Šios savaitės pabaigoje, sekmadienio naktį, savo laikrodžių rodykles pasuksime viena valanda atgal. Atsisakysime vasaros laiko, vėl gyvensime gamtos diktuojamu ritmu. Kodėl galime tvarkyti laiką taip, kaip mums patogiau?
Juk Saulė, tikrasis gamtos laikrodis, nė akimirkai nestabteli, riedėdama dangaus skliautu. Žinoma, Saulės judėjimas tėra tik Žemės sukimosi apie savo ašį atspindys, dėl kurio kiekviena geografinė vietovė turi savo laiką, vadinamą vietiniu arba tikruoju Saulės laiku. Jis vienodas tik tiems punktams, per kuriuos eina tas pats dienovidinis, dar vadinamas meridianu. Vietinį laiką rodo Saulės laikrodis pagal gnomono šešėlio kampą. Tai pats seniausias žmonijos istorijoje laiko matavimo būdas, kurį jau naudojo Egipto ir Babilono žyniai.
Viduramžiais išradus mechaninį laikrodį, paaiškėjo, kad Žemė apie Saulę skrieja netolygiai. Žiemą kiek greičiau, nes esti arčiau saulės, vasarą – lėčiau. Tad ir valandos trukmė įvairiais mėnesiais šiek tiek skiriasi. Tai nė motais mechaniniam laikrodžiui, kuris rodo vidutinį Saulės laiką. Mokslininkų sugalvota „vidutinė Saulė“ – tai tariamai pusiauju tolygiai judantis taškinis šviesulys, vienu metu su tikrąja Saule kertantis pavasario lygiadienio tašką jos orbitoje.
Žmonijai nuo seno rūpėjo, kaipgi orientuotis erdvėje ir laike. Dar II a. prieš Kristaus gimimą graikų astronomas Hiparchas keliautojų labui įvedė Žemės geografinių koordinačių tinklą, sudarytą iš ilgumos ir platumos. Atskaitos pradžia išminčius siūlė laikyti savo gimtąją Rodo salą. Kuomet laivai ėmė drąsiai tolti nuo pakrančių, koordinates imta skaičiuoti nuo Kanarų salų Atlante. O Prancūzijai XVIII a. tapus stipria jūrine valstybe, atskaitos tašku pasidarė Paryžiaus observatorija. Mat astronomai sudarydavo lenteles, kuriomis pagal pasirinkto dangaus šviesulio – Saulės, Mėnulio, planetų, ryškesnių žvaigždžių – pakilimo kampą būdavo galima nustatyti geografinę platumą. Praktiškai kampus matuodavo laivo šturmanas jūriniu sekstantu. O ilguma nustatoma pagal šviesulio kulminacijos momento laive ir išplaukimo iš uosto laiko skirtumą. Tam reikalingas labai tikslus laikrodis – chronometras, nebijantis laivo supimo, audros smūgių, temperatūros ir drėgmės pokyčių. Tokį tinkamą jūrų kelionėms laikrodį sukonstravo anglų meistras Johnas Harrisonas 1759 m., pelnydamas įspūdingą premiją.
Jūreivių poreikiais rūpindavosi 1675 m. įkurta Grinvičo observatorija. Vieta jai buvo parinkta Londono priemiestyje, prie Temzės uosto, ant aukštokos kalvos karališkame parke. Nuo 1767-ųjų astronomai kasmet išleisdavo Jūrinį rinkinį, kuriame nurodomos dangaus šviesulių padėtys skiaute bet kuriuo laiko momentu. Šia parankine knyga naudojosi viso pasaulio jūreiviai. Kartu vis populiaresnis darėsi ir Grinvičo laikas. 1833 m. virš observatorijos pastato buvo įrengtas stiebas su „laiko rutuliu“. Kasdien rutulys tiksliai 13 valandą slysdavo stiebu žemyn, tad visi burlaiviai, stovintys Temzės reide, galėjo sekti laiko signalą. Šis ritualas atliekamas ir šiandien, nes Anglija didžiuojasi savo tradicijomis.
Kai XIX a. viduryje Europoje išsiplėtojo geležinkelio tinklai, iškilo keblumų sudarant traukinių tvarkaraštį – juk kiekvienoje stotelėje vis savas vietinis laikas. Tarptautinis bendradarbiavimas, ekonominiai ryšiai tarp įvairių šalių vertė problemą spręsti bendrai. Visiems priimtiną laiko skaičiavimo sistemą 1878 m. pasiūlė kanadietis inžinierius Sandfordas Flemingas (1827–1915). Pagal jį Žemės rutulys dienovidiniais dalijamas į 24 lygias laiko juostas. Jos numeruojamos rytų kryptimi, pradedant nuo Grinvičo nulinės. Kiekvienos juostos laikas nuo kaimyninės skiriasi viena valanda. Griežtai pagal dienovidinius juostų ribos eina vandenynuose, dykumose. Kitur jos išvedamos valstybių sienomis, administracinių padalijimų ribomis, didelėmis upėmis, kalnagūbriais. Data Žemės rutulyje keičiasi ties 180 laipsnių ilgumos dienovidiniu Ramiajame vandenyne. 1880 m. visa Anglija pradėjo gyventi pagal vieną – Grinvičo laiką. Laiko juostų sistemos projektą apsvarstė 1883 m. Romoje susirinkusi Europos matavimų komisija. Pradiniu dienovidiniu vis tik nutarta laikyti einantį per Grinvičo observatoriją; kiti pasiūlyti variantai – Jeruzalė, Roma, Cheopso piramidė – nebuvo priimti, nes tuo metu jau daugelio šalių laivuose buvo naudojami Anglijos jūreivių navigaciniai metodai. Galutinai juostinis laikas buvo priimtas 1884-ųjų spalį Vašingtone, dalyvaujant ne tik specialistams, bet ir 25 pasaulio šalių diplomatams. Tad šį rudenį juostinei laiko skaičiavimo sistemai sukanka 130 metų!
Dėl laiko suskirstymo juostomis pasitaiko įdomių ir net kurioziškų situacijų. Prisiminkime kad ir Jules Verne`o herojaus anglų džentelmeno Phileas Foggo kelionę susilažinus aplink pasaulį per 80 dienų bei jos metu „sutaupytą“ vieną dieną. Keliaudamas į vakarus, jis būtų dieną praradęs ir lažybas pralošęs. O kelionė lėktuvu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Niujorką trunka aštuoneriomis valandomis ilgiau nei atgal. Elektroninį laišką galima vakarų kryptimi pasiųsti į vakardieną!
Grinviče jau senokai nebevyksta astronominiai stebėjimai. Pabrėžiant šios mokslo įstaigos nuopelnus laivybai, ji perduota Nacionaliniam Jūrų muziejui. Čia eksponuojami istoriniai teleskopai ir kiti moksliniai prietaisai, tiksi J. Harrisono laikrodžiai. Kiemą kertanti bronzinė juosta – nulinis pasaulio meridianas; peržengus ją, pereinama iš vieno Žemės pusrutulio į kitą.
Vasaros laikas buvo įvestas Pirmojo pasaulinio karo metu, siekiant taupyti elektros energiją, eikvojamai apšvietimui didelėse karinės pramonės gamyklose. XXI amžiuje gamybos technologijos keičiasi iš esmės – vis mažiau rankų darbo, o procesus prižiūri automatika ir kompiuteriai. Cechuose ryškios šviesos nebereikia. Apskritai elektros sunaudojimas šviesiuoju ir tamsiuoju paros metu gerokai išsilygino. Todėl neabejotina, kad laiko kaitaliojamas netrukus bus atšauktas, juolab kad žmonės ne visi greitai ir sėkmingai adaptuojasi prie pakitusio darbo režimo. Savaitę kitą darbingumas po laikrodžio rodyklių persukimo būna sumažėjęs. Ką jau kalbėti apie vaikų, atvedamų į ikimokyklinę įstaigą, nuotaiką…
