P. Mikučionis ne vieną vasarą praleido su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine, dalyvavo įvairiuose čempionatuose, tad prisipažįsta iki šiol negalintis ramiai žiūrėti krepšinio rungtynių. „Kai krepšininkas meta, žiūriu, kur jis nusileis, ar varžovas nepakiš kojos ir ar situacija nesibaigs trauma“, – pasakoja apie profesine liga tapusį įgūdį kineziterapeutas.

P. Mikučionis ir dabar dirba su profesionaliais sportininkais, padėdamas jiems atgauti jėgas ir lankstumą po traumų, tačiau lygiai taip pat padeda ir paprastiems žmonėms. „Nugaros ir kaklo skausmai“, – nedvejodamas įvardina dažniausiai pasitaikančius negalavimus.

Tad pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su P. Mikučioniu ne tik apie krepšinio rinktinės virtuvę, bet ir apie visiems mums pažįstamas sveikatos problemas bei būdus jų išvengti.

Palaiko vaikų pasirinkimus

„Kad ir kur važiuotume, kokiame viešbutyje apsigyventume, Lietuvoje ar užsienyje, namai mums yra ten, kur visa šeima drauge“, – tęsia baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės kineziterapeutas, neseniai gavęs ir sveikatos psichologo diplomą.

Paprašyti pristatyti savo atžalas, tėvai pradeda nuo vyresnėlio Justo. Pasirodo, berniukas yra tikras enciklopedijų liūtas. Jį domina viskas, kas susiję su gyvūnais. Ne veltui šeima gyvena netoli Kauno zoologijos sodo.

Justo favoritai yra ropliai. Artėjant sūnaus devintajam gimtadieniui, tėvai ne juokais susirūpinę, iš kur gauti dar vieną nematytą gyvūnų enciklopediją, nes jų berniukas turi nemažai sukaupęs.

„Kadangi Justas mėgsta pasėdėti prie knygų, norėjome, kad jis turėtų ir sveiko fizinio aktyvumo“, – aiškina kineziterapeutai tėvai, vežiojantys jį į plaukimo ir dziudo treniruotes.

Dukrelei Livijai tik penkeri, bet mergaitė jau seniai žino, ko nori. Sykį su tėvais nuvykusi į Palangą ir išgirdusi, kaip festivalyje „Laumės juosta“ vaikai gražiai dainuoja, ji pasiprašė į chorą. Dabar lanko Jūratės Miliauskaitės dainavimo studiją ir ritminę gimnastiką.

Spėkite, ką mūsų šeimoje reiškia frazė „be galo, be proto“? Man net nereikia sakyti „myliu“, kad vaikai sušuktų: „Mes irgi tave be galo, be proto!“

 

Savaitės darbų grafiką tėvai dėliojasi iš anksto. Antraip, kas suvežiotų vaikus į mokyklą, darželį, būrelius? „Kai vyras namuose, už vaikų vežiojimą atsakingas jis. Tačiau, kai baidarių ir kanojų irklavimo sezonas Lietuvoje baigiasi (maždaug nuo sausio), Jurijus ima lydėti sportininkus į stovyklas užsienyje, šias pareigas perimu aš“, – aiškina Oksana.

Pabaigusi darbus anksčiau, ji susirenka vaikus ir veža juos ten, kur reikia. Kol Justas plaukioja baseine, Livija tame pačiame Sporto universitete eina į šokius. „Labai patogu. Vienu šūviu – du savo zuikius priduodu į du būrelius“, – juokiasi ji.

Oksanai antrina jos vyras, sakydamas, kad jis visada labai laukia tų dienų, kai vaikų taksistu tampa jis. „Automobilyje vyksta smagūs pokalbiai. Tai – auksinis laikas drauge. Per jį galima aptarti daug svarbių dalykų – kas įvyko mokykloje, darželyje, kaip sekėsi Justui šachmatų būrelyje, o Livijai ritminėje gimnastikoje“, – džiaugiasi tėtis.

Susikaupęs: dziudo lavina kūną, šachmatai – protą, įsitikinęs Justas. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Priprato būti viena

Ar Oksanai nepikta, kad, kol jos vyras rūpinasi olimpiečiais, visa namų buitis prispaudžia jos vienos pečius? Jauna moteris nesiginčija, kad sunku. Negali apleisti ir savo pacientų, kuriems reikalinga kineziterautės pagalba.

„Tačiau taip buvo ir tuomet, kai su Jurijumi susipažinome. Jis keliavo su sportininkais po visą pasaulį. Sakyčiau, net daugiau nei dabar. Šiuo metu jo žinioje tik baidarių ir kanojų irklavimas, o anksčiau dar buvo ir dziudo, ir boksas. Sugrįždavo su viena rinktine, pabūdavo namuose porą dienų ir vėl išskrisdavo su kita“, – prisimena O. Vaščenkovienė.

Anot jos, susituokus, gimus vaikams, teko išmokti su darbais ir buitimi susidoroti vienai. Jurijus, norėdamas palengvinti žmonos būtį ir buitį, taip pat stengdavosi daugiau laiko praleisti su šeima. „Jei mums būtų reikėję kažko atsisakyti, būtų buvę sunkiau. Tačiau dabar mes ne atsisakėme, o dargi gavome!“ – tikina laimingi tėvai.

Gal Jurijus kartais pasiima žmoną su vaikais ten, kur treniruojasi olimpiečiai? Pasak Oksanos, vykti su tėčiu į komandiruotes jie nepraktikuoja. Per sunku. Nebent vasarą kur nors netoli, prie Baltijos, prie ežerų.

„Sporto stovyklos ir varžybos – ne turistavimas ir netgi ne gražios vietos. Sportininkai gyvena sporto bazėse, toli nuo miesto, kur nėra jokių pramogų. Dažniausiai jie turi nedidelį viešbučio kambarį, dar – stadioną ir vandenį šalia“, – aiškina olimpiečių kineziterapeutas.

Atvažiuoti į tokią stovyklą, anot jo, galima, bet neaišku, kur šeimai bus geriau – svetur ar namuose. „Neseniai grįžome su sportininkais iš stovyklos Zagrebe. Atrodo, super – Kroatija! Tačiau Lietuvoje tuo metu buvo kur kas šilčiau, be to, miestas, triukšmas, kamščiai. Aš užsiėmęs su sportininkais, taigi Oksana vis tiek būtų likusi su vaikais viena“, – konstatuoja Jurijus.

Drauge: smagu, kai dukrytės Livijos gimtadienyje gali dalyvauti ir tėtis, dažnai keliaujantis po užsienį su Lietuvos olimpinės rinktinės sportininkais. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Sveikai, bet be fanatizmo

Vaščenkovai vedę trylika metų. Susipažino 2006-aisiais sostinėje, kai vilnietė Oksana dirbo sveikatingumo renginių koordinatore ir padėdavo organizuoti taikomosios kineziologijos seminarus. „Buvo labai daug kineziterapeutų iš Kauno. Štai taip ir susipažinome“, – šypsosi ji.

Kadangi abu dirba sveikatingumo srityje, tai ir namuose stengiasi gyventi sveikiau. „Tik be jokio fanatizmo, nes viskas, kas perspausta, negerai“, – mano Jurijus. Todėl kartais jie leidžia sau aplankyti ir greito maisto restoraną, o vaikams netrukdo keletą kartų per savaitę žiūrėti filmukus. Sako, kad dažniau tai daryti nėra laiko. „Tačiau šitie dalykai nėra mūsų kasdienybė. Mūsų kasdienybė pripildyta treniruočių, būrelių“, – aiškina J. Vaščenkovas.

Jo žmonai Oksanai svarbiausia dienos rutinoje – vaikų poilsis ir mityba. Kadangi daug ir aktyviai juda, dienos režimas jiems labai svarbu. Laikydamiesi jo, Justas ir Livija miegoti eina 21 val., todėl ryte keliasi be žadintuvo.

„Jei vaikas prašo desertuko, vadinasi, yra alkanas. Tuomet pasiūlome jam pirma pavalgyti, o tada, jei norės, pasimėgauti kokiu nors gardumynu. Tačiau dažniausiai, kai būna sotūs, jiems desertukų nebeprireikia“, – juokiasi tėvai ir saldumynams karo neskelbia.

Namuose šokoladai guli atvirai virtuvėje, bet, jei vaikai laiku pamaitinti, sotūs, jų nė nepastebi. Be to, dažnai kalbasi tema, kas sveika ir nesveika. Vaščenkovai sako, kad kur kas dažniau nei saldainį jų vaikai, beje, kaip ir jie patys, ima obuolį, morką ar agurką.

Visi žavisi dziudo

Jurijus prisipažįsta, kad ne tik sūnus, bet ir jis su žmona jau kurį laiką vaikšto į dziudo treniruotes. Ateityje planuoja į šį sportą užrašyti ir dukrą. Kodėl dziudo? Geras poros draugas ir Justo krikšto tėtis yra dziudo meistras Marius Paškevičius.

„Kai pradėjau vedžioti sūnų į treniruotes, ėmiau labiau domėtis pačia šio sporto specifika, psichologija. Patiko, kad daug dėmesio skiriama pagarbai, draugiškumui. Kai buvau paauglė, svajojau eiti į kokius nors savigynos kursus, o čia buvo kažkas panašaus. Taigi, ėmiau lankyti dziudo treniruotes pas Sandrą Žievytę“, – pasakoja O. Vaščenkovienė, per treniruotes sustiprėjusi, kitaip pajautusi ir savo kūną, net išmokusi stovėti ant galvos.

Jurijus rekomenduoja tėvams nuvesti vaikus į japonų kovos menus – dziudo, karatė. Tai neagresyvios sporto šakos, jose nėra mušimosi. Didelis dėmesys skiriamas vertybių sistemai, pagarbai oponentui, mokytojui (nusilenkimai, atsiklaupimai).

„Dar vienas dalykas, ko mūsų visuomenėje labai maža, – tai kontaktas, prisilietimas. Nesame pietiečiai, kurie pratę prisiglausti, o sveikinantis – plekšnoti vienas kitam per petį, bučiuotis. Todėl kontakto trūkumas, manau, turi įtakos ne tik mūsų socialiniams ryšiams, bet ir psichinei, ir fizinei sveikatai“, – įsitikinęs J. Vaščenkovas. Anot jo, dziudo sporte vaikai gauna ne tik fizinį krūvį, bet ir nemažai draugiško kontakto.

Šiuo metu Oksanos grupėje dauguma – dziudo mėgėjų vyrų, bet yra ir trys moterys. Jurijus eina sportuoti pas dziudo trenerį Marių Paškevičių kartu su ilgiau sportuojančiais dziudo entuziastais

„Kartais apsilankau žmonos treniruotėje, pasižiūriu, kaip jai sekasi. Kartais atsivedame ir vaikus, jie žaidžia šalia ir mato, kaip tėvai sportuoja“, – dalijasi Jurijus.

Ar yra bent kartą kovojęs su žmona? „Kasdien namuose“, – pokštauja jis. Jam antrina žmona: „Turime nufilmuotą vieną tokį vaizdelį, kai noriu, dziudo terminais, iš Jurijaus atimti kojinę. Kai stipriau jis mane paspaudžia, suima juokas, bet su kitais vyrais aš kovoju labai atsakingai.“

Jurijus juokiasi, kad tokiose šeiminėse kovose galioja viena taisyklė: neduokdie užgausi saviškę – tuomet visas vakaras prarastas!

Šiltai: akimirka prieš dainų konkursą. Livijai smagu jausti mamos rūpestį ir palaikymą. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Psichologija nepiktnaudžiauja

Ar psichologijos žinios Jurijui padeda ne tik darbui, bet ir santykiams? „Psichologijos žinios leidžia lengviau tvarkytis su vaikų emocijomis ir iškilusiomis šeiminėmis problemomis. Tačiau, jei per konsultacijas psichologas su žmogumi turi daugiau terapinį santykį, šeimoje tiesiog vyksta gyvenimas“, – aiškina psichologo išsilavinimą turintis Jurijus, visuomet įsiklausantis į žmonos nuomonę.

Oksana prisipažįsta, kad truputį nerimavo, kas bus, kai vyras namo parneš psichologo diplomą. Baimės buvo nepagrįstos.

„Niekada nesu girdėjusi Jurijaus, sakančio, kad, psichologo požiūriu, bus taip, o ne kitaip. Niekada nėra man atkirtęs, kad žino geriau. Jurijus ir toliau liko tas žmogus, kurio nuomonė man labai svarbi“, – atvirauja ji.

Neseniai porai teko spręsti klausimą dėl penkiametės dukrelės leidimo į priešmokyklinę grupę. „Klausiau vyro patarimo, nes jis labiau išmano vaikų psichologiją, jų vystymąsi. Nusprendėme palaukti, kol Livijai sukaks septyneri“, – aiškina Oksana, vertinanti sveiką dialogą šeimoje.

Be galo, be proto

Jei dialogas pavirsta į ginčą, kuris nejučia įsiliepsnoja ir kurį mato vaikai? Pasak Jurijaus, jie nesislapsto. „Labai svarbu pasirinkti teisingą konflikto formą, o dar svarbiau, kokia yra jūsų pykimosi ir taikymosi maniera“, – sako vyras, nepykstantis ilgiau nei kelias minutes.

Jurijui svarbu susitaikyti, pasakyti žmonai gražų žodį, apsikabinti, pasibučiuoti. Svarbiausia – eiti miegoti susitaikius, prieš miegą drauge su vaikais paskaityti pasaką. „Dabar tai puikiai daro ir mūsų Justas. Po pasakos tradiciškai aptariame dienos įvykius. Kartais su Jurijumi būname tokie pavargę, kad akys pačios limpa, bet, jei vaikai prašo, – negi atsakysi?!“ – šypsosi Oksana.

Moteris džiaugiasi, kad per tas kelias atvirumo minutes dažnai išlenda visokių vaikų skaudulių, o dažnai ir gerų emocijų, kuriomis jie nori dalytis.

Savaitgaliai, kai tėtis namie, Vaščenkovams tikra šventė. Tuomet visi kažkur keliauja. Štai neseniai aplankė Rygos zoologijos sodą. Be ekskursijų, visiems dar patinka ir dviračiai.

„Kitas smagus ritualas – vaikų gaminami pusryčiai. Turbūt ne už kalnų tas metas, kai, prabudę sekmadienio rytą, gausime į lovą pusryčius“, – juokiasi tėvai.

„Spėkite, ką mūsų šeimoje reiškia frazė „be galo, be proto“? – intriguoja Jurijus. Pasirodo, tai mylimiausia Oksanos frazė, kurią žino visa šeima. „Man net nereikia sakyti „myliu“, kad vaikai sušuktų: „Mes irgi tave be galo, be proto!“

Tai – ne tušti žodžiai. Tėvai džiaugiasi, kad, būdamas beveik devynerių, Justas nesigėdija atbėgti ir stipriai apkabinti, išvydęs juos mokykloje. „Gal dėl to, kad vos yra menkiausia galimybė – mes visada kartu“, – džiaugiasi kauniečiai.

Nuo liepos 1 dienos įsigaliosiančio kineziterapijos paslaugų teikimo apraše nustatyti esminiai reikalavimai gydymo įstaigoms ir sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems kineziterapijos paslaugas šeimos gydytojo komandoje, geriatrijos dienos stacionare, ambulatorines slaugas paslaugas gaunančio paciento namuose, sporto treniruotėse, varžybose ar kituose renginiuose.

Įtvirtinta, kad pacientams kineziterapija turi būti paskirta iš karto po medicininės reabilitacijos (tiek ambulatorinės, tiek stacionarinės). Tai yra itin svarbu, nes pabaigus reabilitacinį gydymą, toliau taisyklingai mankštintis rekomenduojama ir namuose. Kineziterapeuto teikiamos paslaugos leis užtikrinti reabilitacijos tęstinumą.

Tuo tarpu gydytojams teks mažesnis krūvis stacionare, nes paciento, kuris yra apmokytas tinkamai atlikti jam parinktus fizinius pratimus, sveikatos būklė gerėja greičiau ir stabiliau, mažėja pakartotinio patekimo į ligoninę tikimybė. Be to, tinkamai atliekama kineziterapija leidžia sumažinti pacientui skiriamų vaistų kiekį.

SAM pranešime nurodoma, kad apraše nustatytas kineziterapeuto darbo krūvis, tam tikri reikalavimai kineziterapijos patalpoms ir priemonėms bei kaip turi būti organizuojama kineziterapija paciento namuose.

Kadangi šio specialisto veiklos spektras yra platus, dokumente taip pat aptarti reikalavimai teikiant kineziterapijos paslaugas sporto treniruotėse, varžybose ar kituose sporto renginiuose.

SAM primena, kad esant poreikiui, pacientui kineziterapijos paslaugą paskiria šeimos arba gydantis gydytojas. Jei kineziterapijos paslaugos yra teikiamos šeimos gydytojo komandoje, tai pacientas gali gauti kompleksines paslaugas – jis detaliai ištiriamas, jam sudaroma kineziterapijos programa, reguliariai vertinamas kineziterapijos poveikis, teikiamos konsultacijos, esant reikalui, parenkamos techninės pagalbos priemonės ir pan.

– Su baidarių ir kanojų irkluotojais Portugalijoje intensyviai ruošėtės šios vasaros olimpiadai. Kur buvote tuo metu, kai Lietuva uždarė sienas ir paskelbė karantiną?

– Ačiū Dievui, jau namuose. Prasidėjus sambrūzdžiui, gavome išankstinius bilietus grįžti. Visi, kas norėjo, tą padarė. Turiu omeny, kad vienas potencialus būsimos olimpiados dalyvis su treneriu surizikavo ir liko iki dabar treniruotis. Tai buvo rizika dėl aukštų olimpinių rezultatų. Be to, priimdami sprendimą ten pasilikti jie vis dar tikėjosi, kad olimpiada įvyks…

– Ar sportininkai ir jų treneriai labai nuliūdo išgirdę žinią apie Tokijo olimpinių žaidynių nukėlimą į kitus metus?

– Na, jei atvirai, turbūt daugiau liūdesio ir nerimo buvo laukiant Olimpinio komiteto sprendimo ir sekant žiniasklaidos pranešimus, kad koronavirusas pasaulyje plinta. Ta nežinia vyrams buvo kankinanti. Juk turėjo dirbti, palaikyti puikią sportinę formą net ir nežinodami, ar viso to reikės. Dabar, kai verdiktas jau paskelbtas, visiems lengviau: ir sportininkams, ir personalui. Nes profesionaliai sportuoti vis tiek galimybių nėra. Visi mūsų baidarininkai kanojininkai izoliavosi ir treniruojasi namuose – kas su žmona ant pečių, kas su šluota rankose… Patys suprantate, kad tai nėra adekvačios treniruotės, siekiant aukštų olimpinių rezultatų. Todėl, mano nuomone, gerai, kad olimpiada įvyks kitais metais.

– Minėjote, kad žmonės dažnai painioja akademinį irklavimą su baidarių ir kanojų sportu. Galbūt dėl to, kad tiek vieniems, tiek ir kitiems sportininkams reikia vienodų treniravimosi sąlygų. Ar turime jas čia, Lietuvoje?

– Vasarą – taip. Tačiau likusius devynis mėnesius sąlygų irkluoti Lietuvoje nėra, tad tenka jų ieškoti šiltuose kraštuose. Sezonas paprastai baigiasi rugsėjį keliomis komercinėmis varžybomis, paskui spalis ir lapkritis – vadinamasis tarpsezoninis, kai sportininkai leidžia sau pailsėti ar šiek tiek pakeisti sporto šaką. O jau po Naujųjų prasideda intensyvios treniruotės užsienyje, kur tuo metu šilta – Italijoje, Portugalijoje, Turkijoje, Pietų Afrikoje. Kai imame kalbėti apie aukštąjį meistriškumą, ne tik irkluotojams ar buriuotojams, bet ir kitoms sporto šakoms Lietuvoje žiemą nėra sąlygų treniruotis.

– Kuo ši sporto šaka, turinti gana problemiškas treniravimosi Lietuvoje sąlygas, vilioja vyrukus ir netgi merginas. Išduokite, kur slypi baidarių ir kanojų irklavimo žavesys – ar kad mes, lietuviai, esame įpratę vasarodami rengti baidarių žygius Ūla ir Dubysa?

– Nematau čia jokių problemiškų sąlygų. Pati įsivaizduokite: Kaunas, Lampėdžiai, pušų apsuptis… Ten dabar yra statoma nauja irklavimo bazė. Vaikai gali sportuoti gamtoje, o ne kažkur prakaito pritvinkusiose salėse. Žiemą, aišku, dalis jų natūraliai atkrenta, nes fizinio parengimo treniruotės sporto salėse kai kuriems pasirodo nuobodžios. Atėjus pavasariui, vėl visi lekia į gamtą, į tyrą orą. Argi nelinkėtumėte tokios vaikystės savo vaikui? O paskui, jei tau gerai sekasi, atsiranda didesni siekiai, tikslai. Ir noras garsinti Lietuvą…

Moto: „Tikras laimėtojas turi išsikelti tikslus, aukštesnius už save“, – įsitikinęs J. Vaščenkovas, padedantis sportininkams siekti pergalių.

– Žinau, kad turite gražią šeimą – žmoną Oksaną ir du vaikučius – šešiametį Justą ir dvimetę Liviją. O pats jūs kokį sportą parinktumėte savo vaikams?

– Atsakysiu paprastai, duok Dieve, kad jie paaugę nors ką nors lankytų! Todėl prie sporto pratiname jau dabar: vežiojame į fizinio lavinimo būrelius. Turime ir kitą gražią tradiciją, kurios tikslas – kad vaikai matytų tėvus sportuojančius! Tad jeigu kuris iš mūsų šeimos eina treniruotis, pavyzdžiui, žmona, tai mes su vaikais keliaujame iš paskos ir žaidžiame netoliese. Kitąsyk, jei tėtis eina pasportuoti, mama su vaikais sukiojasi kažkur netoliese. Stengiamės judėti visi kartu ir kiek įmanoma daugiau.

– Štai ir pričiupau jus! O kaipgi jūs judate, jei ilgą laiką su savo olimpinėmis baidarių ir kanojų sporto viltimis būnate išvykęs. Kaip atliekate šeimos galvos vaidmenį, jei nuolat dirbate užsienyje?

– Į jūsų klausimą atsakysiu palyginimu, kad galvą sukioja kaklas. O kaklas, kaip žinia, kiekvienoje šeimoje yra žmona. Kol kaklas laiko, tol galva gali sukinėtis. O jei rimtai, tai kiekvieną išvykimą derinu su žmona. Stengiuosi nepalikti šeimos ilgiau nei dviem savaitėms: kai važiuoju namo, mane keičia kitas specialistas. Jeigu tiktai šeimai dėl mano veiklos atsirastų diskomfortas – sėstume ieškoti bendro sprendimo. Mano nuomone, joks darbas neturėtų būti aukščiau už šeimą.

– Dirbate su lyderiais, pasižyminčiais ne tik išskirtinėmis fizinėmis, bet ir dvasinėmis savybėmis. Sakykite kaip psichologas (juk šiuo metu esate dar ir psichologijos studijų ketvirtakursis) – kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti lyderiai bet kokiame sporte?

– Jei kalbėti apie lyderiavimą, tai mūsų olimpinėje baidarių ir kanojų irkluotojų rinktinėje – visi lyderiai. Varžybos, įtampa, stresas suteikia dar papildomų išbandymų jų asmenybėms. Psichologinės žinios čia dažnai praverčia. Beje, pastebėjau, kad ir tarp vadinamųjų lyderių visada būna tie, kurie… lyderiškesni. Tarkim, jei komanda susideda iš dešimties lyderių, tarp jų visuomet atsiras dar vienas, kuris visus vienys ir darys komandos darbą efektyvesnį. Dažnai būtent tokie asmenys ir atsiduria arčiausiai olimpinio medalio. Man jau daug kartų šypsojosi laimė: stovėjau šalia trijų olimpiados prizininkų, prie daugelio Europos ir Pasaulio čempionatų medalininkų (turiu omeny, ne tik baidarių ir kanojų sportą).

Kur glūdi jų sėkmės paslaptis? Tiksluose. Mano galva, tikras laimėtojas turi išsikelti tikslus, aukštesnius už save. Jei tikslas yra AŠ PATS, bet ne šeima, Lietuva, tai sportininkui bus labai sunku perlipti per save, išnaudoti visus vidinius resursus. Skausmas jį stabdys. Priešingu atveju, jei tikslas, tarkim, yra Tėvynės garbė – sportininkui nebus sunku įveikti skausmą. Geros emocijos kančią paverčia jauduliu arba euforija, kurios – priešingai – jam suteikia papildomų jėgų, leidžia padaryti daugiau, nei gali. Tik dėl kilnaus tikslo žmogus gali peržengti galimybių ribas.

– Šiuolaikiniai vaikai kaltinami, kad nemoka pralaimėti. Ar mokote saviškius tai daryti?

– Natūralu, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nėra patenkinti, kai pralaimi. Taigi pyktis ir liūdesys yra normalios juos užklupusios emocijos, po kurių turėtų eiti susivaldymas, mandagus ir socialiai priimtinas elgesys. Toliau, esant šiai situacijai, labai tiktų posakis apie netoli nuo obels riedantį obuolį… Jei vaikas buvo auklėtas, kad negali pralaimėti, iš jo buvo tyčiojamasi ("Ir vėl kaip mazgotė pralaimėjai…"), tai ką gi šiuo klausimu gali padaryti treneris, vaiką matantis gal porąsyk per savaitę?! Dalis trenerių tai supranta. Pavyzdžiui, Kaune dirbantis Marius Paškevičius, praeityje geriausias Lietuvos dziudo sportininkas (dabar – vaikų treneris), ne tik nevengia apie tai kalbėti, bet ir organizuoja tradicines bendras vaikų ir tėvų treniruotes, rengia tėvams paskaitėles ta tema.

– O kas yra sunkiau jūsų sportininkams – laimėti ar pralaimėti?

– Jei gyvenime žmogus turėjo vieną vienintelį tikslą ir jį pasiekė – taigi, gavo aukso medalį ir liko be tikslų – jam bus be galo sunku. Kita vertus, jei jo tikslai buvo toliaregiškesni už jo ego – tarkim, siekis buvo ne pinigai, bet savo šalies garsinimas – tai gavus medalį juk niekas nepasibaigė. Čia puikiai tiktų Jevgenijaus Šuklino pavyzdys.

– Jums teko dirbti su Londono olimpiados prizininku Jevgenijumi Šuklinu? (Skaitytojams priminsiu, kad 2012-ųjų Londono olimpiadoje 200 m vienviečių kanojų rungtynėse J.Šuklinas iškovojo sidabro medalį, o pernai žiemą gavo laišką iš Pasaulinės dopingo agentūros, kur buvo apkaltintas dopingo vartojimu ir diskvalifikuotas. Padariniai – atimtas medalis ir valstybinės premijos…)

– Taip, man išties teko dirbti su šia neeiline asmenybe. Ir jo tikslai, pasakysiu atvirai, niekada nebuvo vien olimpinis medalis. Štai todėl, kai iš jo atėmė labai brangų laimėjimą, sportininkas nepalūžo, bet ir toliau dirbo savo valstybės labui – stengėsi dėl savo miesto Visagino: surinko bendraminčių grupę, įkūrė partiją, dalyvavo mero rinkimuose. Manau, kad po šio įvykio būtent kilnūs ir netrumparegiški tikslai padeda jam įveikti didžiulius sunkumus, apimančius tiek materialinį, tiek ir psichologinį krūvį.

Šeima: didžiausias Jurijaus turtas ir džiaugsmas – žmona Oksana ir vaikai – šešiametis Justas ir dvimetė Livija.

– Kokius optimizmo patarimus dalijate sportininkams dabar, karantino sąlygomis? Ar ir jie išgyvena tą patį baimės, panikos jausmą, kaip ir mes, užsidarę namuose?

– Visi mes žmonės. Sportininkai irgi. Emocijos yra normalu. Pagalvokime apie tai, kad jos turi ne tik blogą, bet ir gerą atspalvį. Baimė verčia žmones saugotis. Pikta visuomenės reakcija liepia ne itin pareigingiems piliečiams laikytis tam tikrų elgesio taisyklių viešumoje. Dabartinis žmonių elgesys nėra vien juodas ar baltas. Gėdinimas, smerkimas – žodžiu, toji arši visuomenės reakcija – lemia mūsų pačių, o ir kitų, tarkim, kaimynų gerus elgesio pokyčius. Deja, ne visi mokame įtampos ir streso akivaizdoje laikytis etiketo. Jei jo išmoktume, pats stresas galėtų suteikti ir nemažai naudos, pavyzdžiui, suaktyvintų visų organizmo sistemų darbą. Blogai yra per didelis ir per ilgai trunkantis stresas, virstantis sąstingiu, kuris pradeda varginti organizmą. O kad iki to neprieitume, turime likti sąmoningi: riboti žiniasklaidos informacijos kiekį, atsirinkti šaltinius, neužsiciklinti vien ties epidemiologinės situacijos sekimu.

– Kaip jums pavyksta išlikti tokiam šaltakraujiškam? Gal kiauras dienas stovite po šaltu dušu kaip gandras ant vienos kojos ir medituojate?

– Na taip (juokiasi)… Išties su dviem mažamečiais vaikais turiu tam laiko. Nesu jau toks šaltakraujis, kaip jums atrodo. Patiriu tuos pačius jausmus kaip dauguma mūsų: ir baimę, ir nerimą. Bet, kaip jau minėjau, pozityvios nuostatos net ir šitas emocijas gali paversti naudingomis.

Vos prasidėjus karantinui, su žmona pasijutome kaip savaitgalį – kai visą dieną gali tingėti ir nieko neveikti. Tai buvo nauja, ir… ta euforija truko lygiai dvi dienas. Paskui supratome, kad laikas eina veltui, tad su žmona nusprendėme jį planuoti. Išvakarėse surašėme visus tikslus ir laikus, ką norėsime padaryti rytoj. Net jei tie tikslai ir nebuvo labai didvyriški (pasekti vaikams pasaką, pasportuoti, perskaityti mokslinį straipsnį ir t.t.), jautėmės kur kas geriau. Nes, kai einame į darbą, turime tam tikrą grafiką (keltis, valgyti, eiti, daryti, grįžti, miegoti), kurio nebėra karantino metu. Todėl mano patarimas visiems, nenorintiems nuo bergždžiai praleisto laiko eiti iš proto, – struktūrizuoti savo dieną, iš anksto ją planuoti. Plano kūrimas aktyvuos loginio mąstymo sritis smegenų žievėje, o šios savo ruožtu efektyviai slopins impulsyvią baimės ir agresijos raišką. Pasijusime saugesniais, galintys kontroliuoti savo gyvenimus.

– Jūsų žmona Oksana taip pat kineziterapeutė. Kaip su ja susipažinote? Ar sunku dviem tos pačios sferos specialistams gyventi po vienu stogu?

– Mūsų su žmona Oksana romanas – ne studentiškas ir ne tarnybinis, bet su specialybe išties susijęs. Susipažinome seminaruose, pouniversitetinėse studijose. Abu domėjomės taikomąja kineziologija ir lankėme tas pačias paskaitas. Oksana tuomet buvo seminarų lektoriaus padėjėja. Žodžiu, viena, antra paskaita, pasimatymas – atsirado simpatija, o paskui ir meilė. Namuose dviem kineziterapeutams nesunku. Kai trūksta dar vienos nuomonės, aš ją turiu šalia – galinčią profesionaliai patarti, pasidalyti jausmais. Tai didžiulis pliusas. Mūsų meilė prasidėjo nuo tų pačių tikslų – noro tobulėti ir padėti žmonėms, – tad labai džiaugiuosi, kad tikslai liko nepakitę, tad ir meilė tęsiasi.

Kaip neužsisėdėti senjorams?

Daugelis nerimaujame dėl savo senyvo amžiaus tėvų, likusių namų izoliacijoje. Ar tik jie neleidžia dienų prie televizoriaus, kaip motyvuoti juos pajudėti? J.Vaščenkovas turi kai ką svarbaus pasakyti.

Kitaip sakant, jūs klausiate, kaip motyvuoti žmogų, kuris nenori būti motyvuotas?! Dauguma žmonių (nebūtinai senyvo amžiaus) tiesiog nenori įdėti pastangų ir laukia stebuklingos piliulės, daktaro Ozo ar Unikausko stebuklingo recepto. Jie žiūri visas sveikatos laidas, kad tik nepražiopsotų ilgai laukto fakto, jog jau atsirado vaistinėse toji stebuklingoji piliulė nuo visų ligų! Juokas juokais, bet taip yra. Daugumos iš mūsų tikslas yra… sulaukti piliulės. Perskaityti kokio nors garsaus autoriaus knygą, kaip tapti sveiku, bet nieko dėl savo sveikatos nedaryti.

Vienintelis būdas, kaip tapti sveikesniam, – išsikelti sau tokį tikslą ir nedelsiant pradėti jo siekti, save stiprinti. Nes fizinis aktyvumas yra kol kas labiausiai moksliškai įrodyta priemonė sveikatai stiprinti. Beje, ir pigiausia. Jos kaina – tik tavo pastangos, valia ir išėjimas už sofos ribų. Sakysite, bepigu jaunam žmogui, mokančiam naudotis visais tais XXI a. technologijų pasiekimais? Taip, socialiniai tinklai sprogsta nuo vaizdinės informacijos, kokius judesio pratimus daryti namuose karantino metu. Na, o jums, senjorai, siūlau keletą buitinių pratimėlių. Kad neužsisėdėtumėte namuose, pirmiausia reikia daryti! Nors kažką.

Galbūt patys paprasčiausi pratimai, tinkantys daryti namuose, atrodo pritūpimai? Stop. Pavojinga! Geriau su jais nežaiskime. Jei panašius pratimus atliktumėte su specialistu, jis įvertintų jūsų sveikatos būklę ir galimybes taisyklingai juos atlikti. Šiuo atveju, mieli senjorai, gi karantinas… Vienam, darant pritūpimus, skaudės kelius, kitam – nugarą. Geriau darykime juos kitaip ir pavadinkime šį pratimą "padėk ir paimk". Ką tai reiškia? Tarkim, pasidėjome puodelį ant kėdutės ir stovime šalia sekcijos. Tikslas: dešimt kartų paimti puodelį nuo kėdutės ir padėti jį ant aukščiausios sekcijos lentynos. Tai darydami jūs turėsite šiek tiek pasilenkti siekdami puodelio ir šiek tiek pasitempti dėdami jį ant aukščiausios lentynos. O tai jau bus judesys.

Štai dar viena fizinė užduotis: atsisėsti ant žemės ir atsistoti. Sutikite, kiekvienas senjoras tai atliks pagal savo galimybes. Vieni darys šį pratimą be rankų, kiti stodamiesi remsis delnais, o treti iš pradžių atsiklaups ant kelių ir tik tada stosis. Bet juk visa tai ir yra fizinis judėjimas! Visų fizinių pratimų, kuriuos senjorai atlieka namie, būtiniausia sąlyga – daryti juos ne padrikai, o sąmoningai. Norint, kad judesys taptų mankšta, turime jį ir suvokti kaip mankštą. Pavyzdžiui, užsibrėžiam tikslą, kad darysime aštuonis atsisėdimus ir atsistojimus bei tada turėsim 5 min. pertrauką. Paskui pakartosime. Ir dar kartą. Kol iš viso padarysime 3–4 šio pratimo serijas. Mankštindamiesi, aišku, stebėsime savo savijautą, kad ji neperžengtų normos ribų. Primenu, kad turite sušilti, įrausti, bet nesijausti uždusę ir negalintys ištarti nė žodžio. Jei persistengsite, patirsite daugiau žalos negu naudos.

1. Mitas: kineziterapija skirta tik gydymui

Norėdami išjudinti raumenis ar imtis kūno pokyčių žmonės dažnai skuba į sporto klubą, ima mankštintis ar rinktis įvairias procedūras savo nuožiūra. Tačiau prieš pradedant specialisto dėmesys gali padėti atrasti silpnas vietas, net jei nebūtinai jaučiate skausmą.

„Apsilankymo pas kineziterapeutą metu pirmiausia aptariame tai, ką žmogus jaučia, kur, kada, kaip dažnai, kokio pobūdžio skausmai kartais kamuoja ir su kuo tai susiję. Lankytojas apžiūrimas, testuojami raumenys, vertinama jų darbo darna. Esant reikalui atliekama probleminių vietų apčiuopa, lokalizuojami skaudūs taškai. Tuomet sprendžiama, kaip greičiau išeiti iš diskomfortą keliančios būklės, kaip harmonizuoti kūno ir viso organizmo veiklą“, – pasakoja specialistas.

2. Mitas: nedidelis skausmas praeis savaime

Pasak vyro, kineziterapeutai iškart atpažįsta, kai į kabinetą užeina žmogus, dirbantis dešimt ir daugiau valandų per dieną kompiuteriu, ar dar blogiau – nešiojamu kompiuteriu, dažnai skaitantis lovoje knygą, planšetę, telefoną ar žiūrintis televizorių. Net puikios sveikatos, tačiau daug dirbantys ir neretai – sėdimą darbą, žmonės neretai turi, dėl ko pasiguosti. Tiek gyvenantys mažiau aktyvų gyvenimo būdą, tiek ir reguliariai sportuojantys žmonės ilgainiui susiduria su vieną ar kitą kūno dalį aplankančiu skausmu, imančiu neduoti ramybės.

„Pats kūnas pasakoja, kaip jo šeimininkas jaučiasi, kaip gyvena ir kaip savimi rūpinasi. Pirmą vietą pagal nusiskundimus užima kaklo-sprando ir juosmens skausmai, tuomet pakaušio, tarpumenčio, galvos ir kitų vietų. Skausmas informuoja, kad su mūsų organizmu vis dėlto kažkas yra negerai. Tai biologinis atsakas, apsaugantis nuo žalingų aplinkos veiksnių ir informuojantis, kad atsirado sveikatos sutrikimai. Todėl reikėtų nedelsiant išsiaiškinti, kas vyksta. Be to, kai kurios ligos yra linkusios maskuotis, todėl neverta kentėti ir delsti“, – teigia „UPA Medical SPA“ centro specialistas.

3. Mitas: net ir viena mankšta išjudins raumenis

Žmonės dažnai tikisi greito rezultato, kad apsilankius pas specialistą vos vieną ar du kartus – iš karto pagerės. Kineziterapeutas neslepia, kad vienkartinį pagerėjimą trumpam laikui gali pavykti pasiekti net ir iš pirmo karto, tačiau žmogus toliau turi pats atlikti „namų darbus“ ir vadovautis rekomendacijomis.

„Nei teigiami, nei neigiami veiksniai, jei vyksta tik retkarčiais, dažniausiai dramatiškai neįtakoja mūsų savijautos. Jei per savaitę penkiasdešimt valandų sėdime sulinkę prie kompiuterio, tai valanda ar dvi mankštos nedaug tepadės. Neužtenka vien paaiškinti, kaip taisyklingai sėdėti ar stovėti. Visuomet patariu įprasti daryti pertraukėles, po darbo aktyviai pajudėti. Tada galima tikėtis rezultato ir kito vizito metu išgirsti, kad jau daug geriau“, – teigia specialistas.

4. Mitas: skausmo galima atsikratyti per savaitgalį

Net ir vienas savaitgalis kurorte gali padėti atsigauti, tačiau taip greitai nepavyks išspręsti įsisenėjusių kūno problemų. Pasak kineziterapeuto, atvykimas į kurortą gali būti puiki pradžia. Čia atlikta mankšta primins malonų raumenų tonusą, masažas padės užmiršti kūno įtampas ir atsipalaiduoti, sauna pagerins kraujotaką. Tačiau specialistas pataria žvelgti toliau ir neapsiriboti trumpalaikiu efektu.

„Vieniems pakanka trumpo poilsio su procedūromis ir jie jaučiasi tarsi „perkrovę“ kūną. Kitų organizmas į tokias permainas reaguoja įvairiai – kažkas gali pajusti įtampą ar suskaudusius seniai nemankštintus raumenis. Mėnesių mėnesiais jaučiant diskomfortą ar kenčiant skausmą būtų naivu tikėtis, kad viskas pasikeis per savaitgalį. Tam reikia ilgesnio laiko, kad kūnas sureaguotų į pastangas jam padėti“, – įspėja kineziterapeutas.

5. Mitas: manyti, kad kurortas man nepadės

Net ir žinodami, kad galbūt gyvenimo būdo, pavyzdžiui – sėdimo darbo – net neketiname keisti, dėl to neturėtume nusivilti ir nuleisti rankų. Kineziterapeutas labai didžiuojasi lankytojais, kurie atvykę pailsėti ir atsigauti išvyksta motyvuoti siekti gyvensenos pokyčių ir nenustoja savimi rūpintis.

„Jei žmogus atvyko su mintimi, kad laikas keisti įpročius ir keistis pačiam, tai yra tinkama proga apsilankyti pas kineziterapeutą. Testuodami raumenis ir tikrindami problemines vietas sužinome, kokios fizinės veiklos būtų optimaliausios, ko galima tikėtis, jei nieko nedarysiu arba jei laikysiuosi nurodytų patarimų”, – teigia kineziterapeutas.

Nuolat sulaukia klausimų

Kaip sportuojant nepakenkti sau? Kaip stiprinant vieną kūno dalį nesužaloti kitos? Jeigu skauda nugarą ar kelius, kokius pratimus reikėtų atlikti? Kaip saugiai numesti svorio, kad jis nesugrįžtų dvigubas?

Tokius klausimus nuolat iš klientų girdintys Klaipėdos sveikatingumo ir sporto klubo "Apelsinas" treneriai įsiklausė į žmonių poreikius ir per 9 mėnesius sukūrė naują treniruočių metodiką, kurią pavadino "SMART Training System" – išmaniąja treniruočių sistema.

Jos esmė – kiekvienam atsižvelgiant į kūno sandarą ir fizinę būklę ar negalavimus sudaroma individuali treniruočių programa, o 11 pirmųjų treniruočių prižiūri kineziterapeutas arba sveikatingumo specialistas.

Naujovę "Apelsino" klubuose jau išbandę žmonės įsitikino – pasiekti užsibrėžtus tikslus treniruočių metu kur kas lengviau.

Metodika kurta su gydytojais

SMART išmanioji treniruočių sistema pagrįsta moksliniais tyrimais ir sukurta bendradarbiaujant su aukščiausios kvalifikacijos medikais profesionalais. Ši sistema suderina esminius kūno rengybos ir reabilitacijos principus.

Sveikatingumo ir sporto klubų tinklo "Apelsinas" įkūrėjas ir vadovas Tomas Kesminas teigė, kad idėja kurti unikalią treniruočių metodiką kilo siekiant patenkinti besikeičiančius sporto klubų lankytojų poreikius: "Pastebėjome, kad sportuojantiesiems ilgainiui treniruotės tampa rutina, mažėja motyvacija, prastėja rezultatai. Todėl ėmėme kurti naują, vientisą metodiką, kuri padeda žmonėms išsivaduoti iš įvairių skausmų, antsvorio, didina treniruočių efektyvumą, suderina treniravimąsi ir subalansuotą mitybą, kineziterapiją, sveikatingumą."

Įvertina įvairius parametrus

Naujoji treniruočių metodika kiekvienam žmogui pritaikoma individualiai. Pirmiausia atliekamas išsamus funkcinis sveikatingumo testas, kuris padeda įvertinti žmogaus kūno sudėtį, judesių funkcionalumą, širdies bei kraujagyslių sistemos būklę, laikyseną, mitybos įpročius.

Atliekant testą sveikatingumo specialistas išklauso kliento norus ir lūkesčius.

"Testas aiškiai parodo pagrindines laikysenos, kūno funkcionalumo problemas, kurios atsiranda dėl blogų mitybos įpročių, netinkamos gyvensenos ir nepatogios darbo vietos. Šiuos negalavimus galima sumažinti arba visai pašalinti sportuojant tikslingai ir saugiai", – tikino sveikatingumo klubo "Apelsinas" sporto dalies vadovas Tomas Martinavičius, kuris taip pat yra vienas naujosios SMART metodikos bendraautorių.

Išvengia sužalojimų

Viena dažniausių problemų, kuria skundžiasi sveikatingumo klubo klientai, yra stuburo skausmai.

Pasak kineziterapeuto Jurando Altuchovo, nugaros skausmus sukelia nejudrus gyvenimo būdas, patiriama nervinė įtampa ir silpni raumenys. Svarbiausias vaistas gydant stuburą, anot jo, judėjimas.

Tačiau kineziterapeutas perspėja, kad, sportuojant savarankiškai ir neturint žinių, stuburą galima ir sužaloti. SMART treniruočių metodika siekiama padėti žmonėms, kad tokių problemų būtų išvengiama.

Kad būtų pasiekti geriausi rezultatai, būtinas nuolatinis kliento ir sveikatingumo specialisto bendradarbiavimas. Tuo įsitikinę išmanios treniruočių metodikos autoriai – T.Kesminas, T.Martinavičius, Kristina Kesminienė ir J.Altuchovas.

Kurdami išmanią treniruočių programą, jie panaudojo sukauptą ilgametę patirtį ir klientų stebėjimus.

Formuojami nauji įpročiai

Sveikatingumo klube nuolat dirbantys "Smart Training System" treneriai ekspertai K.Kesminienė ir T.Martinavičius sako, kad sportuojant pagal SMART metodiką pastebimai pagerėja klientų bendra savijauta, širdies darbas, laikysena, sumažėja arba visai dingsta nugaros, sąnarių skausmai, atsiranda daugiau žvalumo ir energijos.

Pasak trenerių, ne mažiau svarbu ir tai, kad žmogui suformuojami nauji sveikos mitybos įpročiai, kurie tampa sveikesnės kasdienybės dalimi.

Klubo mitybos specialistai dirba išvien su treneriais.

"Tikiu, kad sykį pradėjus sportuoti pagal išmanią treniruočių metodiką SMART kitaip sportuoti nebesinorės", – tikino sveikatingumo klubo "Apelsinas" grupinių užsiėmimų vadovė K.Kesminienė.

Informacija

Pirmoji SMART metodikos konsultacija su sveikatingumo specialistu ar kineziterapeutu nemokama.

Registruotis kviečiama internetu www.smarttraining.lt arba +370 612 22 622 .

Treniruotės pagal SMART metodiką vyksta visuose trijuose sveikatingumo ir sporto klubuose "Apelsinas, kurie yra įsikūrę PC "Vingis", PC "Grandus" ir PC "Studlendas".