Nepagydomas "Vinetu virusas"
Pasirodo, gimti indėnu visai nebūtina, kad juo taptum. Indėnų šiandien yra įvairiausių tautybių, pradedant rusais, čekais ir baigiant lietuviais. Tik jie save vadina indėnistais. Ir tai nėra rekonstruktoriai, tokie kaip abiejų pasaulinių karų, senovės baltų, viduramžių ar kitų karybos klubų atstovai.
Indėnistai ne rekonstruoja Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą, jie tiesiog gyvena indėnų dvasia, laikosi indėnų priesakų laisvei ir gamtai. O viskas prasidėjo nuo Karlo Friedricho May’aus knygų, skaitytų vaikystėje.
Šio autoriaus sugalvoto ir realybėje neegzistavusio indėnų vado Vinetu "virusu" kadaise užsikrėtė ir iki šiol "nepasveiko" K.Pūdymas, kurio "Iešmininko", "Kaminkrėčio", "Undinėlės", "Kriauklės" ir kitos miestiečių žinomos skulptūros puošia Klaipėdą.
"Būdami gal 13–15 metų mes jau gaminome lankus ir jautėmės indėnais. Tam įtakos, žinoma, turėjo knygos, kurios ir pažadino tai, kas ir taip seniai glūdėjo, reikėjo tik atkapstyti. Kodėl visus ne indėnus domina jų kultūra? Manau, mes persisotinome civilizacija, o indėnai buvo gamtos apsuptyje. Todėl mums galbūt būtent šito ir trūko. Ir tai nėra joks infantilumas, jei sugebi sugrįžti į žmogaus ir gamtos pradžių pradžią", – pasakojimą apie savo dvasios pomėgius pradėjo skulptorius.
"Priešo" teritorijoje prie Ūlos
Klaudijus pripažino, kad ilgainiui gyvenimas diktavo savo taisykles ir teko prie jų prisitaikyti, nes reikėjo išgyventi, todėl indėniškas gyvenimo būdas buvo kiek prislopęs. Tačiau buvo laikas, kai, susikrovę į kuprines tik būtiniausius daiktus, su keliais draugais jis iškeliavo į Dzūkiją, šiandien garsų Zervynos kaimą prie sulaukėjusios Ūlos upės. Tai buvo maždaug prieš 45 metus.
"Atvykome trise, pasistatėme palapinę ir šlaistėmės su lankais palei Ūlą. O kitoje jos pusėje, pasirodo, gyveno vietinis indėnas. Taip bepramogaujant, staiga mums po kojomis iš anos upės pusės atskriejo šakelė, kaip supratome, iššauta iš kažkokio ginklo. Tai buvo ženklas, kad esame ne savo teritorijoje ir turime paisyti tam tikrų taisyklių. Vėliau susidraugavome su vietiniu indėnu Jonu", – prisiminė skulptorius.
O vieną rytą palapinę su joje miegančiais indėnais apsupo kolūkio karvės, kurios perbrido per upę ir labai susidomėjo keistu statiniu miške. Klaudijus pamena, kad, norėdamas jas pabaidyti, iššokęs iš palapinės su lanku, šovė vienai į užpakalį.
Paskui Kauno dailės mokyklą iš Dzūkijos pasiekė raštas dėl chuliganizmo, esą vienas jų auklėtinis sužeidęs galviją. Taip štai baigėsi indėnų nuotykiai prie Ūlos.
"Prieš kokius 8 metus, mes, trys indėnai, kurie čia vasarą leidome ankstyvoje jaunystėje, vėl apsilankėme Zervynose, norėjome iš vietinio išsinuomoti valtį. Jis mums pradėjo pasakoti, kad čia labai įdomi vieta, labai srauni upė, be to, kažkada čia gyveno indėnai. Mes neišsiduodame, kad tie indėnai mes ir buvome. Paklausėme, apie tokį Joną, kuris čia gyveno. Valtininkas mums parodė jo trobelę, sako, dar gyvas, tik linkęs girtuokliauti. Mes jo taip ir neaplankėme", – sakė Klaudijus.
Kaip idėja virto kūnu
Įkurti realų indėnų kaimą, kuris būtų tarsi savotiškos pakraipos kaimo turizmo sodyba, K.Pūdymui buvo kilusi labai seniai. Ir jis džiaugiasi, kai šį sumanymą įgyvendino jo bičiulis Mindaugas Timinskas-Vinetu, kuris šiandien garsėja indėnų kultūros sklaida ir puoselėjimu toli nuo Amerikos krantų.
"Pamenu sėdėjau Klaipėdoje viename bare gal prieš kokių 20 metų. Priėjo viena pažįstama verslininkė ir sako – turiu pinigų, nesugalvoju, kaip juos investuoti, kuo dar būtų galima sudominti žmones ir iš to išdirbti. Sakau jai – o aš žinau, kaip. Bet taip tada ir neprasitariau. Ir štai atsirado žmogus, kuris įminė tą mįslę", – šypsojosi Klaudijus.
Mindaugas-Vinetu, kuriam jo darbas tapo gyvenimo būdu ir džiaugsmu, pripažįsta, kad pradžia nebuvo lengva, tačiau viskas buvo daroma su meile ir didžiuliu įkarščiu, taip mintis virto kūnu.
Klaudijus irgi turi savo vigvamą, kuris pastatytas Pakaunėje, nes pats skulptorius kilęs iš Kauno, nors jau daugybę metų gyvena ir kuria uostamiestyje. Ten jis įžiebia ugnelę ir būna, skaito, medituoja, džiaugiasi tuo, kad gali ilsėtis ir gyventi taip, kaip jam patinka.
Unikali improvizacija
Šįkart viešėta Mindaugo-Vinetu valdose. Viename iš daugybės jo vigvamų bičiuliai kūrė ugnį – būtiną viešnagės atributą. Šakeles Klaudijus dėliojo tarsi piramidę, sako, toks laužo statymo būdas vadinamas šulinėliu. Laužą svarbu įkurti vienu degtuko įžiebimu.
Mindaugas dar pajuokavo, gal esą pamėgins tai padaryti skeldamas akmenį į akmenį. Klaudijus šypsodamasis atkrito esą šįkart pasitenkins degtukais.
"Atsibudo ugnelė", – suliepsnojus laužui, pratarė Klaudijus. Namų šeimininkas ir svečiai – Klaudijus bei jo bičiulis Rimas – susėdo prie ugniakuro. Mindaugas-Vinetu prikimšo taikos pypkę, uždegė, papsėjo ir paleido ratu taip, kaip sukasi saulė. Viskas, kaip dera susitikus seniems draugams-indėnams.
Rimas palengva ėmė mušti būgną, jam dambreliu antrino Mindaugas-Vinetu, prie jų lūpine armonikėle prisijungė Klaudijus. Jei nežinotum, kad tai tik improvizacija, pagalvotum, kad muzikuoja kažkokia profesionali modernaus džiazo grupė.
Ypatingoje aplinkoje, ypatingi garsai prie laužo nuteikė kažkaip neįprastai. Realybė susipynė su vaizduote ir apėmė jausmas, tarsi į šį vigvamą išties teikėsi užsukti Didžioji Dvasia, kuri palaimino šiuos keistuolius, radusius savo gyvenimo džiaugsmą indėnų kultūroje.
Paskutinieji – Europoje ir Amerikoje
Po įspūdingo mini koncerto, pasiteiravus, gal vis dėlto egzistuoja sielų persikūnijimas ir jie visi vis dėlto kažkada buvo tikrais indėnais, Klaudijus nedvejojo: "Aš tuo tikiu ir tai nuo mūsų nepriklauso. Mes esame gamtos vaikai, tik civilizacija apkapojo mūsų prigimtinius pojūčius."
Sėdint prie laužo, stulbinamą istoriją apie vieno Šiaurės Amerikos indėno vardu Tatanka ryšius su Lietuva bičiuliams papasakojo Mindaugas -Vinetu.
Ne taip seniai jis su žmona keliavo po Šiaurės Ameriką ir ten pakliuvo į tradicinių indėnų šokių festivalį. Renginyje išvydo stambų vyruką, pardavinėjantį knygas.
"Jos visos buvo vienodos. Paklausiau, apie ką jos, jis sako, tai mano tėvo Denio Bangso biografija. Žmogaus, kuris turėjo būti nužudytas per vieną baltųjų išpuolį, bet jį ir dar 5 genties jaunuolius šamanas tada sugebėjo išvesti iš apsupties. Paskui jis mūsų paklausė, iš kur mes? Pasakiau, kad iš Europos, ten yra tokia maža šalis, kurios veikiausiai jis niekada nėra girdėjęs. Ji vadinama Lietuva", – susitikimą su Tatanka prisiminė Mindaugas-Vinetu.
Ir kaip nuostebta, kai naujasis pažįstamas pradėjo vardyti didžiuosius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Dar daugiau, Tatanka, pasirodo, buvo Lietuvoje 1989 m., kai su grupe kitų jaunuolių atliko tam tikrą misiją – bėgo per Europą. Kai jie buvo Kaune, Tatankai kaip tik sukako 15 metų. Bėgikai nusprendė atšvęsti, kai kauniečiai, su kuriais jie susipažino, pakvietė į renginį.
"Jis pasakojo, kad draugai kalbėjo, jog vyks kažkoks labai svarbus ritualas. Susėdo visa kompanija į autobusiukius ir atvyko į magistralę, kur stovėjo tūkstančiai žmonių. Ir vieną akimirką jie susikibo rankomis. Tai buvo Baltijos kelias. Įsivaizduojate, tas indėnas stovėjo Baltijos kelyje už mūsų laisvę. Ne veltui Tatanka sakė, kad mes visu kuo panašūs – ir indėnai, ir lietuviai, paskutinieji pagonys savo žemynuose, be to, dar ir vieni, ir kiti moka išgirsti gamtos bylojimus" – džiaugėsi Mindaugas-Vinetu, bendraminčių turintis ne tik pajūryje.
