Laikosi tradicijų
Į Buržė parką per Jonines susirenka keli šimtai vienoje turtingiausių ir gražiausių pasaulio šalių gyvenančių mūsų tautiečių. Labai laukiama svečių iš Lietuvos – Panevėžio folkloro ansamblio "Raskila". Pernai 30 metų jubiliejų atšventęs kolektyvas jau ne pirmus metus padeda Šveicarijos lietuviams pajusti tikrąją šventės dvasią ir prikelia senąsias Rasų tradicijas.
"Pirmąkart Jonines Šveicarijoje šventėme, kai vyresnėlei dukrai Verai buvo vos metukai. Dabar ji jau aštuonerių, labai šventės laukia ir jaunėlis – šešerių Vigo. Abu jau seniai klausinėja, kada bus Joninės, – juokiasi Ilona, pati taip pat nekantriai laukianti šios gražiausios vasaros šventės. – Būna labai smagu! Atvažiuoja lietuviai ne tik iš Šveicarijos, bet ir iš kaimyninės Prancūzijos, visi ne šiaip sau linksminamės, bet laikomės šventės tradicijų. Šokame, dainuojame, pro vartus einame, per laužą šokinėjame. Folkloro kolektyvas tiesiog užburia, ypač vaikus. Pernai juos išmokė paišyti ant akmenukų, gaminti suvenyrus iš šiaudų. Suaugusieji taip pat mokosi: ir dainų – gauname bukletus su jų tekstais, ir puokštes iš devynių augalų surinkti."
Visos moterys sau ir vaikams pina vainikus. Kartą net gėlių Buržė parko pievoje pritrūko, tad dabar jų pačios atsiveža, jei nori, kad vainikai spalvingesni būtų. Naktį vainikus plukdo Ženevos ežere, o paskui leidžiasi paparčio žiedo ieškoti.
Didžiausias turtas
Ilona žino: paparčio žiedo reikia ieškoti ne būriu, o pavieniui, jis atneša laimę ir gerovę. O kokios laimės sau linkėtų?
"Visų pirma – stiprios sveikatos. Kol kas jos netrūksta. Mes esame privilegijuoti, nes Šveicarijoje labai kokybiškas maistas. Dažniausiai jį perkame iš ūkininkų. O ir sveikatos apsauga labai aukšto lygio, tačiau geriau jau nereikėtų tomis paslaugomis naudotis. Didžiausias troškimas, kad sveikata nepašlytų, kad ir vaikai, ir tėvai sveiki būtų. O kai sveiki, tada viskas gerai", – dalijasi paprastu laimės receptu.
Ilonos profesija susijusi su grožiu ir sveikata. "Spa and Beauty/Aesthetics industry" – jos verslas, ji važinėja po visą Šveicariją ir apmoko grožio salonų darbuotojus naudotis profesionalia šveicariška kosmetika ir teikti SPA paslaugas.
Ar profesionali kosmetologė tiki jauninančia ir skaistinančia rasos galia Joninių naktį? "O kaip kitaip? Juk vanduo – svarbiausias elementas. Vanduo būtinas odai, jis – pirmoji sudėtinė visų kremų dalis. O jei tiki rytmetine vandens magija, tai poveikis išties didelis", – mano Ilona.
Norėčiau, kad tokių švenčių kaip Joninės būtų daugiau. Vaikai gimę čia, kaip kitaip juos išmokysi lietuviškumo, tradicijų?
Likimo siūlas
Nuo 2009-ųjų Šveicarijoje gyvenanti Ilona emigracijoje – jau ilgiau. Beveik dešimt metų prieš tai praleido Jungtinėje Karalystėje.
"Gimiau Kaune. Buvau šešerių, kai su tėveliais persikėlėme į Palangą. Baigusi mokyklą, išvažiavau į Vilnių. Giedrės Fledžinskienės aukštesniojoje menų mokykloje pasirinkau teatrinio grimo studijas", – prisimena laiką Lietuvoje.
Vis dėlto profesija netenkino. "Tarsi klaustrofobiją jaučiau, norėjosi kažko daugiau", – prisipažįsta ieškojusi paskatų pakelti sparnus. Tokia galimybe tapo stipendija studijuoti Londono Vidal Sassoon akademijoje. Metus pasimokiusi plaukų kirpimo ir stiliaus meno, suprato – ir ši sritis per ankšta jos svajonėms. Joms išsipildyti buvo lemta pradėjus studijuoti profesionalią kosmetologiją.
Kaip siūlas iš to paties kamuolio vyniojosi ir asmeninis gyvenimas. Jau dirbo SPA, kai nutarė surengti vakarėlį savo klientams ir svečiams. Draugės pakviestas į jį atėjo ir Joachimas Emanuelssonas, jau tuomet Šveicarijoje gyvenęs švedas, Londone viešėjęs su reikalais.
"Taip ir prasidėjo... – jaukiai susijuokia pašnekovė. – Savaitgaliais tai jis pas mane į Londoną, tai aš pas jį – į Šveicariją. Kai pasipiršo, 2009-ųjų rugsėjį persikėliau pas jį. Lapkritį atšventėme vestuves", – pasakoja savo meilės istoriją laiminga žmona ir dviejų vaikų mama.
Lietuviškumo saitai
Tarp Lozanos ir Ženevos esančiame Moržo miestelyje gyvenantys sutuoktiniai namuose bendrauja angliškai, Ilona su vaikais kalba lietuviškai, vyras – švediškai. Gyvena prancūziškoje Šveicarijos dalyje, todėl vaikai kalba ir prancūziškai, o į svečius atvažiuojanti Ilonos mama išmokė juos ir rusų kalbos.
"Ir tai dar ne viskas. Netrukus teks mokytis ir vokiškai, nes ši kalba privaloma mokykloje", – džiaugiasi, kad penkios kalbos vaikams bus patikimas pagrindas ateičiai.
Tokiame kosmopolitiniame fone labai svarbu jausti savo šaknis, įsitikinusi Ilona. "Norėčiau, kad tokių švenčių kaip Joninės būtų daugiau. Vaikai gimę čia, kaip kitaip juos išmokysi lietuviškumo, tradicijų? – retoriškai klausia pati saitus su tėvyne itin puoselėjanti moteris. – Vos atvykusi labai aktyviai dalyvavau lietuvių bendruomenės veikloje, kas mėnesį važinėdavau susitikti su tautiečiais į Ženevą, Lozaną, Ciurichą, Berną. Kai gimė Vera, kurį laiką negalėjau. Tačiau dabar stengiuosi nepraleisti jokio lietuviško renginio. Ir vaikus vežuosi. Svarbiausia, kad jiems tai patinka."
Brangina susitikimus
Joachimas noriai važiuoja į Lietuvą. Jam mielas Baltijos pajūris, o Palanga – jaukus kurortas. Vaikai taip pat čia veržiasi, taigi Ilona laiminga – mamos tėvynę jie vadina namais.
"Kai taip susiklostė gyvenimas, labai svarbu jausti savo šaknis", – mano Ilona, besistengianti kiek įmanoma dažniau paviešėti Lietuvoje. Deja, sugrįžti čia visam laikui neplanuoja. Vyras – verslininkas, atsinaujinančių energijos šaltinių brokeris, jos pačios verslas susijęs su Šveicarija.
Didžiausia dovana ką tik atšvęsto 40-mečio proga Ilonai buvo tai, kad tarp svečių skambėjo ir lietuvių kalba. "Joachimas man surengė staigmeną. Žinojau, kad skrendame į labai mielą Graikijos Mikono salą, bet nesitikėjau, kad ten iš viso pasaulio susirinks mano artimieji ir draugai", – net graudinasi prisiminusi kelionę, iš kurios ką tik grįžo.
"Labai vertinu ir branginu susitikimus su lietuviais, kad ir kur jie vyktų", – sako Šveicarijoje savo laimę atradusi Ilona.
