą patalpą, jais grojome, daužėme, kvietėmės žmones ant scenos, viskas peraugo į didelį farsą.

G.P.: Mes esame groję vaikų ateitininkų vasaros stovykloje. Tąsyk grojome tik trise, ne visa sudėtimi. Neturėjome net visos įrangos – tik vieną instrumentinę kolonėlę, bosinį kubą ir kahoną. Viskas vyko prie jūros ir buvo labai keista, kad su tiek nedaug įrangos ir ne visos sudėties grupe užkūrėme tokią pirtį. Po koncerto visi buvome šlapi, vaikai šokinėjo – visiškai neįtikėtina emocija! Labai keista, kaip gali  mažiausiomis sąnaudomis sukurti labai gerą rezultatą.

Kas: Koncertų ciklas "Po kilimu".

Kur: Teatro "Atviras ratas" studijoje (Ašmenos g. 8).

Kada: "Arklio galia" – rugpjūčio 25 d. 20 val., "Kedrostubùras" – rugsėjo 13 d. 20 val.