Siekiant užtikrinti geresnį sveikatos paslaugų prieinamumą, ligoninių tinklas bus formuojamas pagal keturis kriterijus: teritoriją (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys), daugiaprofiliškumą, paslaugų kokybę ir skubios pagalbos teikimą visą parą.

Tą padaryti planuojama iki 2025-ųjų rugpjūčio.

„Tos įstaigos, kurios iki šio laiko neatitiks kriterijų, turės jungtis prie kitų įstaigų, – Vyriausybės posėdyje teigė sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys. – Kai kurios rajoninės ligoninės galbūt taps sveikatos centrais, bet startą visi turi vienodą – dvejus metus.“

Pasak jo, išimtys būtų daromos tik uždaro tipo priklausomybės ligų gydymo įstaigoms.

Ministerijos teigimu, šiuo metu stacionarinių aktyviojo gydymo paslaugų teikimo organizavimas yra neefektyvus.

„Šalies gyventojams neužtikrinamas tolygus minėtų paslaugų prieinamumas ir kokybė regionuose, daliai pacientų paslaugos gali būti suteiktos ne stacionare, o ambulatoriškai, paslaugų finansavimui ir infrastruktūrai reikalingos lėšos naudojamos neracionaliai“, – nurodo SAM.

Jokių ribojimų nėra, visi dalyviai prie vieno starto linijos.

Be kita ko, anot ministerijos, iki šiol gydymo paslaugos buvo plėtojamos nacionaliniu ir savivaldybės lygmeniu nederinant jų poreikio ir apimties, kas sudarydavo įvairių veiklos nesklandumų ir nesusikalbėjimų.

SAM tikisi, kad naujasis gydymo įstaigų tinklas leis valdyti potencialas grėsmes ir krizes, liečiančias sveikatos apsaugą, išgrynins įstaigų paslaugų pobūdį, integruos kuriamus sveikatos centrus, sukurs klasterių tinklą įvairioms ligoms gydyti specializuotų asmens sveikatos priežiūros gydymo įstaigų pagrindu.

„Turime taip sudėlioti viską, kad būtų užtikrintos saugios, geros ir kokybiškos paslaugos. Ir iš kitos pusės, turime pareigą efektyviai naudoti sveikatos priežiūros lėšas formuojant šį tinklą“, – kalbėjo A. Dulkys. 

Pasak ministro, į tinklą galėtų patekti ir privačios gydymo įstaigos, jeigu jos atitiks visus keturis kriterijus, tačiau dabar tokių įstaigų, pavyzdžiui, teikiančių skubią pagalbą visą parą, nėra.

„Jokių ribojimų nėra, visi dalyviai prie vieno starto linijos“,– tvirtino ministras.   

Pasak jo, Lietuva pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenis yra penkta tarp didžiausią ligoninių lovų skaičių turinčių šalių.

„Turime daug išvengiamos hospitalizacijos atvejų. Tai reiškia, kad kokybė galėtų būti geresnė, nepaisant to, kad turime didelį lovų skaičių, jis, be visa ko, yra ir mažo aktyvumo, nedidelis jų užimtumas“, – kalbėjo A. Dulkys.

Penkių regionų sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimui skirta 249,3 mln. eurų Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšų.

Koncepcinio pobūdžio turinys

Optimizuojant ligoninių tinklą Klaipėdoje norima įsteigti universiteto ligoninės statusą turinčią ligoninę, kuri būtų sudaryta Klaipėdos universitetinės ligoninės, Klaipėdos jūrininkų ligoninės ir Palangos reabilitacinės ligoninės pagrindu. Universiteto ligoninės dalininkais po optimizavimo taptų SAM ir Klaipėdos universitetas.

Didžiulis dėmesys skiriamas decentralizavimo aspektams, struktūriniams pokyčiams – įstaigų tinklo optimizavimui, aktyviojo gydymo stacionaro lovų skaičiaus mažinimui, įstaigų pavaldumui.

Tačiau ne mažiau svarbūs turėtų būti šių struktūrų ir procesų naudotojai: medicinos darbuotojai ir pacientai.

"Niekas neprieštarauja Universiteto ligoninei, niekas neprieštarauja reformoms, kurios taip pat reikalingos, bet jos turi būti pamatuotos, išanalizuotos, turi būti numatyti rezultatai. Svarbiausias akcentas – nematome aiškaus, detalaus plano. Norime tikėti ne žodžiu, o dokumentu, kuriame rastume aiškiai išdėstytus konkrečius veiksmus, taikomus vykdant reformą. Sprendimus reikia priimti įrodymais pagrįstus, argumentuotus ir kad iš jų būtų nauda ir pacientams, ir darbuotojams. Reikia dar daug diskutuoti. Skubėjimas tik žadina nerimą ir taip nepalankiu reformoms pandemijos laikotarpiu. Ypač šiomis dienomis, kai hospitalizuojamų koronavirusu pacientų skaičius auga", – pabrėžė Klaipėdos universitetinės ligoninės medikai.

Pirmiausia planuojami pokyčiai turėtų būti detaliai aptarti, išgvildenti su darbuotojais, kurie yra pagrindiniai, tiesioginiai paslaugų teikėjai pacientams.

Kaip pastebima, šiame etape reformos turinys – tik koncepcinio pobūdžio, neišdėstyti praktiniai įgyvendinimo aspektai, todėl sudėtinga vertinti realiai planuojamus pokyčius.

Norėtųsi didesnio aiškumo ir konkretumo planuojant jų įgyvendinimą praktikoje, kaip jie atlieps pacientų ir medikų poreikius, gerins paslaugų prieinamumą, atlieps ateities sveikatos priežiūros iššūkius.

Teoriniai ir praktiniai aspektai

Svarbiausi sveikatos priežiūros reformų vertinimo aspektai, kaip rašoma dar 2011 m. moksliniame žurnale publikuotame Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiojo gydytojo prof. habil. dr. Vinso Janušonio straipsnyje "Sveikatos priežiūros reformos: teoriniai požiūriai ir praktiniai aspektai" yra eigos dokumentavimas, paremtas įrodymais; medikų ir pacientų nuomonių analizė; palyginamoji ekonominio ir medicininio efektyvumo analizė; kokybės pokyčių analizė; paslaugų prieinamumo analizė.

Planuojant ir vykdant reformas, turi būti suderinti pacientų, paslaugų teikėjų (organizacijų) ir politikų interesai. Jeigu sveikatos priežiūros reformos programa yra silpna, tikrieji jos tikslai nėra deklaruojami, daugeliui interesų grupių (pacientams, medikams, sveikatos priežiūros organizacijoms, savivaldybėms ir kt.) yra nepriimtina.

Kaip dėstoma mokslinėje publikacijoje "Sveikatos priežiūros reformos: teoriniai požiūriai ir praktiniai aspektai", sveikatos priežiūros reformos įvairiose šalyse iš esmės remiasi išankstiniu reformų tikslų ir naudos sistemai, organizacijoms ir pacientams išaiškinimu, ekonomine argumentacija, įrodymais pagrįstais pokyčiais. Norint pradėti reformas, būtina stabili epidemiologinė padėtis, o ne pandemijos sąlygos.

Reformos eiga apima tokią momentų seką: pasiruošimą reformai (įrodymų reformų būtinumui pateikimą, plačias diskusijas, nuomonių spektro analizę, reformų rizikos ir naudos vertinimą ir kt.), reformos pradžią (bandomieji projektai, jų analizė ir vertinimas), reformos plano (programos) paruošimas ir patvirtinimas, reformos vykdymas, tarpinė reformos rezultatų analizė, reformos plano (programos) koregavimas.

Pastarieji du momentai (reformos rezultatų analizė ir programos korekcija) gali keletą kartų kartotis.

Reikalingos diskusijos ir atsakymai

Vykdant restruktūrizaciją visų pirma reikėtų atsakyti į klausimą – ar struktūra determinuoja reformuojančius veiksmus, ar veiksmai apibrėžia struktūrą.

Kitaip tariant, ar reformos esmė – struktūriniai pakeitimai (kaip tikslas), ar tikslas – pacientų gerovė, jai pritaikant ir, esant reikalui, keičiant struktūrą.

Keičiant sveikatos priežiūros organizacijų tinklo struktūrą, būtina atsakyti ir į šiuos klausimus, pateikiant įrodymus: kokias problemas kelia egzistuojanti struktūra; ar pokyčiai nesukels dar didesnių problemų; kokių lėšų reikės restruktūrizacijai, kokia bus ekonominė nauda ir kada; kaip tai atsilieps pacientų interesams; ar bus įmanoma kontroliuoti restruktūrizacijos procesą; kaip bus daromos restruktūrizacijos planų korekcijos; kaip vyks reformos procesas; kokie konkretūs veiksmai numatomi, ar bus atleidžiami darbuotojai, ar visi išsaugos savo darbo vietas; jei keisis pavaldumas, ar keisis darbuotojų darbo vieta, ar bus išlaikyti šiuo metu esantys atlyginimai, kokios garantijos; ar išliks buvusios galimybės tobulėti profesine prasme, ar bus tobulinamos technologijos.

Sveikatos priežiūros reforma visų pirma turi remtis balansu ir susitarimu tarp interesų grupių – politikų, vietos valdžios, sveikatos priežiūros organizacijų, medikų profesionalų, pacientų. Jeigu tokio balanso nebus – gero reformos rezultato taip pat nebus.

Antra – laipsniški, o ne radikalūs pokyčiai turi tapti konkrečios sveikatos priežiūros reformos norma.

Trečia – sveikatos priežiūros reforma bus sėkminga, jei jos pagrindiniai vykdytojai – sveikatos priežiūros organizacijos dalyvaus reformos plano (programos) kūrime. Reformos "darymas" tik sveikatos apsaugos ministerijos ir sveikatos priežiūros (dalininko) lygmeniu rezultato neduos.

Pasaulyje ir Europoje reformų programos dažnai "prifarširuotos" utopinių fantazijų. Apie būsimą efektą (rezultatą) arba destrukciją ir chaosą, jeigu jų nevykdysime. Tačiau dažnai reformų vykdytojų entuziazmas aklas – nemato "nenumatomos" rytdienos.

Sprendimai dėl sveikatos priežiūros reformų reikalauja didelės politinės ir vadybinės brandos bei atsakomybės – jų rezultatai tiesiogiai daro įtaką žmonių sveikatą. Sveikatos priežiūros reformų sėkmei pirmiausia reikalingas aiškus planas.

Planuojami reformos rengėjų veiksmai turėtų būti pirmiausia tinkamai ir suprantamai aptarti, apsvarstyti tiek su steigėjais, ASPĮ vadovais bei darbuotojais, visuomene, nes kiekvienas miestas, rajonas ar regionas turi savo specifiką.

Negana to, planuojami pokyčiai turėtų būti detaliai aptarti, išgvildenti su darbuotojais, kurie yra pagrindiniai, tiesioginiai paslaugų teikėjai pacientams, ir nuo jų pačių savo perspektyvos žinojimo, pokyčių, tikėtino rezultato supratimo priklauso visos reformos sėkmė.

„Vyriausybė mėgsta kartoti, kad Lietuvos gydymo įstaigų tinklas gali neatlaikyti naujos pandemijos bangos. Ministrės pirmininkės teigimu, pagrindiniu sveikatos sistemos tvarumo rodikliu laikytinas ligoninių lovų užimtumas, kuris neturi būti viršijamas. Tačiau vasaros pradžioje Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskelbė planus reikšmingai mažinti ligoninių lovų skaičių. Lovų skaičiaus mažinimas ir ligoninių uždarymas reiškia mirčių skaičiaus augimą. Tarptautinė COVID-19 valdymo patirtis rodo, kad šalys, turinčios tvirtesnę sveikatos infrastruktūrą ir daugiau darbuotojų sveikatos sektoriuje, geriau tvarkosi su pandemija, išsaugoma daugiau gyvybių“, – pažymi Seimo pirmininkės pavaduotojas socialdemokratas Julius Sabatauskas.

„Ministerijos parengtoje „Sveikatos priežiūros įstaigų tinklo vizijoje“ numatyta sparčiai mažinti ligoninių lovų skaičių Lietuvoje. Šis mažinimas pateikiamas kaip reikšmingas sveikatos sistemos pagerinimas, kuriam reikia nepagailėti beveik milijardo eurų iš biudžeto“, – sako Seimo sveikatos reikalų komiteto narė socialdemokratė Orinta Leiputė.

Tai kodėl SAM atstovai važinėja po Lietuvą skelbdami ambulatorinių įstaigų ir ligoninių jungimą, lovų skaičiaus rajonų ligoninėse mažinimą?

Ji pastebi, kad ministrei pirmininkei ir toliau kartojant, kad egzistuoja rizika, jog ligoninės nesutalpins visų sunkiai sergančiųjų, minėtoji „Vizija“ jau pristatinėjama Seime, o regionų medikai gąsdinami, kad lovų mažinimas jų ligoninėse – neišvengiamas.

„Ministrei pirmininkei pasakinėja ta pati SAM, kuri rengė ir „Sveikatos priežiūros įstaigų tinklo viziją“. Numatomam lovų skaičiaus mažinimui įgyvendinti prašoma šimtų milijonų eurų. Akivaizdu, kad SAM vadovybei rūpi ne tiek pacientai, kurie nepateks į perpildytas įstaigas, kiek milijoniniai kontraktai, kuriais džiaugsis savo mažąsias seseris numarinusios didžiosios ligoninės“, – pažymi LSDP Sveikatos komiteto pirmininkas Gediminas Černiauskas.

Jis primena, kad praėjusią žiemą, susirgimų COVID-19 skaičiui bei mirčių nuo pandemijos skaičiui mušant rekordus, rajonų ligoninės padėjo Lietuvos sveikatos sistemai išlikti. Orams atšalus, mirtinai pavojinga infekcija vėl plis, o SAM vėl prašys savivaldybių medikų pagalbos.

„Žiemą medikams dėkojama už suvaldytą pacientų antplūdį, o vasarą pasakoma, jog jie nereikalingi, o jų teikiamos paslaugos – nekokybiškos ir nesaugios. Kas tai, jei ne pažeminimas ir niekinimas?“ – SAM vizija piktinasi O. Leiputė.

Socialdemokratų vertinimu, „Vizija“ orientuota į didžiųjų gydymo įstaigų interesus, o regionų gyventojų ir regioninių gydymo įstaigų poreikiai valdžiai neįdomūs, nors dabartinė Vyriausybė savo programoje įsipareigojo „kurti gyventojams patogią, prieinamą ir kokybišką̨, visoje šalyje paslaugas teikiančią̨, krizėms atsparią sveikatos priežiūros sistemą“.

„Tai kodėl SAM atstovai važinėja po Lietuvą skelbdami ambulatorinių įstaigų ir ligoninių jungimą, lovų skaičiaus rajonų ligoninėse mažinimą? Lietuva jau praranda ir dar praras daug gyvybių dėl chroniško valdančiųjų nejautrumo“, – piktinasi J. Sabatauskas.

Už jo pateiktą įstatymų pakeitimų paketą balsavo 53 Seimo nariai, prieš buvo 34, susilaikė 22 parlamentarai.

Projekto nepalaikė ne tik opozicija, bet ir dalis valdančiųjų.

„Nebeateisiu su šiais projektais į šį Seimą, nes nematau prasmės“, – po balsavimo pareiškė A. Veryga.

„Labai liūdna, seniai tos reformos reikia, bent jau valdymą sutvarkyti ligoninių, skaidrumo įnešti“, – Seimo balsavimą įvertino ministras.

Nebeateisiu su šiais projektais į šį Seimą, nes nematau prasmės.

Jo teiktomis įstatymų pataisomis siūlyta keisti sveikatos priežiūros įstaigų valdymą, plėsti jų steigėjų galimybes, įvesti kadencijas ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimus įstaigų vadovams, įkurti regionines tarybas bei optimizuoti Sveikatos apsaugomis ministerijai pavaldžias įstaigas – dalį panaikinant, dalį sujungiant.

Pagal projektą, sveikatos priežiūros įstaigų vadovams būtų uždrausta pareigas eiti ilgiau nei dvi kadencijas.

Taip pat siūlyta įkurti naujus patariamuosius sveikatos paslaugų politikos formavimo organus –sveikatinimo veiklos paslaugų valdymo regionines tarybas. Jas būtų sudarę merai, savivaldybių gydytojai, su sveikata susijusių asociacijų, verslo ir socialinių partnerių atstovų.

Pasak A. Verygos, šių tarybų pagrindinė funkcija būtų buvusi teikti ministerijai siūlymus dėl regioninio sveikatos paslaugų planavimo.

Socialdemokratas Juozas Olekas stebėjosi, kodėl ministerija nori turėti galimybę būti steigėja daugiau kaip 60 gydymo įstaigų, kurios dabar priklauso savivaldybėms.

„Ar galite pasakyti kokią nors Vakarų demokratijos valstybę, kur ministerija yra tiek įstaigų steigėja?“ – klausė jis.

Dalis parlamentarų įžvelgė, kad minėti pakeitimai atvers galimybę naikinti rajonų ligonines.

A. Veryga savo ruožtu pabrėžė, kad siūlytuose įstatymų pakeitimuose to nenumatyta.

„Šitais sprendimas nėra formuojamas ligoninių tinklas. Su tinklo formavimo pasiūlymais ateisime vėliau, nes dabar tam netinkamas metas“, – sakė ministras.

Viename iš projektų, siūlyta iš įstatymo išbraukti ministerijai pavaldžių sveikatos priežiūros įstaigų sąrašą. Tai būtų leidę lengviau Sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinti šių įstaigų pertvarkos – sujungimo ar panaikinimo – planą.

Taip pat teiktas projektas iš Bibliotekų įstatymo išbraukti Medicinos biblioteką. Pagal SAM planą, biblioteka turėtų būti likviduojama.

Prieš šį siūlymą iš Seimo tribūnos leista pasisakyti signatarui Zigmui Vaišvilai. Tuo metu „valstietė“ Agnė Širinskienė teigė, kad Z. Vaišvilos žmona dirba šioje bibliotekoje, todėl jo pasisakymas atrodytų keistai.

„Susidaro įspūdis, kad vyras ateina ginti žmonos darbo vietos“, – teigė ji.

Daugelį šeštadienį sveikatos apsaugos ministro teiktų pasiūlymų pernai birželį Seimas buvo priėmęs, bet tuomet prezidentė kai kurias nuostatas, susijusias su ligoninių tinklo formavimu, vetavo. Šeštadienį teiktuose projektuose apie tinklo formavimą išvis nekalbėta.

Interviu BNS ministras aiškino, jog planai dėl konkrečių ligoninių likimo galėtų būti paviešinti liepą, o kol kas kuriamos teisinės prielaidos reformai.

– Kas ir kodėl rengė pataisas, kurioms trečiadienį pritarė Vyriausybė?

– Rengė Sveikatos apsaugos ministerija, dėl kai kurių nuostatų buvo ir plačiau diskutuojama, kai kurios atsirado po to, kai buvo vis tik apsispręsta, kad turime ruoštis įstaigų tinklo optimizavimui. Dabar visos jos atkeliavo į Vyriausybę ir buvo patvirtintos.

– Jūsų patarėjai ne kartą minėjo, kad įstaigų optimizavimo planą rengia Valstybinė ligonių kasa. Tai bus dar kažkoks kitas dokumentas?

– Nepainiokime dviejų dalykų. Patį įstaigų tinklo planą, kiek ir kokių įstaigų turėtų būti, rengia Valstybinė ligonių kasa, mes jau jį turime, pradedame aptarinėti, tik kol kas labai siaurame rate, su politikais, paskui įtrauksime platesnę visuomenę. Tai, kas dabar buvo Vyriausybė patvirtinta, yra tik teisinės prielaidos, kad būtų apskritai galima realizuoti tą optimizavimo ir tinklo efektyvinimo idėją. Reikia, kad atsirastų teisiniai pagrindai būti keliems steigėjams, kad atsirastų teisinė galimybė ne su visomis įstaigomis sudaryti sutartis teritorinėms ligonių kasoms ir pan. Čia nekalbama apie konkretų įstaigų tinklą, dar nebūtų prasmės jį tvirtinti, jį dar reikia išdiskutuoti.

– Kaip atrodys įstaigų tinklas po pertvarkos?

– Aš tikrai nenorėčiau dabar detalizuoti to tinklo, juo labiau, kad tai yra pakankamai juodraštinis variantas, kurio vien viešesnis aptarinėjimas sukelia bereikalingų aistrų. Kol tai nėra galutinis planas, kyla panika neretai.

– Bet gal normalu yra aptarinėti planus iki juos patvirtinant?

– Žinoma, mes ateisime į viešą aptarimą. Bet pradžioje norime siauresniam ratui pristatyti, paskui jau pristatysime ir profesinėms bendrijoms, ir asocijuotoms struktūroms. Tikrai jo niekas nepriims paslapčiomis. Bet kol kas nenorime aistrų be reikalo kelti. Turiu pavyzdį su Alytumi, kur man užteko nuvažiuoti ir paraginti savivaldybes be jokių konkrečių siūlymų galvoti, kaip gali įstaigos apsijungti, bendradarbiauti, jau buvo susipykta.

– Kokia yra pertvarkos kryptis? Gyventojų mažėja, ar mažės ir įstaigų?

– Įstaigų nebūtinai turi mažėti, gali keistis paslaugų pobūdis ir struktūra. Yra paslaugų, kurių labai trūksta Lietuvai, pavyzdžiui, trūksta daugiau negu 3 tūkst. slaugos lovų. Tai dalis įstaigų galės keisti savo profilį, tapti slaugos ligoninėmis ir jos tikrai nebūtų uždarytos, jos galės puikiausiai funkcionuoti. Dalis, matyt, praras dalį aktyvaus gydymo, jis bus koncentruojamas didesnėse įstaigose. Tai yra tokios paslaugos, kada žmogus yra guldomas į gydymo įstaigą, į dienos stacionarą ar pilną stacionarą, kada žmogus atsiduria ligoninėje. Tai nėra konsultacijos ar slauga (...).

Tai dalis įstaigų galės keisti savo profilį, tapti slaugos ligoninėmis ir jos tikrai nebūtų uždarytos, jos galės puikiausiai funkcionuoti.

Pagal lovų užimtumą jau dabar būtų galima sumažinti aktyvaus gydymo lovų skaičių net keletu tūkstančių, nieko nereformuojant gydymo įstaigos prarastų pacientus, dėl to mes ir norime susidėlioti iš karto pasižiūrint, kur dalis paslaugų galėtų keltis, kaip tai geografiškai išsidėsto.

– Ar tam tikros paslaugos gali nutolti nuo paciento?

– Sutikite, kad ir dabar yra paslaugų, kurios yra labai koncentruotos. Dažniausiai tai yra planinės paslaugos, sudėtingos operacijos – jos ir šiandien yra koncentruotos. Jeigu yra geras susisiekimas, turbūt sutiksite, kad pacientas planine tvarka gali ir didesnį atstumą atvažiuoti. Kai reikalinga skubi pagalba, irgi yra paslaugos centralizuojamos: yra vadinami insulto, infarkto klasteriai, žmonės yra vežami į aiškius centrus. Taip, jie nėra šalia žmogaus neretu atveju, bet ta koncentracija jau leido išvengti labai daug mirčių, žmonės tiesiog liko gyvi – jiems teko toliau pavažiuoti, greitajai pagalbai teko toliau vežti, bet žmogus liko gyvas ir, mano supratimu, čia yra esmė. Esmė – ne kur stovi įstaiga, o tai, kad susirgęs žmogus gautų tokią paslaugą, kokios reikia.

– Jūsų manymu, kokios paslaugos galėtų likti arti žmogaus, mažesniuose miestuose, pavyzdžiui Lazdijuose ar Kupiškyje?

– Priklausys nuo konkrečios ligoninės, gali būti labai įvairiai. Kai kur gal liks terapija, geriatrija, yra labai įvairios situacijos. Tikrai nenorėčiau apie jokią konkrečią ligoninę kalbėti, nes tuoj pat susipykstama be reikalo, dar plačiau neaptarus.

– Kada visuomenė pamatys, kaip turėtų atrodyti įstaigų tinklas po pertvarkos?

– Priklausys nuo to, kaip mes susitarsime su politikais. Pirmiausia frakcijoje aptarsime, žiūrėsime, kokios yra nuomonės, jeigu matysime, kad yra sutarimas, tada ir išeisime (į viešumą – BNS). Kaip greitai, aš tikrai nepasakyčiau, nežinau, tikiuosi, kad iki liepos mėnesio jeigu susitarsime, galėsime pradėti tas viešesnes diskusijas.

– Ar šiandien Vyriausybės palaimintos pataisos neriboja konkurencijos?

– Tikrai nemanau, kad čia mes kokią nors konkurenciją ribojame. Ten, kur jinai yra sveika, kur tikrai pasiteisina, ji yra leidžiama ir puikiausiai veikia, tai yra pirminėje sveikatos priežiūroje, kur yra tikrai nemažai ir privačių įstaigų. Slaugai yra siūloma paslaugų teikimą liberalizuoti – ten, kur mums jų trūksta, leisti viską organizuoti laisviau.

Ten, kur mes turime perteklines paslaugas, perteklinę infrastruktūrą, valstybė negali išlaikyti tokio didelio tinklo ir privalo pasirūpinti, kad visi gyventojai gautų būtinas paslaugas pagal valstybės išgales ir galimybes. Neretai yra pasakoma, kad yra per mažas įkainis kokioje nors mažoje ligoninėje. Bet mes tokio įkainio nepadarysime, kad ir su labai mažai paslaugų būtų galima išlaikyti įstaigas.

Nemanau, kad mes čia kokią nors konkurenciją pažeidžiame, juo labiau, kad žmogui susirgus, jam turbūt neturėtų rūpėti, kur jį nuveš, nes tokiu atveju mes sukuriame sveikatos paslaugų netolygumus. Jie jau dabar egzistuoja, jų nereikėtų plėsti. Ir dabar žmonės, kurie yra labiau išsilavinę, turi daugiau pinigų, važiuoja į daugiafunkcinius centrus, į daugiaprofilines klinikas, kur gauna tikrai aukštos kompetencijos paslaugas, o tie, kurie yra mažesnio išsilavinimo, labiau socialiai apleisti, lieka ten, kur tų paslaugų trūksta, kur kokybė yra abejotina. Tai nemanau, kad tokiu būdu mes esame sukūrę kažkokią konkurenciją, kuri pasiteisina ir veikia.