Laivas bus skirtas pramogoms, edukacijai
Galbūt net pats laivo statytojas Darius Petkevičius su savo gražiąja šeima, apsirengę senovės pirkliais, plukdys kėdainiečius bei turistus ir pasakos apie Kėdainių kraštą. Pavasarį bus baigiama tvarkyti krantinė prie naujojo pėsčiųjų tilto ir ten laivas galės apsigyventi.
„Laivas bus miesto, ne mano, tad ką su juo daryti ir kokią funkciją jis atliks, tebus miestelėnų reikalas. Manau, plaukiosim, per miesto šventę ir pirklius imituosim, oi daug ką galima nuveikt. Štai birželį galima tradicinių ir istorinių burlaivių regatoje „Burpilis“ dalyvauti kaip Kėdainių atstovams. Paskui visi po regatos plaukia į Jūros šventę, ten vėl save pristatysim“, − svajoja D. Petkevičius.
Beje, stebėti, kaip kuriamas Kėdainių laivas, gali kiekvienas norintis. Tereikia „Facebook“ socialiniame tinkle susirasti grupę „Kėdainių vytinė“. Čia skelbiama informacija, dedamos laivo statymo eigos nuotraukos.
Dariumi galima pasitikėti: du laivus jau yra pastatęs
D. Petkevičius į Kėdainius su šeima atvyko prieš 15 metų iš Klaipėdos krašto. Ten, Drevernoje, šiuo metu stovi, žiemoja ir pavasario laukia jo statytas vikingų laikų laivas, vadinamasis drakaras. Vasarą juo bus vėl plukdomi žmonės, rengiamos edukacijos.
Laivadirbys D. Petkevičius jį statė pagal autentišką Norvegijoje rastą IX a. originalą, tačiau be jokių tikslų brėžinių, matavimų, tad laivas pastatytas, galima sakyti, eksperimentuojant. Vikinginis laivas yra 12 metrų, 4 metrų pločio, 10 irklų, sveria 4 tonas. Juo galima plaukioti, tik reikia jėgos nemažai turėti irklus irkluoti. Šiuo gražuoliu „Biesu“ Darius su savo draugais vasarą Platelių ežere yra plukdęs ir kėdainiečių grupę, Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos narius, irgi besidominčius vikingų gyvenimu. Dar vieną, mažesnį už „Biesą“, irgi vikinginį laivą, Darius yra pastatęs dukros Gretos garbei.
„Nuo seno domiuosi laivais, kuršių, vikingų kultūra. Mėgstu žvejoti, tad kažkada seniai pagalvojau, kad būtų įdomu pačiam pasidaryti valtelę. Pradėjus naršyti internete, už akių užkliuvo mažo vikingų laivelio modelis. Jį padaręs pavadinau „Greta“. Paskui gyvosios archeologijos šventėje susipažinau su senosios archeologijos rekonstrukcija užsiimančio Klaipėdos klubo „Pilsots“ nariais. Susidraugavome. Po kiek laiko pagalvojau – klubas atkuria kuršių-vikingų laikotarpį, tad kaip gi be tikro laivo? Taip ir pradėjau konstruoti drakarą“, ‒ pasakojo Darius.
Darius Petkevičius
Svajonė nuvijo tiesiai pas merą
Gyvendamas Kėdainiuose, Darius panoro pastatyti šiam kraštui būdingą laivą. Draugams ėmė kalbėti norįs, kad būtų toks, kokie plaukiojo Nevėžio upe prieš kelis šimtus metų, XV-XVIII a. O šia upe plaukiojo nemažai laivų: vytinės, vadinamieji „baidokai“ (kurie buvo krovininiai, dideli, apie 50 metrų ilgio). Vytinės tipo laivai buvo kiek dailesni, o dar kitokio tipo – sielininkų valtys plukdydavo rąstus upėmis. Dariui norėtųsi atkurti istorinio tipo valtį, kad miestas turėtų savo laivą, kaip štai Klaipėda turi savo „Meridianą“.
„Nežinojau, nei į ką kreiptis, feisbuke rašiau, gal kas galite sušelpti lentų, nes rankos niežti laivą statyti. Draugai patarė eiti į savivaldybę ir siūlyti savo idėją, bet tais valdiškais koridoriais man nejauku eiti ir nežinau, nei į ką ten kreiptis, tad nupėdinau tiesiai pas merą Saulių Grinkevičių. Taip man ir kiti žmonės patarė: eik tiesiai pas merą ir bus aiškiausiai. Su meru ir administracijos direktoriumi labai greitai radome bendrą kalbą, sudarėme sąmatą, pasirašėme sutartį ir po Naujųjų metų, sausio 3 dieną, lentos jau buvo pristatytos į vieną Kėdainių pramonės rajono angarą. Čia man labai patinka, darbo sąlygos geros. Dirbu ne vienas, man padeda Arnas Ribikauskas. Kol kas viskas vyksta pagal planą ir džiugiai. Esame optimistiškai nusiteikę laivą baigti statyti gegužės mėnesį“, ‒ pasakojosi Petkevičius.
Mero S. Grinkevičiaus nuomone, viskas padaroma anksčiau ar vėliau, jei labai nori: „Džiaugiuosi, kad yra toks entuziastas. Tikrai padėsime įgyvendinti šią svajonę. Ši idėja man atrodo labai patraukli. Manau, kėdainiečiams tikrai patiks atrakcijos ant vandens. O ir turistų tai padės pritraukti“.
Turi gerų padėjėjų
Laivą padedantis statyti kėdainietis A. Ribikauskas sako kad jam labai įdomu ir naudinga dirbti tokį darbą. Padėdamas statyti laivą, jis kartu mokosi, įgis laivo statymo žinių, o, ką žinai: gal tokia patirtis ateityje labai pravers. „Smagu, per gyvenimą laivą juk nedažnai pastatysi. Su Dariumi esu pažįstamas jau seniai, tad, sužinojęs, kad jis stato laivą, į pagalbą pasiprašiau pats. Dirbti kasdien vis įdomiau, nes matai, kaip laivas po truputį įgauna kontūrus. Statant laivą reikia daug kruopštumo, atidumo, viskas turi būti padaryta gerai ir tinkamai“, – kalbėjo A. Ribikauskas.
Kėdainių laivo statybose jau gerokai pasistūmėta į priekį: laivas turi savo dugną, yra padarytas tvirtas karkasas, renčiamos bortinės lentos. „Tai – gana sudėtingas ir ilgas darbas. Lentas pirmiausia reikia gerai pakaitinti garuose, kad jos būtų minkštos, elastingos ir riečiant nelūžtų. Kiekvieną lentą reikia kaitinti maždaug pusantros valandos!“ – darbo subtilybes pasakojo D. Petkevičius.
Nemažai Dariui padeda ir kėdainietis Jonas Simokaitis.
Analogiškas Merkinės vytinei
D. Petkevičius sakė, kad Kėdainių laivas bus panašus į Merkinėje stovinčią vytinę, kurios pavadinimas „Vytautas Didysis“. Laivo ilgis – 12 metrų, plotis – beveik 3 metrai. Turės dideles bures, aukštą stiebą, viduje bus ir pastogėlė. Kadangi reiks praplaukti pro kelis Nevėžio tiltus, D. Petkevičius dar mąsto, visgi kokio ilgio stiebą daryti, kaip jį reikės nuleisti plaukiant pro tiltus.
Irklų vytinė neturės. „Valtis plauks vėjui pučiant į bures. Yra žinoma, kad seniau, kai vytinės buvo naudojamos praktiškai, prieš upės srovę jas traukdavo krante stovintys žmonės. Tai buvo krovininiai laivai, jais buvo plukdomos įvairios prekės“, – pasakojo D. Petkevičius.
Koks bus laivo maršrutas, dar bus sugalvota. „Labai gera plaukimo trasa būtų iki Kruosto žiočių į Nevėžį (ties Urbelių kaimu). Kai kurie žmonės sako, esą kur čia plauksi tuo Nevėžiu, juk upėje nėra gylio. Vytinė drąsiai praplauks, nes grimzta ji nedaug, apie 30 centimetrų. Laive bus variklis. Nes jei nebūtų vėjo, tai laivas be variklio nepaplauktų. Laive tilps iki 20 žmonių“, ‒ kalba Darius.
Kėdainietiškoji vytinė yra statoma pagal minėtos Merkinės vytinės brėžinį. Šį laivą pastatė laivadirbys Simas Knapkis, kuris, jei prireikia, kėdainiečiui negaili patarimų ir konsultacijų.
Domisi ne tik laivais
Kėdainiuose gyvenanti D. Petkevičiaus šeima yra klubo „Pilsots“ nariai, todėl su dideliu užsidegimu ne tik naujai atkuria šiuos baltų vikingų-kuršių naudotus daiktus, kariavimo reikmenis, aprangos detales, bet ir stengiasi gyventi pagal mūsų protėvių pasaulėžiūrą.
„XXI a. neįmanoma gyventi taip, kaip žmonės gyveno prieš tūkstantį metų, tačiau prisimename senąsias pagoniškas šventes ir jas visada paminime“, – pasakojo senosios archeologijos entuziastas ir rekonstruktorius D. Petkevičius.
Į klubo veiklą įsitraukusi ir visa D. Petkevičiaus šeima: žmona Kristina ir trys jų vaikai. „Na, jei tėvas važiuoja, tai juk nesėdės jie kaip baltos varnos – pasisiuvome drabužius ir renginiuose dalyvaujame visi. Praėjusiais metais sūnus Domas viename festivalių buvo pripažintas jauniausiu kovotoju. Jam labai patiko kovoti masinėse scenose, kaip kovotojui atiteko ir grobis“, – šypsenos neslėpė kuklusis pašnekovas. Vyriausioji šeimos atžala – sūnus Vytas – šiuo metu mokosi Kaune, konservatorijoje, tačiau taip pat entuziastingai įsitraukęs į šeimos hobį, kaip ir, žinoma, dukra Greta.
Autentiškumas – svarbiausia
Senovės kuršių buities ir karybos klubo „Pilsots“ narius vienija domėjimasis kuršių genties kultūra, karyba, papročiais. Klubo nariai yra iš dalies arba visiškai rekonstravę konkrečių, kadaise palaidotų kuršių ginklus, papuošalus, pagal žinomus analogus ir šaltinius, atkūrę kuršių nešiotus drabužius, avalynę.
„Aprangas daugiausiai bandome atkurti iš kapinynų radinių, kuriuos ištyrinėjo archeologai. Labai daug informacijos galima rasti Vilniuje esančiame nacionaliniame muziejuje. Daug įvairių radinių apie kuršių kraštą galima rasti Kretingos, Klaipėdos muziejuose. Kuršiai, kaip gentis, buvo turtingiausia baltų gentis – jie užsiėmė plėšikavimu, tad jų palaidojimo įkapės, jei yra išlikusios iki mūsų dienų, yra išties įspūdingos ir gausios, jose galima rasti labai daug visko. Iš vieno kapo gali vos ne visą kostiumą su papuošalais, ginklais, buities daiktais susirinkti. Yra mūsų klube audėjų, įvairių amatininkų, tad, radus skiautę, kailio gabaliuką bandome atkurti raštus, spalvas. Iš įvairių smulkmenų stengiamės atkurti viską kuo autentiškiau“, – pabrėžė D. Petkevičius. Tiesa, ne kiekvienas sau gali leisti pasidaryti autentiškus baltų genčių naudotus daiktus. Pavyzdžiui, pasigaminti lygiai tokį patį kalaviją, kokį naudojo kuršiai, kainuoja išties nemažai – apie 6 tūkst. eurų.
Pats D. Petkevičius rekonstruoja įvairius daiktus – pagal analogijas iš kapinynų yra sukūręs visą seriją stalo įrankių, daro įvairius dirbinius iš odos – avalynę, rankines. Jis darbų pavyzdžius ima iš specialiai išleistų archeologinių radinių katalogų, kuriuose visa pagrindinė informacija – dydžiai, ilgiai, medžiagos – surašyta itin kruopščiai.
Kėdainiai šeimai patinka
Šaunu, kad ši darbšti ir graži šeima atranda save Kėdainiuose. „Taip, buvo metas, kai važiavau uždarbiauti į Švediją, palikęs šeimą, bet nebuvau laimingas. Mes tikrai nenorim niekur emigruoti, norim dirbti ir gyventi čia. Mums Kėdainiai patinka, nesigailim išvykę iš Klaipėdos krašto“, – sako Darius. Šiuo metu abu su žmona turi darbus, o dar štai Darius stato laivą, dar Tradicinių amatų centre Arnetų name kartais abu rengia edukacines pamokas: moko daryti odos dirbinius, papuošalus ir kt.
