Meilė maistui

Jei 2000-ųjų kino juostoje „Šokoladas“, kurią režisavo Lasse'as Hallstromas, vienas nedidelis Prancūzijos miestelis su lyg mamos ir dukros atsikraustymu pakvipo juodu, pienišku ir įvairiais priedais gardintu šokoladu, Romainiuose esanti Dumburio gatvė vilioja saldžių kepinių aromatu, sklindančiu iš sutuoktinių K. ir E.Janerikų konditerijos cecho.

„Prašome užsukti vidun“, – plačiai atvėrus duris, pirmiau nei besišypsanti Karolina, mus pasveikino vanilės, karamelės, kokosų, mangų ir begalė kitų kvapų.

Tiesa, dar prieš metus čia kvepėjo dažais. Užpildę paraišką ir gavę paramą iš Užimtumo tarnybos, sutuoktiniai įsigijo patalpas netoli savo namų, o kol Karolina po širdimi nešiojo mažąjį Emanuelį, Erikas jas pavertė smaližių kampeliu, kur gimsta, ko gero, skaniausi keksiukai mieste.

Pirmojo karantino metu griovėme ir tvarkėme namą, antrojo karantino metu – cechą.

„Pirmojo karantino metu griovėme ir tvarkėme namą, antrojo karantino metu – cechą. Grindys, sienos, apšvietimas, kanalizacija, vandentiekis, elektra – mano su tėčiu darbas. Jis labai nagingas. Turiu ko iš jo pasimokyti, – kalbėjo E.Janerikas, iš savo tėvų paveldėjęs ne tik tam tikras būdo savybes, bet ir suvokimą, kad kepsnys lėkštėje nėra tiesiog mėsos gabalas, o kąsnelis torto – nuodėmingi angliavandeniai. – Mes visuomet mėgome maistą. Savaime suprantama ir desertus. Būdami mūsų amžiaus tėvai pradėjo pardavinėti pirmuosius savo konditerinius gaminius. Svajojo atidaryti cechą. Dabar mes einame tuo keliu ir galvoju, kad mums puikiai sekasi.“

Komanda: Karolina atsakinga už keksiukų skonį, o Erikas – už jų puošybą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Darbymetis – ne tik vasarą

Karolina – Eriko priešingybė. Nors virtuoziškai virtuvėje besisukančiai mamai ji padėjo raitoti ir milteliniu cukrumi barstyti žagarėlius, saldėsių mažoji Karolina ne itin mėgo. Mieliau rinkosi ką nors sūriau. Tarkim, rūkytą mėsą. Saldumynai neviliojo nei tada, kai drauge su Eriku vienoje Kauno profesinių mokyklų ji mokėsi virėjos, vėliau ir konditerės amato, nei tada, kai su mainų programa išvyko į Italiją, kur gamino italų virtuvės patiekalus ir desertus. Smaližiauti moteris ėmė gimus sūnui, todėl dabar su malonumu šakute gnybia saldžiąsias pagundas.

„Jei kur nors keliaujame, būtinai ragaujame vietos desertų. Kažkada viename restorane ragavau įvairių obuolių variacijų, pradedant pyragėliu, baigiant – kremu. Tai padeda tobulėti“, – paklausta, kaip dažnai perka lietuvių konditerių gaminius, K.Janerikienė neslėpė tai daranti labai retai.

Per didžiąsias šventes pirktinių tortų, pyragų ir keksiukų nereikia – ant stalų keliauja jų mamų arba Karolinos ruošti skanėstai. Su saldžiais lauknešėliai Karolina neretai keliauja ir pas draugus. Jie ją esą ir paskatino imtis savo verslo.

„Kiekvieną kartą paragavę keksiukų, jie sakydavo: turėtumėte save parodyti didesniam žmonių ratui“, – taip vieną dieną, anot konditerės, „Smaližių kampelis“ žengė į virtualiąją erdvę, o prieš pusmetį ir į naujas patalpas.

Jose daugiau erdvės nei namų virtuvėje, todėl ir gamybos mastas didesnis. Antai, tądien, kai susitikome su saldžiąja porele, išrikiuotos ant stalo Valentino dienos smaližių laukė bent kelios dešimtys įvairiausių keksiukų. Vasario 14-oji, anot Karolinos ir Eriko, viena tų dienų, kai tenka maišyti daugiau tešlos ir kremo. Sparčiau suktis reikia prieš Kalėdas, Velykas ir, žinoma, vasarą, kai įsisuka vestuvių ir krikštynų karuselė. Tada keksiukus sutuoktiniai skaičiuoja ne dėžutėmis, o aukštais.

„Su vyru sakome, kad keksiukas – mažas tortas, todėl kiekvienas žmogus gauna vienodai kremo, įdaro ir papuošimų. Be to, galima išbandyti bent kelis skonius, o jei tuo metu nesinori valgyti, keksiuką galima išsinešti namo“, – mažųjų kepinių pranašumus vardijo konditerė.

Požiūris: konditeriams svarbu, kas keliauja į klientų skrandžius, todėl jie nenaudoja skonio stipriklių ir dažų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Naudoja gamtinius dažus

Smaližių kampelyje kuriami ne tik keksiukai. Šeimininkai gali pasiūlyti gardžiųjų panakotų, kanelių, brandintų pyragų ir kelių rūšių tortų.

„Pasirodo, žmonės yra pasiilgę tradicinių, paprastų tortų su biskvitu, pertepimu ir konservuotais vaisiais“, – K.Janerikienė džiaugėsi, kad pelnyti klientų simpatijas ir pasitikėjimą jiems pavyko ne ryškių spalvų cukraus masės figūrėlėmis, o kepinių skoniu ir savo požiūriu.

Tarkim, kremą, kuriuo puošia keksiukus, jie spalvina ne maistiniais, o natūraliais, iš gamtos išgaunamais dažais: burokėliais, morkomis, mėlynėmis, šaltalankiais.

„Štai šių keksiukų kremas dažytas mangų pasta, ten tolėliau – kava. Gamtoje yra tiek daug natūralių dažų, kurie suteikia spalvą, skonį, o svarbiausia, liežuvių nedažo mėlynai“, – 27-erių konditerė prisiminė, kartą naudojusi maistinius dažus – ryškiai rožinių kremo kepuraičių dukros šventei pageidavo viena klientė.

Tiesa, antro šanso dažai nesulaukė. Jie taip ir liko gulėti neliesti.

Visus džemus, uogienes ir kitus įdarus sutuoktiniai gamina patys. Uogomis juos aprūpina giminaičiai ir pažįstami. Kai baigia atsargas, pasipildo naujomis. Spalvotus pabarstukus „Smaližių kampelio“ šeimininkai naudoja tik labai retais atvejais, kai to pageidauja klientai. Juos keičia šokolado drožlėmis, skrudintais riešutais, uogomis, Napoleono torto trupiniais ir kitais saldžiais akcentais. Dažniausiai juos ant keksiukų beria Eriko ranka.

„Turiu kitą darbą – viename restorane dirbu virėju. Už keksiukų gamybą atsakinga žmona. Man ji palieka puošybą“, – į dėžutes su keksiukais, ant kurių tupdė šokoladines širdeles ir mėnulio formos sausainius, su šypsena dirstelėjo 25-erių E.Janerikas.

Keksiukai su avokadais

Karolina su Eriku klientams gali pasiūlyti labai netikėtų saldžiųjų derinių. Tarkim, „Guinness“ alaus skonio keksiukus su šokolado ir viskio įdaru, viskio ir maskarponės kremu, bananinius keksiukus gardintus sūdyta lazdynų riešutų karamele ir paslėptus po kavos kremo kepurėle, kokosinius keksiukus su pasiflorais ir mangų kremu, morkų keksiukus, įdarytus avietėmis su „Philadelphia“ sūrio kremu, pistacijų skonio keksiukas su aviečių įdaru ir mangų kremu arba šokoladinius su vyšniomis ir rūgštesne grietinėle. Nuolatiniai klientai dažniausiai jau žino ko nori, nauji – eksperimentuoja. Tokiais atvejais esą geriausiai praverčia degustaciniai rinkiniai, į kuriuos įeina skirtingų skonių keksiukai. Taip smaližiai gali lengviau apsispręsti, ko geidžia jų širdis.

„Kažkada darėme konkursą, o žmones kvietėme siūlyti netikėčiausius derinius“, – sutuoktiniai pasakojo, kad tąkart užkibę ant gurmaniško kabliuko. Taip dienos šviesą išvydo vaniliniai keksiukai su baltuoju šokoladu ir avokado kremu. Tiesa, šie kepiniai buvo vienkartinis projektas. Pabijoję, kad minėtas derinys gali patikti labai siauram ragautojų ratui, daugiau tokių keksiukių konditeriai negamino.

„Apie nesaldžius keksiukus negalvojame. Čia būtų tas pats, kaip valgyti saldų kepsnį“, – E.Janerikas prasitarė kartu su žmona turįs kitų minčių.

Tarkim, keksiukus su traškia šonine ir klevų sirupu. Karolina neabejojo, kad amerikietiškų blynelių gerbėjams tokia alternatyva turėtų labai patikti.

Asortimentas: minčių labai daug, todėl tikėtina, kad artimiausiu metu keksiukų šeimyną papildys nauji skoniai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Paįvairinimui – cepelinai

Nors išrikiuoti ant stalo dienraščio fotografei pozavo pirmojo puslapio verti bent kelių rūšių keksiukai, sutuoktiniai neslėpė, kad ne visuomet ir ne visas pavyksta iš pirmo karto. Būna, mažieji kepiniai formelėse iškyla pernelyg daug, būna – per mažai, kaip Karolinos ir Eriko pažinties pradžioje.

„Pamenu, norėjau nustebinti Eriką ir sugalvojau kepti keksiukus. Kažkas nepavyko ir vietoje keksiukų išėjo meduoliukai. Prisiminę tai dažnai pasijuokiame“, – K.Janerikienė spėjo, kad koją tąsyk pakišo skaičiai.

Nors konditerija – ne matematika, bet ir 10 g paklaida keksiukų puošybai skirtą kremą gali paversti panakota. Kaip? Tereikia nepavykusią masę pašildyti, įberti želatinos, supilstyti į stiklinaites ir papuošti, tarkim, pasiflorais. Šių skonis, kaip ir mangų, – Karolinos favoritai. Šiam deriniui neabejingas ir Erikas, visgi, kai norisi kažko saldaus, jis mieliau renkasi lazdynų riešutus ir šokoladą, o dar geriau – juodojo alaus keksiukus su viskio kremu.

„Ar stebiname vienas kitą desertais? Ne. Geriau kokiais kitais patiekalais, tarkim, pas tėvus paragavusi cepelinų, tokius pačius bandau padaryti namuose“, – iš K.Janerikienė šypsenos nepavyko atspėti, ar bulvių tarkis jos rankoms paklūsta taip, kaip keksiukų tešla.