Žalgirietis buvo vienas pirmųjų šios tinklalaidės svečių – gynėjas 2019-ųjų gruodį tapo tik ketvirtuoju pašnekovu, o dabar sudalyvavo jau 38-ajame epizode.

„Žalgirio“ arenoje Rytis Kazlauskas ir Kipras Serpauskas vieną iš šio sezono komandos lyderių kamantinėjo kiek daugiau nei valandą, per kurią M. Grigonis daugiausiai kalbėjo apie šio sezono aktualijas.

Visai neseniai žalgiriečiui teko susidurti su nemalonia situacija – dvigubos Eurolygos savaitės Rusijoje metu atsirado problemų viename iš oro uostų. Krepšininkas kurį laiką buvo įstrigęs ir net tardomas.

„Pasirodo, kad į pasą kažkokiu būdu buvo įštampuota ne ta viza. Apskambinome visoms sporto ministerijoms ir ambasadoms, kad mus įleistų. Ten sugaišome apie šešias valandas, ėjo mus tardyti. Teko atsakyti į klausimą – ką darysiu, jei prasidės karas? Netikėjo, kad aš krepšininkas, netikėjo adresu“, – vieną įsimintiniausių šio sezono išvykų prisiminė kaunietis.

Šiame Eurolygos sezone M. Grigonis yra ne tik rezultatyviausias bei naudingiausias „Žalgirio“ krepšininkas. Jis taip pat du kartus lemiamais metimais išplėšė pergalę Kauno ekipai.

„Abu tie metimai buvo kažkokie perkreipti ir negražūs, bet atnešė pergales. Tokius durnus metimus metu, kai juokauju treniruotėse, kiti juokiasi ir sako, kad darau nesąmones, bet man visada patinka pamėtyti. Esu mėgėjas mėtyti nesąmones“, – juokėsi M. Grigonis.

Nemažai laiko tinklalaidėje buvo skirta ir sutartį su klubu neseniai pratęsusiam prancūzui Joffrey Lauvergne. Pasak pašnekovo, Kaune jis tapo tikru buvusio žalgiriečio ir gero savo bičiulio Leo Westermanno pakaitalu.

„Kai tik jis atėjo, tapo Leo pakaitalu. Jie panašūs, šneka tokiu pačiu akcentu. Jis atsisėdo rūbinėje ir pradėjo šnekėti taip, lyg mus pažinotų“, – apie prancūzą pasakojo 26-erių gynėjas.

Kauno „Žalgirio“ lyderis stipriausiame Senojo žemyno turnyre po pirmojo rato fiksuoja 14,9 taško vidurkį, kuris pretenduoja metraščiuose nugulti tarp geriausių Lietuvos krepšininkų rezultatų.

Šis rodiklis tarp Eurolygos lietuvių – geriausias nuo istorinio Lino Kleizos sezono 2009-2010 metais, pažymėtais elitiniu Alphonso Fordo apdovanojimu.

To sezono viduryje 25-ąjį gimtadienį minėjęs kaunietis su Pirėjo „Olympiakos“ marškinėliais iki atkrintamųjų varžybų rinko po 16,9 taško. Galingai žaisdamas atkrintamosiose ir finalo ketverte, L. Kleiza sezoną užbaigė su 17,1 taško vidurkiu.

26-erių M. Grigonis įsibėgėjus pirmajam Eurolygos ratui buvo perkopęs 15 taškų vidurkį, kai iki 12-ojo turo rinko po 15,3 taško, tačiau tada rungtynėse su „Barcelona“ sužaidė nerezultatyviausią mačą, pelnydamas 5 taškus.

Dviženklio rezultatyvumo per 17 mačų jis iš viso nefiksavo dukart – su „Barca“ ir su Belgrado „Crvena Zvezda“, į kurios krepšį įmetė 8 taškus.

Bendrai Eurolygoje kaunietis pagal rezultatyvumą šį sezoną yra septintas.

Pagal tinklalapio basketnews.lt surinktą statistiką, M. Grigonio demonstruojamas 14,9 taško vidurkis – dešimtas geriausias tarp visų laikų Eurolygos lietuvių, kurie iki atkrintamųjų etapo sužaidė bent 14 rungtynių.

Nepralenkiamas – Arvydas Macijauskas, kuris, sutikęs 24-ąjį gimtadienį, 2003-2004 m. sezone buvo tiesiog nesulaikomas. Klaipėdietis Vitorijos „TAU Ceramica“ gretose pelnė net po 19,4 taško.

Legendiniam snaiperiui niekas iš lietuvių neprilygsta ir pagal 2004-2005 m. sezono rezultatyvumą, kuris siekė 17,5 taško.

A. Macijauskas vėliau įspūdingu ritmu žaidė 2007-2008 m. sezone, kai per devynerias reguliariojo sezono rungtynes metė po 19,3 taško.

Visgi sudėjus reguliariojo sezono ir „Top 16“ mačus, traumų kamuotas krepšininkas sužaidė tik 10 susitikimų, jo rezultatyvumo vidurkis buvo 17,8 taško.

Toliau priekyje Grigonio rikiuojasi kita elitinės kompanijos dalis – Arvydas Sabonis (vid. 16,7 tšk.), Donatas Slanina (16,6 tšk.), Virginijus Praškevičius (15,9 tšk.), Šarūnas Jasikevičius (du sezonus po 15,7 tšk.) ir Rimantas Kaukėnas (15,1 tšk.).

Antras rezultatyviausias šio sezono Eurolygos lietuvis Rokas Giedraitis startavo įspūdingai, per pirmąsias trejas rungtynes pelnydamas net po 19,3 taško.

Visgi įsibėgėjus kovoms 28-erių snaiperio rezultatyvumas krito: po devynių turų – iki 13,7 taško, o po pirmojo rato – iki 11,3 taško.

Pernai Eurolygoje debiutavęs R. Giedraitis ALBA gretose per 25 sužaistus mačus vidutiniškai metė po 13,8 taško. Šis rezultatas patenka tarp penkiolikos rezultatyviausių visų laikų Eurolygos lietuvių.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ gynėją Marių Grigonį šio sezono pradžioje buvo apėmusi neviltis. Komandai ir jam žaidimas nesiklijavo, teko nemažai laiko praleisti ant atsarginių žaidėjų suolelio, žaibais nuolat svaidėsi ekipos vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius.

Tačiau psichologiškai stiprus kieto charakterio kaunietis nepalūžo. Jis greitai perprato „Žalgirio“ žaidimo sistemą ir tapo vienu komandos lyderių. Deja, krepšininko karjerą pristabdė sunki pėdos trauma, kurią teko gydytis ilgiau nei tris mėnesius.

Kovą jis buvo pasirengęs grįžti į aikštę, bet krepšinį ir apskritai visą sporto pasaulį pristabdė koronaviruso pandemija.

Gynėjas yra laimėjęs sidabro, bronzos medalius atstovaudamas Lietuvos jaunių, jaunimo rinktinėms pasaulio, Europos čempionatuose, prieš trejus metus su Tenerifės „Iberostar“ (Ispanija) klubu triumfavo FIBA Čempionų lygos turnyre, dukart su „Žalgiriu“ tapo Lietuvos krepšinio lygos čempionu, bet maksimalistui Mariui to per maža. Gynėjas trokšta iškovoti titulų ir medalių su Lietuvos rinktine, laimėti Eurolygą.

Su gerą humoro jausmą turinčiu M. Grigoniu gegužės viduryje „Olimpinė Panorama“ kalbėjosi ne tik apie krepšinį.

– Mariau, ką veikiate per karantiną?

– Daug laiko praleidžiu su šeima – žmona Salomėja ir metukų sūnumi Emiliu. Su juo nuolat žaidžiame įvairias dėliones. Pažiūriu filmų, paskaitau knygų. Nemažai skaitau apie verslą, ekonomiką. Gal baigęs karjerą tapsiu verslininku (juokiasi). Treneriu tai savęs neįsivaizduoju, nes šis darbas suėdą sveikatą. Va, mūsų treneris Šaras kaip smarkiai pražilo.

Turime du šunis, tad tenka juos pavedžioti. Bėgioju krosus, sportuoju namie pagal „Žalgirio“ fizinio rengimo trenerių sudarytą programą. Jau galima ir pamėtyti salėje. Tą ir darau. Dar apsilankau treniruoklių salėje.

– Krepšinio gerbėjai matė, kaip per karantiną kartu su „Žalgiris TV“ atstove, buvusia krepšininke Dalia Belickaite kepėte keksiukus. Kokius dar patiekalus mokate gaminti? Ką dažniausiai valgote?

– Man labai patinka įvairūs desertai. Kas jų nemėgsta. Moku pagaminti tuos klasikinius valgius, kuriems paruošti nereikia daug žinių: galiu padaryti tuno salotas, išsikepti parduotuvėje pirktą kepsnį, lašišą orkaitėje. Stengiuosi gaminti ir valgyti sveikesnį maistą. Aišku, sugebu sūnui košę išvirti. Moku ir sauskelnes pakeisti (juokiasi).

– Esate neblogas kulinaras. O ar mokate namie atlikti vyriškus darbus – įkalti vinį, įsukti lemputę, sutaisyti durų spyną?

– Oi, nelabai. Šioje srityje esu diletantas. Kai reikia, pasikviečiu žmogų, kuris tai moka.

– Ką? Gal Edgarą Ulanovą ar Paulių Jankūną?

– Jų dar nekviečiau, bet Jankūną gal ir pasikviesčiau. Jaučiu, kad jis sugeba padaryti tokius darbus, o dėl Ulios labai abejoju (šypsosi).

– Jūsų žmonos senelis yra garsus krepšinio žurnalistas Vidas Mačiulis. Turbūt nepraleidžiate nė vienos jo kuriamos laidos „Krepšinio pasaulyje“?

– Ponas Vidas man nuolat primena, kada bus laida ir kad nepamirščiau įsijungti televizoriaus. Ne visada tuo metu būnu namie, tai vėliau susirandu tą laidą ir pažiūriu. Jis turi didžiulį krepšinio archyvą, tai bet kada galiu paprašyti, kad parodytų kokį nors „kompromatą“ apie vieną ar kitą žaidėją (juokiasi).

– O kaip jūsų pėda? Ar dar skauda?

– Tarkime, jei ilgiau pabėgioju ar intensyviau pamėtau į krepšį, dar jaučiu nesmarkų skausmą. Tada pėdą reikia pašaldyti. Tačiau tai natūralu – dar turi praeiti šiek tiek laiko, kad visiškai dingtų traumos padariniai ir nejausčiau jokios baimės treniruodamasis ar žaisdamas normalų kontaktinį krepšinį.

– Pasklido gandų, kad jus vilioja šio sezono Eurolygos lyderis Stambulo „Anadolu Efes“ klubas, kuris nė kiek nežada mažinti biudžeto. „Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas sakė, kad Kauno komandos piniginė gerokai paplonės. Kas turėtų nutikti, kad paliktumėte „Žalgirį“? Tarkime, ar toliau žaistumėte Kaune, jei alga sumažėtų perpus?

– Aš tikrai nežinau, ar manimi domisi „Anadolu Efes“. Mama kažkur perskaitė ir man tai pasakė. Dažnai jūs, žurnalistai, naujienas sužinote anksčiau nei mes. Jei atlyginimas sumažėtų 50 procentų, manau, nė vienas krepšininkas nenorėtų likti. Tikiu, kad „Žalgiryje“ taip nenutiks. Jei alga sumenktų 30 proc., tada nežinau. Reikėtų mąstyti.

Jeigu alga gerokai mažėtų, o kažkoks stiprus klubas pasiūlytų kur kas didesnį atlyginimą, turbūt kiekvienas krepšininkas norėtų išvykti. Man jau norisi laimėti svarbų titulą – kažką su rinktine ar klubu. Turiu omenyje Eurolygos čempionų vardą ar kažką panašaus. Jau laikas tai padaryti, nes iki karjeros pabaigos liko maždaug 9–10 metų.

– O apie NBA nepasvajojate?

– Iki keturiolikos metų dar svajojau, bet dabar jau ne. Nesu atletiškas, o NBA tai labai svarbi savybė. Nemanau, kad ten rasčiau kažkokią savą nišą.

– Sezono pradžia jums buvo labai sunki. Nebuvote toks rezultatyvus kaip vėliau, kartais žaisdavote trumpai, jums vis duodavo velnių Š. Jasikevičius. Kodėl?

– Man reikėjo laiko, kad priprasčiau prie trenerio sistemos. Šarūnas labai didelį dėmesį skiria detalėms, kurias reikia įsisavinti. Daugiausia priekaištų sulaukdavau dėl komandinės gynybos, kad ne ten atsistoju, ne ten nubėgu. Be to, Šaras pyko, kad mesdavau ne iš pačių geriausių padėčių. Tos kritikos visada bus, su tuo jau susitaikiau.

Prieš ateidamas į „Žalgirį“ maniau, kad jau niekas nebaisu, bet realybė pasirodė kiek kitokia. Kažkur giliai pasąmonėje atsirasdavo minčių, kad gal reikia viską mesti ir išeiti, bet tokias mintis greitai nuvydavau šalin ir toliau atkakliai dirbau. Tikrai buvo sunku, bet paskui persilaužiau. Ne krepšinio aikštėje arba kai nekalbame apie krepšinį, su Šarūnu puikiai sutariu (juokiasi).

– Dėl koronaviruso pandemijos metams nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės, olimpinis atrankos turnyras. Galbūt tai ne į naudą Lietuvos rinktinei, kuriai atstovauja būrys veteranų – Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis, Renaldas Seibutis, Mantas Kalnietis?

– Nežinau. Lietuvoje yra pakankamai gero lygio krepšininkų, kurie turbūt galėtų pakeisti šiuos veteranus, jei jie neberungtyniautų olimpiadoje. Va, mano geras bičiulis Tomas Dimša, žaisdamas Panevėžio „Lietkabelyje“, padarė didelę pažangą. Gal reikės pakalbėti su Dariumi Maskoliūnu, kad jį paimtų į rinktinės dvyliktuką (juokiasi).

– Anksčiau T. Dimšą į pagrindinę „Žalgirio“ ekipą pakvietė buvęs klubo treneris Ilias Zouros, o jus paliko už borto…

– Taip, buvo tokia istorija. Tada mano atsakomybės jausmas nebuvo toks, koks dabar, turėjau šiek tiek žalingų įpročių, mėgdavau ir treniruotes praleisti. Tikrai kvailai elgiausi. Dabar tokius dalykus esu metęs į šalį. Žmona kontroliuoja, nebeleidžia nuklysti (juokiasi).

– Anksčiau rungtyniavote rinktinėje, kurią treniravo Dainius Adomaitis. Kuo jis skiriasi nuo Š. Jasikevičiaus ar D. Maskoliūno?

– D. Adomaitis yra geras treneris. Taktikoje buvo panašių dalykų kaip ir „Žalgiryje“. Visiškai nesuprantu tų sirgalių, kurie varė ant Dainiaus, kai mes pasaulio čempionate iškritome antrajame etape. D. Adomaitis labai reiklus strategas, bet Š. Jasikevičius griežtesnis. Be to, jis labai kapsto įvairius žaidimo niuansus, truputį giliau nei D. Adomaitis.

Su D. Maskoliūnu, kaip vyriausiuoju treneriu, dar nesu susidūręs, Na, bet žinau, kad Dariaus propaguojamas krepšinis panašus į Šarūno, juk jie kartu dirba klube. Žinoma, D. Maskoliūnas ne toks griežtas kaip Š. Jasikevičius. Bet nežinau, kaip Darius elgiasi, būdamas vyriausiuoju rinktinės treneriu (juokiasi).

Dėl traumos padėti kauniečiams šiuo metu negalintis žaidėjas pokalbio pradžioje papasakojo apie savo reabilitacijos procesą po atliktos operacijos, laisvalaikį ir tapimą tėčiu.

„Kai turi mažą vaiką neprižiūrėsi nei filmų, nei prižaisi žaidimų, – juokėsi M.Grigonis. – Visas dėmesys vaikui. Jeigu naktinėsi, vaikas nemiegos, o nuovargis jam yra negerai. Dabar esame geriausi draugai.“

Būdamas tik 19-os metų M. Grigonis po karjeros etapo Kauno „Žalgirio“ dublerių gretose pasuko į antrąją Ispanijos krepšinio lygą ir prisijungė prie Hueskos „Penas“ klubo. Krepšininkai pasakojo, kad tuomet minčių apie tai, kaip pasisuks tolimesnė karjera tiesiog nebuvo.

„Nieko tuomet toli į ateityje negalvojau. Nežinau, ar prasimušiu. Man buvo pasiūlyta sutartis, todėl sutikau vykti ir žaisti. Jau buvo rugsėjo mėnuo, todėl važiavau žaisti“, – prisiminimais dalinosi M. Grigonis.

Po karjeros etapo Ispanijoje ir Vokietijoje krepšininkas atvyko žaisti į savo gimtąjį miestą Kauną. Čia M. Grigonis sutiko Šarūno Jasikevičių, su kuriuo krepšininkui dar teko iš pradžių atrasti bendrą kalbą.

„Šaras pradžioje davė nemažai spaudimo. Reikėjo pasiekti patį dugną, kad galėtum atsispirti ir kilti, – aiškino krepšininkas. – Iš trenerio yra labai daug ko pasimokyti, reikia atsirinkti jo pasakytą informaciją. Kai pabūni su juo, supranti, kad jis nori tau gero. Kažką dar bandžiau su vėjo malūnais, pamačiau, kad nepavyks ir pasakiau: „gerai, sakyk, ką reikia daryti“.“

Ketvirtojoje #ŽalgirisOnAir tinklalaidėje su M. Grigoniu kalbama:

apie reabilitaciją po pėdos operacijos (0:40);

apie pasikeitusią rutiną ir tėčio pareigas (2:53);

apie dominavimą krepšinio aikštelėje tarp bendraamžių, mokytojų erzinimą ir namų arešto nepaisymą (7:47);

apie laikus jaunimo rinktinėse, nesutarimus su treneriais ir kovą dėl vietos „Žalgirio“ komandoje (12:07);

apie persikėlimą į Ispaniją, ispanų kalbos įgūdžius, darbą su Pedro Martinezu, incidentą su Luka Dončičiumi ir Timo Abromaičio kilmę (16:15);

apie metus, praleistus Vokietijoje, laisvą žaidimo stilių Berlyno ALBA klube ir pasikeitusią rolę aikštelėje (25:03);

grįžimą į Kauną, „Žalgirio“ sistemą, darbą su Š. Jasikevičiumi, bendravimą su žurnalistais, pasitikėjimą savimi lemiamais rungtynių momentais ir kūrėjo vaidmenį aikštelėje (28:10);

apie „Žalgirio“ tritaškių pataikymą, K.C. Riversą ir sąžinės graužatį dėl patirtos traumos (40:07);

„Blitc“ žaidimas (42:24);

žiūrovų klausimai (49:40).

M. Grigonis bus siunčiamas į Ispaniją atlikti papildomų tyrimų. Krepšininkas paskutiniu metu nesitreniravo su komanda ir žaidė tik Eurolygos rungtynėse, tačiau šią savaitę net nevyko į Berlyną, kur žalgiriečiai 62:69 nusileido vietos ALBA.

Kaunietis susižeidė dar lapkričio 1-osios mače su Stambulo „Fenerbahče“, kai dvikovą užbaigė nuskausminamųjų pagalba ir pataikydamas lemiamą metimą tapo rungtynių herojumi.

M. Grigonis šį sezoną Eurolygoje vidutiniškai fiksuoja 11,5 taško, 2,6 atkovoto kamuolio ir 2 rezultatyvių perdavimų vidurkius per 25 žaidimo minutes.

LKL pirmenybėse gynėjo rodikliai siekia 6,9 taško, 1,9 atkovoto kamuolio ir 1,7 rezultatyvaus perdavimo.

Žalgirietis apie savo pirmą kartą „Žalgirio“ rungtynėse pasidalino specialioje rubrikoje #ManoPirmas, kurioje ne tik žalgiriečiai, bet ir kiti krepšinį mylintys žmonės pasakoja apie nepamirštamus įspūdžius pirmą kartą gyvai stebint „Žalgirio“ dvikovas.

„Pačios dienos tiksliai nepamenu, bet tai turėjo būti diena, kai mane į halę nusivedė tėtis. Atsimenu atmosferą, baltus suoliukus, keptos duonos kvapą. Krepšinio giliai nesupratau, bet sugebėjau pajausti „Žalgirio“ rungtynių aurą“, – pasakojo M. Grigonis.

Krepšininkas tvirtino, kad nuo mažens jautė didžiulį skirtumą žiūrėdamas rungtynes per televizorių ir gyvai stebėdamas susitikimus halėje. Anot M. Grigonio, rungtynių žiūrėjimas su kitais keliais tūkstančiais sirgalių priversdavo įsijauti į visą atmosferą.

„Žiūrint rungtynes per televizorių gali matyti pakartojamus žaidimo momentus, o į halę eini labiau sirgti už savo komandą. Ne visada spėji tiksliai pamatyti, kas vyksta aikštelėje, o eini palaikyti savo skanduotėmis, plojimais. Kaip fanas tu išsikrauni, pasiimi gerą emociją, kartais ir liūdną. Vyksta daug emocijų, kurios svyruoja. Reikia sudalyvauti tokioje patirtyje“, – tikino krepšininkas.

Žalgirietis prisimena ir savo pirmąsias rungtynes „Žalgirio“ arenoje su žaliai-balta apranga. Tai nutiko VTB Vieningosios lygos susitikime su Žemutinio Naugardo „Nizhny Novgorod“ ekipa.

„Išbėgau į rungtynes kokioms 30 sekundžių ir nieko neprisimenu. Tiesiog nutirpo rankos ir kojos. Galvojau, kad tik nepadaryčiau kokios nesąmonės, kad niekas iš manęs nesijuoktų, – šypsojosi gynėjas. – Aišku, ir dabar jaudulys yra. Žinai, kad žiūri šeima ir visi draugai. Nenori prisidaryti gėdos.“

Vienas rezultatyviausių šio sezono „Žalgirio“ klubo žaidėjų Eurolygoje, žinoma, jaučiasi žymiai drąsiau aikštelėje nei tąkart prieš šešerius metus, tačiau M. Grigonis kalba užtikrintai – „Žalgirio“ dvikovos atmosferą turi pajausti kiekvienas.

„Kai arena būna pilna, kaip žaidėjas pajauti energiją. Eurolygoje rungtynėse arena būna pilnutėlė. Pakalbame apie tai su draugais ir kartais trūksta žodžių. Visi išeina su kažkokia emocija. Reikia sudalyvauti tokioje atmosferoje bent vieną kartą, o vėliau bus ir antras, nes norėsis sugrįžti. Nežinau, ar dar liko Lietuvoje, kas nebuvo „Žalgirio“ rungtynėse, bet rekomenduoju tai“, – kalbėjo M. Grigonis.

Tiesa, M. Grigonis nustebindamas pabrėžia, kad nuklydimus sau leidžia tik dėl to, kad kas dieną praktikuoja sveiką mitybą, kurią turėjo atrasti savarankiškai dar būdamas 19-iolikos. Taigi – kas padeda vienam žymiausių Lietuvos jaunosios kartos krepšininkų derinti griežtą mitybos režimą ir kulinarinius atradimus?

„Sveikas maistas man buvo naujiena“

„Tai, ką valgau dabar, ir tai, ką valgydavau vaikystėje, labai skiriasi. Kugeliai, cepelinai, kotletai ir kitas riebus maistas buvo įprastas tėvų namuose. Tik pradėjęs profesionaliai žaisti sužinojau, kaip reikėtų maitintis ir koks maistas teikia energijos. Sveikas maistas man buvo naujiena“, – neslepia šiame sezone į „Žalgirį“ grįžęs ir Eurolygoje debiutavęs Marius Grigonis.

Ieškant sau tinkamiausio maisto neužtenka tik straipsnių internete, dietologų ar trenerio, kolegų patarimų.

Radikaliai jaunojo sportininko mitybos įpročius pakeitė keleri metai, praleisti rungtyniaujant Ispanijoje. „Žinoma, viskas pasikeitė ne per vieną dieną. Ieškant sau tinkamiausio maisto neužtenka tik straipsnių internete, dietologų ar trenerio, kolegų patarimų. Sunkiausia dalis – stebėti, kaip į vieną ar kitą maistą reaguoja tavo kūnas, kaip susiję treniruočių rezultatai ir tavo savijauta su tuo, ką suvalgei. Toks savęs stebėjimas – sunkus ir ilgas darbas, tačiau, atlikęs jį sąžiningai, jau po kelerių metų gali susidaryti kone idealų valgiaraštį, kuriame atsiranda vietos ne tik avižinei košei ir daržovėms, bet ir gurmaniškiems patiekalams“, – pasakoja M. Grigonis.

Toks principas taip pat leido „Žalgirio“ krepšininkui atrasti, kad renkantis maistą už valią svarbesnis saiko jausmas. „Ir kalbu ne tik apie greitojo maisto ar saldumynų vartojimą, bet ir apie fanatišką mitybos planų laikymąsi. Net ir dabar sunkesnė vakarienė netampa didele tragedija. Laisvalaikiu leidžiu sau pasilepinti ir lygiai taip pat be didesnių dramų grįžtu prie griežtesnio valgiaraščio, kai ateina treniruočių ir rungtynių laikas. Na, o jeigu po rungtynių svetur su komanda nespėjame ramiai pavalgyti, užeiname į greitojo maisto restoraną – jeigu nežadi suvalgyti visko, kas siūloma, toks apsilankymas tavo rezultatų aikštelėje kardinaliai nepakeis“, – pasakoja sportininkas.

Atrasti sveikesnius patiekalus padeda ir restoranai

Nors anksčiau Marius neretai ruošdavo maistą pats, šiandien jo rutinos dalis – pietūs mieste. „Tuo, kad geri restoranai padeda suderinti du, rodos, neįmanomus dalykus – sveiką mitybą ir naujus skonius – su žmona įsitikinome, kai žaidžiau Berlyne. Tame mieste nuostabi pasaulio virtuvių įvairovė – kiekvieną dieną gali atrasti ką nors naujo, kad ir užsukęs į japonų arba vegetarišką restoraną. Būtent ten atradau, kad veganiški desertai – labai skanūs, o kulinarija gali būti puikiu pomėgiu, visiškai netrukdančiu sportininko karjerai“, – pasakoja M. Grigonis ir priduria, kad grįžus į Kauną įpročio pietauti mieste atsisakyti nereikėjo – ir čia netrūksta skanaus ir sveiko maisto pasirinkimų.

Ar apsilankymai restoranuose įkvepia eksperimentams ir namų virtuvėje? „Su žmona kartas nuo karto pasigaminame ką nors įdomesnio, tačiau esame tik mėgėjai, kulinarinių aukštumų nesiekiame. Kai kuriuos patiekalus, kurie ir skanūs, ir sveiki, apskritai labai sunku ir net brangu pasigaminti namuose. Todėl dažniausiai, sugalvoję paragauti ko nors išskirtinio, renkamės restoraną“, – atsako sportininkas.

Dėmesys maistui – visam gyvenimui

Ne paslaptis, kad šiuo metu Marius su žmona Salomėja laukia šeimos pagausėjimo. Pasiteiravus, ar būsimi tėveliai jau numatė, kokį požiūrį į mitybą diegs savo atžalai, sportininkas su šypsena skuba patikinti – saldainiai nuo vaiko slepiami nebus, tačiau ir maistas bus sveikesnis nei tas, kurį vaikystėje valgydavo pats.

„Manau, kad geriausia auklėti savo pavyzdžiu. Su žmona mėgstame saldumynus, todėl drausti jų savo vaikui neketiname. Jau ir pats pastebėjau, kad griežta dieta, kai vaikas visą vaikystę nemato nei saldainių, nei traškučių, galiausiai pasibaigia liūdnai – kai vaikas gauna pasirinkimo laisvę, jis tiesiog negali atsivalgyti nesveikų produktų“, – sako M. Grigonis ir priduria, kad vienas svarbiausių mitybos principų, kurį norėtų perduoti, – nuoširdus domėjimasis tuo, ką valgai.

„Mitybos, sveikatos klausimais domiuosi ir laisvalaikiu, nes man iš tikrųjų įdomu. Net ir parduotuvėje, prieš ką nors pirkdamas, neretai paskaitau etiketę. Nors kalorijų neskaičiuoju, bet pridėtinio cukraus kiekį stengiuosi reguliuoti. Tikiuosi, kad sąmoningumas renkantis, ką valgyti, manęs nebepaliks visą gyvenimą – juk būna, kad karjerą baigę sportininkai greitai atsipalaiduoja ir visiškai nebesirūpina savo valgiaraščiu. Tačiau asmeniškai man sveikesni pasirinkimai leidžia ne tik siekti karjeros aukštumų, bet ir padaro pasaulį gražesnį. Gera bendra savijauta ir nuotaika – svarbūs bet kuriame amžiuje“, – svarsto „Žalgirio“ krepšininkas.