– Jei reikėtų sudėlioti savo gyvenimo mozaiką, kokios formos, spalvų ji būtų?
– Turbūt piramidės formos. Pradžia labai siaura, nes iš pradžių ir pati buvau labai užsidariusi, vos egzistavau. Galima sakyti, tik palaikiau gyvybę. Paskui po truputį mano piramidė platėjo. Nuo vaikystės, kiek save pamenu, nebuvau laiminga. Tėčio sveikata šlubavo, tad mama labai daug dirbo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Nesu vienturtė, turiu vyresnių brolių, sesių. Galbūt buvau jautresnis vaikas, o gal vyresnėliams buvo lengviau, nes jų vaikystė prabėgo dar vienkiemyje. Man gimus, tėvai persikėlė į kolūkio kaimą, nes vienkiemius naikino, melioravo žemes. Naujoje vietoje mama greitai išėjo į darbą, o aš likau viena... Daug kas tada pasikeitė mano gyvenime. Buvau vos dvejų, kai išsikraustėme iš vienkiemio. Mažai, jautriai, vienišai būtybei reikėjo apsaugos ir stabilumo, o vietoj to gavau... darželį, kuris man buvo dar labiau svetimas. Kaip bendrauti, ką veikti su kitais vaikais, man buvo mįslė. Todėl žiūrėdavau į juos, linksmai šėlstančius, ir nežinojau, kaip prie jų prieiti, ką jiems pasakyti.
– Kada pagaliau jūsų gyvenimo mozaikos trikampis pradeda platėti, o jūsų vidinė būsena – gerėti?
– Nors nuo vaikystės iki paauglystės tik egzistavau, bet niekada manęs neapleido ta vidinė ramybė, kad galiausiai viskas bus gerai. Mano mama, tėtis buvo tikintys žmonės, katalikai. Tad ir aš kažkur giliai viduje jaučiau Dievo apsaugą. Būdavo, kad sunkiais momentais jausdavau skausmą, sumaištį, kitas neigiamas emocijas, bet kažkur giliai tvirtai žinojau – nepražūsiu.
– Kada įvyko tas didysis persilaužimo momentas?
– Kai atradau asmeninį ir gyvą ryšį su Dievu. Tada mano kasdienybės piramidė pradėjo platėti ir skleistis. Esu kilusi iš Kretingos. Prasidėjus Atgimimui, Kretingoje buvo labai aktyvūs broliai pranciškonai, ir dabar tebėra. Į savo veiklą jie įtraukdavo jaunimą. Lankiau jų organizuojamas maldos grupeles, dalyvavau jų rengiamose misijose. Važinėjome po visą Lietuvą, kalbėjomės su žmonėmis apie Dievą. Vasarą vienuoliai rengdavo piligriminius žygius, tarkim, nuo Kryžių kalno iki Žemaičių Kalvarijos. Eidavome pėstute kokius 200 km, o nakvodavome kas kur – atėję į kokį miestelį ar kaimą belsdavomės pas žmones į namus ir prašydavome jų sušelpti mus maistu ir nakvyne. Žmonės mielai atverdavo duris, priimdavo iš visos širdies – niekada nepalikdavo nakvoti lauke (šypsosi).
Laimingi: Kristinos vaikai Linas ir Marija kol kas dar nesidomi mamos hobiu, bet labai džiaugiasi gyvenimu kaime.
– Kaip atsidūrėte Prancūzijoje?
– Prancūzų kalbos pradėjau mokytis dar mokykloje. Į Prancūziją patekau po ilgų apmąstymų, ką baigusi mokslus norėčiau gražaus ir prasmingo gyvenime veikti. Dar neplanavau eiti dirbti ar kurti šeimą. Man norėjosi kažko kito, tik nežinojau, ko... Tuomet nusprendžiau save išbandyti „Arkos“ bendruomenėje. Ten savanoriai gyvena drauge su protinę negalią turinčiais žmonėmis, jais rūpinasi. Šio judėjimo pradininkas – prancūzas Jeanas Vanier. Namus, remdamasis Nojaus Arkos istorija, jis pavadino „Arka“. „Arkos“ tikslas – žmonėms, turintiems protinę negalią, ir asistentams kartu susikurti namus, priimti vienas kitą kaip dovaną. Tokių bendruomenių šiuo metu yra visame pasaulyje, jas vienija bendra filosofija.
Mozaikoje turi matytis, kas yra tavyje. Kai leidžiamės vedami to vidinio jausmo, rezultatas dažnai nustebina.
– Keletą mėnesių padirbėjusi „Arkos“ bendruomenėje supratote, kad dar ir čia ne jūsų vieta...
– Supratau, kad norėdamas padėti kitam žmogui tu ir pats turi būti pakankamai stiprus. Kad galėtum duoti kitam, turi turėti kažką pats. Todėl nesilioviau ieškojusi ir vieną dieną gavau ženklą, kad turiu vykti į Prancūziją, kad Dievas mane ten globos, nepaliks vienos. Taigi į Prancūziją išvykau visiškai viena, su kelionine kuprine ant pečių, jau gerokai primiršusi prancūzų kalbą. Tiesiog sėdau į autobusą ir išvažiavau. Nusigavusi iki tos pačios „Arkos“ bendruomenės, gavau pasiūlymą vykti į Bretanijos regioną pas žmones, kurie jautė pašaukimą padėti kitiems.
– Ar ten ir susipažinote su savo vyru?
– Jis gyveno netoliese ir atvažiuodavo padėti tai šeimai, pabūti su jos globojamais žmonėmis. Taip ir susipažinome. Nusprendėme sukurti savo šeimą. Kai gimė mūsų pirmagimis Linas (dabar jam dvylika), vyras mane įkalbėjo grįžti į Lietuvą. Jam atrodė, kad mūsų krašte žmonių tarpusavio santykiai kur kas paprastesni, draugiškesni, mažiau materializmo. Grįžome į Lietuvą, įsigijome sodybą Raseinių rajone, netoli Girkalnio. Bandėme ūkininkauti, norėjome kurti ekologinį ūkį, deja, aplinkui laukus purkšdavo chemija. Mačiau, kaip vienas ūkininkas, su kurio laukais ribojosi mūsiškiai, nupurškė raundapu avižas ir kitą dieną jas nukūlęs nuvežė priduoti į gamyklą. Nuo to laiko nebenoriu pirkti jų avižų... Juk visa chemija pasiliko grūduose. Mes su vyru norėjome tvaresnės žemdirbystės, ekologiškesnio, natūralesnio gyvenimo būdo. Nenorėjome nei patys nuodytis, nei savo vaikų nuodyti. Nusprendėme bėgti iš ten ir keltis į vienkiemį Zarasų rajone.
– Pamažu prieiname prie jūsų gyvenimo mozaikos juodžiausio gabalėlio, kai pandemija pasiglemžė jūsų vyrą...
– Kai vyras mirė, nebegalėjau likti vienkiemyje: buvo nejauku, nesaugu. Pastatai prašėsi remonto, be to, buvo per daug žemės man vienai. Nusprendžiau keltis arčiau žmonių, bet nenorėjau važiuoti į miestą, į Zarasus. Nusprendžiau, kad vaikai tegul lieka toje pačioje Antazavės Juozo Gruodžio pagrindinėje mokykloje, kurioje jiems labai patiko, buvo susiradę draugų. Dar vienas svarbus kriterijus – netoliese, Baltriškių kaime, įsikūrusi Tiberiados bendruomenė. Skaudžiausiu momentu jie man atstojo šeimą. Taigi, vienkiemį iškeičiau į kaimą. Norėjau turėti savo nedidelį daržą, keletą vištų.
– Kada ėmėte kurti mozaikas?
– Likusi viena visą laiką jutau vyro palaikymą ir tą vidinį paskatinimą, kad nebijočiau gyventi, judėti į priekį. Jis tarsi kvietė mane nepasilikti savigailoje, eiti toliau, džiaugtis gyvenimu. Kadangi iš pradžių nežinojau, ko griebtis, pagelbėjo draugė. Pamačiusi mano namuose mozaikos technika dekoruotus padėklus, ėmė įkalbinėti mane grįžti prie šio amato, mokyti jo kitus, rengti edukacijas. Kur išmokau mozaikos meno? Dar gyvendama Prancūzijoje. Toje Bretanijos regiono bendruomenėje buvo keletas veiklų, kurias siūlydavome žmonėms, patiriantiems psichologinių sunkumų. Juk darbas gydo. Viena iš tų veiklų buvo kurti mozaikas. Per darbą jie save išreikšdavo, išliedavo susikaupusias emocijas, galų gale, patikėdavo, kad ir jie kažką gali, sugeba.
– Draugės įkalbėta ėmėte daužyti lėkštes ir gaminti mozaikas?
– Oi ne, indų daužyti tikrai nereikėjo. Kadangi draugė turi svečių namus, keramikos duženų gavau iš jos. Taip po truputį pradėjau dėlioti mozaikas. Ar žmonės jomis domisi? Taip, bet yra viena problema: joms reikia šiek tiek laiko. Mozaikos nepadarysi per valandą ar dvi, o žmonės šiais laikais įpratę viską gauti greitai.
– Dabar madingas žodis „terapija“. Štai ir jūs sakote, kad dėlioti paveikslą iš smulkių dalelių yra tikrų tikriausia terapija...
– Kurti mozaikas – tikrai gera terapija, sugrįžimas į save, prisikėlimas naujam gyvenimui. Galiu paliudyti iš savo patirties, kad po vyro mirties jos man padėjo atsistoti ant kojų, išreikšti save. Jas kurdama išsakau viską, kas yra mano širdyje, apsiraminu. Tą patį liudija ir kiti žmonės po mano rengiamų edukacijų. Mozaikos kūrimą jie prilygina meditacijai. Išnyksta viskas, kas aplinkui. Esi tik tu ir tai, kas guli tau ant širdies. Mokau žmones negalvoti. Mozaikoje turi matytis, kas yra tavyje. Kai leidžiamės vedami to vidinio jausmo, rezultatas dažnai nustebina.
Atgimimas: Kristinai patinka suteikti daiktams antrą šansą. Mozaika dekoruotas senas stalas vėl atgimė.
– Jūsų mozaikose vyrauja religinė tematika?
– Be tikėjimo, manau, manęs jau nebebūtų šiame pasaulyje, todėl vis labiau mano širdis linksta kurti su tikėjimu susijusias mozaikas. Šiuo metu, artėjant Kalėdoms, kuriu prakartėles iš mozaikos detalių. Dažnai iš anksto nė negalvoju, ką turėčiau kurti, kokias spalvas ar medžiagas naudoti. Viskas gimsta labai natūraliai. Kas tuo metu iš širdies plaukia – tą ir darau.
– Mozaikoms naudojate keramikos plytelių, indų, automobilių stiklų duženas. Ką darote, jei pritrūkstate žaliavos?
– Bandau kurti iš to, ką turiu. Sykį dalyvavau Kamariškių dvaro plenere, kur dariau vienuolių jėzuitų simbolį. Tada man natūraliai gimė idėja panaudoti senas vinis, kryžių įspaudžiau iš sausų pagaliukų, o apvalioms detalėms panaudojau lubinų sėklas.
– Jei norėtume pasigaminti pačią paprasčiausią mozaiką, ar atskleistumėte paslaptį, nuo ko pradėti, kokių priemonių pasiruošti?
– Žinoma. Tuo mozaikos menas ir patrauklus, kad jis prieinamas visiems žmonėms. Susiraskite kietą pagrindą – medinę lentelę ar USB plokštės gabalėlį. Iš pradžių siūlyčiau išbandyti jėgas ant lygaus paviršiaus, o tik paskui imtis vazonų ir sudėtingesnių formų. Tuomet įsigykite universalių „Lipalo“ klijų. Jei gaminate stalviršį, padėklą, duženos turėtų būti panašaus storio. Jei kuriate paveikslą – tiks ir skirtingo storumo. Didesnes plyteles iš pradžių susmulkinu kūju (prieš tai uždengusi jas audinio gabalu), o paskui naudoju paprasčiausias reples, kuriomis atgnybiu reikiamo dydžio plytelės gabalėlius. Lentelės paviršių padengę „Lipalo“ klijais, dėlioti mozaikos piešinį pradėkite nuo kraštų. Tarp plytelių gabaliukų palikite maždaug 1–2 mm tarpelius, kuriuos vėliau užpildysite glaistu. Klijuojant reikia žiūrėti, kad klijai neliptų per viršų ir išdžiūvę nebūtų aukščiau už pačias plyteles – netilps glaistas. Sudėlioję piešinį ar mozaikos raštą turime palaukti, kol klijai išdžius ir tuomet dėti patį paprasčiausią plytelių glaistą. Jis gali būti baltas arba spalvotas. Mentelės nenaudoju – dirbu pirštais. Jais labiausiai jaučiu, kur reikia paspausti, kad neliktų oro tarpų. Kai darbas šiek tiek pradžiūsta, glaisto perteklių nuvalau sausu ar vos drėgnu skudurėliu. Viskas. Tiesa, baigusi darbą mozaikos paviršių dar sykį perbraukiu šluoste, suvilgyta acto tirpalu. Su švitriniu popieriumi pašlifuoju pagrindo šonus.
– Šiais pertekliaus laikais vertinama viskas, kas originalu, tad kur namuose galima panaudoti mozaikos dekorą?
– Oi, visur. Esu dariusi ir dušo kabiną su mozaikos raštu. Galima atnaujinti senus veidrodžius arba kurti naujus, veidrodžio stiklą priklijavus ant plokštės, o jos kraštus dekoravus mozaika. Galima daryti žvakides, žibintus, padėklus, stalviršius.
Originalu: puikiai atrodo plytelių gabalėliais puošti laiptai.
– Netrukus prasidės adventas. Kaip jį pasitiksite?
– Tikrai neturėsime to šokoladinio advento kalendoriaus, kurio dureles dažnai vaikai atveria ir šokoladukus suvalgo per vieną dieną (juokiasi). Turime savo kalendorių, kurį kasmet naudojame, su gražiomis, prasmingomis šventųjų mintimis. Mums adventas – ne kalėdinių blizgučių metas, bet pasiruošimas Kristaus gimimui. Su vaikais gaminame ir advento vainiką, degame kas sekmadienį po vieną žvakelę ir, žinoma, stengiamės būti pozityvūs. Juk žmonės labai veikia vieni kitus. Jei pakeliui sutinki surūgėlį bambeklį, tai nejučia ir pats užsikreti jo nuotaika. Jei matai besišypsantį, savimi užtikrintą žmogų, ir pats imi šypsotis, nors ir labai širdyje būtų sunku. Noriu perduoti žmonėms tą šviesą, tikėjimą per savo elgesį, žodžius, galiausiai – per pačias mozaikas. Kad tam, kam sunku, kam skauda – prisikeltų, kaip mano mozaikos iš smulkiausių duženų prisikelia naujam gyvenimui.
