„Iš Vilniaus „Aeroflot“ oro linijomis kilome į Bankoką, o iš pastarojo skridome jau vietinėmis oro linijomis“, – pasakoja kūrybininkė Gabrielė. Nors skrendant iš Vilniaus Puketą galima pasiekti su persėdimu Maskvoje, merginos labai norėjo bent šiek tiek pažinti Bankoką, tad vietiniam skrydžiui teko kliautis tajų oro linijomis.

Puketas – keliautojų rojus

Puketas visada puikavosi Tailando salų dešimtuko aukštumose: nuostabi gamta, platus ekskursijų pasirinkimas, protingos kainos, puikūs viešbučiai ir patogus susisiekimas. Tai pagrindiniai kriterijai, dėl kurių Puketas mėgaujasi turistų numylėtinio titulu. Bet, kaip sakoma, ant laurų užmigti neverta. „Puketo pašonėje įsitaisęs Krabi salų grožis verčia iš koto ir kviečia mėgautis atostogomis: nuo nardymo atrakcijų iki laipiojimo uolomis – čia bus pavergta kiekvieno ekstremalaus keliautojo siela“, – entuziastingai pasakoja Guoda.

Apie ramųjį kurortą Karon ir siautulingąjį Patong

Merginos nutarė pačios išbandyti keletą Puketo viešbučių, kuriuos siūlo „Baltic Tours“ keliautojams. Atvykusios į Karon kurortą, Guoda, Eglė ir Gabrielė įsikūrė keturių žvaigždučių „Woraburi Phuket Resort & Spa“. Jaukaus viešbučio kambariai – erdvūs, su nedidelėmis terasomis, o vidiniame kiemelyje puikuojasi baseinas su vaizdu į jūrą.

„Viešnagės metu pasirinkome pusryčių variantą, tad kiekvieną rytą mėgavomės šviežiais drakono vaisiais, mangų sultimis ir traškiais kruasanais“, – ilgesingai atsidūsta egzotinių kelionių dizainerė Eglė.

„Patong kurortas – vienas didelis įspūdingas vakarėlis. Nesibaigianti muzika, nesuskaičiuojama galybė restoranų, kavinių, klubų, barų, gatvės maisto prekeivių, renginių ir kitų pramogų. Norėjosi persiplėšti ir pabūti visur“, – šypsosi Guoda ir priduria, kad Karon bei Patong paplūdimiai itin švarūs, o lankytojai – pagarbūs.

Krabi: kainos, ekskursijos ir kiti ypatumai

„Viešėdamos Pukete, Patong kurorte iš vietinės kelionių agentūros įsigijome dienos ekskursiją į Krabi. Po ilgų derybų, susitarėme, jog už turą mokėsime 1150 Tailando batų (THB) arba 30 eurų. Paskui paaiškėjo, jog į kainą nėra įtrauktas apsilankymas nacionaliniame parke, tad laive teko susimokėti papildomą 400 THB (11 EUR) mokestį“, – pasakoja Guoda. Merginos sako, jog per daug nenuliūdo, nes pradinė turo kaina buvo 1800 THB, tad bet kokiu atveju jos nesijautė permokėjusios. „Tailande labai svarbu dėrėtis. Pasisekė, jog su mumis keliavo Gabrielė – ji yra derėjimosi meistrė“, – drauge didžiuojasi Eglė.

8 val. ryto merginas iš viešbučio paėmė nedidelis autobusas. Per valandą atsidūrusios laivų uoste, iš ten jos sėdo į jachtą ir patraukė tiesiai į Krabi salų oazę. Keliautojams merginos pataria į tokias ekskursijas būtinai vežtis skėtį nuo saulės, apsauginį kremą ir kepurę, nes saulė čia negailestinga, o jachtos stogo metamo šešėlio pakanka ne visiems.

Nepaisant to, Krabi salos komandą visiškai pakerėjo. „Leidomės į nardymo nuotykius ir pašnekesius su vietinėmis beždžionėlėmis. Jautėmės kaip egzotiškoje pasakoje“, – pasakoja Gabrielė.

Vietoje nenustygstanti komanda tvirtina, jog tai tikrai ne paskutinė jų kelionė, ir patikina, jog sparnus į Jungtinius Arabų Emyratus kels jau po keletos savaičių.

Nustebina rezultatai

„Daugiau dirbame su kompleksinę negalią turinčiais vaikais. Mūsų centre laipioja ir Dauno sindromą ar autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai. Dirbame ir su nedidelę fizinę negalią turinčiais vaikais, sergančiais cerebriniu paralyžiumi. Mamos būna nustebusios, kad jų atžalos taip aktyviai įsitraukia į šią veiklą ir reguliariai sportuodamos net pasiekia neblogų rezultatų“, – pasakojo laipiojimo centro „Miegantys drambliai“ direktorė Inga Kupetytė-Bunevičienė.

Užsiėmimų metu lėtai į viršų arba šonus laipiojama specialiomis trasomis, pažymėtomis akmenėliais (kibiais). Jei vaikas turi negalią ar raidos sutrikimų, nebūtina lipti labai aukštai, kartais užtenka prieiti prie sienos, paliesti kibius, atlikti užduotėles.

Ryškiai pagerėja vaiko emocinė būklė, džiaugdamasis rezultatais jis pradeda labiau pasitikėti savimi, įveikęs trasą supranta, kad gali, tada nori laipioti dar daugiau.

Gerėja emocinė būklė

Nors pirmiausia užsiėmimų metu vaikas stiprėja fiziškai – lavinamos beveik visos raumenų grupės, ne mažiau svarbus yra emocinis poveikis.

„Tai gal netgi pirmiau ir pastebime. Ryškiai pagerėja vaiko emocinė būklė, džiaugdamasis rezultatais jis pradeda labiau pasitikėti savimi, įveikęs trasą supranta, kad gali, tada nori laipioti dar daugiau. Taigi taip šis sportas padeda ugdyti ir vaiko gebėjimus formuoti tikslus ir jų siekti“, – kalbėjo I.Kupetytė-Bunevičienė.

Negalią ar kitą sutrikimą turintieji neatskiriami nuo sveikų vaikų. Tai stipriai prisideda lavinant vaiko socialinius įgūdžius.

„Pavyzdžiui, rengiant varžybas visi lipa kartu, tik įvertinami ir apdovanojami yra atskirai savo grupėse, kad konkurencija būtų lygi. Bendraudami tarpusavyje tokie vaikai elgiasi šiurkščiau, nežino, koks elgesys visuomenėje yra priimtinas, o koks – ne.

O kai jie būna kartu su kitais vaikais, treneris prižiūri, kad nebūtų patyčių, išmoksta tyliau kalbėti, gražiau reikšti emocijas. Teigiamą poveikį pastebime jau per pirmą mėnesį, vaikai tampa draugiškesni, noriai apsikabina ne tik trenerį, bet ir kitus salėje esančius žmones“, – pastebėjo pašnekovė.

Negalią ar kitą sutrikimą turintieji neatskiriami nuo sveikų vaikų. Tai stipriai prisideda lavinant vaiko socialinius įgūdžius.

Ji pridūrė, kad tėvai iš pradžių nustebę klausia, kaip čia niekas vieni kitiems netrukdo. „Vadinasi, tokių vaikų integracija šiandien yra nemaža problema. Visi į juos linkę žiūrėti kaip ir problemą“, – sakė I.Kupetytė-Bunevičienė.

Pasitelkia ir kaniterapiją

Kai vaikas turi stiprią negalią arba jam sunku susikaupti grupėje, su juo dirbama individualiai.

Tokių užsiėmimų metu skatinant vaiką pasitelkiamas ir kaniterapinis šuo. Jis visą laiką treniruotės metu būna kartu su vaiku, parodo, kokius pratimus reikia daryti, arba, pavyzdžiui, yra užkabinamas pavadėlis šuns ant kibio ir vaikui jį reikia paimti, arba nukabinti kokį nors skanėstą ir pamaitinti gyvūną.

Verta žinoti

Laipiojimas padeda ugdyti negalią ar specialiųjų poreikių turinčių vaikų savarankiškumą, pagerinti jų socialinius įgūdžius.

Neįgaliųjų laipiojimą skatina Tarptautinė laipiojimo sporto asociacija (IFSC).

23 metų čekas A.Ondra per aštuonias dienas laisvo laipiojimo stiliumi įkopė į vientiso granito Kapitono (El Kapitano) uolos Aušros Sieną (Dawn Wall) Josemičio parke nacionaliniame Kalifornijoje.

Jis įveikė sieną, į kurią be pagalbinių priemonių iki šiol buvo įkopta tik vieną kartą, pirmadienį, nurodė A. Ondros rėmėjos kompanijos „Black Diamond Equipment“ atstovas Johnas Dicuollo (Džonas Dikolas).

Beveik prieš dvejus metus pirmieji šį maršrutą įveikė du JAV laipiotojai uolomis Tommy Caldwellas (Tomis Koldvelas) ir Kevinas Jorgesonas (Kevinas Jorgesonas). Tada jie užtruko 19 dienų.

„Jam tai buvo svajonės išsipildymas“, – J. Dicuollo sakė apie A. Ondrą.

Kitaip nei alpinistai, kuriems reikia daugiau sudėtingos įrangos, laipiotojai naudojasi tik savo pačių jėga ir kojomis bei rankomis kabinasi į mažytes duobutes ir išsikišimus uoloje. Laipiotojai uolomis kopia nenaudodami virvių, išskyrus apsaugines.

Kopdamas į uolą A. Ondra socialiniuose tinkluose skelbdavo apie šaltį, merkiantį lietų ir skausmą, kurį sukelia po pirštų odelėmis patekęs granitas. „Sunku rasti žodžių, kurie apibūdintų, kaip jaučiuosi, – rašė jis „Instagram“ priartėjęs prie viršūnės. – Įveikėme Vino Bokštą (Wino Tower) ir nebeliko sunkių ruožų, galinčių sukliudyti man pasiekti viršūnę. Negalėjau ir prašyti geresnės dienos“.

A. Ondra po įveikto sudėtingo kopimo ruožo padarytoje nuotraukoje matomas mūvintis džinsus ir vilkintis marškinėlius, iškėlęs rankas besidžiaugiantis savo pasiekimu. Vis dėlto tiek jo, tiek J. Dicuollo telefonai buvo išjungti; jie negalėjo pakomentuoti šio pasiekimo, nes laipiotojas ilsėjosi.

A. Ondra užbaigė kopimą pirmą kartą lankydamasis Josemičio slėnyje. Ten jis atvyko spalio viduryje, kelias dienas praleido besitreniruodamas pačiose sudėtingiausiose sienos vietose, o oficialų kopimą pradėjo lapkričio 14 dieną.

Per kopimą A. Ondra ir jo komanda miegojo mažose palapinėse, pritvirtintose prie skardžio, pakibusiose kelių šimtų metrų aukštyje virš Josemičio slėnio. Šis nacionalinis parkas pritraukia įvairius nuotykių ieškotojus iš viso pasaulio.

A. Ondra, anot jo rėmėjų, jau pasižymėjo kaip pirmasis asmuo, turintis du pasaulio kopimo čempiono titulus. Anksčiau šiemet jis taip pat baigė universitetą ir gavo verslo vadybos diplomą.

Jis atidžiai stebėjo T. Caldwello ir K. Jorgesono pasiekimą 2015 metų pradžioje, kuris ir įkvėpė A. Ondrą mėginti pačiam įkopti į Kapitono uolą, nurodė jo rėmėjas.

Josemičio laipiotojas ir istorikas Kenas Yageris (Kenas Jageris) sakė, kad be abejonių A. Ondra šiandien yra stipriausias gyvas laipiotojas. Tačiau jis pagyrė T. Caldwellą už ilgus metus ruošiant kelią Aušros Siena, pačiu sudėtingiausiu uolos maršrutu, koki tik gali pasirinkti laipiotojai.

„Tikiuosi, Adamas su savo įgūdžiais grįš ir pirmasis nueis savo maršrutą, – sakė K. Yageris. Jis gali pakelti jį iki savo lygio. Jis turi tam įgūdžių. Svarbiausia, kad jis to norėtų“.

Pasaulyje populiarėjantis vaikščiojimas ištiesta juosta, vadinamas "slackline", yra viena saugesnių ekstremalaus sporto rūšių, nors ir kelia labai daug baimės. Vienas pirmųjų Lietuvoje tuo užsiimantis Irmantas Saulius džiaugiasi, kad šis pomėgis jam tapo tramplinu kuriant dirbtinius audinius.

Pradžia – Josemičio parke

"Kai pradėjau vaikščioti juosta, jaučiausi taip, tarsi būčiau priverstas medituoti. Dabar, išmokęs save kontroliuoti, sugebu natūraliai atsipalaiduoti, dirbti vidiniais raumenimis", – pasakojo Irmantas. Vaikščiojimu it lynas ore ištempta juosta jis susižavėjo pirmą kartą išvydęs "slackline" vaizdo siužetą su garsių prancūzų komanda "Skyliners".

Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pradžioje JAV, Josemičio parke, gimusį ekstremalų sportą Irmantas perkėlė į Kauną ir išbandė su laipiotojais uolomis.

"Išvydus "highline" (vaikščiojimą juosta aukštose vietose) apima pagarbi baimė. Debiutas nukritus buvo skausmingas, vaikščioti švytuojančia juosta – sunku. Tačiau trečiuoju bandymu po 21 žingsnio tarsi pakilau į debesis", – pradžią prisiminė I.Saulius.

Jis paaiškino, kad "slackline" nėra vaikščiojimas lynu, kuris pinamas iš metalo ar virve (ji pinama iš natūralaus arba sintetinio pluošto). Tai – vaikščiojimas nuo vieno objekto prie kito specialia sistema pritvirtinta, įtempta, išausta juosta arba kaspinu, dažniausiai gaminamu iš poliesterio arba poliamido.

Mylimajai plyšo čiurna

"Niekada nesu nieko lipdęs iš molio, bet vaikščiojimą juostą kažkodėl norėčiau lyginti būtent su lipdymu. Turi išjausti, – gerdamas arbatą su pienu mąstė I.Saulius. – Tai  kaip meditacija, kvėpavimo kontrolė, kai visa savo esybe jauti kiekvieną akimirką, labai susikoncentruoji, nes juosta gali švytuoti aukštyn ir žemyn, į šalis."

Irmantas atviras: jis šiek tiek bailus, bet laimė, vienas pagrindinių vaikščiojimo juosta  reikalavimų – saugumas.

Galbūt todėl dažniausiai jis žengia juosta, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, ištiesta tarp dviejų medžių ne aukščiau kaip trys metrai nuo žemės. Ore kabanti 50–100 m ar ilgesnė juosta, ja žengiant žmogui, nusvyra iki 1,5 m aukščio iki žemės.

"Vis dėlto vaikščioti kelių metrų aukštyje turbūt yra pavojingiausia, nes tuomet gali susižaloti labiausiai. Ir tai –  daug skaudžiau, nei vaikystėje paragavus tėvo diržo", – juokėsi Irmantas.

Vasarą Kauno muzikinio teatro sodelyje (tai viena mėgstamiausių šio ekstremalaus sporto vietų mieste) juosta vaikščiojęs I.Sauliaus draugas anglas krito, nespėjo užsikabinti už juostos ir susilaužė abiejų rankų riešus. Kojos raištis plyšo Irmanto mylimajai.

"Bet traumos nėra labai dažnos. Jei laikaisi instrukcijų, tai – viena saugiausių ekstremalių sporto rūšių", – ramino 27 metų vyras, kuris per ketverius metus nepatyrė nė vieno rimtesnio sužalojimo.

Pavojus dviratininkams

"Mūsų bendruomenė propaguoja saugumą, didelį dėmesį skiria įrengimo sistemai", – apie vaikščiojimo juosta mėgėjus kalbėjo I.Saulius. Vis dėlto jis neslėpė, kad yra ekstremalų, vaikščiojančių kelių šimtų metrų aukštyje ir nenaudojančių apsaugų: "Jie gal ir turi didelius kiaušus, bet rizikuoti reikia protingai."

Irmantas be apsaugų kabančia juosta niekada nevaikšto. Užtat jis su draugais prieš kelerius metus vos nepateko į labai pavojingą incidentą. Tuomet sistemą įrengė Vytauto parke ir suvokė grėsmę tik tada, kai pamatė juostų link atvažiuojantį  dviratininką. Juostas teko skubiai nukabinti.

"Pasaulyje būtent dviratininkai dažniausiai ir žūsta, nepastebėję ištiestų juostų. Šiemet žuvo du dviratininkai. O mes po pamokos Vytauto parke niekada netiesiame juostos tarp dviračių takų", – kalbėjo Irmantas.

Lenkijoje vaikščiojo nuogas

Daugiausia baimės būna vaikštant juosta aukštose atvirose erdvėse.

"Tuomet sunkiau jausti atskaitos tašką. Kai eini juosta nuo bokšto iki bokšto, o aplink – atviros erdvės, jautiesi tarsi vabaliukas. Vėjas įtakos žmogui neturi – tik juostai, kuri švytuoja. Bet kas keliasdešimt metrų kabinamos juostų skiautės, kurios kiek pristabdo juostos, kuria einama, švytavimą, – subtilybes aiškino kaunietis. – Sunku vaikščioti ir virš vandens, nes šis raibuliuoja ir tarsi svaigina. Baimė mus ne tik apsaugo, bet neretai ir kenkia. Nors prie aukščio labai greitai priprantama. Tada erdvė tampa tarsi pūkuota, minkšta."

Irmantas šią ekstremalią sporto rūšį aukščiausioje vietoje išbandė Lenkijoje – maždaug 45 m aukštyje. Beje, būtent Lenkijoje šią vasarą jis metė iššūkį sau: žmonių akivaizdoje juosta ėjo... visiškai nuogas.

"Buvo įdomu, kaip mane stebės, vertins kiti ir kaip sugebėsiu susikaupti tokioje situacijoje", – idėją pereiti juosta be drabužių apibūdino I.Saulius.

Ką jis galvojo atlikdamas šį vienkartinį eksperimentą? "Jei krisiu, mano kiaušus išneš velniop", – vyriškai paaiškino Irmantas.

Geriausia juosta vaikščioti laisvais drabužiais, su specialiomis pirštinėmis – tai saugo odą nuo sužeidimų. Ilgai vaikščiojęs apsiavęs batais, dabar juosta Irmantas eina basas: "Skaudžiau, kartais pjauna kojas, bet jautiesi grynesnis."

Nuo bokšto iki bokšto

Pati nuostabiausia vieta Kauną labai mylinčiam ekstremalui – IX forto parkas. Didelės erdvės, nuostabus reljefas ir galimybė  ištiesti net apie 400 m ilgumo juostą.

Smagu ir patogu vaikščioti juosta ir Muzikinio teatro sodelyje. Irmantas šyptelėjo: "Ten turiu ir nuolatinį būrį gerbėjų močiučių, kurios susirenka, susėda ant suoliuko ir stebi, kaip vaikštau."

Keliasdešimt metrų galintis eiti juosta kalbėdamas mobiliuoju telefonu Irmantas rekordų nesiekia.

"Tai – susireikšminimas, – įsitikinęs I.Saulius. – Nors rekordo siekimas įkvepia, suteikia stimulo ir propaguoja mūsų sportą. Mūsų bendruomenė – šviesi, tai – tarsi sportininkų ir hipių mišinys."

Propaguodamas šią ekstremalaus sporto šaką jis norėtų su kolegomis kada nors nueiti juosta apie 60 m atstumą – nuo Rotušės iki Jėzuitų bažnyčios bokštų: "Žmonėms tai būtų pasakiškas vaizdas."

Seniau jis su bendraminčiais treniruodavosi Vytauto Didžiojo universiteto sporto centre, dabar norėtų pasitreniruoti Sporto halėje – pavaikščioti palubėje.

Domina audinių technologijos

Labiausiai pomėgiui vaikščioti juosta Irmantas dėkingas susidomėjimą audinių kūrimo technologijomis.

I.Saulius pats kuria kokybiškas juostas, neseniai pusmetį stažavosi Vokietijos kompanijoje "Mageba" ir tapo pirmuoju lietuviu, kuris po beveik 40 metų pertraukos kūrė technologijas dirbtinėms kraujagyslėms iš biosuderinamo pluošto.

"1965–1966 m. Kaune gamykla "Kaspinas" vienas pirmųjų pasaulyje sėkmingai eksperimentavo kuriant dirbtines kraujagysles, bet lietuvius nukonkuravo Sankt Peterburgas, – pasakojant apie audinių technologijas, inovacijas, Irmanto akys žibėjo ne mažiau nei kalbant apie vaikščiojimą juostomis. – Dirbau ir su anglies pluoštu, kuris naudojamas aviacijoje, sporte, kosminėje pramonėje. Niekada nemaniau, kad mane sudomins dirbtinės kraujagyslės, tačiau dėl savo hobio susidomėjau techniniu audimu ir kitomis inovacijomis, kurias pasitelkus kuriamas audinys dirbtinėms žmogaus kraujagyslėms."

Paklausus, kuriame pasaulio kampelyje norėtų išbandyti vaikščiojimą juosta, Irmantas gūžtelėjo pečiais: "Mano svajonės nesusijusios su vietomis.  Man svarbu kūryba, asketiškumas, ištreniruoti savo mintis, kūną ir tai perteikti darbais. Noriu ištobulinti save, technologijas. O vietos ir liks tik vietos."

Ar jis save regi vis dar vaikščiojantį ištempta juosta, kai sulauks 50 ar net 60 metų?

"Labai norėčiau, – neslėpė I.Saulius. – Nors gyvenime kartais būna, kad į tai, ką labai mylime, po kurio laiko pažiūrėti tampa skaudu. Labai tikiuosi, kad man taip neįvyks."

Pasaulio rekordas – 494 metrai

Lietuvių vaikščiojimo juosta bendruomenėje – apie 30–50 bent kartą per savaitę besitreniruojančių žmonių. Iš jų apie 20 proc. merginų.

Vyriausiam lietuvių bendruomenės nariui – apie 50 metų.

Ėjimo juosta rekordas priklauso Jerry Miszewskiui – 494 m.

Lietuviai galėtų nueiti juosta apie 100–150 m atstumą.

Pradinukams reikėtų 25–35 m ilgio juostos, įrengimo sistemos, apsaugų ir patyrusio meistro patarimų. Arba bent labai atidžiai paskaityti informaciją forumuose, pažiūrėti mokymus vaizdo klipuose.

"Slackline" kinta ir turi daug technikų, tendencijų ir rūšių: vaikščiojimas juosta virš vandens, miestuose, gamtoje, kalnuose, įvairių figūrų ar net jogos atlikimas ant juostos.
Juostas gaminančio Irmanto "skrynioje" – apie 40 geriausių sistemų ir juostų, ilgiausia – 200 m.

Darbas, sportas ir laisvalaikis – 24-erių Vilimanto Petrašiūno gyvenime viskas sukasi apie laipiojimą rieduliais ir uolomis. Vaikinas treniruojasi gimtajame Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, o atostogų vyksta į kalnus.

Susidomėjo dar mokykloje

"Norėdamas eiti į salę laipioti, taupydavau priešpiečiams mokykloje skirtus pinigus. O nuėjęs kartą per savaitę nekantriai laukdavau kitos, kai galėsiu vėl čia ateiti. Vėliau tie kartai padažnėjo, o kadangi lankiau ir muzikos mokyklą, atgriežęs smuiku šokdavau į lipimo batelius", – apie laipiojimą rieduliais, šnekamojoje kalboje dar vadinamą boulderingu, pasakojo jau aštuonerius metus tuo užsiimantis V.Petrašiūnas.

Dar mokykloje geografijos mokytojo pakviestas į jaunųjų turistų būrelį Vilimantas susidomėjo laipiojimu. Kaip pats paaiškino, jo yra dvi pagrindinės rūšys: lipimas su virve uolomis ir lipimas rieduliais (boulderingas, angl. boulder – riedulys). Ilgainiui tai tapo ir jo pomėgiu, ir sportu, nes dalyvauja varžybose, ir darbu, nes jau kelerius metus dirba laipiojimo salėje.
Dabar laipiojimo salių Vilniuje yra bent keletas, galima treniruotis ir ant Kalnų parke įrengtos sienelės. Riedulių laipiotojai ieško visoje Lietuvoje ir, kaip teigė pašnekovas, net nustembi, kai atrandi kokį naują didžiulį akmenį. Tokių tikrai yra – 3–3,5 m aukščio, tik jie vienas nuo kito išsidėstę dideliu atstumu. Ieškoti ne tik akmens luitų, bet ir uolų jie vyksta į kalnus: žiemą – į Ispaniją, šiltuoju metų laiku – į Prancūziją, Italiją, Austriją, Šveicariją, Vokietiją, Slovėniją.

Labai svarbu rankos ir pirštai

Lipimas uolomis atsirado labai seniai. Viskas prasidėjo nuo kalnų, kai susidūrę su kliūtimis žmonės mėgino jas įveikti. Europoje sienų, ant kurių žmonės pradėjo treniruotis, atsirado maždaug prieš 30–40 metų, Lietuvoje – prieš 15-a.

Kaip atrodo laipiojimo salės ir ką būtina su savimi turėti? "Salės yra dviejų tipų: vienose lipi aukštai, ten reikia išmokti naudotis virve, saugoti draugą su virve, rišti mazgus. Boulderinge viskas paprasčiau. Mums reikia tik batelių, kreidos – magnezijos, kad pirštai neslystų, ir specialiai tam skirtų čiužinių. Salėje čiužiniai jau įrengti, o lipdamas lauke turi atsinešti keletą savų. Jais užkloji šaknis, akmenis, kad neužsigautum", – pasakojo Vilimantas. Vaikinas pabrėžė, kad nešantis savus batelius reikia pasiimti tokius, su kuriais gerai jaustumėte pirštus, neturintys visada salėse gali išsinuomoti specialius.

Vadinamojo boulderingo trasos yra trumpos, ir tai, V.Petrašiūno teigimu, ypač sunku fiziškai, nes kybių (vieta, taškas uoloje ar dirbtinėje sienoje, už kurios galima laikytis rankomis ir pirštais) būna ir itin mažų. Pasak pašnekovo, laipiojant svarbu viskas.

"Mes laikomės ant pirštų. Kai trasos sudėtingėja, kybiai mažėja, atstumai didėja. Jei lipi vadinamuoju neigiamu kampu (išsikišusi kampuota siena) ir tavo presas bei nugara yra nepakankamai stiprūs, būna labai sunku. Darome pratimus, kad visa tai stiprėtų. Labai svarbu rankos ir pirštai, jei išlaikai jais kybius, dažniausiai kojos irgi gali stovėti. Būna, žmonės sako: "Man slysta kojos." Ne kojos slysta, o rankos nelaiko", – paaiškino Vilimantas.

Lietuvoje nėra populiarus

Kad laipiojimas tampa toks pat populiarus kaip dviračiai ar bėgiojimas, V.Petrašiūnas ne itin linkęs sutikti. Esą daug žmonių tuo užsiima ir jau daug metų, vis atsiranda ir naujų, tačiau didelė dalis tėra smalsuoliai, kuriems kartą kitą įdomu tai išbandyti.

"Lietuvoje boulderingas kaip sportas nėra populiarus. Kaip pas mus įprasta savaitgalius leisti prie ežero kepant šašlykus ar tiesiog žvejoti, užsienyje, kur yra uolų, kur yra kalnų kultūra, laipiojimas labai įprastas. Tuo užsiima ne tik jauni, bet ir vyresnio amžiaus žmonės, šeimos su vaikais taip pramogauja", – sakė V.Petrašiūnas.
Mūsų šalyje vyksta "Lietuvos boulderingo taurė". Tose varžybose dalyvauja ir Vilimantas. Jis bei keletas kitų laipiotojų priklauso ir Lietuvos rinktinei, kuri dalyvauja ir Europos bei pasaulio čempionatuose.

"Norėdamas tapti labai geru laipiotoju, turi salėje praleisti labai daug laiko. Daug treniruotis reikia ir varžyboms, ir tai patartina daryti įvairiose salėse. Kai kurie į salę ateina net dukart per dieną", – apie tai, kiek pastangų reikalauja šis sportas, kalbėjo Vilimantas.

Būtinas nusiteikimas

Jis atkreipė dėmesį, kad žmonės dažnai painioja alpinizmą ir laipiojimą, o tai skirtingi dalykai. Jie, priešingai nei alpinistai, lipa pirštų galais, neturi didelių svorių, sunkių kuprinių ant nugaros, naudoja koją aptempiančius batelius, o ne didelius batus, jų apranga – lengva ir patogi, nėra jokių striukių, šiltų kelnių. Nenaudoja jie ir ledkirčių, kuriais alpinistai kabinasi į uolą, ledą, kad galėtų kilti aukščiau, laipiotojai lipa tik savo rankomis ir pirštais. Be abejo, lipdami uolomis jie taip pat naudoja karabinus, apraišus, diržus. Nors yra ir išimčių.

"Aš labai mėgstu laipioti. Lipdamas labai atsipalaiduoju, pamirštu visus rūpesčius. Aš čia ir dirbu, bet kai labai mėgsti, ir dirbti daug nereikia. Kai ruošiuosi varžyboms, tada man tai yra sportas. Kalbant apie laisvalaikį, visos mūsų atostogos yra uolos. Mes nevažiuojame į Nicą gulėti prie jūros, mes važiuojame į Nicą prie uolų", – šypsodamasis pasakojo vaikinas.
Jis neneigė, kad norint laipioti reikia turėti kantrybės. Esą būna momentų, kai matai, jog liko nedaug, bet jauti, kad nebeužlipsi. Bet tada iš kažkur viduje atrandi jėgų.

"Čia viskas susiję – ir technika, ir fiziniai, ir psichologiniai dalykai. Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Laipiojimas labai gerai atskleidė motyvacijos klausimą, kiek daug gali įveikti ir padaryti, jei iš tiesų esi motyvuotas tai daryti. Ir tai veikia visose gyvenimo srityse. O paskui jau darbas, įdirbis, treniruotės", – sakė Vilimantas ir pridūrė į visa tai žiūrintis labai atsakingai bei rimtai, to mokantis ir kitus.

"Lipdamas su virve visada viską patikrinu. Kraštutinumų nėra, nors pasaulyje ir yra tokių ekstremalų kaip Alexas Honnoldas, kuris uolomis lipa be jokios apsaugos. Man taip rizikuoti nesinori, nes tuo užsiimti noriu ne tik šiandien, bet ir rytoj", – teigė vaikinas.