– Kalbant atvirai, atrodai man egzotiška ir lietuvių literatūroje turbūt vienintelė tokia poetė dėl to, kad atėjai į literatūros lauką iš, atrodo, su juo nepersidengiančio mados pasaulio. Modeliu tapai ankstyvoje paauglystėje, o kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti?

– Vieni bendraamžiai tuo metu kaimynų soduose skindavo braškes, kiti padėdavo tėvams nuosavame versle. O tai, kad mane pakvietė dirbti būtent ten, – visiškas atsitiktinumas ir genų loterija, kurioje kamuoliukas sustojo ties ta dėžute, kurioje atitinku grupės žmonių – mados atstovų – sugalvotus kriterijus. Rašymas ir darbas ėjo paraleliai – tai buvo niekaip nesusikertančios sferos, nebent kartais iš realybės į popieriaus lapą partempdavau kokį veikėją ar kuriozą.

Rašyti pradėjau gerokai anksčiau, nei dirbti. Pirmuosius tekstus parašiau 8–9 klasėje. Tada labai intensyviai klausydavausi „Atikos“, „Sigur Rós“ ir Björk, o pasaulis atrodė šiek tiek geresnis, nei buvo iš tikrųjų. Dabar, žvelgiant retrospektyviai, suprantu, kad rašymas buvo (ir yra) tam tikras terapijos būdas, tarsi užribis, į kurį pasitraukdavau, kai pabosdavo žaisti pagrindinėje aikštelėje. Kaip tie žodžiai pradėjo dėliotis į stulpelius, neatsimenu. Matyt, yra dalykų, kurie tiesiog nutinka neatsiklausę.

– Ką rašytoja L.Kromalcaitė pasakytų apie mados industriją, kurioje modeliui L.Kromalcaitei tenka dalyvauti?

– Pakeiskime tavo klausimą į būtąjį kartinį laiką – teko dalyvauti. Manau, kad smalsumas yra labai svarbi gyvenimo varomoji jėga – jos vedama trumpam ir atsidūriau mados pasaulyje. Man, paauglei, buvo smalsu, kaip viskas veikia ir ar mitai apie ten karaliaujančią tuštybę yra tiesa. Nustebau ten sutikusi išties daug įdomių, intelektualių, išsilavinusių asmenybių. Mane tai išmokė neabsoliutinti ir neklijuoti žmonėms etikečių – dažnai jos tiesiog nepasiteisina, klaidina, skatina vieniems+ kitus smerkti. Apskritai, manau, absoliučiai visos patirtys yra reikalingos. Ir kuo jos margesnės – tuo geriau. Kartais įdomu patekti į svetimus pasaulius – gal dėl to tie vaikai filme apie Narniją taip dažnai lįsdavo spinton.

Atsakant į tavo klausimą – niekuomet per daug į šią veiklą neįsijaučiau, nesureikšminau, ir veikiau buvau to kito, kiek svetimo, pasaulio stebėtoja. Todėl neskirsčiau savęs į dvi skirtingas dalis – visuomet, kiek pavyko, buvau vientisa Kromalcaitė.

– Ar teisingai supratau, kad šiuo metu domiesi ir kita atseit nedvasinga profesija – reklama? Kodėl ja susidomėjai? Kuo šūkių galvojimas skiriasi ir kuo panašus į poeziją?

– Nemanau, kad skirstyti profesijas ar pomėgius į dvasingus ir nedvasingus yra teisinga. Dirbant bet kurioje srityje viskas priklauso nuo to, koks tavo santykis su ja, kokią vietą joje renkiesi užimti. Juk ir būdamas rašytoju gali panirti į grafomaniją ir rašyti visišką popsą, bet tarsi užsiimti dvasinga veikla. Vieni autoriai pasitraukia į savo vidines celes, gyvena asketiškai ir labai retai kukliai parodo kitiems, ką rašo. O kiti užsidirba nemenkus pinigus už tai, kad iš savęs išlipdo personažą, kuris paskui apsigyvena gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose ir ten postringauja apie tai, kokie jų šunų vardai. Ir vieni, ir kiti laimingi – bet juk netapatūs.

Aš į reklamą nukeliavau sąmoningai. Sugalvojau, kad ten galėsiu įdarbinti savo gebėjimą rašyti tekstus, darbas bus dinamiškas, be to, man nereikės kasryt spraustis į betono spalvos kostiumėlį. Buvau daugmaž teisi. Dirbdama nuolat sutinku daug įdomių personažų, kurių pasaulis visiškai skiriasi nuo manojo, ir tai nepaprastai praturtina. Dalis kuriozinių situacijų ar pokalbių nugula ir į eilėraščius. Kita vertus, dažnai tenka stoti ir į akistatą su savimi, savo vertybėmis – tai irgi įdomus savęs pažinimo kelias. Tiesa, kartais pagalvoju, kad mieliau norėčiau gaminti medinius šaukštus ar stalus.

Mano akimis, tavo paminėti reklaminiai šūkiai niekada neturės nieko bendro su poezija. Na, gal nebent vieną bendrystę – žodžius. Skiriasi šių tekstų kilmė. Šūkį parašyti REIKIA, o rašyti poeziją niekas neprivers – nebent juokais. Juk rašant eilėraščius nepriforsuosi.

– Kaip mokeisi kurti poeziją – ar turėjai labai patinkančių autorių, kurių stilistika norėdavosi sekti? O gal kaip tik norėjosi maištauti ir kurti kažką visiškai savito?

– Netikiu, kad galima išmokti rašyti poeziją – visų pirma, turi turėti, ką pasakyti, antraip niekas neišeis. O visa kita – forma, eilėdara – yra meistrystė: bėgant laikui ir nuolat redaguojant savo tekstus po truputį įgunda akis – lengviau pajusti eilėdaros niuansus, įvertinti, ar visi įvaizdžiai reikalingi, ar pasakyta tiek, kiek reikėjo, ir ne daugiau. Atsimenu, mokykloje didžiausią įspūdį paliko Gintaro Grajausko, Tomo Šinkariuko ir Manto Gimžausko, kitaip žinomo kaip Šamanas, kūryba. Patiko su buitimi susipinantys fantastiniai elementai, sapniška realybė, paprastas, aiškus kalbėjimas. Negaliu neigti, kad mėgstamų rašytojų kūryba nepadarė jokios įtakos. Padarė – padėjo išsiugdyti literatūrinį skonį, po truputį ėmiau perprasti, kaip konstruojamas eilėraščio kūnas, kaip dėliojama mintis. Nepaisant to, kad nuolat skaitydavau šiuos autorius, labai stengiausi ieškoti savo balso ir būdų, kaip papasakoti savo istoriją.

– Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla sulaukė skundo iš lygių galimybių centro, kad „Pirmosios knygos“ konkurse ribojamas dalyvių amžius (dalyvauti galima iki 35 metų) , todėl jo siūloma atsisakyti. Ką apie tai manai?

– Manau, kad jeigu turi gerą rankraštį, galima jį siūlyti leidykloms ir publikuoti savo poeziją ar prozą savarankiškai – juk tam nebūtina dalyvauti konkurse. Apskritai savo pirmąją knygą galima išleisti nors ir prieš pat išleidžiant paskutinį kvapą – netikiu, kad egzistuoja kokia nors riba, kurią peržengus pradėti savo kūrybinį kelią tampa tarsi ir nebefasonas. Amžius nesutrukdė Charlesui Bukowskiui, Williamui S.Burroughsui ar Henry Milleriui sulaukti didelio pasisekimo.

Tikrosios parašiusiojo skundą priežastys lieka mįsle, o nemažai sako ir tai, kad tai padarė anonimas. Gal tai tiesiog stipriai užgautos ambicijos? Na, bet kuriuo atveju tai liks kyboti ore. „Pirmosios knygos“ konkursas ne veltui jau dešimtis metų skirtas jaunimui. Ar galėtum įsivaizduoti, kaip, tarkime, lengvosios atletikos varžybose varžosi seneliukas ir paauglys? Aš galiu. Tik mintyse tai atrodo kiek komiškai ir ne visai teisinga – jėgos tai skirtingos. Kaip ir rašant – kartais čia tiesiogiai atsispindi sukaupta gyvenimo patirtis – vieni jos turi daugiau, kiti – dar ne tiek daug. Žodžiu, balsuoju už tai, kad „Pirmosios knygos“ konkursas liktų toks, koks yra, tačiau egzistuotų alternatyvūs konkursai, kuriuose galėtų dalyvauti ir vyresnio amžiaus kūrėjai.

– Kokią įtaką tau daro, jei daro, bendravimas su kitais poetais, rašytojais?

– Pastebėjau, kad išties daug laiko praleidžiu bendraudama su kitais rašančiais, matyt, mūsų bendrystės priežastis elementari – galime atvirai kalbėtis apie tai, kas mums rūpi. Mano bičiulių vidiniai pasauliai labai skirtingi, sakytum, net nesuderinami. Bet esminis dalykas, kuris mus vienija, tai noras kalbėtis apie literatūrą. Be to, jie turi labai gerų istorijų ir moka jas pasakoti.

Žinoma, taip pat palaikome vieni kitus, patariame, kartais – pakritikuojame. Man tai duoda išties daug – nuskambės labai banaliai, bet kai leidžiu laiką su jais, jaučiuosi kaip namuose, saugioje erdvėje, kurioje visi galime tiesiog būti. Man atrodo, tai ir yra tikra draugystė. Galime nesimatyti mėnesius, o tada susitikus tęsti pokalbį – lyg tos pauzės ir nebūtų buvusios.

– Kokios pastaraisiais metais išėjusios lietuvių autorių knygos tau atrodo vertos dėmesio?

– Pastaruoju metu jaučiuosi kiek nuklydusi nuo lietuvių literatūros ir jos skaitau tikrai mažai. Tiesa, vis tenka sugrįžti prie anksčiau skaitytų knygų, pavyzdžiui, neseniai ir vėl atsiverčiau Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“. Laikui bėgant, norisi per petį pasižiūrėti į perskaitytas knygas ir matytus filmus – taip galima stebėti ir kintančias savo pačios būsenas – su metais jaudina vis kiti dalykai. Dabar daugiausia laiko praleidžiu kapstydamasi internete ir ieškodama užsienio autorių – taip netikėtai suradau ir Rae Armantrout, kurios poezija, kaip ir kito mylimo poeto C.A.Conrad, yra talpi, be įmantraus daugžodžiavimo ar žodinių puošybos elementų. Bet kartu suvelianti kažką viduje, – tam, kad galėtum kažką suardyti ir sudėti iš naujo.

Na, o tęsiant mintį apie lietuvių rašytojus, man jau nuo seno labai patinka Romualdo Granausko apysakos ir Vytauto Kazielos poezija. Manau, čia lenda mano kaimo ilgesys – vaikystėje teko praleisti išties daug laiko tarp kačių, šunų, ožių ir kiaulių. Gal dėl to kartais taip sudėtinga susikalbėti su žmonėmis – mano tuometiniai bičiuliai bendravo kiek kitokia kalba. Ir tikriausiai tai atsako į klausimą, kodėl be žmonių nesijaučiu vieniša – gyvūnai išmokė suprast laikinumą ir prigimtinę duotybę – juk pamatine prasme iš tiesų visi esame vieni. Pasiilgstu jų. Tų kačių ir vištų. Jų akys kartais būdavo gudresnės už žmonių. Todėl ilgesio tematika poezijoje man labai artima – ji atsispindės ir mano pirmojoje knygoje. Šiandien man jau beveik 25-eri, bet matau, kad kai pasensiu, būsiu siaubingai banali ir sentimentali – jeigu dar tokia nesu.

– Kokie tavo lūkesčiai dėl savo būsimos knygos?

– Linkiu jai malonios kelionės per rankas ir namus. Tikiuosi, kad joje aprašytos patirtys rezonuos su skaitytojų išgyvenimais ir mintimis.

– Kodėl būsimiems skaitytojams vertėtų nepraleisti pro akis ir atsiversti tavo knygą?

– Tikiu, kad joje gyvenantys personažai ir įvykiai gali pasirodyti įdomūs ar jaudinantys. Kaip ir minėjau, gali būti, kad ir būsimieji skaitytojai išgyvena panašias būsenas. Tad norisi juos pakviesti jas permąstyti drauge.

2020 m. "Pirmosios knygos" konkursui buvo pateikta 50 rankraščių – po lygiai prozos ir poezijos kategorijoms. Poezijos rankraščius vertino poetai Aidas Marčėnas, Erika Drungytė ir Gytis Norvilas. Prozos komisijos nariai – rašytojai Herkus Kunčius, Rasa Aškinytė ir Danielius Mušinskas. Lauros Kromalcaitės eilėraščių rinkinį "Mūsų čia niekad nebuvo" ir Sauliaus Vasiliausko prozos knygą "Dabar aš ramiai papietausiu" Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis dar šiais metais, jų leidybą iš dalies finansuoja Kultūros taryba.

Po konkurso rezultatų paskelbimo paklausinėjome būsimųjų knygų autorius S.Vasiliauską (S.V.) ir L.Kromalcaitę (L.K.).

– Laimėjote "Pirmosios knygos" konkursą, tai žinome, ką daugiau papasakotumėte apie save būsimiems kūrybos skaitytojams?

L.K.: Gimiau Kaune, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Marijampolėje – pakeliui į mokyklą sukūriau ir dalį knygoje esančių eilėraščių. Tuometėje aplinkoje buvo mažai dirgiklių, tad lengvai atsitraukiau nuo išorinio pasaulio – tada telefonu buvo galima tik paskambinti, o kalbėdavau irgi gan taupiai. Kaimynystėje gyveno upė, tiltas, agresyvoki jaunuoliai lakiniais batais ir ratais slampinėjančios benamės katės. Kartais visiems jiems jaučiu stiprius sentimentus. Paskui, nors vis dar buvau mažakalbė, mistiniu būdu baigiau komunikacijos studijas, o šiandien gyvenu, rašau ir dirbu Vilniuje. Pastaruoju metu mane labiausiai domina naivusis menas, persų manuskriptai ir vaikiškos knygos.

S.V.: Kaip ir visi debiutantai, visų pirma norėčiau, kad skaitytojai atsiverstų būsimą knygą, o žinios apie autorių telieka kur nors jos pabaigoje ar paraštėje (na, arba atsakymuose į kitus klausimus).

– O ką norėtumėte nuslėpti?

L.K.: Kurie eilėraščiuose atsispindintys įvykiai yra tikri, o kurie – ne.

S.V.: Nieko, esu atviras ir patiklus.

– Laura, paklausta, kaip reagavo sužinojusi, kad laimėjo konkursą, atsakė labai konkrečiai: "Nustebau – apsidžiaugiau." Sauliau, o kaip jūs reagavote į šią žinią?

S.V.: Pirmiausia pasiekė žinia, kad konkurso nelaimėjau. Natūralu, vėlesnę žinią sutikau su dviguba nuostaba, truputį suglumęs, it netikėtą rokiruotę, išgelbėjusią jau nurašytą partiją.

– Ką veikėte tuo metu, kai sužinojote, kad šiemet bus išleista jūsų pirmoji knyga?

L.K.: Kai ryte suskambo telefonas, ropščiausi iš patalų ir buvau bepradedanti eilinę dieną.

S.V.: Tuo metu sėdėjau prie kompiuterio, sklaidydamas archyvinius dokumentus ir skrebendamas klaviatūrą. Kelios akimirkos prieš netikėtą skambutį parašė žurnalistė iš mano gimtinės (Širvintų), norėdama susitarti dėl interviu "apie kelio pasirinkimą, mokslus, kūrybinį gyvenimą, veiklas" ir panašiai. Pasiūliau kalbėtis 27 d., t.y. per savo gimtadienį, o netrukus netikėtas skambutis virto kone gimtadienio dovana.

– Apibūdinkite keliais sakiniais savo pirmąją knygą. Apie ką ji?

L.K.: Apie prisiminimus, kurie dažnai virsta neapibrėžtomis, sapniškomis istorijomis – faktai ir detalės, žmonės ir gyvūnai, kuriuos kažkada pažinojau arba sugalvojau. Kad ir kaip būtų, juos vienaip ar kitaip pažįstame visi – jie liudija apie svarbiausias neišvengiamybes: susitikimus, išsiskyrimus, mirtį. Apie saugios distancijos tarp savęs ir kasdienos išlaikymą. Ir apie tą jausmą, kad mūsų čia iš tikrųjų galbūt niekuomet ir nebuvo.

S.V.: Knyga sudaryta daugiausia iš trumpų tekstų, rašytų skirtingu laiku ir įvairiomis aplinkybėmis. Aišku, galima būtų sukurpti visokių gražių metaforų ir išvedžiojimų, bet knyga vis tiek yra (bus) apie mane ir kitą, santykį su išoriniu pasauliu, nerimą ir laukimą, įvairias kasdienybės įtampas ir bandymus iš jų išsprūsti, patirti estezę.

Lietuvos rašytojų sąjungos konkursas suteiks galimybę S.Vasiliauskui ir L.Kromalcaitei savo kūrybą pristatyti plačiam literatūros mylėtojų ratui.

– Kada parašėte pirmąjį tekstą? Kas jums yra rašymas?

L.K.: Rašyti pradėjau seniai, o eilėraščius rodyti kitiems – tikriausiai 8-oje klasėje. Kodėl rašau, negaliu atsakyti ir šiandien. Tikriausiai įvardyčiau kaip būtinybę – nesvarbu, kad ir kuo būtum užsiėmęs, kartais įspūdis ar veikėjas iš pradžių iškyla mintyse, o paskui braunasi į popieriaus lapą (dažniausiai tai būna parduotuvės čekiai). Niekas neatsiklausia, ar tau to reikia, ar tu nori – tiesiog neturi pasirinkimo. Kitą dieną ateina dar viena eilutė ar įvaizdis – taip lipdosi eilėraščio kūnas.

S.V.: Rašymą siečiau su saviieška ir mokymusi prabilti (suvokti pasaulį) naujai. Teksto kūrimo procesas sykiu yra ir darbas, ir terapija, ir ugdymasis, ir stebėjimas, ir labiau pavykusio kūrinio atveju – stebėjimasis.

Ankstyviausi tekstai gimė mokykloje. Pirmoji publikacija pasirodė dar 5-oje klasėje – žurnale vaikams "Žvaigždutė". Vadinosi tokiu holivudiniu pavadinimu "Gražuolė 2" ir dramatiškai pasakojo apie katytę, nukritusią nuo laiptų ir vėliau užmigdytą veterinaro. Vėliau rašytus sentimentalius eilėraščius lietuvių kalbos mokytoja Rasa Baranauskienė korektiškai pašiepė ir pasiūlė pamėginti esė žanrą (ačiū, mokytoja!). Tų esė (menu pavadinimus – "Matematikė žuvis", "Dantistė", "Kėdė", "Sostinėje nėra krokodilų" ir pan.; pasirausęs sename PC, savo nuostabai, radau ir tekstą "Dienos miegas ir dienos pietūs", susisiejantį su naujojo rankraščio pavadinimu) rašiau gana daug, ypač paveiktas Kęstučio Navako ir Sigito Parulskio eseistikos. Netgi buvau sudaręs rankraštį ir dalyvavau "Pirmosios knygos" konkurse, rodos, 2009-aisiais, tuo metu, kai ėmiau skelbti pirmąsias rimtesnes publikacijas kultūrinėje spaudoje. Tada dar vykdavo konkurso dalyvių kūrybos aptarimai, ir vienas komisijos narys, demonstratyviai pavartęs kelis rankraščius, visiems susirinkusiems pasiūlė kažką panašaus: "Meskite tas rašliavas, susiraskite normalų darbą, antrąsias puses ir laimingai gyvenkite" (!). Nemažai dalyvavusiųjų taip ir pasielgė, vienas kitas (tikrai buvo Ernestas Noreika, jį ir kitus užfiksavo su fotoaparatu sukiojęsis Regimantas Tamošaitis) – dabar literatūros lauke jau įsitvirtinęs autorius. Vėliau vyko visokie literatūrinės iniciatyvos-sambūriai, padėję pažvelgti į savo tekstą ne kaip į kūdikį, o kaip į savarankišką kalbos, literatūros objektą.

Iš lietuvių filologijos studijų anuometiniame Lietuvos edukologijos universitete prisimenu Vandos Juknaitės paskaitas. Sykį, gavęs jos kiek pabraukytus savo kuklius tekstus, radau įrašą: "Sveikinu, viščiukas išsirito!", o kitame lape – "Dabar jau plaũk pats." Iki šiol jai, kaip ir daugeliui kitų literatūros katedros dėstytojų, esu nuoširdžiai dėkingas.

– Kas yra pirmasis jūsų kūrybos skaitytojas? Ar nebijote kritikos?

L.K.: Pirmoji mano eilėraščius skaitė lietuvių kalbos mokytoja, kuri supažindino su tais poezijos autoriais, kurie, deja, nebuvo įtraukti į vadovėlius. Kalbant apie kritiką, manau, kad ji vertingiausia tada, kai yra auginanti. Ir jeigu nusprendi savo kūryba dalytis su kitais, tau neišvengiamai turėtų rūpėti, ką apie ją galvoja skaitytojai.

S.V.: Įtariu, kad tekstai aktualesni daugmaž mano kartai, jaunimui (tiesa, 20-mečiui aš turbūt jau nebe toks ir jaunimas), nors, jei komisija atrinko, gal šį tą įdomaus čia įžvelgs ir patyrusio skaitytojo akis. Konstruktyvios tekstų kritikos veikiau ne bijau, o laukiu. Prisibijau tėvų, giminių kritikos! (Antai tėvas, sužinojęs naujieną apie mano "Pirmąją knygą", paklausė: "Konkursą laimėjai, o knygą ar parašei?").

– Ką mėgstate skaityti? Kokius rašytojus įvardytumėte kaip savo autoritetus?

L.K.: Paskutinė grožinė knyga, palikusi įspūdį, – Arnono Grunbergo "Fantomo skausmas". Kalbant apie mėgstamus autorius, į galvą ateina šios pavardės: Ota Pavelas, Ianas Banksas, Miloradas Pavičius, Richardas Brautiganas, Philipas Larkinas, Rae Armantrout, C.A.Conradas. Man patinka jų kuriama realybė ir tyčinis, kartais kraštutinis naivumas.

S.V.: Mėgstu kalbos ir naratyvo požiūriu koncentruotą, suveržtą rašymą, vengiantį dekoracijų, estetinio pertekliaus. Iš lietuvių prozos imponuoja Danutės Kalinauskaitės, Vido Morkūno, Undinės Radzevičiūtės, Andriaus Jakučiūno, Mariaus Ivaškevičiaus kūryba (iš vyresnių – Juozo Apučio, Icchoko Mero, Sauliaus T.Kondroto, Jurgio Kunčino, V.Juknaitės); savo šmaikštumu ir nebūdinga mūsų laukui pozicija traukia Antano Šileikos asmenybė ir trumpieji tekstai; kontekste kitoniški, bet aktualūs Paulinos Pukytės, Jono Žakaičio, Valentino Klimašausko tekstai. Svarbi ir jau minėtoji K.Navako ir S.Parulskio, taip pat Giedros Radvilavičiūtės, Dalios Staponkutės eseistika. Kalbant apie užsienio literatūrą, savo laiku nemenką įtaką darė Bohumilo Hrabalo "Aš aptarnavau Anglijos karalių" ir Guenterio Grasso "Šuniški metai"; taip pat Johno Pilcho, Jeano P.Sartre̕'o, Samuelio Becketto, Charleso Bukowskio, Daniilo Charmso, Jono Fosse, Etgaro Kereto, Oto Pavelo trumpoji proza, daugelis Milano Kunderos, Witoldo Gombrowicziaus ir Svetlanos Aleksijevič knygų. Toliau reikėtų vardyti ne mažiau svarbius dienoraščius, psichologinę, sociologinę, įvairią akademinę lektūrą ir, žinoma, poeziją, kurią kartkartėmis mėginu versti iš vokiečių ir anglų kalbų.