Interviu LRT.lt profesorius taip pat papasakojo, kaip sekasi dorotis su jam nauju televizijos laidos vedėjo amplua.
– Esate sakęs, kad kalbėdami apie nepriklausomos Lietuvos pripažinimą pasaulyje, akcentuojame vienintelę datą – Vasario 16-ąją, nors įvykių ir datų yra daug. Tačiau iki vasario kas mėnesį bus tik po vieną laidą, taigi, iš viso penkios laidos ir datos. Kaip jos buvo atrinktos? Ar procesas nebuvo skausmingas – galbūt už kadro liks datų, kurias dar labai norėtųsi aptarti?
– Žinote, turbūt už kadro neliks labai svarbių datų, įvykių, asmenybių ar sprendimų, kadangi klausime paminėtos [penkios] datos iš tikrųjų yra sąlyginiai atskaitos taškai. Žinoma, šios datos dominuos kiekvienoje atskiroje laidoje, tačiau kalbėjimas vien apie jas iki galo neatskleistų procesų įdomumo, svarbos, sudėtingumo ir, netgi pasakyčiau, – milžiniško tempo. Reikia suprasti, kad Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis, kai informavimas, komunikacija, susisiekimas buvo visaip apriboti karo veiksmų ir panašių dalykų, procesai vis tiek buvo pakankamai greiti ir rezultatyvūs, jie atvedė prie Vasario 16-osios akto, prie to, kad imta pripažinti besikuriančią Lietuvos valstybę.
Pirmoji iš svarbių datų – jau šį trečiadienį, spalio 18 dieną. Tądien prieš 100 metų Stokholme vyko Antroji lietuvių konferencija, į kurią susirinko lietuvių politikos atstovai net iš penkių to meto politinių centrų. Susiklostė unikali situacija – buvo pritarta rugsėjo mėnesio Vilniaus lietuvių konferencijos sprendimams, kur jau buvo išrinkta 20 Lietuvos Tarybos narių. Stokholme pritarta šiam išrinkimui ir narių įgaliojimams. Taigi, laidos [kūrėjams] atrodė, kad spalio 18 diena tinka būti pirmąja atskaitos data. Tačiau niekur nedingo kalbėjimas apie rugsėjo konferenciją, taip pat po truputį atsivėrė kelias ir į tolesnius mėnesius, artėjama link Vasario 16-osios. Prie vienos datos prisirišti neįmanoma – su tuo susidūrėme kurdami laidas.
– Galbūt kuriant šį laidų ciklą pavyko atskleisti kokių nors naujų aptariamų įvykių detalių, o gal kažkurį įvykį pamatėte visai kitaip nei iki šiol?
– Į šį klausimą labai sunku atsakyti objektyviai. Rengiant laidą kai kada labai smarkiai pasireiškė subjektyvios ir emocingos reakcijos, nors galbūt šaltu istoriko žvilgsniu pažiūrėjus tai ir nėra nauja. Kalbant apie šio trečiadienio, spalio 18-osios, laidą, tai tiesiog smagu ir džiugu, kad pavyko pabuvoti tuose taškuose Švedijoje, Stokholme, atkurti juos, nufilmuoti, suaktualinti. [Pamatyti], kokiomis gatvėmis vaikščiojo lietuviai, kokiame pastate jie posėdžiavo, ir įsitikinti, kad tai išlikę. Kai atsiranda galimybė perteiki anų laikų dvasią, susieti su tuo, kaip Stokholmas atrodo šiandien, ir tai parodyti žiūrovams, aš tikiu, kad tie dalykai yra prasmingi.
– Kuris iš laidose aptariamų įvykių, jūsų manymu, iki šiol buvo nepakankamai įvertintas?
– Mano nuomone, veikiau reikėtų klausti, kurie buvo bent kažkiek plačiau nušviesti. Žinoma, Vasario 16-oji buvo dažniau minima ir, grįžtant atgal į 1917-ųjų vasarą, sakyčiau, lietuvių konferencija Vilniuje buvo atsidūrusi akiratyje, nes tai buvo forumas, į kurį susirinko pora šimtų Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviausių lietuvių. Bet kad būtų kryptingai domėtasi tuo, ką matysime spalio 18 dieną, kad būtų kryptingai domėtasi lapkričio 10-osios Berno-Lozanos lietuvių konferencija... Žinoma, istorikai tuoj pasipriešins, kad visa tai puikiai žino. Bet kad plačiajai visuomenei būtų apie tuos dalykus kalbėta... Drįsčiau teigti, kad spalio, lapkričio ar gruodžio įvykiai buvo akiračio nuošalėje. Sakyčiau, kad jiems dėmesio nebuvo skirta pakankamai.
– Žvelgiant į 100 metų retrospektyvą, jūsų nuomone, kokias išvadas galėtume padaryti apie valstybę: kuo dabar esame kitokie, o gal yra dalykų, kurie nesikeičia?
– Yra dalykų, kurie keičiasi dėl modernėjimo, yra dalykų, kurie amžini. [Tautos] susitelkimas, atstovavimas, [įgaliojimų] delegavimas – tai aktualu visais laikais ir visais laikais užpildoma nauju turiniu.
O jei kalbėtume apie tai, ką galima pačiupinėti, – tai prieš 100 metų nebuvo iki galo apibrėžta valstybės forma. Prieš 100 metų dar net nebuvo apibrėžta, kad Lietuva bus respublika. Pradedant minėtu 1917-ųjų rugsėju ir per spalio 18 d. Stokholmo lietuvių konferenciją Lietuvos politinėje sistemoje įsitvirtino esminiai dalykai, kurie atsirado ir Vasario 16-osios akte: kad tai yra nepriklausoma valstybė, formuojama demokratiškai, kad valstybės pamatus, kaip tada buvo pasakyta, apibrėžia Steigiamasis Seimas, išrinktas visų gyventojų demokratiniu būdu. Ilgai galime kalbėti ir svarstyti, kokį turinį turi keletas šių esminių, pamatinių žodžių. Šiame pasakyme glūdi mintis, kad nėra apribojimų pagal turtą, lytį ir panašius dalykus. Vienintelis amžiaus cenzas riboja politines asmens teises. Prieš 100 metų tai buvo labai modernios ir iššaukiančios nuostatos. Tai reiškė ir balsavimo teisės suteikimą moterims, ir nepaisymą to, ar turite turto.
Per 100 metų šie dalykai įsitvirtino, žinoma, per okupacijas, duobes ir trikdžius. Dabartinės politikos formuotojai jau turėjo į ką remtis. Jie ne tik turėjo teisę remtis Vasario 16-osios akto nuostatomis, jie turėjo prievolę jomis remtis. Visos konstitucijos, pagal kurias mes gyvenome prieš 98 metus, ir ta, pagal kurią gyvename šiandien, turi labai svarbų atspirties tašką.
– Televizijos laidos kūrimas – jums naujas dalykas. Kokios jūsų pagrindinės užduotys? Kas kelia didžiausius iššūkius, o kas – maloniausia darbo dalis?
– Žinote, dar reikia sulaukti žiūrovų reakcijos, tada susidės visas vaizdas. Apie iššūkius man pasakyti lengviau, kadangi televizinio darbo ir būtent mūsų pasirinkto formato iššūkiai buvo iš tikrųjų dideli. Man teko laidos vedėjo vaidmuo. Patikėkite, profesijų gyvenime išbandyta ne taip jau mažai, tačiau nuosekliai išlaikyti koncentraciją per labai netrumpą filmavimo laiką sudėtinga.
Čia tikrai tenka dėkoti už kantrybę visai mūsų filmavimo komandai, kuri suprato, kad nėra lengva įveikti [iššūkius], bet įveikti reikės. Jie kantriai adaptavosi prie to, kad profesoriui Mažyliui reikia pauzių ar panašių dalykų, kad vėl galėtų, kiek įmanoma, profesionaliau komentuoti įvykius. Jūs turbūt įsivaizduojate, kokių paprasčiausių kliūčių gali iškilti bandant atkartoti 9 pavardes iš eilės ar 5 datas. Tai visiškai suprantami iššūkiai ir jiems įveikti reikia pastangų.
Maloniausia, manau, yra pirmosios žiūrovų reakcijos į laidos anonsą – kad laidą pamatyti verta. Jeigu jau dabar manoma, kad verta pamatyti, vadinasi, jau yra tam tikras rezultatas.
Maloniausia, manau, yra pirmosios žiūrovų reakcijos į laidos anonsą – kad laidą pamatyti verta. Jeigu jau dabar manoma, kad verta pamatyti, vadinasi, jau yra tam tikras rezultatas.
– Grįžkime dar prie istorijos. Į kurią iš cikle aptariamų datų jūs norėtumėte nusikelti, jei turėtumėte tokią galimybę?
– Šis klausimas labai sunkus. Čia aš prisimenu senąją Fausto istoriją ir frazę: „Sustok, akimirka žavinga“. O ar lengva mūsų kasdieniame gyvenime pasakyti: „Va, dabar yra ta akimirka, kurią noriu sustabdyti“? Sunku pasakyti, kurią iš tų akimirkų, buvusių prieš 100 metų, labiausiai norėtųsi sustabdyti. Atsakysiu ekspromtu – norėtųsi sustabdyti tą akimirką, kuri labiausiai paslaptinga, apie kurią dar nėra nuodugnių atsakymų. Žinote, atsakymų nėra ir istorijos miglose slypi daug kas. Kad ir ta pati Vasario 16-oji yra tam tikra paslaptis.
Vasario 16-osios akto atsiradimas Berlyne šių metų kovo 29 dieną, – jau ne kartą esu sakęs šį palyginimą, – viena vertus, tai yra taškas, kita vertus, šis taškas yra kito ženklo, daugtaškio, sudedamoji dalis. Vieni atsakymai yra, kitų mes dar ieškosime. [...] Taip, pirmas atsakymas – Vasario 16-oji, kuri yra laidų ciklo kulminacija, turėtų būti įdomiausia.
– O su kuria to meto asmenybe norėtumėte pasikalbėti prie puodelio kavos ir kokį klausimą jai užduotumėte?
– Atsakymą į šį klausimą visuomet pradedu: „Ne, ne, ne, į šį klausimą neatsakysiu“. Todėl, kad bet koks pabandymas labiau susidraugauti su vienu iš tų 20 žmonių [signatarų] galbūt bus nepelnytas kitų nuvertinimas. Artėjant 100-mečio datai labai nesinorėtų savyje skatinti simpatijų vieniems, o kitiems – ne tiek. Bet kadangi vis tiek tokį klausimą pateikėte ir kadangi jau yra taip spontaniškai atsitikę, kad aš esu įvardinęs šią asmenybę vienoje iš laidų, tai – signataro Petro Klimo asmenybė.
Ji galbūt emociniais ar kokiais kitais būdais yra tapusi man labiau žinoma ar kažkaip labiau susieta. Gal netgi tam tikra prasme yra ir asmeniškas pėdsakas. Taip jau įvykę, kad vienas iš P. Klimo mašinraščių yra patekęs į mūsų šeimos, į mano akiratį. Dabar jis jau Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tai nėra kokie nors unikalūs dokumentai, nes ta knyga yra išėjusi jau seniai, vis dėlto tokie dalykai turi tam tikrą reikšmę. O kokį klausimą užduočiau?.. Būtų labai sunku pateikti vieną. Daug ką norėtųsi išgirsti iš kiekvieno tų 20 asmenų. Manau, būtų galima klausyti ir klausyti to, ką jie pasakotų.
