Dovana Kalėdų proga

Nedidukės Alvydo armonikos istorija prasidėjo 1942 m. gruodį. "Mano tėtis kapitonas Jonas Semaška su septintuoju savisaugos batalionu buvo prievarta vokiečių išsiųstas į Rytų frontą. Jis su  savo kariais išsiveržė iš garsiojo Stalingrado katilo ir grįžo atostogų į Kauną pas šeimą. Ką tėtis parvežė mamai dovanų Kalėdų proga – nežinau, bet man padovanojo nedidelę gražią vokišką armoniką. Man anuomet tebuvo ketveri. Čirpinau tą armoniką nuo ryto iki vakaro, mėgindamas susigaudyti muzikos garsuose. Kartą atėjo pas mamą jos draugė ir paprašė ką nors pamuzikuoti. Kai užgrojau "Kaip gražu miške", mama su drauge pasileido po kambarį valso ritmu. Po šio įvykio išdrįsau pagroti kieme, už tai iš jauno vokiečių karininko, laikinai gyvenusio mūsų name Šančiuose, gavau saldainių", – pasakojo J.Semaškos-Liepos sūnus Alvydas.

Pasijutęs vertas dėmesio, mažasis Alvydas pradėjo labai vertinti armoniką – pasiimdavo ją su savimi visur, kur vykdavo šeima. Kai 1944 m. visiems tapo aišku, kad netrukus į Lietuvą įžengs Raudonoji armija, lietuviai traukė į Vakarus, prisiminę, ką sovietai išdarinėjo Lietuvoje 1940–1941 m. Iš fronto gautas tėčio laiškas paakino mamą su manimi ir aukle skubiai važiuoti į Alytų, kur senas šeimos pažįstamas, terpentino fabriko direktorius Bronius Budžius žadėjo parūpinti sunkvežimį kelionei į Vakarus.

Rusų karininko įžvalgos

"Mama susirinko reikalingiausius daiktus, o aš, aišku, savo armoniką ir "Volvo" sunkvežimiu išvažiavome Vakarų link, į nežinią. Prie vieškelio Pilviškiai–Vilkaviškis nutarėme vienoje pažįstamoje sodyboje pailsėti, juolab kad sunkvežimio variklis ėmė ožiuotis. Deja, čia sulaukėme raudonarmiečių. Jie atėmė mūsų sunkvežimį, ir suplanuota kelionė į Vakarus baigėsi. Vienas kareivių dalinys įsikūrė toje pačioje sodyboje, kur buvome su mama apsistoję.

Dalinio vadas kapitonas Aleksandras Krasilnikovas panoro susipažinti su mumis, nes mama kalbėjo rusiškai. Mama vėliau, kai užaugau, pasakojo, kad tai buvo išsilavinęs, toliaregis žmogus, kuris 1940 m. įvykius Lietuvoje pavadino žiedeliais. Anot jo, mūsų visų dar laukia uogelės ir patarė dingti iš čia arba patiems iš anksto išsikasti sau duobes. Kodėl? Todėl, kad jo batalionui išvykus į frontą, čia pasirodys SMERŠ – karo metais Raudonojoje armijoje kovai su šnipais, išdavikais ir šiaip visokiais įtartinais asmenimis įsteigti specialūs daliniai, kurie užimtose teritorijose tikrina visus žmones, o įtartinus sušaudo! Jie tuojau pat nustatys, kad esate ne vietiniai ir bėgate nuo sovietų valdžios – vadinasi, esate jos priešai. Todėl pasitraukite kuo toliau nuo pasienio zonos ir iš naujos vietinės valdžios pasistenkite gauti laikinus dokumentus. Tai nebus lengva, nes naujai paskirti pareigūnai bus labai uolūs Jeigu liksiu gyvas, tai po karo gal galėsiu jums kuo nors padėti", – tada sakė mamai A.Krasilnikovas, kuris vėliau, kaip teko sužinoti, žuvo Berlyno šturmo metu.

Grojo ir mokykloje

"Man, vaikui, buvo gaila palikti sodybą, kur spėjau susidraugauti su ten apsistojusiais rusų kareiviais. Prisimenu, kartą vakare jie dainavo populiariąją "Katiušą", o aš pamėginau jiems pritarti armonika. Tada pirmą kartą išgirdau žodį "molodec" (šaunuolis – liet.). Maža to, kareiviai mane pavaišino koše, kuri man visai patiko. Bet mes su mama turėjome palikti šią vietą – laukė ilga ir varginanti kelionė į Kauną. Atsimenu, eina mama plentu Kauno link – vienoje rankoje laiko lagaminą, kitoje – mano ranką, o aš – savo armoniką. Kai pasiekėme Kauną, mūsų butą buvo užėmę rusų kareiviai – reikėjo ieškoti vietos, kur prisiglausti. Pavyko ją surasti Palangos gatvėje. Iš čia mane drauge su armonika pasiėmė iš Alytaus atvažiavęs giminaitis Petras Kazakevičius", – pasakojo Alvydas.

Pasak pašnekovo, tai buvo labai neramūs laikai. Ypač naktimis, kai P.Kazakevičiaus sodyboje lankydavosi partizanai, kurie atsiimdavo Alvydo pusbrolių pataisytus kalvėje ginklus. Bet ir čia Alvydas gyveno neilgai – berniuką į Kauną pasiėmė mama, kuri pamažu ten įsikūrė. Netrukus Alvydas pradėjo lankyti pradinę mokyklą Nemuno gatvėje. Mokytoja Kazimiera Draugelytė ne kartą prašė Alvydo atsinešti į mokyklos renginius armoniką ir pagroti. Ir Alvydas grodavo. Bet ne todėl jis iki šiol nepamiršo šios mokytojos – būtent ji išmokė vaikus giedoti "Tautišką giesmę".

Išsaugojo, bet nebegroja

"1946 m. vasario 6-ąją mus su mama slapta aplankė tėtis, anuomet jau vadovavęs partizanų Žemaičių legionui. Jis turėjo užduotį užmegzti ryšį su Kauno rajono ir Dzūkijos partizanų vadovais Dominyku Jėčiu ir Adolfu Ramanausku. Grįžęs į namus iš pradžių nesupratau, kas tas kambaryje sėdintis barzdotas vyras be karinės uniformos. Kai mama pastūmėjo jo link sakydama: "Alvyduk, pasisveikink su tete!", tik tada jį atpažinau. Apsikabinom, šnekėjomės. Po to aš paėmiau jo dovanotą armoniką ir ilgai grojau. Tėtis buvo labai patenkintas. Deja, tai buvo paskutinis mūsų pasimatymas", – teigė pašnekovas. Priminsime, kad plk. Jonas Semaška-Liepa 1946 m. rudenį Vilniaus įgulos karo tribunolo buvo nuteistas mirties bausme ir 1947 m. sausį sušaudytas. 2001 m. jo palaikai iš Tuskulėnų buvo perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

"Kai 1948 m. gegužės 22-ąją atvažiavo ištremti į Sibirą mamos ir manęs, turėjome skubiai susirinkti reikalingiausius daiktus. Žinoma, mano reikalingiausias daiktas buvo armonika. Beje, ji labai pravertė tremtyje, kur niekas tokio instrumento neturėjo. Nepaisydamas sunkių gyvenimo sąlygų, lietuvių jaunimas mėgo susirinkti draugėn, padainuoti, pašokti, – pasakojo Alvydas. –  Tarp jaunimo buvo puikus muzikantas Adolfas Strazdas, grodavęs mano armonika. Vėliau, pagerėjus gyvenimo Sibire sąlygoms, atsiradus geresnių muzikos instrumentų, išmokau groti bajanu, ir armonika tapo nereikalinga. Suprantama, jos neišmečiau – juk tai prisiminimas apie tėtį. Parsivežiau armoniką iš Sibiro atgal, į Lietuvą. Ilgos kelionės metu ji labai nukentėjo ir tapo netinkama groti. Dabar ji saugiai padėta mano namuose kaip daug brangių prisiminimų kelianti relikvija."