Šią knygą 2017 metais išleido leidykla „Aukso žuvys“. Į vokiečių kalbą „Sibiro haiku“ pernai išvertė Saskia Drude, vertimą išleido „Baobab Books.

Knyga anksčiau apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos asociacijos Lietuvos skyriaus Prano Mašioto premija už Geriausią 2017 metų vaikų ir paauglių knygą.

Gražiausios 2017 metų knygos konkurse skirta pagrindinė Metų premija dailininkei Linai Itagaki už inovatyvų aktualios temos pateikimą, taiklų šrifto panaudojimą, jo dermę su įtaigiomis iliustracijomis.

Knyga išrinkta į kūrybiškiausių 2017 metų knygų dvyliktuką.

Knygų jaunimui premija Vokietijoje teikiama kasmet, siekiant atkreipti dėmesį į įdomiausias per praėjusius metus vokiečių kalba išleistas knygas ir pateikti skaitytojams rekomendacijas bei orientyrus.

Premijai pasiūlytas knygas svarsto ir vertina Jaunimo literatūros taryba.

Šį kartą sulaukta 667 knygų – nuo istorinių pasakojimų iki šiuolaikinių romanų ir dalykinių leidinių. Ypatingas dėmesys skiriamas apipavidalinimui ir iliustracijoms.

Knygas vertinusi taryba šiemet į galutinį etapą atrinko 33 leidinius. Vokietijoje pernai išleista apie 8 tūkst. pavadinimų knygų vaikams ir jaunimui.

Knygų jaunimui premija, kurią sudaro kelios kategorijos, įsteigta 1956 metais, jos prizinį fondą sudaro 72 tūkst. eurų.

Šiemet taip pat bus skiriamos trys naujųjų talentų premijos už geriausius vertimus į vokiečių kalbą. Premijos bus paskelbtos ir įteiktos per Frankfurto knygų mugę, kuri vyks spalio 20-24 dienomis.

Postmodernioji, XX a. 8-ojo dešimtmečio–XXI a. pradžios, epocha skelbė originalumo pabaigą – įmanomi tik koliažai ir žaidimai su jau anksčiau atsiradusiais kūriniais. Dabar mūsų išgyvenamoje pokolonijinėje eroje itin pabrėžiamas kolonisto ir kolonialo santykis – pirmasis istoriškai ilgą laiką buvo pavergęs antrąjį. Suprantama, kad, kaip tiksliai savo veikale "Pavergtas protas" pastebėjo rašytojas, poetas, eseistas Česlovas Milošas, prievarta kitam įjungtas mąstymas negali ir yra nepajėgus generuoti naujų idėjų. Kai pastarųjų nebelieka, tenkinamasi formų žaisme. Kita vertus, pagal minėtą mūsų dienų teoriją kolonistas – tas, kuris buvo užgrobęs svetimas žemes – privalo pasiūlyti planetai ir civilizacijai tai, kas iki šiol neregėta. Dažniausiai taip ir vyksta, tačiau procesas nebūtinai yra džiuginantis ir nuteikiantis optimistiškai.

Naujausia Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knyga "Sibiro haiku" yra tas naujas bandymas įtvirtinti tai, kas iki šiol lietuvių literatūroje neregėta ir nematyta. Tai komiksų knyga, kurioje verbalinis tekstas spausdinamas kartu su piešiniais.

Du sprendimai

"Sibiro haiku" pasakoja šeimos istoriją, kuri siekia tremties į Sibirą laikus. Lietuvių literatūroje šia tema jau parašyta ne viena knyga. Priešinguose stilistiniuose poliuose atsidurtų gana verksmingas ir tikrai sukrečiantis emociškai Dalios Grinkevičiūtės pasakojimas "Lietuviai prie Laptevų jūros" ir mūsų dienų rašytojo iš Tytuvėnų Vlado Kalvaičio realistinis bandymas savotiškai vyriškai, nesileidžiant į jausmines konotacijas perteikti tai, ką mūsų tautos dalis patyrė XX a. viduryje ir antrojoje pusėje.

Neseniai anapilin išėjęs V.Kalvaitis šia tema buvo išleidęs kelias knygas: nuo romano "Sustiprinto režimo barakas" iki naujausio trumposios prozos rinkinio "Vakarai, kurių nebuvo".

J.Vilės ir L.Itagaki sprendimas kalbėti apie Sibire lietuvių patirtas kančias yra iš pirmo žvilgsnio stebinantis ir intriguojantis. Tačiau tai – tik pirmasis įspūdis: giliau pagalvojus, net knygos stilistinės formos nėra novatoriškos ir naujos, nebent prisiimtume "amžinai vėluojančios ir kitų tautų literatūras mėgdžiojančios" bendruomenės statusą.

Amerikietiška įtaka

Knygai "Sibiro haiku" pasirinkta komiksų forma iškart nurodo į amerikietiškąjį kanoną, pagal kurį iš tiesų norint pamiršti skaudžias ir nostalgiškas dažno JAV žmogaus patirtis, susijusias su paliktomis tėvynėmis, geriausia yra net nekalbėti apie prisiminimus – komiksai tampa anestezuojančios užmaršties būdu ir panardina į visišką vartojimo ir komercijos liūną, iš kurio po XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių daugelis amerikiečių taip ir neišbrido.

Ar moralu ir tikslinga, kalbant apie lietuvių patirtis tremtyje, naudoti tą literatūrinę formą, kuri anapus Atlanto yra tiek nuvalkiota ir neįdomi? Ar tai, kad knyga "Sibiro haiku" laimėjo 2017-ųjų knygos meno konkursą, savaime legitimuoja jos stilių ir meninį sprendimą? Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo to, ko siekė autorės ir ko iš knygos tikisi skaitytojas.

Tas, kuriam daugiau nei pusę šimtmečio nutolusi praeitis yra nemaloni ir kankina, komiksas yra idealus sprendimas, tačiau tuomet galima paprasčiausiai pamiršti apie sąmoningą istorinę nuovoką ir praeities nulemtas vertybes turintį žmogų. Komiksas nepadeda ugdytis, nes jo vizualioji forma tarnauja kaip užmaršties būdas ir metodas. Tuo tarpu pačios autorės teigia, kad "Sibiro haiku" kaip tik neleidžia pamiršti sunkių mūsų tautos ir valstybės istorinių momentų, nes "tokios istorijos neturi nugrimzti į užmarštį".

Tokie teiginiai akivaizdžiai byloja, kad autorės yra klaidingai perpratusios komikso patirtį: juk tik skaitydamas verbalinį tekstą skaitytojas sąmonėje formuojasi vaizdinius, kurie yra jo paties veiklos išdava, išliekanti atmintyje. Kai knygos skaitytojui pateikiamas ir verbalinis, ir vizualusis tekstas, jam su tokia knyga tiesiog nėra ką veikti. Visas darbas jau padarytas, todėl peršasi išvada, kad "Sibiro haiku" yra leidinys, skirtas vaizduotę praradusiam ir istorinės atminties beveik neturinčiam žmogui, už kurį autorės pasiryžusios padaryti viską. Skaitymas kaip procesas yra tiesiog diskredituojamas.

Negana to, "Sibiro haiku" turi dar vieną ambiciją, kurią galbūt diktuoja platus kūrybinis užmojis arba tiesiog puikybė – iš mūsų šalies tremties istorijos konstruojamas mitas, vakarietišką komikso formą papildant aliuzijomis į japoniškąją tradiciją. Taip lietuvių tremtis tampa apimanti ne tik visą skaitytojo smegenų veiklą (jam nieko nereikia įsivaizduoti, formuojamas jo sąvokinis, loginis, bet ne vizualusis mąstymas), bet ir visą planetą nuo JAV iki Japonijos. Deja, skaitant knygą, aiškėja, kad žaidimas kitų tautų literatūroms įprastais žanrais ir kanonais, neatneša jokių naujų idėjų, susijusių su lietuvių tremtimi į Sibirą – lyg tame ezoteriniame žaidime manipuliuojama formaliais elementais, o jokia nauja mūsų tautos tragedijos traktuotė taip ir nepasiūloma.

Atšaldyta literatūra

J.Vilės ir L.Itagaki knyga "Sibiro haiku", vydamasi Amerikos tendencijas, atšaldo literatūrą – skaitytojas įsitraukia ne tam, kad savaip interpretuotų tai, ką mato, o tik tam, kad pasyviai mėgautųsi reginiais ir verbaliniu tekstu.

Amerikiečių medijų teoretikas Marshall'as McLuhan'as prieš kelis dešimtmečius knygoje "Kaip suprasti medijas" apibrėžė senųjų medijų, radijo ir televizijos raidą nuo vadinamojo karščio iki atvėsimo. Kai buvo išrastas radijo aparatas, televizorius ir kiti daiktai, kuriais žmonės perduodavo masinę informaciją, iš auditorijos buvo reikalaujama įsitraukimo – išgirdęs radijo bangomis kalbantį nacių vadą Adolfą Hitlerį, klausytojas tiesiog negalėdavo likti abejingas; pamatęs spindinčią prekės pakuotę televizijos ekrane, vidutinis amerikietis prieš pusę šimtmečio skubėdavo įsigyti reklamuojamą daiktą.

M.McLuhan'o teigimu, vėliau medijos atvėsta, nes randasi naujos informavimo priemonės. Su radijumi, televizija ir kitais istoriniais išradimais mūsų santykis šiandien yra beveik abejingas, tarsi savaiminis.

J.Vilės ir L.Itagaki knyga "Sibiro haiku", vydamasi Amerikos tendencijas, atšaldo literatūrą – skaitytojas įsitraukia ne tam, kad savaip interpretuotų tai, ką mato, o tik tam, kad pasyviai mėgautųsi reginiais ir verbaliniu tekstu. Galbūt žymėdama literatūros slinktį atšalimo link, ši knyga įtraukia skaitytoją ne proaktyviam veiksmui, o tik vartojimui ir užmarščiai.

Dar viena tendencija, kurios ženklu tapo "Sibiro haiku", – tai laipsniškas lietuvių literatūros kritikos virsmas lietuvių literatūros viešaisiais ryšiais: knyga sulaukė net kelių recenzijų, plačiai reklamuota ir populiarinta beveik be jokios kritinės refleksijos – literatūros kritikai tarsi sutartinai aikčiojo apie skaitymo malonumą ir pramogos žavesį.

Kai informacinis fonas rėkia, kad knygą reikia vertinti palankiai, nieko kita lyg ir nebelieka.

"Sibiro haiku" skaitytojus pakerėjo puikūs L.Itagaki piešiniai ir jų dermė su J.Vilės tekstais. Iš tiesų verbalinio ir vizualiojo teksto santykį šioje knygoje derėtų apibrėžti kaip sampyną – nei žodžiai, nei vaizdai neužgožia vieni kitų, pasiekiama dermė ir harmoninga pusiausvyra. Žiūrint į piešinius ir trumpam nepastebint žodžių, norisi, kad piešiniai prabiltų. Šis efektas – neabejotinai sėkmingas, nepaisant visų išlygų dėl paties knygos žanro. "Sibiro haiku" nėra eilinis komiksas, tai labai kūrybinga knyga tiek, kiek leidžia žanro taisyklės.

Didaktinis aspektas

Turbūt svarbiausioji knygos ypatybė yra pasakojamos istorijos jautrumas ir žmogiškumas. Skaitytojas tiesiog negali likti toks, koks buvo iki tol, kol paėmė į rankas "Sibiro haiku", nes užgaunama moralinė ir etinė sąmonė, kurią knygoje ir siekiama plėsti bei įtvirtinti. Sukuriamas personažas vaikas Algiukas ir pats turi vaizduotę, apie kurią knygoje daug kalbama, todėl "Sibiro haiku" – tai knyga, kuri ne lavina vaikų fantaziją, o skatina ją ugdytis kitokiomis gyvenimo patirtimis, knygomis, piešimu ir santykiais su žmonėmis.

"Sibiro haiku" yra neprikišamai didaktinis kūrinys, galintis padėti vaikams ne tik suprasti savo prosenelių Sibiro tremties patirtis, kurios po truputį jau nėra gyvoji istorija, o tik pasakojimai per jaunesnius tarpininkus, senelius ir tėvus, bet ir būdas pasakyti savo atžaloms, kad ekranas nėra vienintelis ir nepakeičiamas malonumas – vis dar esama ne virtualiosios realybės, kuri yra daug tikresnė, nei korporacijų sukurti paveikslėliai ir net negu pati knyga "Sibiro haiku" (nors ir pagrįsta tikra istorija). Tai mūsų pokalbiai ir tikras bendravimas, vis dar reikalaujantis mąstymo, aktyvaus įsitraukimo, simpatijos ir empatijos.

Kitoje pasaulio pusėje

– Ar išties Japonijoje atvykėlis pasijunta tarsi kitoje erdvėje?

– Ten visai kita pasaulio pusė, todėl pas juos viskas kitaip. Dauguma japonų nekalba angliškai. Kai kas mėgsta lyginti japonus su lietuviais, kad ir tie, ir tie yra depresyvūs, bet, mano manymu, japonai su lietuviais turi ir kitų panašumų. Mūsų religijos yra panašios iš tų gilių senų laikų. Tos pirmosios religijos garbino gamtą ir ta pagarba gamtai išliko.

– Ar jums pačiai pavyko kiek prigyti visiškai kitokioje kultūrinėje terpėje?

– Visiems atvykėliams japonų kultūra yra tolima, apskritai bet kur mums viskas yra tolima. Pavyzdžiui, mano sesė gyvena Italijoje, ji jai irgi yra tolima. Kalbant apie japonų tarpusavio santykius, net neįsivaizduoju, kas nubrėžia tą atstumą tarp žmonių, kad tėvai su suaugusiais vaikais nėra tokie artimi. Paprastai jie gyvena toli vieni nuo kitų. Jie labai daug dirba, neturi atostogų ir jei susitinka kartą per metus, tai labai gerai.

– Buvo pasirodę straipsnių, kad Japonijoje yra firmos, kurios labai savotiškai sprendžia žmonių vienišumo problemas. Esą Japonijoje galima pasisamdyti tariamą vyrą, vaiko tėvą, draugą, netgi bosą. Ir viskas tik tam, kad parodytum visuomenei, jog gyveni visavertį gyvenimą, nesvarbu, kad netikrą. Ar tai nereiškia, kad vienišumas šioje šalyje pasiekė tam tikrą pavojingą ribą?

– Taip, toje šalyje yra daug keistumų. Bijau, kad tai rodo mūsų visų ateitį, kaip kokiame fantastiniame filme, kur link mes judame. O gal tiesiog tai yra kitokia šalis. Bet turiu tokį jausmą, kad kas dabar yra pas juos, mus pasieks po kokių 10 metų.

Mama ir namų šeimininkė

– Užsiminėte, kad šeimos narių santykis Japonijoje nėra labai artimas. Kada tas ryšys tarp tėvų ir vaikų tarsi nutrūksta?

– Sunku pasakyti. Kiek pati mačiau, nes su savo vaiku iki dvejų metų gyvenau Japonijoje, kol vaikai dar maži, tai yra lygiai tas pats, kaip pas mus. Nėra taip, kad japonai viską leidžia mažiems vaikams. Jie taip pat drausmina vaikus, jie neleidžia to, ko negalima, bet kai vaikai paauga, atrodo, kad tas fizinis artumas išnyksta. Pas juos nėra įprasta ranką paspausti sveikinantis ar apsikabinti. Japonijoje tik per atstumą vienas kitam nusilenkia. Todėl, regis, vaikams augant, tas fizinis artumas su tėvais ima nykti, nebelieka viešų apsikabinimų ar pabučiavimų. Nežinau, galbūt vaikus tai kiek traumuoja, jiems to trūksta, todėl vėliau ir susiformuoja tokie tarpusavio santykiai.

– Koks moters vaidmuo šiuolaikinėje japonų tradicijoje?

– Japonijoje moteris yra namų šeimininkė, nes ten nėra sąlygų moterims ir dirbti, kaip pas mus, ir auginti vaikus. Kai aš dar gyvenau Japonijoje, vaikų darželių dar nebuvo. Dabar sako, kad jau pamažu ima juos steigti. Vadinasi, jei šeimoje gimė vaikas, moters karjera baigiasi, nes jo iki septynerių metų nėra kur palikti. Moteris tiesiog yra priversta likti namie ir auginti vaiką, o po tų septynerių metų grįžti į darbą yra labai sunku, nes ten motinystės atostogos, regis, tik keli mėnesiai. Jei moteris po to nustatyto laiko negrįžta į darbą, tos darbo vietos jai niekas nebelaiko. Po tų 7 metų dar galima įsidarbinti kokia nors kasininke, bet normali karjera yra baigta. Todėl dažniausiai moterys taip ir lieka namų šeimininkėmis-mamomis.

– Ar Japonijoje nėra moterų įmonių vadovių?

– Dabar gal jau ir yra, tačiau labai neįprasta, kad moteris vadovautų. Apskritai nėra įprasta, kad mama ar žmona dirbtų, bet neatrodo, kad jos būtų tuo nepatenkintos. Jos mėgaujasi savo gyvenimu. Paprastai jos išteka vėlai, sulaukusios 30 metų ir daugiau. Iki tol jos jau būna pastudijavusios, ko nors pasiekusios karjeroje, ir tada ateina natūralus metas atsiduoti namams.

– Kodėl jūs nusprendėte išvykti iš Japonijos?

– Nenorėjau būti namų šeimininkė 7 metus. Sėdėjimo namie man pakako dvejus metus, nes prieš tai studijavau, dirbau, buvau labai veikli, paskui staiga prasidėjo rutina. Todėl grįžau į Lietuvą, išleidau vaiką į darželį ir pradėjau dirbti.

Tūkstančių ženklų raštas

– Jūs mokote žmones japonų kalbos, mokote juos rašyti. Ar paprasta yra įsiminti hieroglifus?

– Kursuose mokau žmones piešti hieroglifus, kad jie juos įsimintų, nes vien tik žiūrint į paveiksliuką, jį įsiminti sunku, geriau įsimenama berašant. Ta sistema yra sugalvota ne veltui, rašoma iš viršaus į apačią, kaip ir lietuviškai.

– Japonai hieroglifus perėmė iš kinų. Ar tie rašmenys panašūs?

– Japonai hieroglifus adaptavo, pasilengvino. Sako, kad galėtum paskaityti laikraštį kinų kalba, reikia žinoti apie 15 tūkst. hieroglifų. Japonams užtenka 2 tūkst. savų rašmenų, nes jie dar turi dvi abėcėles, kurios sujungia hieroglifus. Tą pačią abėcėlę galima įvairiai naudoti, todėl pačių hieroglifų tada reikia kur kas mažiau. Japonų gramatika gana paprasta ir tarimas paprastas, nereikia kirčiuoti. Priešingai, kinų kalboje yra keturi kirčiai. Bandžiau mokytis kiniškai, bet man nepavyko. Japonų kalba man pasirodė paprastesnė. Ten hieroglifas reiškia žodį, tai yra kiekvienas žodis turi savo piešinį, kaip senovės egiptiečių rašte. Tiesiog reikia išmokti tą piešinį, ir viskas.

Klaipėda – laikinas uostas

– Jūs esate kaunietė, kurį laiką gyvenote Japonijoje, pastaruosius ketverius metus gyvenate Klaipėdoje. Kodėl pasirinkote šį miestą?

– Aš visada norėjau gyventi prie jūros. Japonijoje irgi gyvenome prie jūros, bet ten visoje pakrantėje buvo tik uostas, nebuvo paplūdimių, laukinę gamtą Japonijoje rasti sudėtinga. Kai tik apsigyvenome Klaipėdoje, prie jūros važiuodavau kasdien, dabar jau – rečiau.

– Kuo užsiimate Klaipėdoje?

– Dėstau japonų kalbą, dirbu Dailės akademijoje, esu laisvai samdoma iliustratorė.

– Neseniai su Jurga Vile išleidote knygą – grafinį romaną arba komiksą "Sibiro haiku", kurį pristatėte ir Klaipėdoje. Papasakokite apie šį projektą.

– Idėjos iniciatorė buvo Jurga, aš tą knygą iliustravau. Tai knyga apie Sibiro tremtį ir ji yra skirta vaikams. Viskas pateikiama vaiko akimis. Jurga rėmėsi savo močiutės dienoraščiu, kuri buvo su šeima ištremta dar mažytė. Tame dienoraštyje daug šviesių dalykų, ne tik kalbos apie mirtį. Ji rašė apie augalus, kurie priminė Lietuvą, rašė apie žaidimus, kuriuos ten žaidė. Turiu bičiulę Rusijoje, pasiteiravau, ar būtų galima "Sibiro haiku" pristatyti Rusijoje. Ji sakė, kad niekaip. Tie, kurie skaito ir domisi, žino, kad anuo laiku daugiausia nukentėjo nekalti žmonės, tačiau didžioji dalis rusų net šiais laikais mano, kad tremtiniai buvo nusikaltėliai ir jų niekas netrėmė šiaip sau.

– Ar Klaipėdoje apsistojote ilgam?

– Ne, jau grįšiu į Vilnių, labai daug darbų atsirado. Kurį laiką buvau pabėgusi, dabar vėl traukia atgal. Man Klaipėda yra ramus miestas, kur gali susikaupti ir dirbti, nes Vilniuje verda kultūrinis gyvenimas, ten įpareigotas visur dalyvauti ir nebelieka laiko sau. Norėjau nuo viso to pabėgti, atvažiavau į Klaipėdą. Klaipėdiečiai skundžiasi, kad čia nevyksta kultūrinis gyvenimas, kad reikia ką nors daryti. Man atrodo, kad kaip tik nereikia, jei pasigendi kultūros, nuvažiuoji į Vilnių, dalyvauji ir grįžti.

– Jei būtų galimybė viską daryti iš naujo, ar kartotumėte tą patį savo gyvenimo kelią?

– Tas mano kelias buvo toks neplanuotas ir vingiuotas, tad vėl jį pakartoti būtų gana sudėtinga. Pradžioje juk norėjau vykti į Ameriką, bet išvykau į Japoniją. Keistai viskas pasisuka. Įdomu stebėti, kaip viskas susipina. Kai išleidome "Sibiro haiku", staiga gavau pasiūlymą piešti siužetą apie Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius žydus, kurie bėgo iš Lenkijos į Lietuvą, vėliau iš C.Sugiharos (Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių žydų – A.D.) Kaune gavo vizas, tada per Sibirą keliauja į Japoniją. Kažkuo primena "Sibiro haiku".

– Tai, vadinasi, pabėgsite iš Klaipėdos?

– Man taip lemta – vis judėti.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1979 m. rugsėjo 30 d. Kaune.

1997–1999 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą (studijų nebaigė, nes išvyko į Japoniją ir į VDU nebegrįžo).

2003 m. Tarptautiniame krikščioniškame universitete Tokijuje (Japonija) įgijo tarptautinės ekonomikos bakalauro diplomą.

2014 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo grafikos bakalauro diplomą.

2017 m. kartu su teksto autore J.Vile išleido knygą "Sibiro haiku".

Tais pačiais metais Kultūros ministerijos organizuojamame "Knygos meno" konkurse gavo pagrindinę metų premiją už inovatyvų aktualios temos pateikimą.

Įteikta P.Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams.

D.Tarabildienės premija – už gražiausiai iliustruotą metų knygą.

2015 m. knygos meno parodoje "Iliustracija ir knyga 2015" L.Itagaki kurta paveikslėlių knyga "A Picture Book for Tomorrow" buvo apdovanota 3-iąja premija ir tais pačiais metais COW tarptautiniame festivalyje Ukrainoje "Iliustracija 2015" pateko į geriausių iliustracijų TOP 10.

Šiuo metu L.Itagaki yra laisvai samdoma iliustratorė, Klaipėdos lėlių teatro dizainerė, dėsto japonų kalbą, dirba Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete komunikacijos koordinatore.

Premijos steigėjas ir mecenatas – verslininkas A. Petrikas, JAV bei Lietuvos aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas. Premija skiriama už lietuvių rašytojų kūrinius vaikams ir jaunimui.

Šia premija pratęsiama Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premijos, įsteigtos 1933 metais, tradicija. Anuomet šios premijos iniciatorius buvo tuometinis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas A. Petrikas (1893-1964).

Premijai taip pat buvo pasiūlyti: Daiva Čepauskaitė (eilėraščių knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“), Neringa Dangvydė (knyga „Vaikas su žvaigžde kaktoje“), Violeta Palčinskaitė (poezijos knyga „Eilėraščiai iš namų“), Rebeka Una (knyga „Šeštadienį, aštuntą valandą“), Vilė Vėl (apysaka „Pereik tiltą, kvaily“), Sigitas Poškus (knyga „Šokanti karvė, arba Maišatynė“), Giedrė Rakauskienė (knyga „Dramblys ir antis“).

J. Vilė Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo prancūzų filologiją, Paryžiaus Naujosios Sorbonos universitete Paris III įgijo Vaizduojamųjų menų bendrųjų mokslų diplomą, studijavo Filmų archyvavimą ir restauravimą. Šiuo metu gyvena Ispanijoje, veda lietuvių kalbos pamokas Almerijos regione gyvenantiems lietuviams. Kino ir teatro festivalių koordinatorė, vertėja.

L. Itagaki studijavo Vytauto Didžiojo universitete anglų kalbą ir literatūrą, papildomai mokėsi japonų kalbos. Dalyvaudama studijų mainų programoje išvyko į Tokiją, studijavo tarptautinę ekonomiką ir verslo administravimą. Į Lietuvą sugrįžo po šešerių metų, įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Klaipėdos lėlių teatre dirba dizainere, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete – komunikacijos koordinatore, Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Meno kieme dėsto japonų kalbą ir veda kūrybines dirbtuves.

„Sibiro haiku“ – vienos šeimos tremties istorija. J. Vilė ją skyrė aštuoniasdešimtmetį pasitinkančiam savo tėčiui, kuris į Sibiro tolius buvo ištremtas ankstyvoje vaikystėje. Knyga išleista 2017 m. (antras leidimas – 2018 m.).

Kultūros ministerijos organizuojamame „Knygos meno“ konkurse šios knygos dailininkei L. Itagaki paskirta pagrindinė Metų premija už inovatyvų aktualios temos pateikimą, taiklų šrifto panaudojimą, jo dermę su įtaigiomis iliustracijomis knygoje.

Birželio 28-ąją Lietuvos rašytojų sąjungoje laureatėms bus įteiktas diplomas ir 3000 eurų piniginė premija.

Jam 54 leidėjai pateikė 116 knygų, iš kurių pagal poligrafinius ir meninius kriterijus išrinktos meniškiausiai apipavidalintos ir geriausiai atspausdintos 2017 metais Lietuvoje išleistos knygos.     

Pagrindinė – Metų premija – šiemet paskirta dailininkei Linai Itagaki už inovatyvų aktualios temos pateikimą, taiklų šrifto panaudojimą, jo dermę su įtaigiomis iliustracijomis knygoje „Sibiro haiku“. Autorės – Jurga Vilė ir Lina Itagaki, išleido leidykla „Aukso žuvys“ , spaustuvė „BALTO print“.

Šešios premijos pagal temines grupes skirtos:

Kamilei Lisauskaitei ir iliustruotojai Miglei Anušauskaitei už neįprastą mokslinio turinio ir populiarios formos sugretinimą knygoje „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ (išleido ,,Aukso žuvys“, spausdino ,,Petro ofsetas“) – teminė grupė Grožinė literatūra ir eseistika;

Aušrai Kiudulaitei už vaikiškos vaizduotės pajautimą ir profesionalią jos raišką knygoje „Draugystė ant straublio galo“, autorius Marius Marcinkevičius (išleido „Tikra knyga“, spausdino „BALTO print“) – Knygos vaikams;

Laurai Klimaitei ir Indrei Klimaitei už pažangų ir šiuolaikišką dizaino sprendimą knygoje „Fortsetzung folgt: Im Zuge der Moderne. Ein Jahrhundert Litauen (1918-2018)“, sudarytojai Nerijus Šepetys, Giedrė Jankevičiūtė  (išleido  Lietuvos kultūros institutas, spausdino  „BALTO print“) – Mokslinė, dalykinė literatūra, vadovėliai;

Jurgiui Griškevičiui už sudėtingo turinio ir vaizdinės medžiagos struktūros estetiką knygoje „Post Ars partitūra“, sudarytojai Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius (išleido  „M puslapiai“, spausdino „Kopa“) – Meno leidiniai;

Ingai Navickaitei už provokuojantį minimalizmą knygoje „Rimaldas Vikšraitis“ („Homo Vikšraitis“) (išleido Kauno fotografijos galerija, spausdino „Kopa“) – Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai;

Agnei Dautartaitei-Krutulei už originalią formą knygoje „Kai Lietuva valdė pasaulį/When Lithuania Ruled the World“, autorius Kęstutis Nakas (išleido „Aukso žuvys“ , spausdino „BALTO print“) – Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai.

Diplomai skirti:

Jokūbui Jacovskiui už šiuolaikišką klasikos pateikimą knygoje „Vanduo puodelyje“, autorius Tadeusz Rozewicz, iliustravo Stasys Eidrigevičius  (išleido „Apostrofa“,  spausdino „BALTO print“);

Agnei Dautartaitei-Krutulei už dizaino koncepcijos įtaigumą knygoje „We Thought We‘d be Back Soon: 18 Stories of Refugies 1940-1944“, autoriai Dalia Cidzikaitė, Laima Petrauskas VanderStoep, Dalia Stakė Anysas (išleido „Aukso žuvys“, spausdino „BALTO print“);

Ievai Babilaitei už nestandartinę traktuotę knygoje „Baisiai gražūs eilėraščiai“, autorė Daiva Čepauskaitė (išleido  ,,Žalias kalnas“, spausdino „Standartų spaustuvė“);

Artūrui Širinui ir Justinai Norkutei-Širin už dizaino interaktyvumą knygoje „Vilniaus arkikatedros mįslės“, autorės Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, BirutėValečkaitė (išleido Bažnytinio paveldo muziejus, spausdino „S. Jokūžio leidykla-spaustuvė“);

Gedui Čiuželiui už tinkamą medžiagų parinkimą ir dizainą atskleidžiant temą knygoje „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903-1954)“, dvitomis, sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė (R.Paknio leidykla, spausdino „Petro ofsetas“);

Elonai Marijai Ložytei už estetišką dalykinio turinio pateikimą knygoje Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Maršalo lazda, parodyta laidojant LDK maršalą Joną Stanislovą Sapiegą“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino „Petro ofsetas“);

Miglei Rudaitytei už netikėtą žanro ribų išplėtimą knygoje „Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root“, parengė Sweet Root (išleido „Dvi tylos“, spausdino BALTO print);

Martynui Gintalui už vaizdo ir teksto elegantišką sintezę knygoje „Žemaitijos balsai ir daiktai: juvelyriška, mažoji plastika, eilėraščiai“, autorės Eglė Čejauskaitė-Gintalė, Viktorija Daujotytė (išleido „Porta Artis“, spausdino „BALTO print“);

Ievai Mozūraitei už santūrią klasiką knygoje „Vytautas Kasiulis. Viena-Bresgau Freiburgas-Paryžius“, sudarytojos Ilona Mažeikienė, Laima Bialopetravičienė (išleido Lietuvos dailės muziejus, spausdino „Standartų spaustuvė“);

Gyčiui Skudžinskui už tikslingą knygos režisūrą knygoje „Pergalės ir pralaimėjimai/Victories and Defeats“, fotografas Romualdas Požerskis (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spausdino „BALTO print“);

Vilmantui Dambrauskui už originalų įvaizdžio sukūrimą dizaino ir fotografijos priemonėmis knygoje „Universitas Doctorum et Studentium. Šiaulių universiteto bendruomenės portretai“( išleido Šiaulių universiteto leidykla, spausdino „Šiaulių spaustuvė“);

Gyčiui Skudžinskui už eksperimentinę bibliofilinės tradicijos interpretaciją knygoje „Scenos/Stages“, autoriai Dainius Liškevičius, Alvydas Lukys, Vilma Samulionytė, Gytis Skudžinskas, Darius Žiūra (išleido „Nerutina/NoRoutineBooks“ , spausdino „Druka“).

Premijuotų knygų dailininkai, leidėjai bei spaustuvininkai diplomais tradiciškai apdovanojami Vilniaus knygų mugės metu – vasario 22 d. 12 val. LITEXPO parodų centre, rašoma pranešime spaudai. Knygų mugėje taip pat veiks konkursą laimėjusių knygų paroda, bus galima susipažinti ir su specialiai išleistu katalogu.

Tai nutiko iš tikrųjų. Ankstyvą 1941 metų birželio rytą pikti kareiviai vertė šeimas iš lovų liepdami ruoštis kelionėn – taip lietuviai būriais ne savo noru iškeliavo į Sibirą. Kodėl juos ištrėmė? Kuo jie prasikalto? Kur tas Sibiras? Tokie ir panašūs klausimai kyla vaikų galvose, kai suaugusieji pasakoja apie trėmimus. Tie klausimai sukosi ir Jurgos Vilės galvoje, klausantis savo tėvo, grįžusio iš tremties „našlaičių“ traukiniu, istorijos. Įkvėpta tėčio ir močiutės prisiminimų, autorė nusprendė papasakoti Lietuvos vaikams, kas yra tremtis ir kaip žmonės ją išgyveno, rašoma pranešime spaudai.

„Augindama savo vaikus tremties pavyzdžius pasitelkiu dažnai – apie tai, kaip svarbu džiaugtis esamu momentu, koks trapus yra gyvenimas, kiek daug norime ir kiek mums mažai reikia, kaip galime padėti patys sau ir vieni kitiems“, – sako knygos teksto autorė J. Vilė. Unikaliai glaudžiai bendradarbiaujant su iliustratore Lina Itagaki sukurtoje komiksų knygoje „Sibiro haiku“ daug dėmesio skirta detalių autentiškumui, vaikiškam anuometinės realybės potyriams, fantazijoms ir vaiko atrastam būdui išlikti.

Augindama savo vaikus tremties pavyzdžius pasitelkiu dažnai – apie tai, kaip svarbu džiaugtis esamu momentu, koks trapus yra gyvenimas, kiek daug norime ir kiek mums mažai reikia, kaip galime padėti patys sau ir vieni kitiems.

Leidyklos „Aukso žuvys“ išleista knyga atskleidžia ne vieno berniuko likimą – tokias skaudžias šeimos istorijas apie išgyvenimą tremtyje širdyse nešioja dauguma lietuvių, tačiau neužrašytos ar nenupieštos jos grimzta užmarštin. Tad, nors knyga skirta vaikams nuo devynerių metų, ji gali sudominti ir suaugusiuosius.

„Piešdama ieškojau nuotraukų, norėdama atkurti, kaip galėjo atrodyti tuometiniai žmonės ir aplinka. Kas mane nustebino, tai, kad beveik visose nuotraukose jie šypsosi. Nors vargsta ir badauja, fotografuodamiesi sunkaus fizinio darbo vietose šypsosi. Man atrodo labai vertinga, kad ši istorija papasakota vaiko akimis – nesusifokusuojant tik ties baisumais, bet prisimenant ir paprastus dalykus, ir tai, kas džiugino ir padėjo išgyventi. Buvo ir tiesiog miegas, darbas, meilė, maistas. Be to, knygoje yra ir smagių istorijų. Įdomu, kad galima papasakoti tokią jautrią ir sudėtingą istoriją taip poetiškai, lengvai ir paprastai, kad vaikas galėtų ją priimti, per daug neišgąsdinant, bet ir nenutylint ten įvykusio siaubo“, – pasakoja kita knygos autorė,  iliustratorė L. Itagaki.

Naujos knygos „Sibiro haiku“ sutiktuvės įvyks ketvirtadienį, 17.30 val. šalia Vilniaus geležinkelio bėgių įsikūrusiame bare „Peronas“. Be autorių pristatyme dalyvaus režisierė ir aktorė Saulė Degutytė su „Stalo teatru“, choras „Liepaitės“ ir net pagrindinio personažo prototipas – Algimantas Stakėnas.

Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J.Janonio g. 9) prieš savaitę prasidėjo ir iki vasario veiks grafikės Linos Itagaki iliustracijų paroda „Iliustratyvu“.

Joje menininkė pristato 2012–2013 m. kurtas iliustracijas – keturis atskirus iliustracijų blokus ir keletą pieštų portretų bei figūrų. E.Munchui skirtas iliustracijas, sukurtas remiantis jo biografija, Lina nupiešė Vilniaus dailės akademijos (VDA) organizuotam konkursui. „Ikonų“ ciklas gimė todėl, kad grafikė tiesiog jas labai mėgsta. Serija pavienių, tarpusavyje nesusijusių iliustracijų išsirutuliojo iš realiai nugirstų, perskaitytų istorijų, pamatytų, patirtų dalykų, o iliustracijos „Tibeto mirusiųjų knygai” atsirado iš natūralaus poreikio suvokti, kas joje rašoma. Parodoje taip pat eksponuojamos iliustracijos, sukurtos piešinių knygai „A Picture Book for Tomorrow“. Ši knyga dalyvavo Prancūzijoje vykusiame iliustracijų konkurse, o autorė turėjo galimybę perduoti savo minčių vaizdines transformacijas ateities vaikams.

Prieš kelerius metus Lina apsigyveno uostamiestyje. Ši autorinė iliustracijų paroda čia – pirmoji. Ta proga – pokalbis su grafike.

Iliustracijos kryptimi

– Sakoma, kad niekas neatsiranda iš niekur, viskas turi priežastis ir motyvus. Kaip jūsų gyvenime atsirado piešimas? Žiūrint į jūsų darbus, atrodo, kad jis visada buvo, tiesiog gimėte jau mokėdama piešti?

– Noras išmokti piešti atsirado pradėjus dirbti nekūrybingą darbą tarp kūrybingų žmonių – įmonėje, kurioje dirbau, visi darbuotojai buvo baigę VDA ar kitas meno institucijas, puikiai piešė, ir aš panorau taip išmokti. Trejus metus lankiau piešimo kursus pas VDA dėstytoją Beną Narbutą, kuris išmokė suvokti ir pavaizduoti formą, tada pabandžiau įstoti į VDA ir studijuoti grafikos specialybę, pavyko, mokiausi piešti toliau. Tiek mano grafikos darbai, tiek akademinis piešimas buvo iliustratyvūs, todėl pasirinkau iliustracijos kryptį.

Iš pradžių mano tikslas buvo išmokti gerai, taisyklingai piešti. Labai patiko akademinis piešimas, anatomija. Reikėjo daug pastangų įdėti, kol išmokau beveik taisyklingai pavaizduoti žmogaus kūną. O tada to nebeužteko, atsirado natūralus poreikis išreikšti save. Tas persilaužimas taip pat nebuvo lengvas. Žiūrėdavau, kaip piešia mano vaikas, ir bandydavau daryti kaip jis. Bandžiau piešti per daug nekontroliuodama rankos, nežiūrėdama, piešti iš karto su flomasteriais ir nieko netaisyti. Apskritai stengiausi kiekvieną dieną kažką nupiešti. Tada ir atsirado daugiausia mano piešinių bei iliustracijų.

Spontaniškai ir tikslingai

– Papasakokite apie savo piešinių ir iliustracijų motyvus. Iš kur jie atsiranda?

– Pavienės iliustracijos atsiranda iš „kabliukų”. Tie „kabliukai “– tai pamatyti objektai, nugirstos frazės, juokingi straipsnių pavadinimai, dainų žodžiai, paskaitos ir dėstytojų frazės, aplinkui sėdintys žmonės. Pavyzdžiui, VDA senųjų rūmų koridoriuje kabėdavo televizorius, kuriame kažkodėl rodydavo žinių portalo straipsnių antraštes. Eini į valgyklą ir matai naujieną: „Britė atšaukė vestuves, nes susirgo jos driežas”. Pamaniau, kodėl to nepailiustravus?.. Na, bet taip atsirado pavienės iliustracijos. Kitos, žinoma, buvo kuriamos tikslingai.

„Ikonos“ atsirado dėl labai paprastos priežasties – tiesiog man jos patinka, intriguoja savitas jų piešimo stilius. Tiek rusų, tiek tibetiečių „thangkų“. Paėmiau šias dvi kultūras ir sujungiau į vieną. Išėjo kažkas įdomaus.

Iliustracijos „Tibeto mirusiųjų knygai“ atsirado iš natūralaus poreikio suvokti, kas joje rašoma. Ten viskas taip sudėtinga, kad ir keletą kartų perskaičius nepavykdavo pagauti minties. Taigi nusprendžiau piešti savaip vaizdais interpretuodama verbalines sąvokas, nes vaizdas man lengviau suvokiamas nei žodžiai. „Tibeto mirusiųjų knyga” yra vadovas, aiškinantis, ką daryti mirus, kad nepasiklystum, bet jei parodyčiau šias savo iliustracijas tibetiečiui, jis tikrai pasiklystų.

E.Munchui skirtą ciklą, „Ikonas“ ir „Tibeto mirusiųjų knygos“ iliustracijas sieja tik kartonas, ant kurio jas piešiau, – šiaip tai yra atskiri iliustracijų blokai.

Geros – gerai išleistos

– Jūsų parodos laikas sutampa su 10-uoju Klaipėdos knygos konkursu. Sakyčiau, labai simboliškas ir prasmingas sutapimas. Kas jums yra knyga?

– Jeigu kiltų karas, nežinočiau, ką daryti su knygomis – jos man yra brangiausia, ką turiu. Negalėčiau atsisakyti. Kelionėje visada nusiperku knygą. Knygoje svarbu viskas – pirmiausia akį patraukia viršelis, tada turinys, bet svarbu ir popierius, maketas. Mėgstu iliustracijų knygas, komiksus ir visokias keistas knygas. Pirkdama romaną taip pat renkuosi pagal viršelį, maketą. Geros knygos dažniausiai būna gerai išleistos. Neskaitau elektroninių knygų, nes jos neturi nė vieno iš išvardytų man svarbių elementų.

– Kokia knyga jums yra graži?

– Išsirinksiu keletą dabar mėgstamiausių knygų iš savo lentynos (beje, skonis bėgant laikui keičiasi)… Štai patinka lietuviškai išleista australų rašytojo ir dailininko Shaun Tan knyga „Atokaus priemiesčio istorijos” ir Lietuvoje neišleista to paties autoriaus knyga „The Arrival”. Visapusiškai nuostabi yra čekų leidyklos „Baobab” išleista knyga „Roční období”. Latvių leidykla „Popper Publishing” leidžia originalias knygas: gera spauda, geras popieriaus, Lietuvoje tokių nėra. Dar patinka neseniai įsigyta Richardo Barnetto knyga „The Sick Rose: Disease and the Art of Medical Illustration” – puikiai sumaketuota medicininių iliustracijų knyga su daugumai žmonių veikiausiai nelabai maloniomis įvairių ligų iliustracijomis. Patinka japonų knygos vaikams, jų iliustracijos visiškai kitokios nei čia, Europoje. Ir dar daugybė kitų.

– Ar kiekvienas tekstas pasiduoda iliustruojamas? Ar visi žodžiai gali virsti vaizdais?

– Įtariu, kad ne. Kol kas tik tie tekstai, tiksliau – žodžiai, frazės, kurie mane „užkabindavo”, virsdavo iliustracijomis. Nesu iliustravusi jokio kūrinio. Man patinka knygos, kurias skaitant atrodo, kad žiūri filmą. Taip rašė Jurga Ivanauskaitė. Patiko Jolita Skablauskaitė, Maksas Frajus, Amelie Nothomb. O dabar mano favoritas yra Haruki Murakami. Tokius tekstus galėčiau iliustruoti, nes skaitau ir iš karto regiu.

Norėtų keliauti ir piešti

– Minėjote, kad mėgstate komiksus. Kokius?

– Taip, man jie patinka. Turbūt dar tik pora metų, bet labai „užkabino“. Toks naujas kabliukas. Nors gal tai natūralu, nes iliustruodavau frazes, t. y. pirma užrašydavau frazę, tada nupiešdavau vaizdą, o tai jau kaip ir komiksas.

Nemėgstu komiksų, kuriuos reikia skaityti kaip knygas, ilgų istorijų. Patinka įdomiai nupiešti keisti komiksai. Kuo didesnė nesąmonė, tuo labiau patinka. Ir pati tokius paišau. Nes tai – lyg mankšta vaizduotei. Gyvenimas ir taip pilnas paprastų, suprantamų dalykų.

– Esate vilnietė? Kuo jus paviliojo Klaipėda? Ar gerai jaučiatės mūsų vėjų ir jūros mieste?

– Iš tikrųjų esu kaunietė, kuri visą gyvenimą norėjo gyventi Vilniuje ir, atsiradus galimybei, taip ir padarė. Gyvenau Vilniuje dešimtmetį ir tada pasidarė per patogu gyventi, norėjosi kažko naujo. Paviliojo jūra ir jūsų tuščias miestas su jaukiu senamiesčiu, tai ir persikrausčiau. Gerai jaučiuosi ir Vilniaus šurmulyne, ir tuščioje Klaipėdoje. Geras kontrastas.

– Kokios ateities svajonės? Ką veikiate ir norėtumėte veikti? Gal turite svajonę iliustruoti kokią ypatingą knygą? Kas būtų įdomu?

– Norėčiau būti Indiana Džounsas – iliustratorius, t. y. keliauti ir piešti.

Dabar užsiimu visokiausiomis kitomis veiklomis, kurios padeda Lietuvoje išgyventi, nes nei turtingas vyras, nei menas, deja, manęs neišlaiko. Noriu nupiešti komiksų knygą. Noriu nupiešti iliustracijų knygą. Noriu sugalvoti, kokio pobūdžio iliustratorė norėčiau būti, ir tada pradėti ieškoti užsakymų.

Nuo šio penktadienio Klaipėdos miesto viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J.Janonio g. 9) veikia grafikės Linos Itagaki iliustracijų paroda „Iliustratyvu“.

Joje autorė pristato 2012 ir 2013 m. pieštas iliustracijas.

„A Picture Book for Tomorrow“ – Prancūzijoje vykusiam konkursui sukurta iliustracijų knyga. „Knygoje piešiau tai, ką norėtųsi perduoti ateities vaikams“, – pakomentavo autorė. Toliau – visa siena savarankiškų, tarpusavyje nesusijusių iliustracijų, išsirutuliojusių iš menininkės nugirstų, perskaitytų, pamatytų ir patirtų dalykų. Dar – serija iliustracijų, pieštų ant kartono. E.Munchui skirtos iliustracijos pieštos remiantis jo biografija Vilniaus dailės akademijos organizuotam konkursui. Iliustracijos „Tibeto mirusiųjų knygai“, anot autorės, atsirado iš natūralaus poreikio suvokti, kas rašoma toje knygoje… O jos „Ikonų“ serija sujungė rusų ir tibetiečių kultūras. „Išėjo kažkas įdomaus“, – šypsojosi autorė.

L.Itagaki paroda „Iliustratyvu“ uostamiesčio Meno bibliotekoje veiks iki sausio 31 d.