Išaiškinti ir sunaikinti
1940-ųjų birželio 27 d. žurnalo „Karys“ viršelį „papuošė“ svajingai į tolį žvelgiantis sovietų Lietuvos „prezidento“ Justo Paleckio portretas.
To paties žurnalo, kurio redaktorius, o vėliau bendradarbis buvo Klaipėdos krašto operacijos karininkas, majoras J. Tomkus (1896–1940).
Pasirodžius šiam paskutiniajam tų metų „Kario“ numeriui, pačiam J. Tomkui gyventi buvo likusios dvi savaitės.
Neabejotina, kad šio gabaus kariškio pavardė seniai figūravo sovietų saugumo sąrašuose tarp labai pavojingų asmenų, kuriuos pirmiausia reikia sunaikinti, įžengus į Lietuvą.
„Įsakau visiems kariams tvirtai atsidėjus vykdyti savo tarnybines pareigas. Reikalauju iš visų karių ramybės, tvarkos, darbo ir gražaus santykiavimo su SSSR kariais“, – griežtai pabrėžiama įsakyme Lietuvos kariuomenei. Jis buvo išspausdintas tame pačiame žurnalo „Karys“ su J. Paleckio atvaizdu numeryje.
Sovietų cinizmui ir veidmainystei nebuvo ribų. Viena deklaruota viešai, o daroma visai kas kita.
Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, pradėta likviduoti šalies kariuomenė, suiminėjami visi, sovietų požiūriu, potencialiai „pavojingi elementai“.
„Pavojingiausi jiems buvo kariškiai, tas branduolys, kuris galėjo sutelkti žmones į partizaninį judėjimą, sukilimus. Ypač juos domino tie, kurie gebėjo organizuoti improvizuotas karines operacijas. Jie stengėsi šiais žmonėmis atsikratyti kaip įmanoma greičiau. Veiksmo žmonės jiems buvo labai pavojingi. Manau, kad sovietų ambasada Kaune dar iki okupacijos rinko duomenis, sudarė jiems pavojingų žmonių sąrašus ir jie buvo likviduojami pirmiausia“, – kalbėjo profesorius Valdas Rakutis.
Paieška: Klaipėdos krašto prijungimo operacijos herojus J. Tomkus yra palaidotas Kaune Šančių kapinėse, tačiau tiksli jo amžinojo poilsio vieta čia nėra žinoma. E. Lukoševičiaus archyvo nuotr.
Mirtis 139-oje kameroje
Majoras J. Tomkus buvo kaip tik toks, turintis neįkainojamą patirtį nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, kovose su bolševikais Sibire Vytauto Didžiojo lietuvių batalione, paskui – Lietuvos Respublikos kariuomenėje ir, žinoma, Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje.
„J. Tomkus – labai nuotykinga ir, sakyčiau, avantiūristinė asmenybė. Patyrinėjus jo biografiją matyti, kad jis visuomet buvo tų įvykių sūkuryje, kur vyko konfliktas, kur liejosi kraujas. Tai liudija visas jo gyvenimas“, – tvirtino Lietuvos kariuomenės istorija ir jos didvyriais besidomintis žurnalistas, kolekcininkas ir dokumentinių knygų autorius Vilius Kavaliauskas.
Todėl skubus J. Tomkaus areštas buvo dėsningas okupantų veiksmas.
Grupei, atsakingai už šaulių, voldemarininkų partijos narių sąrašo parengimą, vadovavo saugumietis komunistas Icikas Dembo.
Į šį sąrašą buvo įtrauktas ir J. Tomkus. 1940 m. iš liepos 10-os į 11-ąją naktį net aštuoni saugumiečiai keletą valandų krėtė Tomkų butą, ieškodami „inkriminuojančios medžiagos“.
Tą pačią dieną J. Tomkus buvo suimtas ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo 139-ąją kamerą A. Mickevičiaus gatvėje, kur išgyveno lygiai parą. Po to paskelbta, kad jis nusižudė.
„Kaune sovietmečiu paskleistas melagingas gandas, kad J. Tomkus pats sau persipjovė kairės rankos kraujagysles. Tariamai taip galėjo užbaigti kančias ir apsaugoti žmoną, vaikus nuo susidorojimo. Komisija, ištyrusi mirties aplinkybes, savo akte apie smūgį į galvą kietu buku daiktu, taip pat peilio smūgiu perpjautą miego arteriją bei išlaužytus rankų pirštus net neužsiminė – lavonas buvo perrengtas, nepalikta jokių kraujo pėdsakų. Toks aktas surašytas po Antano Sniečkaus telefoninio skambučio, palaikus perduodant Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto anatomikumui“, – savo publikacijoje apie J. Tomkų rašė šia asmenybe domėjęsis kraštotyrininkas Vytautas Gocentas.
„Kario pareigos kilnumo aukščiausias apsireiškimas yra, kad jis kiekvienu momentu yra pasiryžęs mirti tada ir ten, kur to reikalauja pareiga Tėvynei ir Jos garbei“, – šiuo atveju paradoksaliai skamba J. Paleckio prisakymas lietuvių kariškiams paskutiniame 1940-ųjų žurnalo „Karys“ numeryje, kuriame, beje, lyg tarp kitko užsiminta, kad legalizuojama Lietuvos komunistų partija.
Ciniškas bolševikų kerštas
Su komunistais arba bolševikais, kaip jie save dar ne taip seniai vadino, J. Tomkus susidūrė Sibire po 1917 m., kur prieš juos kovėsi Vytauto Didžiojo vardo lietuvių Sibiro batalione.
1924 m. „Mūsų žinyno“ 9 numeryje J. Tomkus rašė: „Šie piktadariai buvo negausingi batalione, gerai žinojo, jog jų praeitį mes visi gerai pažįstame, jog kiekvienu momentu galima juos sukišt kalėjiman, net sušaudyti. Bet mes to nepadarėme. Kodėl? Todėl, kad manėme, jog lietuvis, ar jis būtų komunistas, ar kitos kurios krypties, visų pirma yra lietuvis. Ir kaip skaudžiai teko apsivilti, užuot padėkos iš tų gaivalų pusės, mes sulaukėme kruvinų egzekucijų. Ar belieka tuomet kalbėti apie žmoniškumą, juo labiau, kad anuomet, tolimame Sibire esant, nė vienam nė į galvą negalėjo ateiti mintis, jog tautietis, nors ir komunistas, galėtų panašiai už gerus darbus atsiteisti.“
Komunistai su J. Tomkumi atsiteisė ypač ciniškai – kankino, nužudė, paskelbė, kad jis nusižudė, maža to, neleido palaidoti jo kūno, o perdavė į prozektoriumą, kad turėtų kuo praktikuotis medicinos studentai.
Neabejotinai okupantai bijojo, kad J. Tomkaus kapas netaptų sakraline vieta, kur patriotą kankinį garbins laisvės netekusi tauta. Vis dėlto J. Tomkaus kūną po daugiau nei metų pavyko deramai palaidoti.
„Jo palaikai saugoti VDU Medicinos fakulteto anatomikume, slėpti, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje, pasikeitus aplinkybėms, iškilmingai pašarvoti Vytauto Didžiojo karo muziejuje bei 1941 m. spalio 6 d., lydint tūkstantinėms kauniečių minioms, palaidoti Kauno Senosiose kapinėse karo lakūnų sklype, vėliau perlaidoti Kauno Šančių kapinėse. Virš velionio karsto pusiau nuleista kabėjo ir Sibiro Vytauto Didžiojo vardo lietuvių bataliono vėliava – ją į Lietuvą iš Sibiro buvo pargabenusi bataliono vado P. Linkevičiaus žmona Elžbieta Linkevičienė (1951 metais, keliant muziejaus eksponatus į Nemuno gatvę, vėliava dingo). Lieka nežinioje, kas ir kaip rūpinosi palaikų slėpimu, išsaugojimu, perlaidojimu“, – rašė kraštotyrininkas V. Gocentas.
Ernestas Lukoševičius. Asmeninio archyvo nuotr.
Dešinioji J. Budrio ranka
Lig šiol nežinoma, kur tiksliai Šančių kapinėse šis Lietuvos karys yra perlaidotas.
Šiais metais jo vardas turėjo ypač garsiai skambėti, jam turėjo būti atiduota didžiausia pagarba, nes J. Tomkus – vienas pačių svarbiausių Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos vadų.
Jo kapo paieškomis jubiliejiniais krašto prijungimo šimtmečio metais užsiėmė Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje vado atašė Lietuvai Ernestas Lukoševičius, kuris, beje, labai daug prisidėjo organizuojant paties operacijos vado Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos pelenų perlaidojimą Klaipėdos skulptūrų parke.
Rinktinės vadas J. Budrys, gerai žinodamas J. Tomkaus dalykines savybes (dalyvavo kovose, buvo kuopos vadas, mokėjo skaityti karinius žemėlapius ir orientuotis vietovėje), pakvietė jį į sukilėlių štabo viršininko pareigas.
Tuomet kapitonas J. Tomkus nedvejodamas priėmė pasiūlymą ir tapo Mažosios Lietuvos savanoriu, pasirinkęs slapyvardį Oksas.
Pasiskirstę į tris grupes, sukilėliai iškeliavo į Klaipėdą. Mažosios Lietuvos savanorių štabas ir jo viršininkas kapitonas J. Tomkus-Oksas įsikūrė Klaipėdos apylinkėse esančiame Gindulių (Krucken Görgo) ūkyje.
„Ten buvo nemažai labai drąsių, paraką uosčiusių karininkų. J. Budrys visus surinko tokius, kurie norėjo ir mokėjo kariauti. J. Tomkus buvo vienas jų, Sibiro kovose dalyvavęs, jis mokėjo gerai skaityti karinius žemėlapius. J. Tomkus buvo legenda. Gaila, kad istorikai per mažai domisi tuo sėkmingu įvykiu, tiek diplomatiniu, tiek kariniu, tiek patriotiniu. Juk jeigu būtų nepasisekę, J. Budrys ir visi kiti būtų sušaudyti. Šių žmonių dėka Lietuva gavo Kuršių neriją ir neužšąlantį uostą, vien jau dėl to visa Lietuva kasmet sausio 15 d. turi stovėti ir giedoti himną“, – kalbėjo V. Gocentas.
Tokia nepagarba atrodo nedovanotina ir nedaranti garbės Lietuvai, ypač minint Klaipėdos sukilimo 100 metų jubiliejų.
Nepelnytai pamirštas herojus
Visuomenininkas, buvęs savanoris, šaulys, Lietuvos muitininkų veteranų asociacijos vadovas Gintautas Tamulaitis subūrė grupę entuziastų, kurie ėmėsi konkrečių J. Tomkaus-Okso kapo paieškos darbų.
„Mus toms paieškoms paskatino išeivijos šaulys E. Lukoševičius iš Čikagos. Neseniai pradėjome majoro J. Tomkaus kapo paieškas. Apvaikščiojome Šančių kapines, ten daugybė bevardžių, sunykusių paminklų, kai kurių įrašų įskaityti neįmanoma. Kai bus geresni orai, įtrauksime didesnę komandą ir tęsime ieškojimus. Kreipėmės į Kapinių priežiūros tarnybą, pažadėjo peržiūrėti archyvus dėl perlaidojimo, gal mums pavyks ką nors rasti, nes jo artimieji emigravo į Ameriką. Gal J. Tomkų palaidojo kokios nors šeimos kape, dar ieškosime“, – kalbėjo G. Tamulaitis.
E. Lukoševičius stebėjosi, kad visi kažkaip užmiršo majorą J. Tomkų, ir, švenčiant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, niekam neatėjo į galvą pasidomėti, kur vis dėlto ilsisi vienas pagrindinių Klaipėdos sukilimo vadų.
„Tikimės surasti, tinkamai pagerbti ir įamžinti. Prie paieškos prisijungė ir Lietuvos savanorių kūrėjų sąjunga, jos skyriaus vadovė istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė, kreiptasi pagalbos į istorikus prof. V. Rakutį, dr. S. Jazavitą, informuoti S. Putvinskio-Pūtvio klubo vadovai. Tikimės pagalbos iš Lietuvos šaulių sąjungos. Juk J. Tomkus buvo ne tik karininkas, bet ir žurnalistas, „Kario“ redaktorius, diplomatas, teisininkas, šaulys, vadovavęs šaulių būriui, galiausiai – kaunietis – dalį savo sąmoningo gyvenimo pragyvenęs šiame mieste, kur buvo nužudytas ir palaidotas. Mums, išeivijos šauliams, tokia nepagarba atrodo nedovanotina ir nedaranti garbės Lietuvai, ypač minint Klaipėdos sukilimo 100 metų jubiliejų“, – dienraščiui teigė E. Lukoševičius.
