Instaliacija iš laimų
Nors išrausta Laisvės alėja neatrodė tokia laiminga kaip praėjusiais metais, atitvertos pagrindinės pėsčiųjų gatvės pakraščiais skubantys miestiečiai šypsojosi, o paklausti kodėl, kaltino ne tik pavasarį.
„Juk Laimės diena!“, – karštos kavos puodelį prie lūpų glaudė kaunietė Viltė. Prisiminusi, kad šiųmetės Laimės dienos simbolis yra laimas, jauna mergina žadėjo užsukti į artimiausią prekybos centrą ir jų įsigyti visą glėbį – kiekvienam kolegai po vieną.
„Tada ir laimonadą spausime“, – prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ link suko linksmuolė.
Pastarajame laimai ridenosi į visas puses, o bene daugiausiai pirmąjame aukšte šalia eskalatoriaus, kur trypčiojo menininkė Jolita Vaitkutė. Vilniuje gyvenanti joniškietė, žinoma savo darbais iš žemės saujų, šakų, gėlių žiedų, saldainių, pieštukų ar pašto ženklų, instaliaciją „Duok laimei kelią“ kūrė iš citrusinių vaisių.
Jaunystė visiems, o senatvė tik išrinktiems. Ji ir yra mano didžiausia laimė.
„Panaudojau 50 kg laimų“, – naktį miegojusi vos vieną valandą, kaip pati prasitarė, kūrėja neatrodė labai laiminga.
Nebuvo ir iškalbi. Paprašyta paaiškinti, ką reiškia ore kybantys žali ir balti laimai, pirštu bedė į ženklą po kojomis. Tada pakvietė atsistoti šalia ir iškelti savo mobilųjį telefoną.
„Turite fotoaparatą nutaisyti taip, kad baltai klijuoti laimai nuspalvintų užrašą „Duok laimei kelią“, – J.Vaitkutė pradingo laimų girliandose. Tada čiupo peiliuką ir palinko prie sienos ploninti raidžių kontūrus.
Laimingi keturkojai
Laimės dienos sumanytojai, „KEKS 2022“ ambasadoriai 2018-aisiais daugiau kalbėję apie asmeninius džiaugsmu, šiemet laimę kvietė dalinti kitiems.
Ypač senjorams, neįgaliesiems, kitataučiams ar žmonėms su augintiniais. Pastarajai grupei Laimės diena buvo itin dosni. Specialiais traukinių reisais keturkojai keliauninkai į Kauną iš Vilniaus ir atgal vyko nemokamai. Literatūra besidominčių šunelių, kaip ir praėjusiais metais su dovanomis laukė Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos darbuotojos, o užrašas ant durų skelbė, kad laimė yra šunys.
„Dar didesnė laimė, kai jų nereikia palikti už durų, o galima vestis su savimi“, – šnibždėjo bibliotekos lankytojai.
Vidudienį, besisukančių tarp knygų lentynų keturkojų skaitytojų sutikome tris. Šunelius drauge su savimi atsivedė gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ Kauno skyriaus savanoriai.
„Laukiame ne tik šunelių – bibliotekos durys atviros visiems keturkojams augintiniams“, – priminusi, kad visose 23 tinklo bibliotekose augintiniai laukiami kiaurus metus, Kultūrinės veiklos vadybininkė Monika Straupytė ragino pasinaudoti Laimės dienos privilegijomis. Šeimininkams – nemokama kava ir laimų vaisiais, augintiniams – skanėstais ir dovanomis maišeliuose.
„Kviečiame ir patiems prisidėti prie Laimės dienos iniciatyvos, – Baikščiausią bibliotekos svečią, šunelį Persį prie krūtinės glaudė M.Straupytė. – „Lesės“ globotiniams labai reikia pagalbos. Ne tik maisto, bet ir įvairių daiktų: dėžių, nebenaudojamos tekstilės.“
Išjudino mankšta
Po sėkmingo praėjusių metų debiuto, šiemet prie Laimės dienos programa stebino savo gausa. Norintys ir turintys laiko galėjo dalyvauti įvairiuose seminaruose, nemokamai plaukti, piešti, skaityti, lankytis teatruose, muziejuose arba atverti duris, kurios įprastai būna po užraktu.
„Savivaldybėje esu ne kartą, bet taip plačiai pažvelgti į visus aukštus ir paskutinį šeštąjį, dar neteko. Patiko be galo be krašto“, – Laimės diena ir galimybe kyštelėti nosį į koridorius, kur kasdien vaikšto miesto svarbiausieji, džiaugėsi Kauno bendruomenės centro „Girsta“ aktyvistė Genovaitė.
Kartu su bičiulėmis į ekskursiją atvykusi kaunietė tądien nušovė du zuikius. Ne tik susipažino su tarpukario architektūros pastatu, bet ir išjudino klubus „Nuepiko“ šokėjų vedamoje mankštoje.
„Tiesa pasakius, nesu pasiruošusi. Ekskursijai puošiausi. Sijoną išsitraukiau, sagę atlape įtupdžiau “, – pradžioje skeptiškai žiūrėjusi į raudonkelnių instruktorių siūlymą kilti nuo kėdžių, galiausiai Genovaitė į šalį metė pečius gaubusią skarą. Drauge su ja klubus judino likusios senjoros. Didžiojoje salėje, kur įprastai vyksta tarybos posėdžiai, kojas kilnojo ir kostiumuoti savivaldybės klerkai.
„Kas man yra laimė?, – Prieš palikdama miesto savivaldybę, ponia Genovaitė prabilo kažkur girdėtais žodžiais. – Jaunystė visiems, o senatvė tik išrinktiems. Ji ir yra mano didžiausia laimė.“
