„Tą rąstinį namą stačiau kaip gyvenamąjį. Čia yra ir virtuvė, ir dušas, ir tualetas. Netrukus turėtų įvesti ir internetą, galės žmonės gyventi tarp laikrodžių“, – sakė V.Sinkevičius. Kolekcininkas neslėpė iš pažįstamų sulaukęs ne vieno perspėjimo, esą atvažiuos su mažais vaikais, kurie gali ir sugadinti ne vieną eksponatą. „Jei kokį laikrodį ir sudaužys, tikrai nedidelė bėda“, – savo apsisprendimo ežerėlietis keisti neketina.

Drąsiai pažada dovanoti

Didžioji dalis eksponatų vis dar rikiuojasi Linos ir Vyto Sinkevičių bute: svetainėje ir virtuvėje, miegamajame, koridoriuje ir laiptinėje. Rankinių ir kvarcinių laikrodžių kolekcininkas nerenka, tik mechaninius. Tačiau jie labai skirtingi: pakabinami, židinio, kurie sveria apie 30 kg, statomi ant grindų ir laikomi sekcijoje ar ant stalo. Vytas vis dar perka naujų eksponatų, tačiau nė vieno nepardavė.

„Panašių yra, tačiau vienodų – ne. Todėl kiekvienam, panorusiam apžiūrėti kolekciją, sakau: jei rasite du vienodus, vieną padovanosiu. Tačiau kol kas žodžio tesėti neprireikė, – šypsojosi pašnekovas. – Netgi nusipirkti antrą tokį pat praktiškai neįmanoma, mat bendrovės gamindavo tik mechanizmus, o korpusus meistraudavo skirtingi staliai.“

Kai kurie laikrodžiai – tikri meno kūriniai, su piešiniais ar žmonių figūromis, išraižymais, pagražinimais. Įvairus ir jų dydis – nuo keliasdešimties iki 210 cm aukščio.

Seniausias Vyto eksponatas yra beveik 250 metų. „Jį, parvežęs iš Danijos, man padovanojo sesers sūnus. Tas pastatomas laikrodis yra 2 m, ant jo ciferblato įrašyti pagaminimo metai – 1773“, – pasakojo V.Sinkevičius.

Jei prakalbėtų...

„Kolekcionuoju tik laikrodžius, o ne jų istorijas. Jei jie prakalbėtų, ypač šimtamečiai ir senesni, tikrai turėtų ką papasakoti. Žinau, tik pirmojo ir brangiausio, žinoma, ne materialiai, eksponato istoriją“, – prisipažino pašnekovas.

Būtent šį laikrodį – vokišką „Junghans“ – V.Sinkevičiaus senelis, stambus ūkininkas, pirko Griškabūdyje ir tai buvo beveik prieš 100 metų. „Jį 1948 m. ištrėmė į Sibirą. Senelio sesuo, kuri nebuvo tremiamųjų sąrašuose, pareiškė, kad laikrodis priklauso jai ir pasiėmė. Po dešimtmečio sugrįžęs senelis išsaugotą laikrodį atsiėmė ir kaip didžiausią brangenybę 10 km parsinešė ant rankų“, – pasakojo pašnekovas.

Senelio laikrodis nė karto nebuvo sugedęs, iki šiol kuo puikiausiai rodo laiką. Ne mažiau V.Sinkevičiui brangus ir eksponatas su Gedimino stulpais, jo korpusas gamintas Lietuvoje, o mechanizmas – kaizerinėje Vokietijoje. Vytas turi ir kitą Lietuvos istorijos vingius iliustruojantį laikrodį, kurio korpusą puošia užrašas „Laisva Lietuva“. Sovietų laikais jis kažkam tarnavo... taikiniu šaudant oriniu šautuvu. „Tuo metu nebuvo nieko švento, jį reikėtų restauruoti, nes vienoje pusėje trūksta laikrodį puošusių figūrų“, – demonstruodamas apgadintą eksponatą piktinosi pašnekovas.

Vertė: kolekcininkui ypač brangūs laikrodžiai su Lietuvos simbolika. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pribloškianti įvairovė

Įspūdingoje kolekcijoje Vytas turi ir saulės laikrodį, nors jis nesenas. Taip pat – rodantį mėnesio dienas, atpažįstantį mėnulio fazes, atsparų vandeniui iš povandeninio laivo.

Įdomesnis ir palyginti nesenas šveicariškas, neįspūdingu plastikiniu korpusu. Paprastai vieną kartą prisukus laikrodis tik eina, o šis ir valandas rodo, ir skamba. „Aš už jį būčiau davęs ir 50 eurų, tačiau visuomet deruosi ir įsigijau už 20. Internete, pažiūrėjau, panašus kainuoja 100–150 eurų“, – vykusiu sandoriu džiaugėsi pašnekovas.

Kolekcininkas turi ir keletą laikrodžių su judančiomis figūromis. Vienas įspūdingesnių – pjovėjas, ritmingai mojuojantis dalgiu. Jį pašnekovas įsigijo sendaikčių mugėje iš latvio. „Būtent iš latvių ir esu daugiausia pirkęs“, – sakė Vytas. Akiai mieli ir stalo laikrodžiai, po kurių gaubtais rikiuojasi įvairios figūrėlės.

Pamatęs laikrodį V.Sinkevičius gali atspėti, kelintais metais jis pagamintas. „Tarkime, jei tai „Gustav Beckers“, laikrodis yra pagamintas iki 1935 m., mat būtent šiais metais vokiečių bendrovė buvo likviduota, ją perėmė „Junghans“, kuri egzistuoja iki šiol ir gamina rankinius laikrodžius“, – kolekcionuojant įgytomis žinioms dalijosi pašnekovas.

Be vokiškų, Ežerėlyje galima pamatyti amerikietiškų „Howard Miller“, „Waterburry Clock“ ir Europos šalių – prancūzų, anglų, šveicarų pagamintų laikrodžių, į kolekciją priima ir buvusios SSRS gaminius. Pastarieji, Vyto žodžiais, mažiausiai vertingi, todėl juos sukabino laiptinėje. Kai kuriuos laikrodžius puošia prancūziški užrašai, tačiau Vyto žodžiais, laikrodžius prancūzams pagal užsakymą gamindavo vokiečiai.

„Prieškariu, kiek teko domėtis, Kaune buvo net 23 laikrodžių parduotuvės ir dažniausiai prekiavo vokiškais laikrodžiais. Laikrodis – tai dvi vertybės. Pirmoji – mechanizmas, kad gerai veiktų, antroji – korpusas, kad laikrodis būtų išvaizdus. Norint, kad mechaninis laikrodis eitų tiksliai, jį reikia reguliuoti kelias dienas ar net savaites, tačiau jis vis tiek nebus toks tikslus kaip kvarcinis laikrodis, kuris nereaguoja į oro temperatūrą, drėgnumą“, – pasakojo V.Sinkevičius.

Įdomūs: akiai mieli ir stalo laikrodžiai, po kurių gaubtais rikiuojasi įvairios figūrėlės. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Parankesnis vasaros laikas

Nors beveik visi laikrodžiai yra veikiantys, visų laikrodžių kolekcininkas neprisuka, nes tuomet laiko niekam kitam praktiškai neliktų. Paprastai laiką rodo apie 20 Vyto eksponatų.

„Pereinant prie vasaros laiko paprasčiau – rodykles pasuki valandą į priekį, ir viskas. Rudenį kiek sudėtingiau – mechaniniams laikrodžiams atgal sukti rodyklių negalima, tenka juos stabdyti ir palaukti, kol rodys tinkamą laiką, ir prisukti“, – aiškino pašnekovas.

Dauguma laikrodžių prisukti eina savaitę, tačiau tai daryti reikia labai atsargiai – užtenka pasukti vos centimetrą į šoną, ir laikrodis kiek paėjęs sustoja. Tačiau Vytas turi keletą tokių, kurie prisukti eina 400 dienų. Šiems stalo laikrodžiams būtina ideali švara, todėl jie gaminami su stikliniais gaubtais.

Skirtingi laikrodžiai prabyla skirtingu laiku, skirtingu dažniu ir skirtingu garsu: vieni praneša, kad praėjo valanda, kiti muša kas pusvalandį, treti – kas penkiolika minučių. Pastarieji turi tris prisukimo angeles, ir raktu pasidarbavus pirmoje, taip pat laiką garsiai skaičiuoja tik valandomis. Jei nepatinka skambėjimas, galima prisukti taip, kad laikrodis tik rodytų valandas. Tačiau būtent trijų prisukimų laikrodžių skambesys kolekcininko ausiai maloniausias. Jis taip susigyveno su savo eksponatais, kad net būdamas kitame kambaryje gali pasakyti, kuris laikrodis muša valandas. Naktį, tikina, neprižadina netgi prabilę bažnyčių varpų skambėjimą primenantys laikrodžiai su lietais varpais.

Vaikystėje neklausė brolio

Vytautas pasakoja, kad iš keturių brolių Lebeckų šeimoje dabar jau likę tik du. Jis – antras pagal amžių. Sesutė Vilija – už Vytautą jaunesnė. Išdykusi buvo vaikystėje, nelabai brolio klausė.

"Kol augome, tikrai mano sesė jokiomis raganystėmis neužsiėmė. Tik kai į Vilnių studijuoti išvyko, štai tada viskas ir prasidėjo..." – linguoja galvą Vytautas, dabar apie vyriausiosios Lietuvos raganos veiklą tik iš socialinių tinklų ar spaudos sužinantis. Norėtų dažniau su likusiais šeimos nariais susitikti, bet supranta: visi užsiėmę savais reikalais, kiekvienas paniręs į savo darbus.

Iš medžiotojų į kolekcininkus

Kai Vytautui sukako 30, vyras persikėlė gyventi iš kaimo į miestą. Jurbarkiečiu tapo. Daug metų dirbo vairavimo instruktoriumi – žmones važiuoti mokė. Daugiau nei dvylika metų "Lietuvos pašte" apsaugininko tarnybą ėjo, pensijas žmonėms vežiodavo. Net ginklą šiame darbe turėjo.

Beje, ginklas jam – jokia naujiena. Vyras sakosi ilgą laiką priklausęs medžiotojų būreliui. Ir dėl savo hobio pradėjo rinkti žvėrių ragus, iltis, kaukoles.

Apie jokį rimtesnį kolekcionavimą tuomet nė negalvojo, užtat visai netyčia pradėjo rinkti cigarečių pakelius. Sovietiniais metais jų vežėsi iš Sovietsko, vadino deficitine preke. Paskui, užėjus blokadai, ėmėsi ieškoti kito hobio.

Kai pasididino rūsį, atsirado vietos medžioklės trofėjams. Bet briedžių ragai, šernų iltys ir kiti gamtos radiniai reikalavo daug priežiūros – reikėjo dulkes nuo jų valyti, voratinklius nusagstyti. Tad vieną dieną Vytautui visa tai pabodo ir jis apsisprendė beveik visą savo ragų ir ilčių bei kitų medžioklės trofėjų rinkinį parduoti vienam užsieniečiui.

Pirmasis – iš uošvijos

Apie laikrodžių rinkimą V.Lobačiuvienės brolis sakosi niekada negalvojęs. Pirmąjį savo eksponatą į Jurbarką parsivežė iš uošvijos. "Raudonickis" – kažkaip taip ant to pirmojo laikrodžio buvo užrašyta... – trumpam prityla, kažin kokių su anais laikais prisiminimų sugraudintas. – Paskui dar vieną laikrodį gavau iš pažįstamų, vėliau dar vieną… Taip viskas ir prasidėjo."

Vytautui gal kiek liūdnoka, kad jo sūnus su dukra laikrodžiais visai nesidomi. Bet supranta – kiti dalykai jaunimui rūpi.

Žmonai Virginijai vyras dėkingas už tai, kad iš namų jo su visu tiksinčiu turtu neišvarė.

Paklaustas, iš kur laikrodžius ima, Vytautas su džiaugsmu puola pasakoti, kad visur jų ieško. Draugų sodybose, sendaikčių turguose, pas pažįstamus laikrodininkus.

"Mano draugai medžiotojai dažnai savo kaimus turi. Kas uošvijoje, o kas savo tėviškėje. Kad jūs žinotumėte, kiek tuose senuose trobesiuose visokių įdomių daiktų galima rasti! Ne tik laikrodžių, – aiškina jis. – Visi metalai ten jau seniai išrankioti, betgi man jų nereikia. Gražių senovinių šventų paveikslų ten randu, keistų batų, moteriškų rankinių. Ir, žinoma, laikrodžių!"

Vytautas pasakoja ypač mėgstantis apsilankyti ir savo miesto sendaikčių turguje. Į didelius turgus – Rietavo ar Kauno – sako nevažiuojantis. "Bijau ten visus pinigus palikti. Užtenka Jurbarko turgaus, pažįstamus laikrodininkus apeinu. Po tokio reido ir taip piniginė gerokai palengvėja", – juokauja.

Brangus hobis

Rinkti laikrodžius – brangokas malonumas. Juk neužtenka nusipirkti seną laikrodį. Vytautas nori, kad laikrodukas, kabantis svetainėje ant sienos, gerai ir valandas rodytų, melodingai gegutė kukuotų ar skambiu "din dan" vidurdienį muštų. Turi Vytautas ir pažįstamą laikrodininką Jurbarke, kuris jam laikrodžius tvarko.

Gausa: jurbarkiškio namuose sunkiai rasite kampą ar sieną, ant kurių nebūtų bent mažiausio laikroduko. / Asmeninio archyvo nuotr.

Nedaug metuose dienų, kada V.Lebeckas visą savo ant sienų kabantį turtą kuo tiksliau suderina – valandas, minutes, sekundes atitaiko ir paleidžia veikti. "Kai pradeda jie visi visokiais balsais duoti – tik spėk klausytis. Paprastai užtraukiu juos keturis kartus per metus – per savo, žmonos gimtadienius, dar Kalėdas, Naujuosius metus. Jei tie visi laikrodžiai kasdien veiktų – išprotėti būtų galima", – tikina pašnekovas.

Dėl kainos reikia derėtis

Paklaustas, kuris iš visų kolekcijos eksponatų jo širdžiai brangiausias, Vytautas net pasimeta: "Aš nė nepagalvojau apie tokį dalyką! Visi, kuriuos namo parsinešu, man širdžiai mieli. O kiek derybų dėl jų būta! Kiek pinigų čia sudėta… Vien už jų remontą turbūt geras automobilis išeitų, o kur dar patys laikrodžiai! Brangiausi turbūt tie senoviniai sieniniai, kur valandas muša", – mąsto Vytautas, patariantis, kad dėl sendaikčių kainos visada reikia derėtis.

Viena jo neramina – kad nebėra kur tų laikrodžių dėti, o vis dar naujų eksponatų norisi. "Ooo, kad atsirastų kokia patalpėlė mano kolekcijai… Ar koks entuziastas, kuris kada nors mano pradėtą darbą perimtų ir tęstų..." – įsisvajoja jurbarkiškis, kurio vaikai jau suaugę.

Šiuo metu gyvena dviese su žmona. Vytautui gal kiek liūdnoka, kad jo sūnus su dukra laikrodžiais visai nesidomi. Bet supranta – kiti dalykai jaunimui rūpi. "Kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimą. Kodėl jiems mano laikrodžiai turėtų rūpėti? Dėkoju sesei, kad bent ji bando rūpintis, kur tuos mano eksponatus ateityje dėti", – šypsosi jis.

Jaučiasi kaip atradėjas

Paklaustas, ar smagus jausmas kokį nors seną laikrodį draugų sodyboje ar turguje atrasti, Vytautas net suspindi iš džiaugsmo: "Neapsakomas! Ypač smagu, kai pas draugus į tas senas, dažnai apleistas sodybas nuvažiuoji, kastuvą į rankas paimi ir kaip koks aukso ieškotojas puoli kasti… Anų laikų trobos dažniausiai spaliais apšiltintos būna, tai su kastuvu bandau prie lobių kastis. Net neįsivaizduojate, kokių įdomių daiktų tarp tų spalių randu. Senovinių drabužių, buities rakandų. Kartais tų drabužių kišenėse dar visokių ranka rašytų laiškų būna, senovinių atvirukų. Jei viską nuodugniai skaitytume, apžiūrinėtume – savaitėmis tose trobose galėtume gyventi", – su užsidegimu pasakoja V.Lebeckas, savo lauko pavėsinę visokiais senoviniais batais, rankinėmis išpuošęs. Vietines moteriškes tos puošmenos kaip magnetas traukia. Dažnai Vytautas joms ką nors iš savo rastų grožybių padovanoja.

Radybos: senose draugų sodybose tarp spalių Vytautas randa daugybę įdomių daiktų, tarp kurių – ir šventų paveikslų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Paklaustas, ar laikrodžių irgi dovanoms negaili, Vytautas susimąsto. "Matote, kad manęs jų niekas neprašo. Žino turbūt, kad renku, tai ir neprašo. Užtai žvėrių ragų tikrai esu nemažai draugams išdalijęs", – aiškina vyras, net tris dešimtmečius medžiojęs.

Į laikrodininkus netaikė

Nuo namuose kabančių laikrodžių dažniausiai dulkes valo žmona. "Bet ir pats su siurbliu kartais praeinu. Tik tiek daug jų vienas prie kito prikabinta, kad smarkiai pajudinti baisu: vieną pajudinsi, kiti netyčia ims byrėti…" – juokiasi kolekcininkas.

Jis sako niekada nesvajojęs būti laikrodininku. O jei ir būtų norėjęs – turėjo prastą regėjimą. Net į kariuomenę vyro dėl akių neėmė. "Vaikystėje be galo mėgau skaityti knygas. Kad mama nematytų ir nepyktų, po antklode su žibintuvėliu jas naktimis graužte grauždavau. Gal per knygas ir regėjimą susigadinau? Tiesa, dėl vienos nelaimės jas stebuklingai ir pasitaisiau…" – iki šiol stebisi pašnekovas ir apsako įvykį, padėjusį susigrąžinti regėjimą.

Prieš keletą metų jo dukra draugės vestuvėse turėjo būti pamergė, tad tėtis pažadėjo jai duoti filmavimo kamerą, o prieš tai elementus pakrauti. "Pasirodo, nekraunami tie elementai išvis buvo! – aiškina. – Kai ėmiau juos iš kroviklio lupti, viskas tiesiog mano rankose sprogo. Ilgai klinikose iš akių skeveldras man valė. Bet įdomiausia, kad po šio įvykio regėjimas tarsi pats pasitaisė – kur kas geriau nei iki sprogimo pradėjau matyti", – džiaugiasi netikėtu sutapimu vyras, akinius po kiek laiko ir visai į stalčių padėjęs.

Trečiadienį ryte namo grįžusi 60-metė namo savininkė rado išlaužtas plastikinį balkono durų rėmą.

Taip nusikaltėliai pateko į namą ir pagrobė antrajame aukšte laikytą seifą.

Vėliau policijai moteris papasakojo, kad seife jokių vertingų daiktų nelaikė.

Iš namų dingo ir šeimininkės kolekcionuoti rankiniai laikrodžiai. Kiek jų pasigedo šeimininkė ir kokia jų vertė, dar tikslinama.

Namas ir jame laikomas turtas buvo apdraustas, todėl tikėtina, kad draudimo bendrovė atlygins nukentėjusiajai patirtą žalą.

Tauragės apskrities Šilutės rajono policijos komisariato pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl vagystės įsibraunant į gyvenamąją patalpą. Už tokį nusikaltimą gresia areštas, laisvės apribojimas arba atėmimas iki šešerių metų.

Tauragės apskrityje tai pirmas toks nusikaltimas, nors visai netoli, Klaipėdos apskrityje jų šį rudenį buvo daug. Visų jų ir Uogaliuose įvykdytos vagystės braižas – tas pats.

Vagys taip suįžūlėjo, kad kartą įsibrovė į namus, kai šeimininkai buvo namuose. Kartą juos užfiksavo vaizdo kameros. Įraše matosi du jauni vyrai, kurie nesunkiai įveikia tvorą, nušoka nuo balkono antrajame aukšte ir išneša pagrobtą seifą.

Klaipėdos apskrityje seifų vagystes tiria Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos pareigūnai. Jų žiniomis, analogiški nusikaltimai, ko gero tų pačių asmenų, vykdomi ir kitose Lietuvos vietose.