Jis svarbus tiek patiems menininkams, nes leidžia perkratyti savo archyvą, išsigryninti ašį, karkasą, ant kurio maunamas tapybinis kūnas, tiek galerijai, siekiančiai supažindinti su LDS narių eksperimentais, tiek žiūrovams, nes suteikia galimybę pažvelgti į tapybą kaip į objektą dviem priešingais rakursais: kaip mokslas virsta tapyba ir kaip tapyba tampa mokslu.

Mikropasaulio kultūra

Vizualizuoti mikropasaulį jungiant tapybą ir mokslinių tyrimų turinį A.Palevičius sugalvojo neatsitiktinai. Menininkas pastebi, kad kuriamų mikrostruktūrų mikroskulptūrinės dimensijos (3D) turi begalę modernistinės tapybos asociacijų, o mikropaviršiuje (2D) sukurtas spalvų laukas taip pat galėtų būti savitai semantiškai interpretuojamas.

Pagrindinį dėmesį A.Palevičius skiria Kauno technologijos universiteto laboratorijoje sukurtų naujų medžiagų mikrostruktūrų vizualizacijoms, atliktoms elektroniniu skenuojančiu ir atominės jėgos mikroskopais, taip pat skaitmeninės holografijos principu gautiems vaizdams. Tokio tipo tyrimai skirti kurti funkcinėms medžiagoms, naudojamoms mikroelektronikos, ekologinės chemijos technologijų, energetikos, aplinkos užterštumo, klimato kaitos tyrimų srityse.

Nauji koliažiniai, pusiau skaitmeniniai kūriniai suskaidyti į daugybę vitražinių plotelių, kuriuose šmėžuoja įvairūs abstraktūs pirmuonys.

Greta mokslinių tyrimų lauko vizualizacijų parodoje pristatoma ir A.Palevičiaus tapyba ir sintetiniai kūriniai, kuriuose atsitiktine tvarka buvo sugeneruoti tapybos ir mokslinių tyrimų fotografijų archyvo koliažai. Iš praeitų kūrybos etapų A.Palevičius į naujus kūrinius perkėlė senus daiktus ir jų aplinkos miniatiūrines versijas. Senas daiktas yra savaime įgavęs ekspresijos, žymu kiekvienas susidūrimas su išoriniu pasauliu (dulkė, įbrėžimai ir kt.). Būtent posenis, aptrupėjęs, socialiai pralaidus daiktas it kempinė godžiai sugeria aplinką. Laboratorijoje kuriant hologramas autorius, priešingai, stebi emisijos procesą.

Nauji koliažiniai, pusiau skaitmeniniai kūriniai suskaidyti į daugybę vitražinių plotelių, kuriuose šmėžuoja įvairūs abstraktūs pirmuonys – teptelėjimai, kableliai, kreivės, dėmelės, kuriasi nauja struktūra, kuri yra sluoksniuota ir lopiniuota, be pradžios ir pabaigos, su autoriniu virpesio dažniu, nes baigtas kūrinys dailininko jau nebetenkina, o ši laisva amplitudė – geriausia išeitis ieškančiam menininko ir meno, tapybos ir mokslinio pagrįstumo ryšio. Stebint naujausius kūrinius peršasi išvada, kad dailininkas atsikratė vidinės sumaišties, išmoko atsiriboti nuo kasdienybės erzelio.

Meno kūrinys – galerija

2017-aisiais pradėjusi kurti tapybines instaliacijas ir objektus, I.Leščinskaitė eksponuoti pasitelkė išplėstinės realybės technologiją ir suteikė tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. Šioje parodoje menininkė stabteli ir siūlo tris naujas erdvines kompozicijas.

I.Leščinskaitės kuriamas tapybos laukas tampa itin atviras žiūrovams, monochrominės drobės susitinka su šiurkščiais, kasdienybėje tik funkcionaliais ir labai nemeniškais daiktais – transportavimo juostomis, kėde, trosu, sienos niša. Tokio tipo I.Leščinskaitės kūrinių niekada negalima pavadinti baigtais. Juose nuolat pilna akivarų, grasančių įtraukti gretą esančio objekto spalvą vietoj paveiksle esančios. Paveikslai nesuteikia stebinčiajam suvokiamo paaiškinimo, kodėl tapomas vienas ar kitas motyvas.

A. Palevičius. Variacijos / J. Liaudanskaitės ir E. Pietarytės nuotr.

Cikliškumas, eilė, seka – tai labiau ėmimo ir davimo, pridėjimo ir nuėmimo ritualas, kai paveikslai, įsisavindami aplinkos daiktus, kuria dar vieną tikrovės versiją. Ją labai gerai papildo jau minėti iš aplinkos pasiskolinti elementai, kurie valdo kompoziciją, apriboja, sutvirtina, surenka nuo paveikslo plokštumos pabėgti bandančius spalvinius plotus, atsitiktinius potėpius, lakuotas dėmes. Paveikslas primena besiplečiantį, rekonstruojamą kambarį su daugybe kitų kambarėlių, atskirtų užuolaidomis, širmomis ir nišomis, durelėmis, dieniniais potėpiais ir naktinėmis lesiruotėmis, rytmečio faktūromis, prietemų artefaktais. Nors tapyba, pasak parodos autorės, jai visada buvo, yra ir bus svarbiausia, menininkė plečia jos lauką, eksperimentuoja su žiūrovų emocine ir vizualine klausa.

Minimalistinėse kompozicijose medžiagos estetika yra iš naujo schematizuojama, netgi stilizuojama, atsiranda naujų motyvų, derinių – kaip, pavyzdžiui, monochrominis tamsus kūrinys, ryški neoninė tvirtinimo juosta įžambiai jo formatui. Autorė laikosi nuostatos, kad objektas turi būti lengvai perskaitomas, gerai matomas ir daryti maksimalų poveikį. Tokią tapybą menininkė pasirinko dėl taktilinių savybių, kaip galimybę liestis prie kūrinio rankomis, trynimu, glostymu, padraskymais ir kitais paviršiaus formavimo būdais, pratęsiant tapybą erdvėje.

Paroda: menotyrininko versija

Abu autoriai kūrybinio kelio pradžioje kūrė abstrakčiai ekspresyvius paveikslus, kuriuose nuolat šmėkštelėdavo gana realistinis motyvas – A.Palevičiaus paveiksluose sodybų, senų statinių aplinkos detalės, I.Leščinskaitės drobėse – grafiniai intarpai (jos pačios žodžiais tariant, tatuiruotos abstrakcijos).

I. Leščinskaitė. Iš ciklo „Kontaktai“ / J. Liaudanskaitės ir E. Pietarytės nuotr.

A.Palevičiaus atveju, noras sieti fiziką su dažo materija yra ne kas kita kaip už vizualinio ekspresionizmo slypintis žmogaus polinkis į amžinybę. Juk klysta akis, matuodama proporcijas, klysta ranka, brėždama liniją, protą lengva sugundyti optiniais efektais, emocijų labirintuose paklysta mintis. Geometrija čia atsveria idealizuotą tapybos procesą. I.Leščinskaitės kūryboje pastebiu bandymą, panaudojant natūraliai į kūrybinę aplinką patenkančius aplinkos daiktus, išsilaisvinti nuo tradicinio komponavimo paveikslo stačiakampyje, kuriant instaliacijas iš aplinkos daiktų.

Abiejų autorių dialogą parodoje galima būtų pavadinti dviem monologais apie tapybos perskaitymo būdus, kurie kalba apie tas pačias šiuolaikinės tapybos vertybes – formos ir spalvos poreikį, refleksijų objektą, logikos ir emocijos santykį.

Parodos atsiradimas: A.Palevičiaus versija

„Žinant spalvų teorijos principus, jais remiantis, galima įžvelgti filosofijos ir tikrovės konstrukto prasmes, tarsi kalbėtume apie naujai kuriamų technologinės paskirties medžiagų ritualinę paskirtį ar 4D, t.y. laiko, dimensiją. Mūsų regimą pasaulio struktūrą palaiko dalelių virpesiai, jų dažnis. Žinoti asmeninį dažnį yra nepaprastai svarbu, nes sistema jį turi savaime – tapomas objektas, tapytojas, drobė, teptukas. Jei tapybos procese drobė teptuku yra virpinama tuo pačiu dažnumu kaip ir jos nuosavas dažnis, įvyksta rezonansas, t.y. virpesio amplitudė išauga iki begalybės. Medžiagos estetiką vizualizuoju per pusiausvyros ir būdų ją panaikinti paieškas. Kam to reikia? Kad atrasčiau ir suprasčiau savuosius svyravimus“, – pasakoja A.Palevičius.

Parodos atsiradimas: I.Leščinskaitės versija

„Stengiuosi suteikti abstrakciją ir formą, kurią ribotų gal tik ekspozicinė erdvė. Man įdomu vėl atrasti kolorito, faktūros, tekstūros, grafiškumo, materijos sąvokas. Technologijos, tarpdiscipliniškumas tapybai reikalingas norint giliau pažvelgti ir išryškinti slinktį nuo impresijų ir prisiminimų – prie tikrovės, nuo įvaizdžio – iki jo įvaizdinimo, kurti mikropasaulius, kuriuose išsikristalizuotų naujos abstrakcijos kategorijos. Savo kūryboje siekiu, kad parodos erdvė taptų instaliacijos dalimi, įgautų kitą emocinį krūvį“, – pasakoja I.Leščinskaitė.

„Ši galerija – tai baltas lapas kiekvienam menininkui, meno laboratorija, kurioje galima daryti įvairiausius bandymus, eksperimentus, įgyvendinant menines idėjas“, – sako LDS Kauno skyriaus pirmininkas, menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Atidaryta ne tik nauja meno erdvė. Greta galerijos įsikūrė ir LDS Kauno skyriaus administracija.

„Drobės fabrike biurus įsirengė architektai, fotografai, IT specialistai, renginių organizatoriai ir kiti. Naujoji galerija ir administracijos patalpos yra pačiame šių skirtingų specialybių atstovų judėjimo srovės epicentre. Esame apsupti kūrėjų, specialistų, su kuriais galime bendradarbiauti. Šios, naujosios, LDS Kauno skyriaus erdvės augs su Drobės fabriku, fabrikas su Žemųjų Šančių rajonu, o rajonas su miestu“, – užtikrintas LDS Kauno skyriaus pirmininkas.

Priimtas iššūkis

Kauno skyriaus persikėlimas į naujas erdves nebuvo lengvas: jam priklausančios menininkų bendruomenės nariai buvo prisirišę prie senosios vietos. „LDS Kauno skyriaus patalpos senamiestyje liko, bet į Kauno skyrių stojančius jaunus kūrėjus, taip pat ir kai kuriuos esamus narius šios patalpos stūmė į stagnaciją. Buvimas toje pačioje vietoje daugiau nei tris dešimtmečius galbūt yra patogus, bet jis neskatina judėti. Menininkai nori eiti į priekį, priimti iššūkius, kaip ir pati LDS organizacija, ieškanti kažko naujo, įdomaus“, – pastebėjo LDS Kauno skyriaus Keramikos sekcijos pirmininkė, Tarybos narė Kristina Ancutaitė.

Anot menininkės – beje, projektavusios naująsias erdves – I.Kazakevičiui tapus Kauno skyriaus pirmininku, išsigrynino idėja, kad reikia ne tik naujų erdvių, bet ir galerijos. „Būtent galerija yra ta vieta, kurioje mes, menininkai, galime susitikti ir kurti kažką naujo", – sakė K.Ancutaitė.

Galimybės: naujosiose erdvėse vietos pakaks ir tradicijoms, ir naujoms idėjoms, ir organizacijos senbuviams, ir naujokams. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

LDS Kauno skyriaus antrosios galerijos „Drobė“ įkūrimas ir administracijos persikėlimas į naujas erdves labai didelis žingsnis, kuriam visų pirma reikėjo paruošti menininkų bendruomenę. „Menininkai buvo susitapatinę su senamiesčiu, tomis erdvėmis, kurios jau turi istoriją, ir tai, kad Kauno skyrius persikelia į industrinį rajoną, kuriame erdves reikia kurti, buvo iššūkis. Atėjome kurti naujų erdvių ir jų potencialo“, – ryžto nestokoja K.Ancutaitė.

Atvira erdvė jauniesiems

Prieš didįjį kraustymąsi su menininkų bendruomenės nariais buvo daug diskutuojama, kiekvienas asmeniškai buvo kviečiamas atvykti į naujuosius namus. Komunikuojama buvo aktyviai, tad greitai išryškėjo, kad didžioji dalis menininkų yra pasiruošę naujam iššūkiui.

LDS Kauno skyriaus tarybos narys, dizaineris prof. Jonas Venckūnas, nors ir skeptiškai vertino administracijos persikėlimą ir galerijos atidarymą, įvertinęs itin išaugusį Kauno skyriaus narių skaičių, šį sprendimą laiko teigiamu. „Jaunam dar nežinomam dailininkui meno lauke įsitvirtinti sunku. LDS Kauno skyriaus galerija „Meno parkas“ eksponuoja pripažintų kūrėjų darbus, aktyviai bendradarbiauja su menininkais iš užsienio šalių, o ši, naujoji, „Drobės“ galerija, bus atvira pirmuosius žingsnius žengiantiems menininkams“, – sako prof. J.Venckūnas.

Buvimas toje pačioje vietoje daugiau nei tris dešimtmečius galbūt yra patogus, bet jis neskatina judėti. Menininkai nori eiti į priekį, kaip ir pati LDS organizacija.

Persikėlimas į buvusio fabriko erdves paskatino gerai apgalvoti, kaip šioje naujoje erdvėje parodyti, kad LDS Kauno skyrius yra veiklus, kupinas idėjų, įdomios veiklos. „Ilgai galvojome, kaip pristatyti visus Kauno skyriaus narius, kurių yra daugiau nei 300. Išgryninome idėją: reikia kiekvienam menininkui įteikti po baltą A4 formato lapą, suteikiant visišką laisvę jame reprezentuoti save taip, kaip norisi“, – pasakoja LDS Kauno skyriaus Dailėtyros sekcijos pirmininkė, parodos kuratorė, menotyrininkė Violeta Jocienė.

Galimybės: naujosiose erdvėse vietos pakaks ir tradicijoms, ir naujoms idėjoms, ir organizacijos senbuviams, ir naujokams. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pirmoji paroda

„Iš senamiesčio išsikraustome po ten praleistų 32 metų, keliamės su visu tuo laikotarpiu, visais nariais, būtent todėl ekspozicijoje pristatomi ir anapilin išėję nariai, kurių pavardės ir gyvenimo datos užrašytos ant spalvoto popieriaus lapų“, – sakė V.Jocienė.

Paroda, pasak menotyrininkės, yra daugiaplanė. Vieni menininkai prisistato per ironiškus autoportretus, kiti – per kitokius kūrinius. Yra ir tokių, kurie baltus lapus užpildė kritiškais tekstais. Ekspozicijoje galima pastebėti tarp kūrėjų besimezgančius dialogus, kurie ateityje gali paskatinti menininkus rengti bendras parodas.

„Norėjome, kad ekspozicija būtų instaliatyvi. Tai ir pokalbis, ir prisistatymas, ir dabartinės situacijos LDS Kauno skyriuje konstatavimas. Žiūrovus taip pat įtraukiame – jie gali palikti savo linkėjimus, komentarus, laiškus“, – sako V.Jocienė.

Galimybės: naujosiose erdvėse vietos pakaks ir tradicijoms, ir naujoms idėjoms, ir organizacijos senbuviams, ir naujokams. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Beprecedentis parodos formatas suteikia galimybę pamatyti visus LDS Kauno skyriaus narius: skirtingų kartų atstovus, dailininkus, kurie ilgą laiką viešai nerodė savo kūrybos, ir tuos, kurie kuria ne Lietuvoje. LDS Kauno skyriaus referentei Daliai Draugelienei pavyko per trumpą laiką sukviesti dalyvauti „Parodoje Nr. 1” visus Kauno skyriaus narius, išsibarsčiusius ne tik po Lietuvą, bet ir po svečias šalis.

Paroda žiūrovui atveria, kiek daug potencialo turi LDS Kauno skyriaus suvienyta menininkų bendruomenė. Norisi palinkėti, kad persikėlimas į erdves Drobės fabrike ir įkurta naujoji galerija padidintų kūrybinę galią ir išplėstų galimybes.

Šio vakuumo neužpildo nei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padaliniai su ribotomis eksponavimo galimybėmis, nei vienintelė profesionali, jau 25 metus veikianti LDS Kauno skyriaus „Meno parko“ galerija. Pagalvokite – Kaune yra tik viena tarptautinio lygio meno galerija! Čia nekalbame apie meno erdves, pozicionuojančias save kaip meno galerijas, tačiau iš tiesų tiekiančias turinį interjerams, ar juo labiau apie dizaino mini butikus. Ar jums tokia situacija atrodo normali? Ypač, kai įžengėme į Kauno – Europos kultūros sostinės metus. KEKS – beje, nepastatys nei šiuolaikinius meno pasaulio standartus atitinkančių parodų rūmų, nei galerijos. Kauno koncepcija keliauja iš „laikinosios į šiuolaikinę“, bendruomenė sujudinta, tai tiesa, tačiau, kur ji galės ateiti? Atgal į praeitį?

Mano rinkimų programos į LDS Kauno skyriaus pirmininko postą pagrindinis prioritetas buvo bendradarbiaujant su nekilnojamojo turto vystytojais ir privačiais mecenatais, derinant privatų ir projektinį finansavimą, įkurti naują LDS Kauno skyriaus narių kūrybą reprezentuojančią meno erdvę. Po šešių mėnesių intensyvaus darbo svajonė tapo realybe. Ilgai derinta, svarstyta, ilgai buvo dėlioti finansinio atsiperkamumo planai, apmąstytos objekto perspektyvos rajono ir miesto mastu. Burtas buvo mestas.

LDS Kauno skyrius, 32-ejus metus (1989–2021) gyvavęs Rotušės a. 26, šiemet perkelia savo būstinę į buvusį „Drobės“ fabriką Šančiuose, Drobės g. 62, ir čia atidaro naują, dešimtąją, LDS galeriją. Tai istorinis žingsnis LDS Kauno skyriaus gyvenime. Ar tai labai svarbu? Taip, siekiant išvengti istorinio prisirišimo prie vietos, kuri daugiau neburia savo kūrėjų, nebent palaiko juos emociškai. Su visa pagarba daugiamečiam menininkų įdirbiui, prisirišimas tik prie lankytinų vietų man asmeniškai primena ataskaitinį muziejaus lankymą. Į tai, mano manymu, Kauno skyrius ir buvo panašus nemažai metų – į prisiminimuose lankomą vietą.

Pokyčiai buvo reikalingi ne tik vietai su blausiu apšvietimu, gremėzdiškais, jau nebefunkcionaliais baldais, pereinama susirinkimų vieta, kuria reikėdavo dalytis kartu su nuomininkais, elementarios bendravimo – susitikimų erdvės nebuvimu, tvyrančia menkiausio kūrybinio judesio baime. Juk tai kainuoja! Taupyti reikia. Labai reikia. Tačiau taupymas neinvestuojant į komunikaciją yra tolygus lėtam merdėjimui. Tokia situacija iš pažiūros yra stabili, nes niekam nekliūva, jos net niekas nepastebi. Deja, LDS Kauno skyriaus iš tiesų niekas nepastebi. Jo veiklos akcentu ilgainiui tapo „Meno parko“ galerija, kuri koncentruojasi tik į parodinę veiklą. Ir tai labai gerai. Kaip galerijai – tai gerai.

Tačiau LDS – tai pirmiausia nariai. Kiekvienas jų – asmenybė, charakteris, dailininkas, turintis savo manierą, techniką, išpažįstantis tam tikras vertybes. Tai klubas, kurio narius vienija noras kurti ir bendrauti. Taigi, atsiekime kūrybą nuo parodinės veiklos. Paroda yra tam tikro kūrybos etapo pabaiga. Sugalvojau, padariau, pasirašiau. „Ergo sum.“ Tačiau, koks tai ilgas kelias – nuo šmėstelėjusios minties, tos motyvo pagavos iki realizacijos, kad ir popieriaus lakšte.

Šiuo atveju visai nesvarbu, ar menininkas lieja akvarelę, ar kuria grafinį dizainą, skulptūras ar instaliacijas, kokias medžiagas naudoja, kokį žanrą pasirenka – realistinį, buitinį ar religinį, nesvarbu, kas jį motyvuoja: meno terapija ar plenerinė kūryba, o gal objektai viešosiose miestų erdvėse. Mes kalbame apie kūrybinę intenciją ir kūrybinį idėjų ir norų banką, kurį sudaro asociacijos narių kūryba.

LDS Kauno skyrių matau kaip meno agentūrą, ne tik užsiimančią parodine veikla, bet ir kuriančią asociacijos nariams galimybes tą parodinę veiklą įgyvendinti, kalbantis su jais apie tai, kaip tai geriausia padaryti, atsižvelgiant į jau išvardytus stiliaus ir autoriaus poreikių niuansus. Tokių veiklos pokyčių tikslas – kokybiškai reprezentuoti įvairių menininkų kartų atstovus per jiems priimtinas veiklas ir renginių tipus, taip pristatant jų kūrybos archyvus, perduodant kūrėjų patirtį, atkreipiant dėmesį į jaunosios kartos eksperimentus.

Mano pasiūlymas – LDS Kauno skyriui tapti gyvojo archyvo platforma. Šiek tiek laboratorijos ir tyrimų, šiek tiek galerinio darbo ir, be abejo, akcentas – meno fondas.

„Meno agentūra“ – tai naujas požiūris į senos kartos organizacijos tipą. Mano pasiūlymas yra palikti menininkui spręsti, ko jis nori, ir sykiu autoriui papasakoti naujienas ir tai, ko jis galėtų norėti, ir kartu išrinkti tinkamiausią sprendimą šiems norams realizuoti. Tai posūkis nuo tik parodinės veiklos konkrečiose LDS galerijose, kurios bando žaisti meno rinkos žaidimus neegzistuojančioje Lietuvos meno rinkoje, taikytis prie meno konjunktūros brukamų standartų, meno ir menininkų skirstymo į gerus ir nelabai, kotiruojamus ir nelabai. Tačiau netgi tai nepadeda visiškai imituoti šio žaidimo dėl to, kad galerijos yra suvaržytos savo pačių įstatų – atstovauti asociacijos nariams, o juk taip norisi būti madingiems ir eksponuoti konkursų ir premijų laureatus, komercinių galerijų produktą, nes juo susidomi spauda. Aš klausiu: ar turi teisę menotyrininkai, meno kritikai ir kiti kalbėti apie meno kūrinio vertę, jeigu jie nedalyvauja komerciniame sandėryje tarp menininko ir jo kūrybos pirkėjo? Ar įmanoma skaičiais įrodyti, kad kritikų teiginiai veikia ir kaip veikia vegetuojančią meno rinką Lietuvoje? Ar veikia antrinė rinka, kurioje galima taip pat vertingai, o gal net brangiau nei pirmą kartą parduoti galerijoje įsigytą kūrinį? Meno rinka veikia tik tada, kai tokia paklausa yra. Lietuvoje, deja, žaidimas vyksta tik vieną kartą. Įsigyjama konkrečiam tikslui ir konkrečiam interjerui arba kolekcijai. Ir kurgi mes vėl atėjome? Taip, teisingai, į seno tipo muziejų. O ką daro šiuolaikinis muziejus? Komunikuoja.

Mano pasiūlymas – LDS Kauno skyriui tapti gyvo archyvo platforma. Šiek tiek laboratorijos ir tyrimų, nes jie leidžia analizuoti priežasties ir pasekmės ryšį, šiek tiek galerinio darbo, nes tai padeda pristatyti analizės rezultatus, ir, be abejo, akcentas – meno fondas, menininkų kūrybos monetizavimas, konkretaus menininkų kūrinio komercinio gyvenimo daugiaplaniškumas. Tuomet pagrįstai bus galima tęsti diskusiją (įrodant faktais) apie meno reikalingumo ir naudingumo poreikį visuomenei.

Kodėl „Drobės“ fabrikas, kodėl Šančiai? Kodėl ne „gliancinė“ (išblizginta) Laisvės alėja? Todėl, kad vietą, skirtą meno parodoms, praeivių žvilgsniams ir pokalbiams su smalsiausiais, mes jau turime. Čia 2022 m. planuojama surengti šešias parodas. Jas pamatys visi – kauniečiai ir miesto svečiai. Dar viena erdvė startuoja šių metų balandį. „Drobės“ galerija yra labiau „smegenys“, LDS Kauno skyriaus biuro ir galerijos „miksas“. Įsčios naujoms kūrybinėms LDS Kauno skyriaus narių iniciatyvoms, kurios skirtos tikslinei auditorijai, – iki patekimo į platesnius vandenis.

„Drobės“ fabrikas – analogų Lietuvoje neturinti erdvė. 1920 m. statytas industrinis objektas buvo pertvarkytas taip, kad autentiškai ir novatoriškai tarnautų naujai paskirčiai“, – teigia jo vystytojai. Profesionalios meno galerijos įkūrimas šiame gyvybingų kūrybinių industrijų centre (kur daug IT ir logistikos specialistų, fotografijos ir meno studijų ir kitų kūrybinių veiklų atstovų), sėkmingai derinančiame menininkams ir meno bendruomenei naudingą veiklą, įgyvendintas LDS Kauno skyriaus projektas, be papildomų pajamų menininkams, atliktų ir socialinę misiją – kultūros sklaidą į rajonus, kurie nėra kaip nors šiuo aspektu identifikuojami. Taip būtų reprezentuojamas LDS Kauno skyriaus potencialas ir misija – skleisti vizualaus meno kultūrą.

„Drobės“ galerija – tai bendravimo vieta, kur sudarysime sąlygas parodų autoriams ir žiūrovams bendraujant jaustis laisvai ir komfortiškai, lankytojams bus pateikiama informacija ne tik apie šiuo metu vykstančias ar planuojamas parodas, bet ir apie LDS Kauno skyrių. Be parodinės veiklos, vyks meno leidinių pristatymai, viešos diskusijos, pokalbiai su menininkais, bus filmuojami menininkų interviu tam tikromis temomis, kaupiama įrašų kolekcija, vyks paskaitos, edukaciniai seminarai, bus skiriamas dėmesys jaunajai menininkų ir meno vartotojų kartai – šios amžiaus grupės žiūrovų dėmesys bus kreipiamas į įvairių sričių meno projektus, kadangi pastebima, kad interaktyvi socialinių tinklų aplinka, šiuolaikinės medijos leidžia jaunosios kartos meno vartotojui lengviau adaptuotis tradicinėse parodinėse erdvėse.

Kita svarbi LDS Kauno skyriaus veiklos, be jau minėtos archyvinės ir parodinės, kryptis – bandymas generuoti finansinę grąžą už narių kūrinių panaudą, plėsti tos kūrinių panaudos galimybes, padėti menininkui monetizuoti kūrybą. Menininko kūrybos produktas yra ne tik jo kūrinys, bet ir paroda, mintys. Labai naudingas būtų LDS Kauno skyriaus Vizualiojo meno fondas, kurio pagrindą sudarytų LDS Kauno skyriaus narių kūriniai (esami ir specialiai sukurti), kuriuos autoriai sutiktų parduoti, leistų reprodukuoti, naudoti jų fragmentus plakatų ir suvenyrų gamybai, LDS ir Kauno miestą reprezentuojančiuose leidiniuose, reklaminėje medžiagoje, leistų nuomoti viešosioms ir privačioms erdvėms.

Pirmoji „Drobės“ galerijoje atidaryta paroda „Paroda Nr. 1“ ir atspindi būtent tai: „galeriją – biurą – kūrybinę laboratoriją“. Čia susitinka menininkas, žiūrovas ir vadybininkas. Kiekvienas galerijoje turi savo „koridorių“ (taip suformuota ekspozicija) ir forumą (didelį stalą, prie kurio ir vyksta komunikacija, t.y. „taisomi“ parodai pateikti kūriniai – deklaracijos).

Ekspoziciniu ir logistiniu iššūkiu tapusi „Paroda Nr.1“ ir LDS Kauno skyrius kviečia į savo institucinį ir meninį „restartą“. Projektu nuspręsta pabendrauti, pasikalbėti su LDS Kauno skyriaus nariais (formaliai tai vadinama labai solidžiai – kūrybos monitoringu), vizualizuoti statistiką ir biurokratiją, kuria kasdien užsiimame: sekame autorių kūrybą, registruojame jų kūrybinius laimėjimus. Šioje parodoje autorių paprašėme prisistatyti per laiko pjūvį – nuo jau minėtos būstinės deklaracijos Rotušės aikštėje (1989 m.) iki dabartinės parodos datos „Drobės“ erdvėje. Paprašėme dailininkų įvertinti laikotarpį tekstu ar vaizdu, įteikdami kiekvienam menininkui A4 formato lapą su jo vardu ir pavarde. Šiose meninėse deklaracijose matome menininkų ilgalaikius kūrybos tikslus (buvusius, esamus ar dar tik projektuojamus) ir kūrybines vizijas, gyvenimiškas pastabas ir komentarus. Projektas  tarsi deklaruoja LDS Kauno skyriaus esamąjį laiką. Šios deklaracijos – tai projekto dalyvių ir parodos kuratorių pareiškimas apie savęs suvokimą organizacijoje, pačios organizacijos statusą ir prestižą.

2020-ieji veikliai LDS, darančiai įtaką kultūriniam gyvenimui Lietuvoje ir aktyviai vykdančiai meno sklaidą nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, buvo itin svarbūs – žymėtas 85-erių metų organizacijos jubiliejus. Tad konferenciją pradėjusi LDS pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė, sveikindama su šia reikšminga sukaktimi, kolegoms linkėjo: "Kurti, organizuoti parodas, bendrauti ir bendradarbiauti, branginant esamą ir piešiant naują, XXI a. realybę atliepiantį LDS veidą."

Pasitiki nauja komanda

2020-aisiais išrinkta naujoji pirmininkė E.G.Bogdanienė, pasak aštunerius metus LDS Kauno skyriaus tarybos nare buvusios tapytojos Eglės Velaniškytės, yra puiki vadovė – lyderė.

"Visų pirma, ji yra iškili talentinga menininkė, antra, kaip administratorė, turi tris itin vertingas savybes: tęstinumo siekį, objektyvų, racionalų realybės vertinimą ir gebėjimą sutelkti, vienyti LDS narius. Jos dėka kiekvienas dabar jaučiasi svarbus. Konferencijoje galėjome tarpusavyje ramiai, kultūringai diskutuoti, niekam nereikėjo rėkti, kad būtų išgirstas. Jaučiamas LDS narių pasitikėjimas ne tik pirmininke, bet ir visa nauja jos komanda, kurioje liko ir anksčiau dirbę žmonės, nes ji darbuojasi darniai, atsakingai, skaidriai. Todėl konferencija, nors joje netrūko ir pakylėtos, šventinės gyvo susitikimo nuotaikos, buvo darbinga", – sako E.Velaniškytė.

Tiesa, šventinę šių metų konferencijos nuotaiką kiek sudrumstė naujų LDS įstatų aptarimas ir tvirtinimas.

Subtilus klausimas

Kaip ir daugelis, LDS susidūrė su pandemijos iškeltais iššūkiais. Vienas jų – darbo perorganizavimas.

Kaip ir kitos šalies kultūros institucijos, LDS dėl šalyje paskelbto karantino turėjo pradėti dirbti nuotoliniu būdu, tačiau pagal senus organizacijos įstatus jokie virtualiuoju būdu surengtų posėdžių nutarimai negalėjo būti laikomi juridiškai galiojančiais. Todėl tvirtinant naujus įstatus svarbiu ir būtinu punktu tapo juridinės galios suteikimas nuotoliniu būdu organizuojamiems LDS posėdžiams.

"Naujoje įstatų redakcijoje man netikėtas pasirodė punktas, leidžiantis nominuoti tarybos narius meno premijoms ir garbės ženklams. Man tai atrodo neskaidru, neetiška, tiesiog nepadoru. Juk LDS tarybose – tiek skyrių, tiek visos Lietuvos, dirba puikūs menininkai, kurie dar yra ir aktyvūs visuomenininkai, vadinasi, puikūs pretendentai", – nuomone dalijasi E.Velaniškytė.

Tapytoja džiaugėsi, kad LDS Kauno skyriaus įstatuose jau aštuonerius metus yra įrašytas punktas, jog Kauno skyrius savo tarybos narių negali siūlyti jokių premijų nominacijoms.

"Atsižvelgiant į faktą, kad siūlyti menininką gali bet koks juridinis asmuo, tarybos nariams premijas gauti keliai neužkertami. Taip sveikai ir dorai yra atskiriami interesai. Konferencijos metu šiuo klausimu išsakiau savo mintis, bet mano pasiūlymas pakibo ore be atsako. Vėliau, jau priėmus įstatus, prie puodelio kavos, ne vienas kolega pritarė šiai minčiai ir pasidžiaugė. Vis dėlto kaip mums dar trūksta atsakingo aktyvumo", – pastebėjo tapytoja.

Išmesti ar palikti?

Kitas svarbus punktas naujoje įstatų redakcijoje, sukėlęs diskusijas konferencijos metu, – LDS narių pašalinimas iš organizacijos.

Šiuo metu LDS narys gali būti pašalintas dėl to, kad dvejus metus (iš eilės) nemokėjo nario mokesčio arba penkerius metus (iš eilės) nevykdė jokios viešos kūrybinės veiklos. "Visų pirma, menininkas turi būti aktyvus dirbtuvėje. Tokiai nuomonei, žinoma, nepritaria jauni LDS nariai, kurie aktyviai vykdo įvairius projektus, organizuoja parodas ir pyksta, kad vyresnieji nariai nėra aktyvūs organizuojant tokias veiklas", – sako tapytoja.

Pirmininkė E.G.Bogdanienė, komentuodama šio punkto atsiradimą įstatuose, paaiškino, kad jo negalima nei ignoruoti, nei eliminuoti, nes tai yra aukštesnės instancijos – Kultūros ministerijos – įstatyminė bazė.

Rodos, ministerija nori pamažinti gardelį, nes jame jau labai daug įvairaus plauko avelių, o jas visas paremti ir išlaikyti yra brangu.

"Ir LDS įstatų rengimo grupė, ir visi kiti suprantame šio punkto nelogiškumą, nerealumą – kas tikrins beveik 1,5 tūkst. ataskaitų kasmet? Menininkai – taip pat žmonės, todėl reikia turėti omenyje ir įvairias gyvenimiškas situacijas: ligas, depresiją, nepriteklių. Priemonių menui kurti kainos artimos prabangos prekių, be to, ar visi dailininkai turi dirbtuves ir kiek kainuoja jas išlaikyti?" – mintimis dalijasi E.Velaniškytė.

Konferencijos metu LDS pirmininkė paragino organizacijos narius  diskutuoti šiuo klausimu viešai. "Jei įstatuose yra įrašyta, kad narį galima išmesti, tai pirmininkauti atėjus tokiems, kuriems gal patiks mėtyti nepatogius asmenis, LDS gali žymiai praretėti arba pakeisti savo veidą", – nuogąstauja tapytoja.

Meno kūrėjo statusas

Žinoma tapytoja kritikavo įstatų punktą, kuriame kalbama apie LDS narių pašalinimą, tačiau, mėgindama susivokti esamoje situacijoje, mananti, kad jis yra susijęs su meno kūrėjo statusu.

"Toks statusas yra suteiktas plačiam spektrui menininkų ir atlikėjų. Patys įvairiausi žmonės dėl pačių įvairiausių priežasčių yra pasirinkę ne kūrybines sąjungas, o meno kūrėjo statusą. Tarp jų yra ir labai gerų menininkų, ir pasimetusių avelių. Kultūros ministerija, inicijavusi meno kūrėjo statuso įteisinimą, padarė daugiau žalos nei naudos, nes šį statusą turinčių kūrėjų, nepriklausančių LDS, yra daug ir didelė jų dalis karantino metu užtvindė Kultūros ministeriją, prašydami paramos", – keblią situaciją nusakė E.Velaniškytė.

Menininkė samprotavo, kad ministerija būtent šiems meno kūrėjo statuso turėtojams ir skiria įstatymą dėl pašalinimo. "Rodos, ministerija nori pamažinti gardelį, nes jame jau labai daug įvairaus plauko avelių, o jas visas paremti ir išlaikyti yra brangu. Galima daryti išvadą, kad Kultūros ministerija, įsteigdama meno kūrėjo statusą, nesukūrė jam tinkamų įstatų ir adekvataus jo suteikimo mechanizmo. O kūrybinių sąjungų narių automatiškai įgyjamas meno kūrėjo statusas sukūrė neadekvatų hibridą", – sakė E.Velaniškytė,

"Aš iš principo nenoriu jokių automatiškų statusų. Jei man įdomu, aš stoju ir tampu tam tikros organizacijos ar gildijos nare, jei nenoriu – nestoju. Manau, kad galimas šios problemos sprendimo būdas yra atskirti dvi institucijas – kūrybines sąjungas ir meno kūrėjo statusą. Pastarasis šiandien primeta savo apribojimus ir nelogiškus, skubotus, vienadienius, eksperimentinius įstatymus istoriškai susiformavusioms ir ilgus metus puoselėtoms, tradicijas turinčioms kūrybinėms sąjungoms. Nesu nusiteikusi prieš meno kūrėjo statusą – tai įdomus reiškinys, praplečiantis menininkų pasirinkimo laisvę ir galimybes, bet jis turėtų būti autonomiškas ir norėtųsi, kad jo struktūra būtų giliau apgalvota, aiškesnė", – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.

Konferencijos pradžioje pirmininkė E.G.Bogdanienė linkėjo branginti seną ir piešti naują, XXI a. realybę atliepiantį LDS veidą, tad E.Velaniškytė ragina kolegas išsakyti savo nuomonę, diskutuoti viešai ir garsiai, aktyviai ginant savo organizacijos garbę ir šviesų rytojų.

Jaučia poreikį

"Kaunas 2022" diskusiją "Šiuolaikinio meno centras Kaune: realybė ar iliuzija?" pradėjęs Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus pirmininkas, akvarelininkas Eugenijus Nalevaika pastebėjo, kad bandymai atkreipti dėmesį į parodinių erdvių trūkumą Kaune tęsiasi jau tris dešimtmečius.

"2004-aisiais diskutavome su atstovais iš Kauno miesto savivaldybės ir, rodos, blykstelėjo viltis, kad tuomet dar projektuojamoje "Žalgirio" arenoje būtų galimybė įkurti autonominę galeriją. Su Arvydu (galerijos "Meno parkas" vadovas Arvydas Žalpys – aut. past.) lankėmės architekto studijoje, norėdami stebėti, kaip vyksta projektavimo procesas, tačiau viskas taip ir liko tik vizija, todėl patalpų paieškos tęsėsi toliau. Apžiūrėjome visus įmanomus variantus: "Drobės" ir "Vilko" fabrikus, buvusį Karmelitų vienuolyną, Kauno taksi parko erdvę ir kt.. Tačiau realių rezultatų pasivaikščiojimai po šias skirtingas erdves neatnešė", – sakė jis.

E.Nalevaikos žodžiais, daugelis Kauno parodų kuratorių, meno festivalių organizatorių yra dėkingi Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui ir jo direktoriui Osvaldui Daugeliui, kuris supranta ekspozicinių patalpų stygiaus problemą ir įsileidžia į savo erdves.

"Vis dėlto muziejaus funkcijos yra kitos, jis turi savo strategiją, planus. Muziejus padarė viską, ką galėjo. Dabar tai – mūsų pačių rūpestis", – sakė LDS Kauno skyriaus pirmininkas.

Projekto "Kaunas 2022" meno vadovė, mokslo ir meno projektų koordinatorė Virginija Vitkienė pastebėjo: ekspozicinių erdvių mieste yra, tačiau esamos galerijos, muziejai neatitinka daugybės įvairių saugumo, drėgmės ir pan. reikalavimų, taikomų šiuolaikinei ekspozicijų erdvei. Diskusijoje dalyvavusių savivaldos atstovų ji klausė apie galimą miesto paramą pastarosioms renovuoti, modernizuoti.

"Kaune organizuojami valstybinės reikšmės meno projektai, renginiai. Įdomu juos rengti įvairiose miesto erdvėse, kita vertus, jei norime atsivežti menininkų iš užsienio kūrinių ir įgyvendinti rimtą projektą, atsiranda problema – ne vienas žymų dailininką kuruojantis kuratorius patvirtina, kad neturime tam sąlygų", – kolegei antrino A.Žalpys.

Pasirinkimo dilema

Grynindamas problemą Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) vadovas, meno istorikas Kęstutis Kuizinas žengė dar toliau. Jis kvietė neapsiriboti tik diskusijomis apie naujas erdves: Kaunui esą reikia institucijos, kuruojančios šiuolaikinį meną.

Vis dėlto jo tezė liko neišgirsta, diskusijos dalyviai ir toliau kalbėjo apie tai, kad ieškojimas menui tinkamų erdvių užima daug laiko, kurį būtų galima investuoti į kokybinius elementus.

Žvilgsniui iš šalies atstovavęs ŠMC vadovas siūlė tikslingai išnaudoti esamą struktūrą – Kauno paveikslų galerijos patalpas, kurios šiuo metu yra gana apleistos ir naudojamos kaip sandėliai. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dekanas prof. Jonas Audėjaitis kvietė apskritai inventorizuoti ekspozicijoms tinkančias erdves.

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovo pavaduotoja muziejininkystei ir administracijai Daina Kamarauskienė pastebėjo, kad visuose muziejaus padaliniuose buvo numatytos salės laikinoms parodoms rengti. "Tačiau muziejus – augantis organizmas ir jei tik mes nustosime pirkti kūrinius – sustabdysime istoriją", – sakė ji.

Menininkų paprašytas išdėstyti savivaldos poziciją miesto vicemeras Simonas Kairys kvietė neskubėti. "Įmanoma pastatyti naują objektą, tačiau kas bus po 2022-ųjų – neaišku, gal centras taps nebereikalingas? – žvelgdamas į perspektyvą pasibaigus metams, kai Kaunas bus Europos kultūros sostine, retoriškai klausė S.Kairys.

Anot jo, negalima ir muziejaus palikti nuošalėje, atimant lankytojų srautus. "Be to, Kaune yra apie trylika objektų, laukiančių ES fondų finansavimo, todėl reikia apsispręsti, ko norime labiau, ar investuoti į esamų objektų renovaciją, ar pastatyti naują meno centrą?" – į diskusiją kvietė savivaldos atstovas.

Žvilgsnis valdžios link

Tad ką daryti, kad Kaune menui nebetrūktų erdvių?

"LDS Kauno skyrius turėtų būti iniciatorius, padarantis namų darbus: suburiantis žmonių komandą, sugeneruojantis idėją, išvystantis projektą", – nuomone pasidalijo J.Audėjaitis.

V.Vitkienė svarstė, kas būtų realiau: statyti naują pastatą, įsigyti jau pastatytą objektą ar atnaujinti Kauno paveikslų galeriją?

"Neturėkite iliuzijų, kad muziejus išsikels. Dvejus trejus metus KEKS gali būti veiklų operatoriumi jame, tačiau tai muziejaus nepanaikins", – užtikrintai sakė D.Kamarauskienė.

"Šiuolaikinis menas miestui yra pridėtinė vertė. Daugelis pasaulio didmiesčių turi jų pačių išlaikomas parodines erdves ir jos nebūtinai yra kitų muziejų sudėtyje", – diplomatiškai nuomonę išreiškė ŠMC vadovas.

Diskusijai rimstant, A.Žalpys pasidalijo viltimi, kad miesto savivaldybė atsižvelgs į menininkų lūkesčius.

"Vykstanti diskusija patvirtina, kad energijos kultūros operatoriai nestokoja, priešingai, turi jos daugiau, nei yra kur panaudoti. Iš miesto savivaldybės norisi tikėtis sulaukti iniciatyvos, o tam reikia kontakto, dialogo, dalyvavimo ne tik organizaciniame procese, tačiau, plačiąja prasme, kultūroje", – reziumavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis.

Penktadienį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaroma tęstinė piešinio paroda „Emocija I“ bei 5-oji Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos paroda.

Parodos „Emocija I“ pavadinimas sufleruoja, kad šis projektas bus tęstinis. Jį rengiantis Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius bei kuratorius Simas Žaltauskas siekia neįprastu kampu pažvelgti į piešimą kaip kūrybinį procesą bei piešinį kaip šio rezultatą. Parodos koncepcija – lakoniška, neperkrauta naratyvinio daugiasluoksniškumo bei akademizmo ir atvira dailininkų fantazijai renkantis medžiagas bei išraiškos priemones.

Po penkerių metų pertraukos žiūrovus kviečia ir tradicinė, šįkart – jau penktoji tarptautinė Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos paroda, dedikuota Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui ir spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo 110-osioms metinėms. Ją LDS Klaipėdos skyrius rengia kartu su Klaipėdos dailininkų fondu.

Penktojoje rašto meno parodoje dalyvauja per 40 autorių iš įvairių šalių nuo Danijos iki Rumunijos: tiek žymių profesionalų, tiek jaunų eksperimentuojančių studentų. Tarptautinis pobūdis ir tematika itin atviri kūrybiniams bei tarpkultūriniams netikėtumams, tad publikos laukia nemažai įdomių kūrinių: kaligrafai iš Izraelio atsiuntė darbų ivrito rašmenimis, kolegos iš Baltarusijos išrašė K. Donelaičio tekstus baltarusių kalba.

Parodos kuratorė – dailininkė Lidija Kuklienė, kūrybinė grupė – menotyrininkė Goda Giedraitytė ir dailininkas Mindaugas Petrulis, ekspozicijos autorius – M. Petulis.

Pirmoji Lietuvos rašto meno paroda įvyko 1992 m. Klaipėdoje, šviesios atminties profesoriaus Algio Kliševičiaus iniciatyva.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė. Rengėja dėkingi už paramą ir bendradarbiavimą leidybos grupei „Druka“, Klaipėdos dizaino centrui ir bendrovei „Verslo reklama“.

Laikas: liepos 18 d., penktadienį, 18 val.

Vieta: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2). 

Parodos veiks iki rugpjūčio 18 d. Parodų rūmų darbo laikas – trečiadienį–sekmadienį, 11–19 val.

Penktadienį 16 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodų rūmuose (Didžioji vandens g. 2, Klaipėda) – istorinis įvykis. Čia atidaroma jubiliejinė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus paroda „Keturiasdešimt kūrybos metų“.

Klaipėda – kūrybingų ir šviesių žmonių miestas, yra dažnai lepinama dailės parodomis. Tačiau penktadienį atidaroma paroda – ypatinga. Čia bus eksponuojami Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių – nuo vyriausio iki jauniausio – darbai.

Parodai skirtos visos KKKC parodų rūmų salės. Parodos lankytojai galės susipažinti ir ne tik su šiuolaikiniais klaipėdiškių dailės kūrėjų darbais ir bet ir pažvelgti į jų kūrybos kaitą laiko perspektyvoje – parodoje kiekvienas dailininkas eksponuos po tris darbus: ankstyvojo kūrybos laikotarpio ir nūdienos.
Tapyba, grafika, skulptūra, keramika, tekstilė – didžiulė visų vaizduojamosios ir taikomosios dailės rūšių ekspozicija sukurs išsamų keturių dešimtmečių Klaipėdos dailės vaizdą ir atskleis pajūrio regiono dailės ypatybes ir išskirtinumą.

Parodos tikslas – per individualią kiekvieno dailininko kūrybinę raidą, apžvelgti bendras LDS Klaipėdos skyriaus narių kūrybos tendencijas, motyvus, kaitą.
Vienu žodžiu – bus įdomu dar kartą susitikti su jau išėjusiais, aktyviai dirbančiais, susipažinti su kūrybinio tandemo naujokais ir pačiais geriausiais jų darbais.
Uostamiesčio gyventojams ir svečiams sudaroma unikali galimybė pamatyti istoriniais atspalviais žėrintį, keturiasdešimt metų kurtą, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus kūrybinio gyvenimo paveikslą.

Tik faktai:

• Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius įkurtas 1973 metų vasario 27 dieną.
• Įkūrimo metu skyrius vienijo 11, šiandien – 123 profesionalius pajūrio krašto dailininkus.
• Skirtingais laikotarpiais LDS Klaipėdos skyriui vadovavo iškilūs menininkai:Violeta Skirgailaitė, Petras Balčius, Algis Kliševičius, Jonas Tatoris, Regimantas Midvikis, Mindaugas Petrulis, Algimantas Jusionis. 
• Šiandien Klaipėdos skyriaus pirmininkas - skulptorius Arūnas Sakalauskas.

Paroda veiks iki rugsėjo 1 dienos.