Sušlubavo širdis

Vienas pavyzdžių – ligonių, sergančių prieširdžių virpėjimu, gydymas: neretas vartoja senuosius vaistus, kurie ne visuomet apsaugo nuo insulto, tačiau dėl sveikatos sistemos lėšų taupymo politikos nauji brangesni vaistai ligoniams sunkiai prieinami, nesvarbu, kad daug efektyviau saugotų nuo komplikacijų. 

Mindaugas Valiauga eina 82-uosius. Kadais buvo Radijo komponentų gamyklos vieno iš skyrių viršininkas, o dabar dienas, kurias pradeda nuo mankštos, leidžia namie. Kada sutriko širdis, nė nebepamena, sako, gal jau buvo išėjęs į pensiją. Į gydytojus jį privertė kreiptis iki 200 mm/Hg pašokęs kraujospūdis. Dėl to vaikščiojo į polikliniką, gydytojai vis keitė vaistus, tačiau nepavyko pasiekti, kad kraujospūdis taptų normalus.

Gydytojai nustatė ir kitą ligą – prieširdžių virpėjimą, išrašė varfarino – vaisto, kuris reguliuoja kraujo krešėjimą. Mindaugas pasakoja, kad kas mėnesį tekdavo atlikti kraujo tyrimus. O jie vis rodė, kad blogai – kraujas nekreši taip, kaip turėtų. Gerdavo tai vieną tabletę, tai kelias, bet tyrimai vis tiek buvo blogi.

Vyras sako, kad gydytojai siūlė jam naujesnių vaistų, bet tuomet jie nebuvo kompensuojami. Jam, pensininkui, jų kaina tuomet buvo per aukšta, tad vyras pasiliko su senesniais vaistais.

Kartą Mindaugas atsibudo ligoninėje. Paaiškėjo, kad namie staiga prarado sąmonę, ir, kol jį vaikai surado, praėjo bemaž dvi paros. Tuomet ligoninėje jis praleido apie porą savaičių, o namo parvyko su naujų kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų receptu. Paaiškėjo, kad juos ligonių kasos jau kompensuoja, tad ligoniui tenka primokėti apie 10 eurų.

„Dabar geriu tuos vaistus. Nereikia nei kas mėnesį tikrintis, nei eiti pas gydytoją“, – sako Mindaugas.

Krešėjimą reguliuoti būtina

„Nauji vaistai kompensuojami tik tiems ligoniams, kurie, vartodami senuosius kraujo krešėjimą reguliuojančius, apie 35 proc. laiko nepasiekia tikslinio krešėjimo rodiklių. Vadinasi, šiems žmonėms gresia 35 proc. rizikos arba patirti insultą, arba nukraujuoti“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas, šeimos gydytojas Vitalijus Morozovas ir priduria, kad statistiškai žiūrint tai gal ir nėra didelė problema, tačiau pacientas nenori net 1 proc. rizikuoti – jis turi būti tikras, kad vaistai saugo nuo sunkių komplikacijų.

Kraujo krešėjimą reguliuojančių vaistų privalo vartoti žmonės, kurie serga prieširdžių virpėjimu. Tai neritmiškas prieširdžių susitraukimas, kai prieširdžiai virpa tankiau nei įprastai, todėl kraujas iš jų nepašalinamas taip, kaip turėtų būti, ir ima formuotis krešuliai. Jie su krauju gali nukeliauti į bet kokią organizmo vietą, kur patenka arterinis kraujas: į kojas, rankas, inkstus, blužnį. Dėl to ligoniui gali tekti amputuoti galūnes. Jei užsikemša inkstų kraujagyslės, gali prireikti hemodializės. Vis dėlto dažniausiai krešulys pasiekia smegenis ir ten užkemša kraujagyslę. Kraujotakos netekusi smegenų dalis žūsta per kelias minutes. Kasmet insultą patiria 10–12 tūkst. Lietuvos gyventojų, prieširdžių virpėjimas yra paplitusi liga – ja serga apie 3 proc. suaugusiųjų, o rizika susirgti yra kas ketvirtam vyresniam kaip 40 metų.

Tam, kad prieširdžių virpėjimu sergantis ligonis nepatirtų insulto, jam skiriami kraują „skystinantys“ vaistai – jie reguliuoja, kad kraujas intensyviai nekrešėtų ir nesusidarytų krešuliai. Tačiau jei tie vaistai veikia per stipriai, ligonis gali nukraujuoti.

Nustatyti dozę sunku

Daugelį metų ligoniams, kaip ir M. Valiaugai, buvo skiriamas prieš beveik 70 metų išrastas varfarinas. Nors šis vaistas daugeliui išgelbėjo gyvybę, gydytojas V. Morozovas teigia galįs ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti pacientus, kuriems nereikia keletą kartų per metus keisti jo dozės.

Vitalijus Morozovas. Asmeninio arch.nuotr.

„Dažniausiai dozę reikia keisti vasarą, mat žmogus ima valgyti daugiau daržovių – gauna daugiau vitamino K, o varfarinas slopina nuo vitamino K priklausomų krešėjimo faktorių sintezę. Žiemą, kai žmonės valgo mažiau daržovių, vaisto reikia mažiau“, – teigia medicinos specialistas.

Varfarino poveikis labai greitai gali pasikeisti – stabdęs krešėjimą, staiga gali nebestabdyti, ir atvirkščiai, be to, jis reaguoja ne tik su maisto produktais, bet ir su kai kuriais kitais vaistais. Dėl šios priežasties ligoniai turi kas mėnesį atvykti į gydymo įstaigą, kad jiems būtų atlikti kraujo tyrimai ir pagal jų rezultatus koreguojama vaisto dozė.

„Jei pavyksta greitai pasiekti norimą kraujo krešumą, varfarinas yra puikus vaistas, tačiau jei ne, procesas tampa labai brangus ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų požiūriu“, – teigia gydytojas.

Jei pavyksta greitai pasiekti norimą kraujo krešumą, varfarinas yra puikus vaistas, tačiau jei ne, procesas tampa labai brangus ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų požiūriu.

Vaisto dozė yra unikali kiekvienam ligoniui. Gydytojas turi pacientę, kuriai tik iš dešimto ar vienuolikto karto pavyko pritaikyti varfarino dozę, – nuo pradinės ji buvo padidinta net penkis kartus. Tai pavyko pasiekti tik per beveik du mėnesius, taigi, beveik visą tą laiką ji galėjo patirti sunkių komplikacijų.

Yra alternatyvų

Pagal dabar galiojantį sveikatos apsaugos ministro įsakymą, jeigu gydytojams per šešis mėnesius nepavyksta pasiekti, kad paciento kraujas tinkamai krešėtų, t. y. 35 proc. tyrimų yra blogi, arba per tris pirmus gydymo mėnesius gaunami kritiniai rodikliai, kai pacientui dėl vaistų perdozavimo reikalinga skubi pagalba, tuomet jam galima kompensuoti naujuosius geriamuosius antikoaguliantus. Šie vaistai į rinką buvo pateikti 2010-aisiais. Dabar šalyje yra keturi šios grupės skirtingų kompanijų vaistai.

Kai buvo išrasta ši vaistų grupė, pasaulio medikai įvykį pavadino vienu didžiausių pastarojo dešimtmečio farmacijos mokslo laimėjimų. Mat naujieji geriamieji antikoaguliantai veikia kraujo krešėjimą daug stabiliau nei varfarinas, ir, jeigu pacientas neužmirš jų išgerti, gydytojai gali būti garantuoti, kad jo kraujas krešės taip, kaip tikimasi.

„Norimas rezultatas su naujaisiais vaistais pasiekiamas išgėrus pirmąją tabletę – nereikia ieškoti „savos“ dozės“, – tvirtina V. Morozovas.

Svarbu ir tai, kad jei naujuosius geriamuosius antikoaguliantus vartojančiam žmogui reikia kokios nors intervencijos, pavyzdžiui, operacijos, užtenka, kad jis neišgers vaistų porą dienų, o varfarino reikia nevartoti daug ilgiau, po to atlikti kraujo tyrimą ir įsitikinti, ar ligonis per operaciją nenukraujuos.

Pasak V. Morozovo, daugeliui pacientų labai svarbu, kiek kartų jie turės lankytis pas gydytoją. Jauni net nekalba apie varfariną, jie nelaukia, kada ligonių kasos kompensuos, perka vaistą patys, nes jiems brangiau atsieina važinėti pas gydytoją ir tikrintis. Be to, jie nenori laukti, kai bus pakankamai blogų rodiklių, nes nenori nė dienos rizikuoti nukraujuoti arba patirti insultą.

Yra ir tokių  pacientų, kurie negali atvykti kas mėnesį į gydymo įstaigą, nes nevaikšto arba turi suvokimo problemų, nevisiškai atsakingai geria vaistus. Jiems sunku suprasti, kodėl šiandien reikia išgerti vieną tabletę, o po svaitės – dvi. Naujieji antikoaguliantai jiems labai supaprastintų gydymą.

Beje, jei ligonis pavėluoja atlikti tyrimą numatytu laiku, laiko skaitliukas, kada jam galima skirti naujuosius antikoaguliantus, ima suktis iš naujo – vėl tris mėnesius reikia daryti tyrimus ir žiūrėti, ar bus pakankamai blogų. Tokia tvarka visiškai netinka dirbantiems žmonėms, ypač tiems, kurie daug keliauja.

Daugiau keistų apribojimų

„Nepaisant to, kad lėtinį prieširdžių virpėjimą nustato ir gydo šeimos gydytojai, tam, kad pacientas galėtų gauti kompensuojamųjų naujųjų antikoaguliantų, privalome jį siųsti pas kardiologą, – sako V. Morozovas. – Ir ne tam, kad kardiologas skirtų vaistą, o tam, kad pacientas gautų kompensuojamąjį.“

Kardiologas pirmą kartą gali išrašyti vaistą tik mėnesiui, tik tada dar dviems – tokia tvarka. Tik po to ligonis gali kreiptis į šeimos gydytoją, kad tęstų gydymą minėtu vaistu.

„Taigi, dvi nereikalingos kardiologo konsultacijos. O juk pas kardiologus sunku patekti ligoniams, kuriems iš tiesų reikia jų pagalbos. Ligonių kasos tikisi taip apriboti naujųjų antikoaguliantų skyrimą ir sutaupyti, bet ar sutaupo?“ – klausia gydytojas.

Prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina 5–6 kartus. Maždaug ketvirtadalis žmonių, kuriuos ištinka išeminis insultas, numiršta per mėnesį, dar 25 proc. – per metus. Iš likusių gyvųjų apie 60 proc. lieka neįgalūs ir yra priklausomi nuo aplinkinių, jiems išsivysto paralyžius, kalbos, regos sutrikimai, jie tampa priklausomi nuo aplinkinių. Daugelio tyrimų duomenimis, vos penktadalis darbingo amžiaus asmenų, persirgusių galvos smegenų insultu, grįžta į darbą, kiti lieka našta visuomenei. To būtų galima išvengti, jei žmonės, sergantys prieširdžių virpėjimu, būtų laiku ir tinkamai gydomi.  Problema ta, kad geriamieji naujos kartos antikoaguliantai yra brangesni už varfariną. Vis dėlto visose Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Rumuniją, šie inovatyvūs vaistai kompensuojami, nes ne tik yra efektyvūs, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas.

Kaip rašoma pranešime spaudai, vaisto registracijos leidimo prašymas buvo peržiūrimas pagreitinta tvarka – tokia tvarka taikoma tiems vaistams, kurie, Europos vaistų agentūros Žmonėms skirtų vaistinių preparatų komiteto nuomone, yra inovatyvūs ir labai svarbūs visuomenės sveikatai. Lietuvos pacientams gydymas emicizumabu taps prieinamas tuomet, kai vaistas bus įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą.

„Didelei daliai hemofilija A sergančių pacientų atsiranda inhibitorių, kurie labai pablogina kraujavimo gydymo ir profilaktikos rezultatus ir tuo pačiu gyvenimo kokybę, – teigė Airijos hemofilijos draugijos vykdantysis direktorius ir Europos hemofilijos konsorciumo prezidentas Brian O’Mahony. – Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų nuo paskutinio patvirtinto vaisto hemofilijai A su inhibitoriais gydyti, todėl buvo didžiulis poreikis naujo vaisto, kuris galėtų sustabdyti kraujavimus ir jų neigiamą įtaką gyvenimo kokybei.“

Tai pirmasis vaistas, kuris yra leidžiamas poodine injekcija (po oda) vieną kartą per savaitę, todėl hemofilijos A gydymas tampa lengvesnis.

Kaip rašoma pranešime, yra įrodyta, kad emicizumabas, lyginant su šiuo metu registruotais vaistais, efektyviai sumažino kraujavimų dažnį. Be to,  vieną kartą per savaitę skiriama injekcija po oda gerokai palengvino vaisto suleidimo procedūrą, o tai ypač svarbu mažiesiems hemofilija A su inhibitoriais sergantiems pacientams ir jų šeimos nariams.

Apie hemofiliją A

Hemofilija A yra paveldima, sunki liga. Ja sergančių pacientų kraujo krešėjimas yra nepilnavertis, todėl jie kenčia nuo nekontroliuojamų ir dažnai be priežasties atsirandančių kraujavimų. Hemofilija A serga apie 320 tūkst. žmonių pasaulyje, iš jų maždaug 50-60 proc. serga sunkia šios ligos forma. Lietuvoje hemofilija A serga maždaug 130 pacientų.

Hemofilija A sergančių pacientų kraujyje VIII faktoriumi vadinamo krešėjimo baltymo yra per mažai arba visai nėra. Sveiko žmogaus organizme, prasidėjus kraujavimui, VIII faktorius suriša IXa ir X krešėjimo faktorius. Šis etapas yra būtinas formuojantis krešuliui, kuris sustabdo kraujavimą. Emicizumabas yra bispecifinis antikūnas, imituojantis VIII faktoriaus veikimą, t.y. tiesiogiai veikiantis IXa ir X krešėjimo faktorius – juos sujungia.

Nuo hemofilijos A sunkumo formos priklauso kraujavimų, ypač į sąnarius arba raumenis, dažnis. Šie kraujavimai gali sukelti rimtų sveikatos problemų – jie dažnai sukelia skausmą, lėtinį sąnarių sutinimą, deformaciją, sumažėjusį judrumą ir ilgalaikį sąnarių pakenkimą. Sunki gydymo komplikacija yra inhibitorių prieš gydymui skirto VIII krešėjimo faktoriaus atsiradimas. Inhibitoriai yra organizmo imuninės sistemos gaminami antikūnai, kurie prisiriša prie gydymui skiriamo VIII faktoriaus ir blokuoja jo veikimą.

Vertingi jauni lapkočiai

Manoma, kad XVII a. rabarbarai buvo tarp svarbiausių vaistinių augalų, iš kurių ir dabar farmacijos pramonė gamina vaistus. Vaistinėmis savybėmis pasižymi jų šaknys, turinčios biologiškai aktyvių medžiagų. O jauni lapkočiai vartojami maistui. Rabarbarų lapkočiuose yra gausu vitaminų C ir P, taip pat vitamino K, kuris organizme palaiko normalų kraujo krešėjimą.

Be to, rabarbarai turtingi mineralinių medžiagų: kalcio, magnio, fosforo, geležies, šis augalas naudingas ir dėl organinių rūgščių, antioksidantų, skaidulinių medžiagų.

Tačiau svarbu žinoti, kad rabarbarais reikia mėgautis pavasarį, vėliausiai iki Joninių. Mat šis augalas pavasarį turi daugiau citrinos ir obuolių rūgščių, o vasarą pradeda daugiau kaupti oksalo rūgšties, kuri yra kenksminga. Tiesa, tvirtinama, kad oksalo rūgšties kiekiai nėra dideli, tačiau geriau nerizikuoti.

Ir desertas, ir pagardai

Pavasarį nuskinti saldžiarūgščiai lapkočiai – puikūs įdaras įvairiems pyragams, kitiems desertams gaminti, ledams pagardinti. Vaikus galima nudžiuginti kisieliais, kompotais, želė. Iš skania rūgštele gaivinančių rabarbarų gaunasi puikios cukatos. Rabarbarų galima dėti į sriubas ir troškinius.

Žinoma, vertingesni termiškai neapdoroti rabarbarai, tad lapkočiais galima pagardinti įvairias salotas. Ir šeimynai, ir svečiams galima pasiūlyti išskirtinio deserto – supjaustytus lapkočių gabaliukus pamirkyti meduje. Tik prieš vartojimą reikia nulupti lapkočių odelę. Toks deserto valgymas ypač turėtų patikti vaikams. Rabarbarai laisvina vidurius, tad, suprantama, mėgautis tokiu desertu reikia saikingai.

Rabarbarų galima užsišaldyti žiemai (prieš tai patariama nuplauti verdančiu vandeniu), išsivirti uogienių, džemų. Rūgštūs lapkočiai tiks su saldesnėmis uogomis. Rabarbarų skonį pabrėžia apelsinų žievelės, imbieras, cinamonas.

Specialistės komentaras

Gydytoja dietologė Kristina Jasmontienė:

– Rabarbaruose yra išskirtinai didelis vitamino K kiekis – jis svarbus kraujo krešėjimui, kaulų struktūrai, osteoporozės profilaktikai, imunitetui, yra duomenų, jog mažina Alzheimerio ligos riziką. Tai – naudingas maistas, nes turi mažą kalorijų kiekį (100 g – tik 21 kcal.). Šiose daržovėse yra didelis kiekis oksalo ir obuolių rūgšties – jos lemia rūgštų rabarbarų skonį, todėl jie rečiau valgomi žali.

Kalcio, esančio rabarbaruose, organizmas negali pasisavinti, kadangi jis susijungia su oksalo rūgštimi ir susidaro kalcio oksalatas. Žmonės, sergantys podagra, inkstų ligomis, inkstų akmenlige turėtų riboti produktus, turinčius daug oksalo rūgšties. Jos kiekį rabarbaruose sumažina jų terminis apdorojimas. Žinoma, sveikiems žmonėms saikingas rabarbarų vartojimas, ypač jei apsieinama be cukraus, yra puikus skaidulų, vitamino K ir C, antioksidantų (polifenolių, antocianinų (nuo jų priklauso raudona rabarbarų spalva), beta karotino) šaltinis.

Receptai

Rabarbarų drebučiai

Reikės:

3 stiklinių vandens,

2 stiklinių supjaustytų rabarbarų lapkočių,

stiklinės cukraus,

1,5 šaukšto želatinos,

pagal skonį gvazdikėlių ir apelsino žievelės,

300 g grietinėlės,

šaukšto miltinio cukraus.

Rabarbarus suberkite į pasaldintą verdantį vandenį ir apvirkite, bet nepervirkite. Į iškoštą nuovirą supilkite išbrinkintą želatiną ir ištirpinkite. Į formą suberkite pusę rabarbarų ir užpilkite skysčiu. Šiems sustingus vėl užberkite rabarbarus ir užpilkite skysčiu. Sustingusius drebučius papuoškite plakta grietinėle. Skanaus!

Pavasario salotos 

Reikės:

200 g rabarbarų lapkočių,

2 didesnių morkų,

2 svogūnų,

2 šaukštų medaus,

3 šaukštų grietinės arba jogurto,

krapų, petražolių, špinatų.

Lapkočius supjaustykite kubeliais, užpilkite medumi, išmaišyti ir palaikyti keliolika minučių  šaldytuve. Supilkite tarkuotas morkas, supjaustykite ir suberkite svogūnus, įdėti grietinės ar jogurto ir apibarstykite susmulkintais žalumynais. Skanaus!

Rabarbarų ir varškės apkepas

Reikės:

400 g rabarbarų,

0,5 kg varškės,

0,5 stiklinės manų kruopų,

2 kiaušinių,

2–3 šaukštų sviesto,

2 šaukštų džiūvėsėlių,

150 g cukraus.

Rabarbarus supjaustyti nedideliais gabaliukais ir palaikyti apie pusvalandį karštame pasaldintame vandenyje. Varškę gerai išsukti, sudėti likusį cukrų, kiaušinius, manų kruopas, įpilti stiklinę šutintų rabarbarų nuoviro). Viską išmaišyti, dėti į riebalais išteptą keptuvą, apšlakstyti sviestu, apibarstyti džiūvėsėliais ir kepti įkaitintoje orkaitėje iki pusvalandžio. Skanaus!

Nuo venų trombozės kas 37 sekundes Vakarų šalyse miršta žmogus. Tai – trečia labiausiai paplitusi širdies ir kraujagyslių liga pasaulyje ir dažniausia mirties priežastis, kurios galima išvengti, jei imamasi reikiamų prevencijos priemonių.

"Didesnis pacientų ir įvairių specialybių gydytojų dėmesys venų trombozei ir praktinės bei teorinės žinios apie ligą gali padėti sumažinti nediagnozuotų atvejų skaičių, išplėsti profilaktinių tikslingai orientuotų priemonių taikymą. Taip pat – paskatinti gydytojus labiau įsiklausyti į pacientų nusiskundimus, o ligonius – atidžiau stebėti net mažiausius prognostinius reiškinius ir pasipasakoti gydytojui apie jų atsiradimo sąsajas su galimais rizikos veiksniais", – teigia biomedicinos mokslų habilituotas daktaras profesorius Pranas Grybauskas.

Šiandien pirmą kartą visame pasaulyje ir Lietuvoje minima Tarptautinė trombozės diena, skirta sutelkti gydytojų bei pacientų žinias ir priemones, kad būtų sumažintas sergamumas tomis ligomis, kurios sukelia ar skatina kraujo krešulių kraujagyslėse susiformavimą. Trombai lemia dažniausius širdies ir kraujagyslių įvykius: miokardo infarktą, galvos smegenų insultą ir venų trombozę ar emboliją. Nors pasauline iniciatyva siekiama atkreipti dėmesį į visas trombozės formas, tačiau ypatingas dėmesys šiemet skiriamas venų trombozei.

Venų trombozė yra gyvybei pavojinga liga, galinti sukelti pavojingą ir net mirtiną plaučių ar kitų gyvybiškai svarbių organų arterijų emboliją. Pacientams, slaugytojams, gydytojams ir visai sveikatos priežiūros sistemai tenka sunki našta gydant venų trombozę ir jos pasekmes. Apklausų rezultatai atskleidžia, kad visuomenė apie venų trombozę žino nepakankamai ir rimtai nevertina jos keliamų pavojų. Gydytojai šią ligą diagnozuoja pavėluotai, tad savo pacientų laiku negali tinkamai apsaugoti nuo išvardintų grėsmių ir veiksmingai juos gydyti. Kraujo krešuliai venose dažnai būna nepastebimi, ligoniai nejaučia aiškių simptomų arba jų neatpažįsta.

Pasaulinė sveikatos asamblėja yra iškėlusi tikslą iki 2025 m. sumažinti mirtingumą nuo neužkrečiamųjų ligų, tarp jų 25 proc. sumažinti sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis. "To pasiekti galima ir reikšmingai sumažinus mirčių nuo trombozės skaičių", – sako P. Grybauskas. Lietuvos medikų skaičiavimu, mūsų šalyje kasmet užfiksuojama nuo 3000 iki 5000 naujų venų trombozės atvejų.

Europoje nuo venų trombozės kasmet miršta pusė milijono žmonių. Tai – daugiau aukų nei nusineša AIDS, krūties ir prostatos vėžys bei eismo įvykiai kartu sudėjus. Venų tromboembolija sukelia daugiausia klinikinės mirties atvejų, tačiau šią ligą laiku diagnozavus lemtingas pasekmes galima reikšmingai sumažinti ar net jų išvengti.

Matomi ir juntami venų trombozės požymiai yra šie: galūnių (dažniausiai kojų) patinimas, lokalizuotas skausmas, odos spalvos pasikeitimas (pamėlynavimas, pablyškimas), šiluma ir paviršinių venų išsiplėtimas (vėlesnėse stadijose atsiranda vingiuotumas). Ar žmogus serga venų tromboze, gali nustatyti gydytojas specialistas, atlikęs išorinę apžiūrą, giliųjų venų echoskopiją ir kitus būtinus tyrimus.

Didžiausi venų tromboembolijos rizikos veiksniai yra ilgalaikė nejudra (ilgi skrydžiai lėktuvu ar vairavimas), didžiosios operacijos, širdies ligos, nėštumas, pakaitinė hormonų terapija, rūkymas, netinkama mityba, nutukimas arba antsvoris, skysčių trūkumas, vėžiniai susirgimai, paveldimi kraujo krešėjimo sutrikimai, ilgalaikis šalčio ar aukšos temperatūros poveikis, paveldėjimas, medžiagų apykaitos sutrikimai.

Pasaulinės trombozės dienos data, spalio 13-oji, pasirinkta neatsitiktinai. Taip minimas vokiečių gydytojo patologo, pirmojo pavartojusio terminą "trombozė" ir daugelio šią ligą geriau suprasti padėjusių darbų autoriaus Rudolfo Virchovo gimtadienis. Pasaulinės trombozės dienos įgyvendintoja mūsų šalyje – Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, o pačią iniciatyvą remia farmacijos įmonė "Bayer".