Šeimoje vaikai buvo ugdomi Tėvynės meilės, patriotizmo dvasia. 1941 m. Edvardas pradėjo lankyti Ukmergės pradinę mokyklą, vėliau – gimnaziją. 1950 m., mokydamasis gimnazijoje, drauge su bendraminčiais subūrė pogrindinę antisovietinę organizaciją „Keršytojai už Tėvynę“ ir buvo išrinktas jos pirmininku. Organizacijos nariai priėmė priesaiką, turėjo organizacijos antspaudą, buvo sukaupę ginklų. Nariai spausdino antisovietinius atsišaukimus ir perspėjimus kolaborantams. Po kelių mėnesių šios pogrindinės organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos patriotai“.

Edvardo tėvas Vladas buvo partizanų rėmėjas, padėjo partizanams taisyti ginklus, aprūpinti juos spausdinimo popieriumi ir vaistais. Į šią talką Balninkų ir Gelvonų krašto partizanams įsijungė ir Edvardas su kitais pogrindžio organizacijos nariais. Lietuvos išlaisvinimo komiteto įsteigimo JAV 1951 m. vasario 16 d. proga buvo paruošta daug atsišaukimų ir trispalvių vėliavėlių, kurios užmėtytos ant laidų pagrindinėse Ukmergės gatvėse. 1951 m. E. Burokas, baigęs gimnazijoje 10 klasių, išvyko mokytis į Kauną, į matininkų kursus. Čia su kursų klausytojais ir Kauno universiteto Medicinos fakulteto studentais subūrė „Lietuvos patriotų“ pogrindinės organizacijos filialą, kurio pirmininku išrinko J. Venckų. Šios organizacijos Kauno filialui priklausė 24 nariai. Jie išplatino iš Ukmergės gautas dvi siuntas atsišaukimų, trukdė steigtis komjaunimo organizacijoms.

1952 m. baigus vienų metų trukmės kursus, prasidėjo naujokų šaukimas į okupacinę kariuomenę. Keturi organizacijos nariai, tarp jų – ir Edvardas kreipėsi į partizanus, kad priimtų juos kovoti, tačiau partizanai patarė tęsti mokslus arba eiti į kariuomenę. 1952 m. Edvardas buvo paimtas į kariuomenę ir išvežtas į Vladivostoką (Rusija, Tolimieji Rytai). Tuo metu Lietuvoje veikusi pogrindinė organizacija buvo išduota, 1952 m. spalio 4 d. Edvardas buvo suimtas ir net tris mėnesius trukusiu etapu atgabentas į Vilniaus MGB kalėjimą, kur du mėnesius truko tardymai. 1953 m. sausio 26 d. dauguma kaltinamųjų, taip pat ir Edvardas, buvo nubausti 25 metams laisvės atėmimo lageryje ir 5 metams tremties.

1953 m. E. Burokas buvo nugabentas į Vorkutos lagerių 1-ąją šachtą. Ten jis iškart ėmė dalyvauti kalinių pogrindinėje veikloje. Už tai kalintas karceriuose, vėliau išvežamas į 7-ąją šachtą. Ten tapo Zenono Paldavičiaus ir Jono Žilinsko vadovaujamos pogrindinės grupės nariu. Jos nariai siekė pakelti kalinių dvasią, kuri po 1953 m. streiko kruvino numalšinimo buvo pašlijusi. E. Burokas pradėjo derybas su visų tautybių kalinių bendrijomis, ypač greitai jam pavyko susitarti su ukrainiečiais. Numatyta sužlugdyti anglies gavybos planus, todėl Z. Paldavičius ir E. Burokas susprogdino šachtos elektros pastotę. Kaliniai pradėjo sabotuoti darbą. Šachtos administracijos partinė organizacija sušaukė komunistų susirinkimą aptarti susidariusią padėtį. Susirinkimo salėje metu Z. Paldavičius ir E. Burokas susprogdino salės lubų perdangą. Po šio incidento čekistai pradėjo imti įkaitus, tarp kurių pateko nemažai pogrindžio narių. E. Buroką ir Z. Paldavičių apie 9 mėnesius tardė aukšti čekistų karininkai iš Leningrado ir Vorkutos. Kankinami, velkami tramdomaisiais marškiniais šie įkaitai išliko tvirti ir neprisipažino, tačiau nuo kankinimų Z. Paldavičius išprotėjo. E. Burokas buvo grąžintas atgal į lagerį.

1954 m. rudenį iš Ajač Jagos šachtos buvo atkelti du aktyvūs lietuviai – Vladas Šiška ir Vytautas Vaineikis, kurie pasiūlė E. Burokui įsijungti į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (toliau – LLKS) ir pabėgti iš lagerio arba Vorkutoje rengtis dar vienam streikui. V. Šiškos ir V. Vaineikio išrastu spaudos būdu pradėti spausdinti atsišaukimai ir laikraštėlis rusų kalba „Severnoje sijanijie“ („Šiaurės pašvaistė“). Šis darbas atiteko V. Šiškai, V. Vaineikiui ir E. Burokui. Edvardas sutvirtino pogrindį, sukūrė naujas grupes, joms paskyrė vadovus, numatė būsimas diversijas šachtoje.

1955 m. kovo mėn. E. Burokas, kalintas karceryje, išvežtas į specialųjį ypatingojo režimo lagerį Nr. 62. Čia jis susitiko su nuteistais 1953 m. sukilimo organizatoriais ir kitais aktyvistais. Tai paskatino surengti visos Vorkutos kalinių streiką. Streikas turėjo įrodyti, jog Maskvos valdymui laikinai atiduotų tautų kaliniai atsisako dirbti lageriuose, kad jie sutinka kalėti ir dirbti tik savo tėvynėje arba už zonos ribų kaip laisvai samdomi darbininkai. Gavusi jų pritarimą, LLKS parengė visos Vorkutos streiko planą ir įsteigė streiko komitetą.

Streikas-sukilimas prasidėjo 1955 m. liepos 21-ąją, keli tūkstančiai kalinių, nepabūgę represijų, atsisakė dirbti. Po jo čekistai buvo priversti palengvinti kalinimo ir darbo sąlygas, daugeliui politinių kalinių sutrumpino kalinimo laiką. Visose šachtose vėl pradėta kasti anglis. Tačiau 47 streiko organizatorius ir aktyvistus, tarp jų – ir E. Buroką, išvežė į uždarą Vladimiro kalėjimą. Visus kitus streiko dalyvius išgabeno į Taišeto lagerius. Vladimiro kalėjime E. Burokas, V. Vaineikis, Povilas Zagreckas, Mykolas Kemtys ir J. Jančiauskas buvo apgyvendinti vienoje kameroje. Čia nelaisvės draugai aptarė ir rašė LLKS manifestą ir organizacijos statutą, iš rusų kalbos išvertė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri tapo LLKS programos pagrindu.

Tik grįžęs iš lagerio, 1957 m. Lietuvoje suimamas V. Vaineikis, pas jį surasti iš lagerio išnešti dokumentai, o Vorkutos operatyvininkai į Lietuvą atsiuntė lageryje išleistus atsišaukimus ir laikraštėlius. Į E. Buroką vėl nukrypo čekistų akys. Remiantis šiais dokumentais bei kai kurių palūžusių kalinių parodymais, E. Burokas iš Intos buvo atvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą. Jam bandė sukurpti bylą už dalyvavimą streike. Edvardui jau buvo sutrumpintas kalinimo laikas, iki laisvės buvo likę vos 4 mėnesiai. Nei E. Burokas, nei kiti neprisipažino. Liudininkams atsiėmus parodymus, E. Buroką išvežė atgal į Intą. Netrukus Edvardas buvo išleistas laisvėn, tačiau jam uždrausta grįžti į Lietuvą. Tėvams per pažintis pavyko Edvardą įregistruoti Ukmergėje. Buvęs politinis kalinys įsidarbino, tačiau praėjus 2 mėnesiams, po V. Vaineikio teismo E. Buroką vėl suėmė. Jam paliekama buvusi 25-erių metų bausmė ir jis vėl sugrąžinamas į Vorkutą.

1958 m. Vorkutos Rečlago lageris buvo likviduotas, o neramusis kalinys pervežtas į Taišeto (Irkutsko sr.) lagerius. Ten E. Burokas ir Juozas Tribušauskas bandė sudeginti kombinatą, kuriame dirbo. Taip pat jie su kitais kaliniais kasė pabėgimo tunelį. Deja, iškasus apie 40 metrų tunelio, sąmokslininkai buvo įskųsti ir E. Burokas su draugais vieneriems metams išgabentas į uždarą Vichorevkos (Irkutsko sr.) kalėjimą. 1960 m. Taišeto lageriai buvo likviduoti, E. Burokas pervežtas į Mordovijos Javo lagerį. Didžioji dalis politinių kalinių iš lagerių buvo išleisti 1955–1957 m., E. Burokas paleistas tik 1962 m. gruodį. Per 10 metų, praleistų nelaisvėje, E. Burokui buvo bandyta sukurpti 9 bylas. Maždaug 6 metus jis praleido ne bendro režimo lageryje, o kalėjime. Daugiau kaip 150 parų praleido karceriuose.

Grįžęs į Lietuvą, E. Burokas tuojau susitiko su Kaune įsikūrusios LLKS nariais. Jo pastangomis 1963 m. LLKS štabas perkeltas į Vilnių. Edvardas čia bendrauja su buvusiais politiniais kaliniais Stasiu Ignatavičiumi, Antanu Stasiškiu ir Antanu Terlecku, visi susitaria tęsti kovą su okupantais. 1964 m. J. Navicko bute Klaipėdoje įvyksta antikomunistų ir laisvės kovotojų Sovietų Sąjungoje susitikimas, dalyvauja ir atstovai iš Ukrainos, Latvijos ir Gruzijos, kur nutariama koordinuoti SSRS disidentų veiklą. LLKS pirmininku išrenkamas legendinis rezistentas Petras Paulaitis, E. Burokas organizacijos žvalgybos vadovu. LLKS nariai galimo Sovietų Sąjungos ir Vakarų karinio konflikto metu buvo numatę savo veiklą, Lietuvos miškuose (vieną Varėnos r.) turėjo įsirengę keletą bunkerių, turėjo ginklų.

1975 m. E. Burokas drauge su V. Vaineikiu, Petru Grainiu bei kitais organizuoja pogrindžio laikraščio „Varpas“ leidybą. Laisvės kovotojai numato nustatyti visas sovietų karines bazes ir apie jas paskelbti pogrindžio spaudoje. 1976 m. toks karinių bazių žemėlapis buvo paskelbtas specialiame „Varpo“ numeryje. „Varpui“ straipsnius rašė kun. Juozapas Dabravolskas, Jonas Pratusevičius, E. Burokas, V. Vaineikis, Edvardo brolis Jonas. Leidinys buvo spausdinamas šilkografijos būdu Inturkės (Molėtų raj.) klebonijoje pas kun. J. Dabravolską. Kilus įtarimams, jog čekistai kažką sužinojo, „Varpo“ ruošimas ir spausdinimas persikelia į Vilnių, pas Aldoną Zalatoraitę, kiek vėliau į Ukmergės rajoną, pas Jogvylų kaimo gyventoją Stasę Vaineikienę. Ten E. Burokas su broliu Antanu spausdina „Varpą“. Šis pogrindžio leidinys periodiškai ėjo 1975–1981 m. Be to, išleidžiama daug plakatų „Laisvę kun. A. Svarinskui“, „Laisvę kun. S. Tamkevičiui“ bei atsišaukimų, kad tikintiems būtų sugrąžinta Vilniaus Arkikatedra. E. Burokas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, 1988 m. su bendražygiais 20 tūkst. tiražu išleido „Varpo“ numerį. 1991 m. sausį dalyvavo ginant parlamentą ir televizijos bokštą.

E. Burokas yra išleidęs savo atsiminimų knygas: „Pūtėme prieš vėją“ – I dalį, „Ko nepasakė Solženicynas“, II dalį – „Sukilimas“, III dalį – „Vytauto Vaineikio juodos dienos, baltos naktys“, IV dalį – „Krauju rašyta istorija“ (keturiomis kalbomis), V dalį – „Laisvės kovotojai“. Jis taip pat aktyviai dalyvavo išleidžiant Juozo Grušio knygą „Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga 1940–2000 metais“. Taip pat prisidėjo sudarant ir ruošiant spaudai albumą „Politiniai kaliniai Taišeto lageriuose“.

Lietuvos Respublikos prezidento 2004 m. lapkričio 17 d. dekretu E. Burokas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Taip pat apdovanotas Savanorių kūrėjų medaliu, „Už Tėvynės laisvę“ ordinu ir „Buvome, esame, būsime“ I laipsnio medaliu. Jam, kaip 1955 m. GULAG‘o politinių kalinių sukilimo dalyviui, 2008 m. suteiktas Kario savanorio statusas. Mirė E. Burokas 2013 m. balandžio 9 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse. Visuomenininko dr. Raimundo Kaminsko iniciatyva 2015 m. sukurtas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nario Edvardo Buroko atminimo medalis „Už antikomunistinę veiklą ir patriotiškumą“.

Kaltino už laisvės siekį

"Svoloči – vsiu Litvu ochvatili" ("Niekšai – visą Lietuvą apėmė") – taip nerinkdamas žodžių drėbė prokuroras apie 1946 m. nuteistą Lietuvos laisvės armijos (LLA) narių grupę. Ir iš tiesų 1942 m. įkurtos pogrindinės LLA veikla buvo plėtojama po visą Lietuvą, siekiant atkurti šalies nepriklausomybę.

Šis siekis ypač suaktyvėjo 1944 m., kai priartėjo vokiškos okupacijos pabaiga ir prasidėjo antroji sovietinė okupacija. LLA pradėjo įvairiapusę kovą su Raudonąja armija ir sovietų valdžia. Šios armijos vyriausiasis štabas buvo laikomas partizanų vyriausiuoju valdžios organu, turėjusiu ryšių su daugeliu partizanų būrių ir junginių visoje Lietuvoje. LLA spausdino ir platino okupuotoje Lietuvoje atsišaukimus, pogrindinius laikraščius, kvietė ginklu priešintis sovietų valdžiai, rūpinosi ginkluote, šaudmenimis, radijo siųstuvais, medikamentais ir pan.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomas 1946 m. liepos 18-ąją MGB (taip anuomet vadinosi KGB) tardytojo pasirašytas kaltinamasis aktas keturiolikai LLA narių. Jie apkaltinti, kad, būdami šios karinės organizacijos padalinių Žeimiuose ir Jonavoje nariais, siekė savo veiksmais nuversti sovietų valdžią. Tarp kaltinamųjų buvo dabar Kaune gyvenantis ir gen. Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungai vadovaujantis dim. mjr. Stasys Bereišis.

Sovietinis košmaras

"LLA nariu tapau 1945 m. Kai mane ir kitus šios armijos narius, veikusius Žeimiuose ir Jonavoje, saugumiečiai suėmė, man tebuvo devyniolika metų. Jau tada gerai žinojau, ką ir kodėl dariau. Juk mano akyse 1941 m. birželio 14-ąją į Žeimių geležinkelio stotį buvo išvežti ir į vagonus sugrūsti artimi giminaičiai vien už tai, kad ūkininkavo savo žemėje. Tą pačią birželio 14-ąją buvo nužudytas Žeimių pradinės mokyklos vedėjas Gerbšys – buvęs mano ir jį nužudžiusių pirmųjų komjaunuolių Gradecko ir Chaimo, kurio pavardės neatsimenu, mokytojas. Tad naktimis su tėvais eidavome nakvoti į mišką, kad neatsitiktų taip, kaip mokytojui, arba neišvežtų į Sibirą. Beje, išvežto dėdės ūkyje įsikūrė Žeimių valsčiaus komunistų vado Ziapkino šeima, kuri netruko pradėti triukšmingą gyvenimą – vis baliavojo, negalėdama atsidžiaugti dėdės šeimos paliktais rūkytais kumpiais, dešromis, kitu maistu ir turtu", – pasakojo S.Bereišis.

Tad nieko nuostabaus, kad anuomet Kėdainių gimnazistas S.Bereišis nedvejodamas įstojo į pogrindinę ateitininkų organizaciją, kurios dvasiniu vadovu buvo kunigas Gaižauskas. Vienas jo brolių 1943 m. rudenį paakino Stasį aktyviai kovai už laisvę – pasiūlė pereiti į organizaciją, kuri vadinosi Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK).

Tapo plechavičiuku

"VLIK vyrai išmokė mane tinkamai elgtis su granatomis, šaudyti pistoletu, platinti spaudinius, rinkti aukas. Atsimenu ir pirmą savo rimtą užduotį, kurią įvykdžiau, – atėmiau, palaikomas dviejų bendražygių, iš vokiečių policininko ginklą ir taip įgijau dar didesnį VLIK pasitikėjimą. Paskui teko vogti iš vokiečių vagono geležinkelio stotyje šriftą, matricas ir kitas pogrindinei spaustuvei reikalingas medžiagas", – pasakojo pašnekovas.

VLIK vyrai išmokė mane tinkamai elgtis su granatomis, šaudyti pistoletu, platinti spaudinius, rinkti aukas.

1943 m. pabaigoje VLIK suvienijo įvairias Lietuvoje veikusios rezistencijos organizacijas, rengė tautą aktyviam pasipriešinimui. "Kai gen. Povilas Plechavičius pašaukė jaunimą stoti į Lietuvos rinktinę, 1944 m. pavasarį Kėdainiuose tapau šios armijos savanoriu. Tuo metu įvykiai karo fronte vystėsi žaibiškai, ir tų pačių metų liepą mano gimtuosius Žeimius užėmė Raudonoji armija – sugrįžo 1940 m. patirtas siaubas. Aš gavau VLIK atsišaukimą, kuriame buvo pranešama, kad ši organizacija susivienijo su LLA ir sudarė Lietuvos gynimo komitetą. Tuo metu daugybė vyrų išėjo partizanais į mišką", – teigė S.Bereišis.

Rengėsi susprogdinti tribūnas

S.Bareišiui pavyko išvengti ėmimo į sovietų kariuomenę, nes įsidarbino Žeimių geležinkelio stotyje. Ten susipažino su keliais pogrindžio pasipriešinimo vadovais – Juozu Giedra ir Pranu Raišiu, tapo LLA nariu: dažnai vykdavo pas partizanus, dalyvaudavo įvairiose jų operacijose, tiekė jiems įvairias medžiagas, parūpindavo ginklų. Tačiau 1945 m. gegužę S.Bereišis netikėtai buvo iškviestas į Kėdainių karinį komisariatą.

"Buvau pakviestas kaip naujokas į kariuomenę mokytis lakūnų karo mokykloje. Baigęs mokymus, buvau paliktas ramybėje iki 1946 m. pavasarinio šaukimo. Įstojau Kaune į Finansų kredito technikumo trečią kursą ir, būdamas LLA narys, gavau nurodymą įkurti Kaune ypatingosios paskirties būrį. Ir štai LLA vadovybės įsakymu P.Vileišio aikštėje, minint lapkričio 7-ąją socialistinės revoliucijos metines, turėjo išlėkti į orą visa mūsų tautos išdavikų grietinėlė – mes turėjome po sovietinei grietinėlei skirta tribūna padėti laikrodinę miną. Tą užduotį mes atlikome, tačiau LLA vyriausybė sovietinės šventės išvakarėse liepė tą miną atsiimti, nes pagalvojo, kad tokios akcijos metu gali žūti ir daug nekaltų žmonių", – pasakojo kaunietis

Dvidešimtmetis svėrė 42 kg

1945 m. vasarą Stasys apsigyveno Kaune, pas dėdę, kurio artimieji irgi dalyvavo partizaninėje kovoje, o jau 1946 m. sausį S.Bereišį čia suėmė čekistai. Po baisiausių tardymų jis su kitais suimtais bendražygiais buvo išvežtas į Vilnių, kur septynis mėnesius kalėjo belangėje kameroje.

"Per tą laiką – tardydavo tik naktimis – dienos šviesą mačiau tik vieną kartą. Tardymai baigėsi tuo, kad apkurtau, tačiau klausa pamažu grįžo, ir teisme jau viską girdėjau: tris iš keturiolikos bendražygių nuteisė sušaudyti, o man skyrė dešimt metų lagerių ir penkerius – tremties. Atsipirkau tokia nedidele bausme, nes saugumiečiai nedaug tesužinojo apie mano veiklą", – džiaugėsi Stasys.

S.Bereišis pateko į Uchtos (Komija) lagerį. Per metus kalinys labai išseko – dvidešimtmetis vaikinas svėrė vos 42 kilogramus. Iš S.Bereišio brigadoje dirbusių 32 lietuvių darbingi teliko du – jis ir dar vienas lietuvis nuo Biržų.

Lageris vis augo – kaliniai statė barakus, į kuriuos atveždavo naujų nuteistųjų. Vienas jų – buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Steikūnas. Dirbdamas Uchtos mašinų remonto gamykloje, jis išgelbėjo S.Bereišio gyvybę – parūpino jam ten šlifuotojo mokinio vietą. Tačiau Stasys netrukus buvo perkeltas į Balchašo (Kazachija) lagerio molibdeno kasyklas dykumoje. Ten per plauką liko gyvas, kai pavyko iš šachtų patekti į lagerio mechanines dirbtuves. Mat jose trūko šlifuotojo – šią specialybę Stasys buvo įgijęs Uchtoje. Balchašo lagerio dirbtuvėse dirbo daug šaunių, anot Stasio, lietuvių, buvusių partizanų, plechavičiukų, LLA kovotojų: Balys Gajauskas, Kazys Giedraitis, Jonas Liaukus ir kt.

Lemtinga pažintis su cirku

Prabėgus dešimčiai metų lageriuose, Stasiui buvo leista pasirinkti tremties vietą Kazachstano ribose. Jis pasirinko Petropavlovską. Čia Stasys sutiko daug lietuvių tremtinių, gavo šlifuotojo darbą mažoje įmonėje, bendrabutyje – kamabarėlį, o 1956 m. – pažymą apie paleidimą iš tremties. Tačiau tas leidimas turėjo sąlygą – reikėjo du kartus per mėnesį registruotis Petropavlovsko spec.komendatūroje. Kai netrukus gavo pasą, kuris bylojo apie jo pareitį, Stasys su bičiuliu J.Liaukumi išvažiavo į Lietuvą atostogų. Grįžę į Petropavlovską, nutarė čia dar padirbėti, kad galėtų pradėti gyvenimą iš naujo tėvynėje. Tuo pat metu į Petropavlovską atvažiavo lietuviškas cirkas "Vilnius", kuriame visi artistai buvo lietuviai. Tai buvo didžiulis įvykis Petropavlovsko lietuvių gyvenime.

Vienoje lietuvių vakaronėje su cirko artistais Stasys susipažino su jėgos akrobate Danute Lazauskaite – vienintele mergina šiame kolektyve, kuriame dirbo garsiųjų artistų Ramanauskų, Gineikų, Černiauskų, Variakojų, Kaluževičių, Latvių šeimos. Pažintis su Danute baigėsi jų susirašinėjimu ir vedybomis 1957 m. Lietuvoje. Jauna šeima tik labai trumpai galėjo būti kartu – Danutė vis gastroliuodavo su Lietuvos cirku po visą Sovietų Sąjungą. Stasys suprato, kad ilgai taip negali tęstis, ir 1957 m. įsidarbino Lietuvos nacionaliniame cirke darbininku.

Neištrynė iš atminties

"Cirke su žmona ketverius metus rengėme jėgos akrobatams tinkamą numerį, kurį oficialiai įteisino Maskvos "Sojuzgoscirko" sudaryta komisija. Jaučiau didelį moralinį pasitenkinimą, kad aš, būdamas 34 metų, tapau profesionaliu artistu. Tik gaila, kad manęs, vadinamojo liaudies priešo, neišleido į jokias gastroles užsienyje. Net į Mongoliją negalėjau išvažiuoti, tačiau tai man nelabai rūpėjo. Svarbiau buvo tai, kad man netrukdė pakilti karjeros cirke laipteliais – baigęs Maskvoje specialius kursus, tapau cirko programų režisieriumi-inspektoriumi. Tai netrukdė man cirko programose net 22 metus rodyti su žmona parengtą jėgos akrobatų numerį. Kai žmona išėjo į pensiją, likau dirbti cirke iki 1991 m. vasaros", – prisiminė S.Bereišis.

Jaučiau didelį moralinį pasitenkinimą, kad aš, būdamas 34 metų, tapau profesionaliu artistu.

Cirkas paliko gilią brydę S.Bereišio šeimoje. Mat ir dukrelė Laima jau nuo ankstyvos vaikystės dalyvavo cirko programoje. Būdama trylikametė, Laima tapo profesionalia artiste, dirbo įvairiose trupėse. Jaunylė dukrelė pasirinko kitą profesiją.  "Džiaugiuosi, kad dukterų šeimos padovanojo man tris anūkes, kurios jau pasidomi nuotraukomis senelio albume. Tos nuotraukos liudija nestandartinę senelių profesiją, bet nepasakoja tragiškos šio žėrinčio cirko gyvenimo priešistorės – neturiu nė vienos nuotraukos iš savo vaikystės ar jaunystės – visas atėmė kagėbistai. Neturiu ir lagerio nuotraukų – ten nebuvo galima fotografuoti. Iš tremties parsivežiau tik dvi nuotraukas. Tačiau tokia okupantų politika vis vien neištrynė iš mano ir tautos atminties jų nužmogėjimo, lagerių ir tremčių vaizdų", – įsitikinęs buvęs politinis kalinys ir tremtinys dmj. mjr. S.Bereišis.

Atminties akcija

Prieš 76 metus birželio 14-ąją prasidėjo masiniai šalies gyventojų trėmimai į Sibirą. Vadovėliuose dažnai matome nesuvokiamo dydžio tremties skaičius, bet į Sibirą ištremti buvo ne skaičiai, o žmonės.

Antrus metus projekto "Misija Sibiras" organizuojama atminties akcija#IŠTARK #IŠGIRSK #IŠSAUGOK šiemet istorijos tiltais suvienys Lietuvą tam, kad visi kartu ištartume tremtinių bei politinių kalinių vardus, išgirstume jų likimus ir išsaugotume istoriją. Vilnius, Kaunas ir Klaipėda susijungs tam, kad visi kartu perskaitytume 60 tūkst. ištremtų ir kalintų žmonių vardų bei likimų – po 20 tūkst. kiekviename mieste.

Tai 20 tūkst. likimų ir istorijų arba beveik visi Šančių gyventojai! Įsivaizduokime, kad šių gyventojų staiga nebelieka – kasdien sutikto kaimyno, pardavėjos, paštininko staiga nebėra. Tremties laikotarpiu tai buvo realybė, kurią privalome išsaugoti.

Skaitymai Kaune vyks Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje prie Amžinosios ugnies (K.Donelaičio g. 64, Kaunas). Skaitymų pradžia – birželio 14 d. 13 val. ir tęsis per visą naktį, tol, kol bus perskaitytas paskutinis vardas skaitymų knygoje.

Norinčiuosius prisidėti prie tremtinių ir politinių kalinių atminimo išsaugojimo, kviečiame registruotis misijasibiras.lt. Prie skaitymų prisidėti bus galima ir neužsiregistravus – atvykus tiesiai į skaitymų vietą.

Prie skaitymų Kaune prisideda Lietuvos skautija, Lietuvos šaulių sąjunga, Ateitininkų federacija.

Žydų gelbėtojams ketvirtadienį įteikiant Laisvės kovų dalyvio teisinį statusą pripažįstančius pažymėjimus, skambėjo ne tik padėkos jiems žodžiai, bet ir kritika valdžiai dėl ilgai užtrukusio gelbėtojų įvertinimo.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiais specialistas Gintaras Šidlauskas apgailestavo, kad ketverius metus delsiant priimt sprendimus daug garbaus amžiaus gelbėtojų tiesiog mirė.

„Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad prieš ketverius metus dar buvo apie 180 gyvų gelbėtojų, šiandien jų yra likę kiek daugiau negu 100“, - Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje ketvirtadienį kalbėjo G.Šidlauskas.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky savo ruožtu pasakojo pati esanti iš išgelbėtos šeimos ir mananti, kad gelbėtojai dar įvertinti nepakankamai - jos teigimu, žydų gelbėtojams reikėtų statyti paminklus, jų vardais vadinti mokyklas, gatves.

„Gaila, kad tai užtruko taip ilgai, kad mūsų liko taip mažai (...). Ketverius metus tai užtruko ne dėl kokių techninių priežasčių, o dėl to, kad buvo kitokių nuomonių Seime, dėl to, kad kai kuriems žmonėms atrodė, kad žydo gelbėjimas - tai nieko vertas, o gal kai kas galvojo, kad apskritai tie žmonės elgėsi negerai, kad gelbėjo žydus“, - piktinosi F.Kukliansky.

Tuo metu BNS kalbinti pažymėjimus atsiėmę žydų gelbėtojai ar jų vaikai ant valdžios pykti neskubėjo.

„Ką aš žinau, aš gyvenu savo gyvenimą ir viskas“, - apie užtrukusias diskusijas dėl statuso žydų gelbėtojams suteikimo BNS tepasakė uteniškis Fulgentas Levulis.

Vyras pasakojo, kad per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet jis buvo paauglys, jo šeima, tada gyvenusi Šadžiūnų kaime Lazdijų rajone, slėpė tris žydus - dvi seseris ir brolį.

„Dabar gyvų nėra nė vieno, jau jie visi mirę“, - pasakojo jis.

Už tėvus pažymėjimą atsiėmęs Juozas Straupis žurnalistams pasakojo dar prisimenantis tėvų darbus gelbėjant žydus, nors tuomet jam tebuvo penkeri metai.

„Mamos sesuo buvo Alsėdžiuose mokytoja ir ji turėjo pažįstamą policijos vadą, jis pranešdavo, kada ateis (tikrinti). Pamatydavau per langą, kad jau atvažiuoja, tai aš, vaikas mažas, bėgdavau ir sakydavau, kad jūs - Mania, Valia - lyskite (į slėptuvę)“, - kalbėjo J.Straupys, kuris pirmasis ir iškėlė žydų gelbėtojų pripažinimo laisvės kovų dalyviais.

„Tai yra pavyzdys, kaip kartais iš apačios pilietine iniciatyva galima paskatinti valstybę priimti reikalingus ir reikšmingus sprendimus (...). Jis (J.Straupys) mums parašė, iškėlė šitą idėją, ar nevertėtų pripažinti pasipriešinimo dalyviais žmonės, kurie priešinosi nacistinės Vokietijos okupacijai gelbėdami žūstančią gyvybę, gelbėdami bendrapiliečius“, - renginyje priminė G.Šidlauskas.

Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas pripažintas 80 žydų gelbėtojų, iš jų septyniems po mirties. Nuo spalio 1 dienos jiems paskirta antrojo laipsnio valstybinė pensija, kurios dydis – 400 litų.

Seimas šiemet birželį priėmė pataisas, kurios žydų gelbėtojams suteikė laisvės kovų dalyvio statusą bei tuo pačiu - teisę į valstybinę pensiją.

Ministrų kabinetas iš pradžių buvo pasiūlęs Seimui stabdyti įstatymo svarstymą dėl lėšų trūkumo, bet tokia Vyriausybės pozicija sulaukė pasmerkimo viešojoje erdvėje, ir Ministrų kabinetas pakeitė savo poziciją.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai, neretai talkinami vietos kolaborantų, išžudė apie 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų. Apie 3 tūkst. mirčiai pasmerktų žydų išgelbėjo ne žydų tautybės Lietuvos gyventojai, daugiausia lietuviai.

Izraelyje įsikūręs Holokausto studijų centras „Yad Vashem“ už žydų gelbėjimą pasaulio teisuoliais yra pripažinęs 876 lietuvius, sąrašas nuolat pildomas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, šiuo metu gyvų tėra vos 110 žmonių, kurie gelbėjo žydus holokausto metu.