– Atliktas tyrimas. Tiesą pasakius, manęs tai nenustebino. Ką šis tyrimas atskleidė?

I. Z.: Na, mes klausėme gyventojų apie nacionalinius patiekalus. Tai pirmas klausimas buvo, koks yra Lietuvoje, jų nuomone, nacionalinis patiekalas ir daugiau nei pusė atsakė, kad tai būtų cepelinai. 25 proc. įvardijo šaltibarščius ir kiti įvardijo vėdarus, kugelį.

– Bet, vėlgi, klausimas buvo, kam skirtų to nacionalinio patiekalo pavadinimą. O gal skirtųsi nuomonės, jei klaustumėt, ką mėgsta?

I. Z.: Taip, dėl pomėgių nuomonės išsiskiria. Jeigu cepelinus kaip nacionalinį patiekalą įvardija 50 proc. gyventojų, tai kaip mėgstamiausią patiekalą įvardija apie 40 proc. Su šaltibarščiais šiek tiek kitaip. Maždaug tiek pat – 25 proc. – įvardija ir kaip nacionalinį patiekalą, ir kaip jų mėgstamiausią. Na, ir čia galbūt iškyla kugelis. Jį kaip nacionalinį patiekalą įvardija gerokai mažiau, tačiau kaip savo mėgstamiausią daug didesnis procentas. Bet mes turim tam tikrus skirtumus ir pagal amžių, ir pagal regioną. Ir reikėtų pastebėti, kad skiriasi ypač pagal amžių. Nes vyresni gyventojai įvardija daugiau tų patiekalų – bulvinius vėdarus, kraujinius vėdarus, kugelį dažniau įvardija. Tuo tarpu jaunesnių gyventojų pasirinkimas dažniausiai apsiriboja tarp cepelinų ir šaltibarščių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai koks yra skirtumas tarp cepelinų ir didžkukulių? Ar tai tas pats ar skirtingi patiekalai?

K. M.: Aš tuoj pat prieisiu prie atsakymo, bet prieš tai noriu apibendrinti ir pasakyti, kad mūsų visuomenė vis daugiau ir įvairesnių patiekalų valgo. Ateina tendencijos iš užsienio ir mes ragaujame daug daugiau, tuo pačiu šiek tiek primiršdami savo. Tačiau primiršdami savo patiekalus, mes vis tiek išskiriame pačius svarbiausius, kuriuos asocijuojame su lietuviška virtuve. Tai yra didžkukuliai arba cepelinai ir mūsų taip pamėgti šaltibarščiai. Dabar kalbant apie didžkukulius ir cepelinus, tai dar prieš penkerius metus būdavo labai didelis ginčas tarp istorikų, etnologų, kaip čia juos teisingai vadinti. Šiuo metu beveik visi sutaria, kad skirtumo pavadinime nėra, galima vadinti ir taip, ir taip. Tiesiog vienuose regionuose labiau vadina didžkukuliais, kitur cepelinais. Na, čia tarpukario mada, kai grafas Cepelinas išleido cepelinus ir jie bandė kiti į orą, tai jie taip išpopuliarėjo pagal formą, kad dabar tampa norma.

– Ar skaičiavote, kiek pas jus per metus suvalgoma cepelinų?

K. M.: Taip. 20-mečio proga, kadangi mes turim šventę, perskaičiavau visus buvusius, uždarytus restoranus, kiek mes tų cepelinų iš viso pardavėme ir suskaičiavau, kad 9,3 mln. didžkukulių esame pagaminę ir išleidę į rinką. Tai paskaičiavus gaunasi daugiau negu po tris cepelinus kiekvienam mūsų gyventojui, įskaitant ten visus mažylius ir senelius.

I. Z.: Taip pat turėjome klausimą, ar didžkukuliai ir cepelinai yra tas pats patiekalas ar skirtingas. Ir čia daugiau nei pusė gyventojų – apie 60 proc. – mano, kad tai visgi yra tas pats patiekalas, tik jį galima vienaip ar kitaip vadinti. Tačiau yra nemaža dalis, kurie sako, kad tai yra skirtingi patiekalai ir sako, kad jie priklauso nuo regiono. Nes matome, kad šiaurės regione, Šiauliuose, Panevėžyje žmonės dažniau sako, kad tai skirtingi patiekalai ir kad cepelinai yra tarkuotų bulvių, o didžkukuliai tai jau visa kita.

– Tai kaip suprantu, jums patinka skirtingi patiekalai? Jums, Ignai, cepelinai, jums, Kęstuti, didžkukuliai.

K. M.: Taip. Mes išsiaiškinom, kad tai yra tas pats patiekalas, bet tai tas patiekalas, kuris bene ryškiausiai dabar karaliauja ir yra vertas tos karūnos.

Eglių pjovimas – vienintelis būdas išsaugoti miškus. Nuo 2021 m. šių kenkėjų populiacija išaugo trigubai.

„Kai žmonės sako, kad miškininkai naikina miškus, – mums tai didžiausias įžeidimas. Miškininkai suinteresuoti, kad miškas būtų ir būtų sveikas“, – pasakojo Padauguvos girininkijos girininkas Kęstutis Markevičius, važiuodamas į, pasak jo, gražiausią šioje teritorijoje esantį Pakarklės mišką.

Stabtelime įspūdingo grožio sename miške. Po naktinio rudens lietaus čia ypač kvepia, samanomis apaugę medžių ir krituolių kamienai, genys barasi dėl mūsų triukšmingo įsiveržimo. K. Markevičius atidžiai apžiūri seną žaliuojančią eglę: „Štai šitos skylutės rodo, kad žievėgraužiai tipografai – jau po žieve. Dėl lietaus nematyti smulkių jo išmetamų pjuvenėlių, bet tuoj pradės byrėti žali spygliai ir po kokių trijų savaičių liks tik sausuolis. Jos nebeįmanoma išgelbėti.“

Pastangos: anot K. Markevičiaus, gaudyklės padeda stebėti žievėgraužių tipografų gausą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pavažiavus šiek tiek toliau atsiveria iškirstų eglynų plotai. Skaudus vaizdas. Pasak girininko, miške pastebėjus žievėgraužių tipografų pažeistas egles, tenka skubiai pjauti medžius ir medieną išvežti arba ją apipurkšti. Tokia skaudi, bet vienintelė kova su eglių žudikais.

„Žmonėms sunku suprasti, kai pjauname dar žaliuojančius medžius. Tačiau būtent tokius ir reikia skubiai pjauti, kol vabalai, naikinantys egles, nepersikėlė į sveikus medžius. Jei eglę pašalinti delsiama, medis stovi be spyglių, o vabalai jau doroja šalia žaliuojančią“, – girininkas paragino pažvelgti į miško tankmę už kirtimo – geltonuojančių lapuočių, dar žaliuojančių eglių ir pušų kompanijoje išsiskyrė kelios sausos nupilkėjusios eglės – akivaizdus greitos medžių mirties įrodymas.

K. Markevičius pabrėžė, kad vienintelis efektyvus kovos su šiais kenkėjais būdas – laiku atlikti sanitariniai kirtimai ir medienos su įvairių vystymosi stadijų kenkėjais po žieve išgabenimas toliau kaip per 2 km nuo eglynų, nes šie kenkėjai gali nuskristi tokį atstumą, o paskui nusilpsta ir neradę tinkamos vietos mitybai žūsta. Dar galima medieną žievinti arba vabalus naikinti kitais būdais.

Lemia oro sąlygos

Eglynuose miškininkai stato specialias žievėgraužių tipografų gaudykles. Vabalus vilioja feromonų kvapas – skrisdami jie atsitrenkia į gaudyklių sieneles ir įkrinta į talpyklas, iš kurių nebeišskrenda. Deja, šios gaudyklės nesugaudo visų žievėgraužių tipografų, tačiau leidžia stebėti vabalų gausą.

Per metus būna dvi žievėgraužių tipografų generacijos – pirmoji, kai tik atšyla orai. Tada jie pradeda skraidyti ir puola medžius.

„Jei vasaros šiltos ir žemas gruntinis vanduo, senos eglės nebepajėgia apsiginti, todėl didžiausi kenkėjų padaryti nuostoliai – 40 metų ir vyresniuose eglynuose. Jaunesnės eglutės, kurios turi gausiai sakų, daugiau jėgos, vabaliukus aplieja sakais ir jie žūsta“, – K. Markevičius paragino prieiti prie jau nupjautų medžių.

Deja, apsiginti nuo kenkėjų pasiseka ne visoms eglėms. Girininkas atkreipė dėmesį į jau nupjautų eglių kamienus – sustingę sakai bylojo, kad medžiai dar stengėsi išsigelbėti, liejo sakus, tačiau jų jėgos dėl besikeičiančio klimato buvo per menkos.

Pasak miškininkų, dėl šiltesnių ir sausesnių orų didėjančios žievėgraužių tipografų populiacijos, besikeičiančio klimato Lietuvoje eglės gali išnykti. Jau ir taip žiemos pasaką primenančio vaizdo, kai nuo sniego apsunkusios eglių šakos užgula miško paklotę, jaunesnė lietuvių karta vargu ar matė.

Padauguvos girininkijos girininkas K. Markevičius tęsė ekskursiją po išvalyto eglyno plotą – čia jau stiebiasi nauji sodinukai. Aišku, mišku jų vadinti liežuvis dar nesiverčia, bet akivaizdu, kad žievėgraužių tipografų padaryta žala eglynui kompensuojama. Miškas atsodinamas, atsižvelgiant į augavietę: pušys, liepos, beržai, drėgnesnėse vietose – juodalksniai.

Skaičiuoja žalą

Nors Kauno rajono Padauguvos girininkijos girininkas K. Markevičius rodė didžiulius iškirstų eglynų plotus, šiais metais didžiausi žievėgraužių tipografų išplitimo mastai fiksuoti Vilniaus, Šalčininkų, Rokiškio, Trakų ir Panevėžio rajonų miškuose.

VĮ Valstybinių miškų urėdijos ekspertai, išanalizavę tarptautinius mokslinius tyrimus ir atlikdami stebėjimus Lietuvoje, vertina, kad tokį didelį šių vabalų paplitimą, susijusį su eglynų atsparumo mažėjimu, nulėmė šie faktoriai: bendras klimato šiltėjimas, kelerius metus iš eilės besikartojusios sausros, gruntinio vandens žemėjimas ir kelių pastarųjų itin palankių žievėgraužiams tipografams žiemų oro sąlygos. Todėl ir šių kenkėjų gausumas žiemos laikotarpiais nemažėjo.

Vien per šių metų birželio pirmas dvi dekadas valstybiniuose miškuose žievėgraužių tipografų pakenkimo židinių buvo registruota net 473 ha plote. Dėl kenkėjų nudžiūvo beveik 100 tūkst. kietmetrių eglių. Toks skaičius yra beveik penkiskart didesnis nei pernai per tą patį laikotarpį.

Skaičiuojami padaryti nuostoliai: Valstybinių miškų urėdijos patikėjimo teise valdomuose miškuose 2023 m. iki spalio žievėgraužių tipografų židiniai užfiksuoti 3 435 ha eglynų plote, jame pažeista 585 tūkst. kub. m medienos.

„Daugiametė žievėgraužių tipografų invazijų stebėsena Lietuvoje ir kitose šalyse rodo, kad didžiausi šių kenkėjų pažeidimai periodiškai kartojasi maždaug kas septynerius–dešimt metų. Didžiausias Lietuvoje šių kenkėjų išplitimas fiksuotas 1990–1996 m. Tada šie kenkėjai pridarė tris keturis kartus daugiau nuostolių, nei užfiksuota dabartinio išplitimo metu“, – situacijas lygino VĮ Valstybinių miškų urėdijos Miško apsaugos skyriaus vadovas Marius Ivanauskas.

Jei eglę pašalinti delsiama, medis stovi be spyglių, o vabalai doroja šalia žaliuojančią.

Mėgėjų svaičiojimai

Mėgėjai miškų saugotojai kelia versiją, kad tokį egles žudančių vabalų išplitimą galėjo lemti draudimas deginti žolę. „Tai mitas, nes šie kenkėjai negyvena pievose. Tiesa tokia, kad žievėgraužiai tipografai yra tipiški brandesnių eglynų gyventojai, todėl kontroliuojamas pievų deginimas įtakos jo gausumui neturi“, – mėgėjų pasvarstymus atrėmė M. Ivanauskas.

Miško sanitarais ir saugotojais save laikantys politikai viešai aiškina, kad miškus esą reikia purkšti specialiais chemikalais, o ne mojuoti pjūklais.

„Daugelis spekuliuoja siūlymais purkšti miškus, o gal tiesiog nežino. Supraskime, kad purkšti miškus nebūtų efektyvu, nes purškiant insekticidais būtų galima sunaikinti tik skraidančius vabalus, o tam per labai trumpą laiką reikėtų nupurkšti milžiniškus plotus, taip pakenkiant labiau, nei suvaldant esamą situaciją: būtų sunaikinamos ištisos kitų, miškui naudingų vabzdžių populiacijos“, – toliau mitus griovė M. Ivanauskas.

Miško apsaugos skyriaus vadovas aiškino, kad didžiąją savo gyvenimo dalį šie kenkėjai praleidžia įsigraužę po eglių žieve, ten insekticidai patekti negali, taigi purškimas neduotų naudos ir būtų netgi žalingas.

Purškimo specifika

Vienintelė išimtis purškiant – žalių eglių medienos apsauga nuo žievėgraužių tipografų. Šiems kenkėjams gausiai skraidant žalia eglių mediena, kurios neįmanoma išvežti iš spygliuočių medynų toliau nei per 2 km, ji nupurškiama insekticidais. Atskridę ir bandantys po eglių žieve įsigraužti kenkėjai žūva, o kitiems vabzdžiams tai nekenkia. Taip apsaugoma mediena ir stabdomas kenkėjų dauginimasis.

„Miškininkai šią priemonę naudoja medienos sandėliams apsaugoti ir žievėgraužių tipografų gausai mažinti; naudojant vabzdžiagaudę medieną – miške, kur tikimasi gausaus šių kenkėjų skraidymo, išdėstoma žalia eglės mediena, kuri džiūdama skleidžia specifinį kvapą ir privilioja šiuos kenkėjus. Atskridę jie įsigraužia po eglių žieve ir tada ši mediena nužievinama arba išvežama per 2 km nuo spygliuočių medynų“, – pasakojo M. Ivanauskas.

Dar efektyviau vabzdžiagaudę medieną nupurkšti insekticidais. Tada bandantys po žieve įsigraužti kenkėjai žūva ir tokia mediena efektyviai naudojama, kol eglės žievė beveik visiškai išdžiūva ir kenkėjams tampa neįdomi.

Purškimas insekticidais turi būti kartojamas kelis kartus. Jis nebus efektyvus, jei kenkėjai jau įsigraužė po žieve. Tada insekticidai kenkėjų nepasiekia, išsivysto nauja kenkėjų karta, jie išskrenda iš pažeistų medžių žievės ir apninka greta esančius eglynus.

Procesas: sanitarinių kirtimų plotuose, kurie vėliau atsodinami, lieka pušys ir kiti medžiai. (VĮ Valstybinių miškų urėdijos nuotr.)

Raginimas savininkams

Ypač gausi kinivarpų populiacija ir sparčiai didėjantys džiūstančių eglynų plotai reikalauja atsakingai ir neatidėliotinai vykdyti būtinas miškų sanitarinės apsaugos priemones. Valstybinės miškų tarnybos specialistai atkreipė miškų savininkų ir valdytojų dėmesį, kad augančias žalias egles ypač gausiai apnyko žievėgraužiai tipografai. Šių kenkėjų pirmoji generacija jau baigia vystytis ir pradės masiškai pulti naujas egles.

Visų Lietuvos regionų privačiuose miškuose yra nesutvarkytų nudžiūvusių ir džiūstančių eglių, kurias kenkėjai apniko pernai. Miškuose kaupiasi daugybė paruoštos spygliuočių medienos, kuri taip pat gali būti kenkėjų dauginimosi ir plitimo šaltinis.

„Jei turime mišką – rūpinkimės juo. Svarbiausia – kuo dažniau lankytis savo miške ir apžiūrėti egles. Jeigu žievė prie kelmo apibirusi rudais, į maltą kavą panašiais milteliais, bąla ir pradeda byrėti žali eglių spygliai ar net kai kur luptis žievė, vadinasi, ši eglė jau apnikta žievėgraužių tipografų ir nebeišgyvens. Tokias egles reikia skubiai kirsti ir išvežti iš miško. Tai svarbu padaryti, kol šių kenkėjų palikuonys neišsivystė ir neišskrido iš apniktų eglių į aplinkinius medžius. Norime, kad privatūs miškų savininkai atsakingiau žiūrėtų į savo turtą, nes tai tiesiogiai susiję ir su visuomenei priklausančių miškų sveikata“, – ragino M. Ivanauskas.

Valstybinė miškų tarnyba primygtinai rekomenduoja visiems miško savininkams ir valdytojams stebėti pusamžius ir vyresnius eglynus, ypač tokius, kuriuose kenkėjų židinių buvo pastebėta jau pernai. Labai svarbu laiku pastebėti ir pašalinti iš miško žalias kenkėjų apniktas egles, jų vėjavartas, vėjalaužas, labai pažeistus medžius ir užtikrinti medienos apsaugą miško sandėliuose. Birželio–rugsėjo mėnesiais reikėtų nevykdyti pagrindinių ir einamųjų miško kirtimų eglynuose ir pušynuose, o tuomet laiku atlikti sanitarinius miško kirtimus.

Trumpai apie žievėgraužių tipografų biologiją

Žievėgraužiai tipografai pažeidžia eglių liemenis. Suaugę vabalai įsigraužia po dėl įvairių priežasčių nusilpusių eglių žieve (jei šių kenkėjų labai gausu, jie gali užpulti ir nenusilpusias egles), formuoja poravimosi kamerą, poruojasi ir deda kiaušinėlius, paskui išskrenda ir apninka naujus medžius (vadinamoji seserinė žievėgraužių tipografų generacija), o iš kiaušinėlių išsiritusios lervos maitinasi eglių brazdu,  suardydamos medžio vandens apytakos indus, ir medis neišvengiamai nudžiūva. Vėliau iš lervų formuojasi lėliukės ir galiausiai naujos kartos suaugę vabalai, kurie išsigraužia iš po žievės, užpuola naujas egles (vadinamoji antra žievėgraužio tipografo generacija). Esant palankioms sąlygoms viena pora vabzdžių užaugina apie 30 porų palikuonių. Antros generacijos vabzdžiai poruojasi, deda kiaušinėlius ir išskrenda užpulti naujų eglių (vadinamoji antros kartos seserinė generacija). Rudenį, atvėsus orams, antros generacijos jauni suaugę vabalai ir vyresnės kartos vabalai ruošiasi žiemoti (sulenda į paklotę arba lieka žiemoti po žieve). Kartu su jais po žieve lieka žiemoti ir dar nespėjusios iki galo išsivystyti lervos ir lėliukės. Jei žiemos šaltos, po žieve žiemojantys ir dalis paklotėje žiemojančių kenkėjų sušąla ir žūsta, bet pastarąsias kelias žiemas oro sąlygos buvo labai palankios kenkėjams, todėl jų žymiai padaugėjo.

„Kauno dienos“ studijoje viešintis Padauguvos girininkas K. Markevičius tikina, kad Lietuvoje miškų pasodinama daugiau, nei iškertama.

„Šis procesas griežtai kontroliuojamas, tad kalbos apie beatodairišką miško kirtimą yra nepagrįstos“, – sako jis. Jau 35-erius metus girininku dirbantis vyras taip pat rūpinasi partizanų atminimo išsaugojimu, norintiems veda ekskursijas paklausyti elnių baubimo, yra Kauno medžiotojų sąjungos prezidentas.

Apie tai, kodėl medžioklė yra neatsiejama gamtosaugos dalis, apie patriotinį jaunimo auklėjimą ir prosenelį girininką, kuris savo sūnui gerai į kailį įkrėtė už tai, kad eglaitę nukirto – pokalbis su K. Markevičiumi „Kauno dienos“ studijoje.