"Ar jau pasirinkai žmogų, kurio ranką norėtum laikyti mirdamas? Tai gali būti seselė, gali būti gydytojas, ne tik artimasis", – vienoje konferencijoje pasakytus VDU docento monsinjoro Artūro Jagelavičiaus žodžius verta išgirsti visiems.
Žinoma, pirmiausia reikia gyventi. Susirgus – pasveikti. O gydo ne tik vaistai, bet ir ligonį supantys žmonės. Jei jis yra vienišas, nelaimingas – siela serga, širdy neramu, tuomet ir kūnui negerai. Pamažu kintant požiūriui į mediciną, vis labiau vertinant holistinių gydymo metodų svarbą, iš medikų reikalaujama dar daugiau. Gydytojai – didžiausia ligonių viltis. Ji turi būti perteikiama ne tik žodžiais, bet ir elgesiu – žvilgsniu, gestais.
"Gestai kartais pasako daugiau nei žodžiai. Jei kalbi – pašnekesys turi būti nuoširdus, atviras, reikia turėti kantrybės išklausyti ligonį, – monsinjoras perspėja, kad medikai labai rizikuoja atkreipdami dėmesį vien į ligonio kūną, sutrikusį organą. – Reikia visuminio požiūrio."
Ar ne per daug reikalaujama iš medikų? Ar jie pagrįstai kaltinami, kad dėl mokslo ir technikos pažangos didėjant galimybėms išgydyti kūną gydytojai tampa abejingesni psichologinei ligonio būsenai ir dvasinėms kančioms, ir tai pasmerkia mirčiai? Ar ne dėl to jie dažniausiai skundžiami?
Atsakymus į šiuos visuomenę ir medikus jaudinančius klausimus turi aštuoniolikos metų darbo patirtį sunkiausiame fronte – operacinėse ir kardiologijos reanimacijoje, kur gyvybės siūlas neretai būna lyg voratinklio, sukaupęs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anesteziologijos klinikos vadovas profesorius Andrius Macas.
Gydo ne tik vaistai, bet ir ligonį supantys žmonės. Jei jis yra vienišas, nelaimingas – siela serga, širdy neramu, tuomet ir kūnui negerai.
– Ligoniams jūs žinomas ne kaip vadovas, o kaip vienas nuoširdžiausių gydytojų, kasdien einančių į akistatą su mirtimi. Ar jūsų nežeidžia kaltinimai medikams?
– Žmogus alkanas jam gyvybiškai svarbių klausimų sprendimo būdų. Jų labai reikia, aš matau pokyčių, kurie kelia nerimą. Ne dėl gydymo metodų, o dėl mūsų, medikų, paviršutiniškumo. Taip yra visame pasaulyje. Esame priversti skubėti, bėgti, pabūti su žmogumi laiko nėra.
Neretai, norėdami patenkinti visus, kartais net ir nebrandžius artimųjų ar visuomenės lūkesčius, koncentruojamės tik į fizinio kūno problemas, atliekame labai daug nereikalingų ar beveik beprasmių veiksmų. Tai mato ir slaugytojos. Šį išeikvotą laiką būtų galima panaudoti prasmingiau.
– Kalbate apie susitaikymą su mirtimi, kai šiuolaikinė medicina gali pratęsti egzistenciją, bet ne gyvenimą? Kuo padėtų dvasinė pagalba?
– Medicinoje privalome vadovautis įrodymais, kurie yra pagrįsti atliktais tyrimais. Tačiau yra dalykų, kurių negalime įrodyti, nors tai jaučiame ir matome. Kol žmogus sveikas, takoskyra nėra taip stipriai jaučiama, bet jam susirgus ji akivaizdi. Viename Jungtinių Amerikos Valstijų žurnale, kuriam priskirtas citavimo indeksas, o tai suteikia medikams teisę vadovautis jame skelbiamais teiginiais, neseniai skaičiau straipsnį apie tikėjimo ir medicinos sąlytį. Yra ir daugiau straipsnių šia tema, kurie liudija, kad ligonio poreikiai yra ne tik medicininiai.
– Kokie jie?
– Itin svarbi dvasinė pagalba kritinės būklės metu. Dažnai į ją patenkama netikėtai. Tai šokiruoja ir patį ligonį, ir jo artimuosius. Jie sako: "Daktare, jis rytą ėjo į darbą, o dabar miršta. Kaip tai gali būti?"
Bet taip yra. Gerai, kad dar spėjama susitikti, nes likęs gyventi laikas gali būti labai ribotas, situacija keičiasi labai greitai. Kviečiame kapelioną, kurių turi beveik visos ligoninės, sakramentams, o po 2–3 min. ligonis gali prarasti sąmonę.
Žmogus yra drauge ir kūniška, ir dvasinė būtybė. Ir ši kūno bei sielos – žmogaus dvasinio pradmens vienovė, kaip teigia Katalikų Bažnyčios Katekizmas, tokia glaudi, kad sielą tam tikra prasme galima laikyti net kūno forma! Tai akivaizdu net ir daugeliui jokio tikėjimo neišpažįstančių žmonių bei atsako į klausimą, kodėl gydant vien kūną kartais negalima pasiekti geriausio rezultato. Net ir patys medikai pripažįsta, kad dvasinei pagalbai medicinoje vietos kol kas mažai.
Dvasinės konsultantės Sigitos Lanauskienės parengtame straipsnyje apie dvasinę pagalbą ("Magnificat", 2017 07 01) teigiama, kad ji yra glaudžiai susijusi su psichologija. Vis dėlto dvasinė pagalba – platesnė sąvoka. Ja siekiama padėti įveikti dvasines krizes, asmeninius ir tarpasmeninius sunkumus, rasti atsakymus į egzistencinius klausimus, taip pat pažinti save ir atrasti dvasinę tikrovę. Dvasinės pagalbos vaisiai – tai Šventosios Dvasios dovanos: džiaugsmas, ramybė, taika, sąmoningumas, gilėjantis tikėjimas. Ir nebūtina būti tikinčiu, kad ieškotum šios pagalbos.
Antra vertus, kai kurie pacientai būna ypač ramūs, net ir labai sunkios ligos ištikti. Jie yra dvasiškai stiprūs, pasirengę gyvenimo negandoms. Tokie dar ir kitus šalia esančius ligonius gali pastiprinti, ir net gydytojus bei slaugytojas.
Dvasinė pagalba reikalinga ir ligonio artimiesiems. Jie patiria didelį stresą ir jiems padėti būtina.
– Tam reikia laiko, o jo stoka medikai ir taip skundžiasi...
– Mums tenka priimti greitus sprendimus. Reanimuoji ligonį, o už durų laukia artimieji.
Prisimenu 12 metų berniuką, kurio tėtį gaivinome. Įsivaizduojate, kas dėjosi vaiko širdy?
Tačiau gydytojas nėra vienas. Mes būtume bejėgiai be slaugytojų, ir ne tik dėl laiko stokos. Diagnostika, gydymas, dokumentika ir dar laikas pabūti su ligoniu. Kai turi vos kelias minutes, jo nebeužtenka. Slaugytojos mato ne tik fizinius, bet ir dvasinius pacientų poreikius. Dažnai jos pirmos pastebi, kad artinasi mirtis. Iškart kelia aliarmą kaip garsiausias monitorius. Įstrigo vienos slaugytojos žodžiai. Sako: "Daktare, jūs prie to ligonio prieikite." Aš atsakau, kad ką tik buvau, bet slaugytoja vis tiek ragina prieiti, paklausia, ar apie kunigą nepagalvota. Priėjęs pamatau, kad būklė išties pasikeitusi. Tas žmogaus, šiuo atveju slaugytojos, atliekamas stebėjimas (taip mėgstamas dabar žodis – monitoravimas), spartesnis ir neretai – akylesnis nei aparatūros.
– Ir kokia dvasinė pagalba tuomet galima?
– Pradžia – paprastas žmogiškas bendravimas. Mes tikrai neturime laiko kritinės būklės ligonio ranką laikyti savojoje, tai labai stiprina sergančius, bet galime būti netoli. Ligoniai atvyksta sąmoningi, bet mirtis gali ištikti ir neretai ištinka staiga. Toks dramatizmas būdingas intensyviajai kardiologijai. Kol galime kalbėtis, aptariame su pacientu jo būklę, skatiname neprarasti optimizmo, ir tai yra įmanoma, kai žmogus valingai tam nusiteikia. Mes privalome pasakyti, kokia rimta ir grėsminga situacija, į kurią pacientas pateko, paaiškiname, kas gali nutikti, o sprendimą priima jis pats.
– Kokį sprendimą? Kuo sau gali padėti beviltiškas ligonis?
– 61-ų vyras į kardiologijos reanimaciją atvežtas dėl pažeistos pagrindinės kraujagyslės – aortos. Operuoti ir protezuoti nebeįmanoma, galimas tik skausmo malšinimas. Iki žūties. Turime vos keturias penkias valandas.
Buvo šeštadienio rytas. Paklausiau, ar ligonis tikintis, gal pakviesti kunigą? Iš pradžių man atsakė, kad nereikia, prieš mėnesį dalyvavo šv.Mišiose. Pabrėžiau, kad situacija labai rimta. Pacientas paklausė, kiek jam liko. Išgirdęs atsakymą labai pasikeitė, patylėjo ir paprašė pakviesti kapelioną. Su juo praleido pusantros valandos, priėmė sakramentus. Emocinė būsena pasikeitė kardinaliai: pacientas ėmė pokštauti, pats juokėsi. Progresuojant skausmui leidome morfiną, bet netrukus sąmonė dingo. Tokios palaimingos buvo paskutinės žmogaus gyvenimo valandos.
Galiu pateikti ir kitą pavyzdį: 58-erių vyras pas mus pateko dėl širdies infarkto. Komplikacija – plaučių edema. Taip dažnai būna, dėl šios priežasties per pirmą mėnesį vidutiniškai miršta kas trečias ligonis. Išgirdęs, kad už širmos gulinčiai pacientei pakviečiau kapelioną, sako, kad yra labai tikintis, dalyvauja visose bažnytinėse apeigose, bet dabar jam kunigo tikrai nereikia. Dūsta, bet nereikia. Tik sužinojęs, kad kaimynė už širmos iškeliavo, sako: "Tegul ateina kapelionas ir pas mane." Vėlesnės valandos buvo ramios, veide – pakili nuotaika.
Tas vyras pasveiko. Valandos su kunigu ir sakramento nauda nepamatuojama, bet akivaizdi.
– Kardiologai, anesteziologai būti psichologais ar dvasiniais palydėtojais neturi nei laiko, nei įgaliojimų. Tam ligoninėse yra kapelionai, dvasiniai asistentai. Psichologinių įžvalgų prireikia bendraujant su ligonio artimaisiais. Juk jie dažnai prašo pakomentuoti gydymą, prognozes?
– Gydantis gydytojas gali ir turi suteikti konkrečią informaciją apie ligonio būklę jo nurodytam artimajam. Ne lotyniškais terminais, bet aiškiai ir nuoširdžiai, draugiškai.
Neretai mums tai padaryti sunku, nes mes patys bijome, kad pacientas mirs, baiminamės artimųjų reakcijos, o padėti nebegalime. Artimieji paprastai kaltina save ne todėl, kad buvo nedėmesingi, nepaskatino atkreipti dėmesį į negalavimus, nueiti pas gydytoją, o todėl, kad mažai buvo kartu. Per beveik du dešimtmečius pastebėjau, kad artimieji lanko ligonius rečiau. Išveža į ligoninę, ir viskas. Medikai ieško artimųjų, skuba pranešti, kad ateitų atsisveikinti. Būna, kad teikiant ligonio patepimo sakramentą artimųjų nėra, tik mes, medikai.
Artimieji paprastai kaltina save ne todėl, kad buvo nedėmesingi, nepaskatino atkreipti dėmesį į negalavimus, nueiti pas gydytoją, o todėl, kad mažai buvo kartu.
Tačiau būna ir kitaip. 20-mečio vyro, kurio būklė tapo kritinė dėl apsinuodijimo alkoholiu, tėvai budėjo prie sūnaus. Mama elgėsi santūriai, nors jos širdį draskantis skausmas buvo akivaizdus. Tėtis nevaldomai blaškėsi, į reanimaciją kvietė visus gimines, draugus, pažįstamus atsisveikinti su jo sūnumi. Tokiu atveju jokie psichologiniai pratimai nebepadeda. Jausdamiesi labai blogai, kad nieko negalime padaryti, turime išbūti nebe su pacientu iki jo mirties, o su artimuoju.
Vienos garbaus amžiaus pacientės, ištiktos su gyvybe nebesuderinamo širdies infarkto, anūkas, negalintis susitaikyti su močiutės mirtimi, elgėsi taip pat nevaldomai. Tėvai, nors patys kultūringi žmonės, sūnui iš reanimacijos išeiti nepasiūlė. Pakviečiau vaikiną pasėdėti, ramiai pasišnekėti. Kalba buvo netrumpa. Apie daug ką. Taip pat apie anapusinius dalykus. Nurimo. Močiutė mirė naktį. Vaikinas išlydėjo ją iš skyriaus su žvake rankoje, taip, kaip jis norėjo.
– Kai nebegalite pacientui padėti, o jo artimieji reikalauja gydyti, juolab kaltina dėl mirties, kaip jaučiatės?
– Kai buvau jaunas, galvojau, kad beveik viską galima pakeisti. Nugalėti mirtį. Šiuolaikinė aparatūra gali palaikyti neišgydomo žmogaus funkcijas. Teisės atsisakyti gydymo mūsų šalyje nėra. Jungtinėje Karalystėje yra priimtas negaivinimo įstatymas. Tai ne eutanazija. Tikėtina, kad teisės aktai dėl beviltiško, todėl beprasmio, gyvybės palaikymo bus priimti ir pas mus. Kalbu apie įstatymą taikyti proporcingą, pagarbų žmogaus orumui gydymą, bet ne apie teisę žudyti.
Labai svarbios visos gydytojo pastangos, tačiau reikia gilesnių ieškojimų. Ypač kai kasdieninis darbas, net kritinės ligonių būklės tampa rutina. Medicinoje labai svarbios ir nesėkmės, ir klaidos. Jas analizuodamas iš jų mokaisi, tobulėji, neretai tampi jautresnis. Tuomet ir duoti gali daug daugiau.
– Kaip jūs vertinate kolegės pareiškimą: "Norėčiau atvažiuoti pas tave mirti"?
– Tai pasakiusi kolegė dar labai jauna, daugeliui dar spės pati padėti. Ir tikrai žinau, ne tik fiziškai, psichologiškai, bet ir dvasiškai.
