Apie tai šio renginio išvakarėse naujienų agentūra ELTA kalbėjosi su ciklą organizuojančios „ATM kompanijos“ vadovu Alvidu Tautkumi.
- Kodėl prieš kelerius metus nusprendėte, kad būtent šioje vietoje miesto centre turėtų vykti koncertai ir skambėti muzika?
- Jei atvirai, tai ilgokai vaikščiojome su kolegomis po miestą, apžiūrėjome nemažai erdvių, galinčių virsti koncertų vieta, kol tarytum iš naujo atradome Laisvės alėjos pabaigoje nepaprastai jaukų Marijonų vienuolyno kiemelį, kuris visus sužavėjo. Aš jį pavadinau Mažojo Paryžiaus kampeliu, iš tikrųjų, tai bent man - jaukiausia vieta Kaune.
Labai gražiai sutarėme su Nekaltojo Prasidėjimo marijonų kongregacija, vienuolyno vyresnybe. Sulaukėme geranoriško padrąsinimo bei pritarimo mūsų idėjai. Todėl dabar muzika kiekvieną vasarą čia skamba šimtų kauniečių ir jų svečių džiaugsmui. Muzikos, poezijos, teatrų vakarai jau tapo tradicija, o visa tai tarsi „mama“ mąsliai palinkusi stebi Šv. Gertrūdos bažnyčia. Ne paslaptis, kad dalis mūsų žiūrovų, kaip tik dėl koncertų užsukę į vienuolyno kiemelį, gal pirmą kartą įdėmiau apžvelgia ir nuostabią atrestauruotą bažnyčią. Žinoma, nemažai yra ir tokių, kurie ją dažnai lanko, todėl su malonumu klausosi muzikos savo pamėgtos šventovės prieigose.
- Istorija mena, kad kažkada ją vadino koplyčia, pastatyta tuometinio Kauno pakraštyje, šalia kelio į Vilnių. 1503-aisiais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ją padovanojo Kauno parapinei bažnyčiai. Kurį laiką Šv. Gertrūdos bažnyčia priklausė vienuoliams rokitams (vėliau - šaritėms). Nuo 1922-ųjų - Marijonų kongregacijai, kuri šalia bažnyčios pastatė vienuolyną. Šiandien ši bažnyčia vadinama vienu iš seniausių Lietuvoje gotikinių paminklų.
Tiesa, išgyveno ji ir bene juodžiausią savo istorijos laikotarpį, kai vienuolyno statiniuose „kontoras“ įsitaisęs rajoninis kompartijos komitetas pradėjo statyti priestatą. Planai siekė dar toliau - iš pradžių bažnyčią, kurioje sovietai buvo atidarę medicinos technikos parduotuvę, apsupti statiniais, o paskui ją, atsidūrusią lyg kokiame mūrų šulinyje, patyliukais nugriauti. Bet kilo aršus kauniečių pasipriešinimas, ir sovietams teko kompartijos priestatą nugriauti. Prisimenate tą laikotarpį, dar iki lemtingų 1990-ųjų?
- Žinoma, prisimename. Manau, dauguma mūsų koncertų lankytojų to irgi nepamiršo. Todėl Marijonų vienuolyno kiemelis prie Šv. Gertrūdos bažnyčios - tikrai reikšminga vieta ir mūsų laisvei, ir muzikai. O bažnyčios grožį kiekvienas mato. Ypač ji graži, kai vakarop įsižiebia lauko žibintai. Kai visa bažnyčios aplinka pasidaro jaukesnė, ir tampa, sakyčiau, netgi nostalgiškai gera jos pašonėje, vienuolyno kiemelyje, būti.
- Kaip sudėliojate koncertų programas ir atrenkate atlikėjus, „nedisonuojančius“ su šia sakraline erdve, kur vyksta „Birželio vakarų“ renginiai?
- Pirmiausia turėčiau pasakyti, kad koncertai vienuolyno kieme skiriami brandesnei publikai. Žinoma, juose neretai sulaukiame ir jaunimo. Kaip yra sakęs dažnas šio ciklo dalyvis - jaunas operos solistas Liudas Mikalauskas (jis vienuolyno kiemelyje dainuos ir šią vasarą), į kiekvieną koncertą stengiamasi įtraukti „ką nors išskirtinio, skatinančio išgirsti muziką savyje ir dalintis ja su kitais“. Sprendžiant iš vis gausėjančio žiūrovų būrio, mums tai sekasi.
Iš atlikėjų, kurių koncertus „ATM kompanija“ daugelyje Lietuvos koncertinių erdvių organizuoja, tikrai nėra tokių, kurie netiktų vienuolyno Laisvės alėjoje kiemeliui. Tie, kas čia lankosi, žino: mūsų organizacija jau senokai specializavosi rengti ir populiarios muzikos, ir klasikos koncertus, kurių pagrindas - muzika. Mūsų žiūrovai nebėgioja ieškodami alaus ar kokių užkandžių, - jie klausosi, jaučia, išgyvena. Ir tai žmonėms tinka bei patinka. Tik truputį bijom, ar šiemet sutilps visi norintys į Marijonų vienuolyno kiemelį, nes žiūrovų daugėja.
- Daugybė kauniečių naudojasi vienuolyno kiemeliu kaip savotiška jungtimi tarp Laisvės alėjos bei J.Gruodžio gatvės. O pastarojoje veikia nemažas viešbutis. Eltai smalsu, ar jo svečiai kada tampa ir jūsų rengiamų koncertų lankytojais?
- Ateina pas mus ir užsieniečių, kalbančių angliškai, vokiškai, kitomis kalbomis. Ypač daug sulaukiame svečių iš Tolimųjų Rytų valstybių. Iš veidų matyti, kad jiems patinka muzika, netgi lietuvių kalbos skambėjimas - egzotika. Žmonės smalsūs, linguoja į muzikos ritmą, nuoširdžiai, netgi entuziastingai, sakyčiau, gal net labiau nei mūsiškiai žiūrovai, po kiekvienos dainos ploja atlikėjams.
-Kas „Birželio vakarų“ koncertuose dainuos šį kartą?
- Savo populiariausiomis dainomis ciklą antradienio vakarą pradės gerai visiems žinomas dainininkas Romas Dambrauskas. Kitą vakarą su savąja programa „Trise valtimi, neskaitant šuns“ jį pratęs aktorius ir bardas Kostas Smoriginas.
Birželio 21-ąją įvyks autorinis operos solisto L. Mikalausko vakaras, o 26-ąją dainininkas bei kompozitorius Ovidijus Vyšniauskas pristatys programą „Išdalinau“. Kitą vakarą pasirodys „Linksmieji klasikai“ (Zbignev Levicki ir Daumantas Slipkus), o 28-ąją šio mėnesio dieną visus mielai kviečiame pavakaroti su dainuojančiu populiariu rašytoju Juozu Erlicku.
- Dėkoju už pokalbį.
