Yra Lietuvoje griūvančių bažnyčių, buvo gaisrų, ir jas reikia gelbėti. Gal to daryti tiesiog nespėjama, nes bažnyčių daug, o remontų kaštai nemaži… Šiuo atveju kai kurias aplankė sėkmė, nes Vilniuje ir Kaune svečiuojasi popiežius Pranciškus.

Kai kas, dar jo nesulaukęs, jau galvojo, kaip bus po vizito, ar kas nors pastebės tą apsišlavimą ir rūpestingumą, pagirs ar išpeiks... Teko girdėti Vilniaus mero diskusijas su bendraminčiais, kad svarbu neužmiršti popiežiaus vizito, kai jis pasibaigs. Kaip jį įamžinti, esą priklausys nuo to, kokį įspūdį paliks tas įvykis. Taigi, labai pragmatiškai išsiverčia mūsų politikai...

Svetingumo paprotys Lietuvoje archajiškas, gerbtas ir viduramžiais. Jis reikalauja suteikti globą išorės žmogui, apsaugoti jį nuo galimų pavojų, iškilus reikalui, pasirūpinti nakvyne. Tarpukario Lietuvoje irgi tie papročiai buvo. Bet dabar svetingumo intencija šiek tiek devalvuota, kadangi tų svetimų pas mus labai daug, dėmesį jiems privalu rodyti, o saviems pritrūksta.

Svetingumo intencija šiek tiek devalvuota, kadangi tų svetimų pas mus labai daug, dėmesį jiems privalu rodyti, o saviems pritrūksta.

Bet popiežiaus apsilankymas – visai kas kita. Lietuvoje ateistų daugybė, ir iš Bažnyčios pasišaipo, ir iš tikėjimo, kiti tą pasišaipymą pateisina. O popiežius, žiūrėkite, visus geba nuraminti, visi pasidaro vienminčiai. Vieni dėl tokio žinomo žmogaus ir jo padėties, kiti girdi, kad apie popiežių visi kalba kaip apie pasaulio autoritetą, ir patys pripažįsta tą autoritetą. Kai kam gal terūpi pasimėgauti, kad pabus arti svarbios asmenybės.

Gerai, kad pripažįstami asmenys, turintys tam tikrą svorį, charizmą, bet norėtųsi, kad iš jų būtų bent šiek tiek mokomasi. Dabar visi labai pakylėtai kalba apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą, o man rodos, jeigu Lietuvoje būtų šiek tiek daugiau paties gailestingumo, visiems būtų lengviau gyventi. Dabar net žodis "gailestingumas" išstumtas, pakeičiant jį lotynišku "empatija". Taip tarsi moderniau. Bet nelabai prilipdysi technologinį terminą prie paveikslo, kuris turi šventumo. O gailestingumas turi ir daugiau prasmių, jis netgi uždeda tam tikrą atsakomybę.

Mano mama pokario metais stebėdavosi, kaip rusai šventes švenčia, jeigu šventumo nebėra. Tada aš nemokėjau atsakyti, nes rodėsi kita to žodžio prasmė. Bet išreikšti labai aukštą žmogaus vertę tikrai nėra geresnio būdo, kaip susieti jį su šventumu. Net garbė, ko gero, šiais laikais jau nieko nesako.

Kita vertus, ir šventumas ima prarasti svorį, prigaminus daugybę švenčių. Kone kasdien vyksta festivaliai, įvairūs renginiai, tarptautinės dienos – traukia publiką, pretenduoja į tam tikrą sakralizacijos intenciją. Bet šventė turi būti žmogaus vidinis jausmas, pasirengimas įvykiui, jo laukimas, ji šiek tiek keičia žmogų. Ir popiežiaus Pranciškaus atvykimas, manau, ilgam paliks pėdsakus žmonių atmintyje. Kai tiek daug suvažiuoja į vieną vietą, atsiranda tiesiog grynai fizinis ryšys vienų su kitais, daugiau tokių progų nelabai pasitaiko.

Manau, netgi tiems, kurie dėl savo pareigų, statuso, šiek tiek imituoja, apsimetinėja, kad popiežiaus apsilankymas jiems šventė, vis tiek išliks kažkas sieloje dėl to didelio šurmulio, žmonių susitelkimo. Tik mažai besitikėčiau, kad popiežiaus asmenybės įkvėpti jie patys imtųsi šviesių darbų. Mat juos gena dienos įvykiai, kasdieniai rūpesčiai, paveldėtos problemos, o kitų dar prisigamina patys. Šventumui nebelieka vietos, bendrumas su žmonėmis išsitrina, ir toliau jie nepajėgia atsiverti pilietinei visuomenei, užsiima gynybines pozicijas.