Taip karininkas kalbėjo prieš Lietuvos šaulių sąjungos neeilinį suvažiavimą Kaune, kuriame jis pristatys praėjusių metų organizacijos veiklos ataskaitą, teiks dešimties metų veiklos strategiją, delegatai tvirtins statutą.

Kaip nurodė L. Idzelis, strategijoje parašyta, kad Šaulių sąjungai reikalingas „tvarus finansavimo augimas“.

„Tas tvarus, tai matome įmanoma, kad trečdaliu augtų kasmet. Tai yra normalu. Tada etatų naujų įsisteigi, ateina naujų žmonių, tada infrastruktūra pradeda plėstis. Priimsi trisdešimt žmonių, kur jiems atsisėsti? Reikia kompiuterio šiais laikais, reikia išnuomoti patalpas, laidus pratampyti“, – sakė Šaulių sąjungos vadas.

Pasak jo, realiai pajėgumą sukurti užtrunka 15-a metų, tad „kokiais 2038 metais tikrai turėsime rimtą organizaciją su ta sąlyga, kad finansavimas pastoviai augs“.

Linas Idzelis (E. Ovčarenko/BNS nuotr.)

„Nes reikia viską įsigyti. Padarai užsakymą, ginklus tau pagamina po kelerių metų. Šalmus, vėlgi, pristato truputį vėliau. Tada visa tai reikia įtraukti į mokymo sistemą“, – kalbėjo L. Idzelis.

„Yra resursai, personalas, laikas – pajėgumo vystymo trikampis. Pirmiausia gauni resursus, dabar Šaulių sąjunga padidintą finansavimą gauna antri metai. Kažkokių stebuklų nereikia per daug tikėtis, nes pajėgumai kuriami – po septynerių metų atrodys taip, kad nebus gėda“, – pridūrė jis.

Iššūkis apmokyti naujus žmones

Anot L. Idzelio, apmokyti stojančius į Šaulių sąjungą „užtrunka ir didelis iššūkis, nes organizacija, kaip bebūtų, nebuvo labai stipri“.

„Dabar, pavyzdžiui, Vilniuje, ateina naujas tūkstantis žmonių. Kaip tuos žmones apmokyti, jeigu vienu metu ten buvo mokomoji kuopa virš tūkstančio? Tai yra didžiulis iššūkis. Dabar jau nėra, kad ateitų tūkstantis, bet šimtais didmiesčiuose ateina. Regionuose nėra tiek žmonių, ateina dešimt, dvidešimt, trisdešimt“, – kalbėjo organizacijos vadas.

Atėjus naujiems žmonėms, jie praeina bazinį kursą, tada specializacijos kursą, tada, pasak vado, po kokių penkerių metų šaulys jau gali būti vadu, jei turi lyderio savybių.

„Tuomet skyriaus vado, būrio vado kursas, ko nebuvo iki tol, dabar jau planuojame kuopos vado kursą. Matome, reikia adaptuoti programas atsižvelgiant į dabartinį karą, kad dronais mokėtų naudotis, kibernetinius dalykus“, – sakė L. Idzelis.

Karininko teigimu, Šaulių sąjungos ir Lietuvos kariuomenės bendradarbiavimas šalies gynybos atveju „pagal tai, kaip dabar esame susibraižę su gynybos štabu, kaip turėtų visa tai atrodyti, kol kas yra tik schemose“.

„Tai (reikia – BNS) įgyvendinti per praktinius užsiėmimus, bet reikia galbūt kažkur pakoreguoti įstatymus. Nes tas neginkluoto pasipriešinimo yra toks plevenantis, lyg karo padėtyje jie nepriklauso ginkluotoms pajėgoms“, – sakė organizacijos vadas.

Pasak jo, tada sąjunga „žiūri per kitą segmentą – koviniai piliečiai, kurie gali būti priskiriami prie ginkluotųjų pajėgų“.

„Tėvynėje brangioje yra tiek mažai žmonių, kad reikia kiekvieną branginti, kuris tik turi norą, jam reikia rasti užduotį. Čia yra mūsų pagrindinė veikla, kaip visus įveiklinti, kad kiekvienas galėtų prisidėti“, – sakė L. Idzelis.

Patalpas nuomojasi, nuosavas – remontuoja

Pasak Šaulių sąjungos vado, kai kuriose organizacijos patalpose remontas iš pažiūros „darytas kokiais 1995 metais“.

„Ir tu čia šneki apie šiuolaikinę organizaciją, pelėsiai visur kampuose. Nueini į tualetą antrame aukšte, galvoji, ar įlūši į pirmą aukštą, ar ne. Toks vaizdas. Užtruks suremontuoti, bet jau paremontavome Alytaus, Varėnos, Panevėžio, Telšių šaulių namus. Tęsime visa tai“, – teigė L. Idzelis.

Jis dėkojo Viešojo saugumo tarnybai, atidavusiai Kaune dalį karinio miestelio, ateityje organizacija viliasi turėti visą karinį miestelį.

„Bet reikia viską suremontuoti, ten dirbti šiuo metu negalima. Reikia kapitalinio remonto. (...) Nepaisant to, veiklą vykdome, patalpas gali išsinuomoti. Yra profesinio rengimo centrų, mokyklų, kur įleidžia, kviečiasi, siūlo ateiti, naudotis“, – kalbėjo L. Idzelis, pridūręs, kad Lietuvoje yra daug patriotiškų žmonių.

„Išsinuomoji patalpas, gauni pusryčius lovą, bet kitą kartą to ir nereikia, nes geriausia miegoti miške. Kario namai yra miškas, apkasas, šaulio namai lygiai ten pat. Apkandžioja uodai, grįžti patenkintas sekmadienį vakare, trečiadienį atsigauni, – juokėsi organizacijos vadas. – Taip yra, tokia realybė, nes čia yra žmonės, kurie daro papildomą kilometrą, papildomą laiką savo skiria. Gi gali to nedaryti, tik pykti televizorių žiūrėdamas. Čia kito tipažo žmonės renkasi.“

Ir tu čia šneki apie šiuolaikinę organizaciją, pelėsiai visur kampuose.

L. Idzelis suvažiavimui šeštadienį teikia tvirtinti Lietuvos šaulių sąjungos veiklos strategiją – 10 metų organizacijos vystymosi viziją, kuriai šią savaitę pritarė Vyriausybė.

2024-2035 metų laikotarpį apimanti strategija apibrėžia tris Šaulių sąjungos veiklos kryptis: sąjungos stiprinimą ir plėtrą, indėlį stiprinant valstybės gynybą, krizių valdymą ir civilinę saugą bei visuomenės atsparumo ir valios priešintis didinimą.

Suvažiavimo delegatai taip pat svarstys ir tvirtins patobulintą Šaulių sąjungos statutą, kuris reglamentuoja organizacijos struktūrą, padalinių sudarymo, vadų skyrimo, asmenų priėmimo tvarką, šaulių uniformas, kitus elementus.

L. Idzelis vadovauti organizacijai Vyriausybės nutarimu pradėjo 2023 metų balandį. Pagal Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą, vadas skiriamas ketveriems metams.

Dabar svarbiausia – stiprinti organizaciją

Apie tai, kas Šaulių sąjungoje nuveikta per pirmuosius jo vadovavimo metus, plk. ltn. L. Idzelis pateiks ataskaitą rytoj, kovo 16-ąją, Kaune vyksiančiame neeiliniame suvažiavime. Vyriausybės nutarimu, plk. ltn. L. Idzelis Lietuvos šaulių sąjungos vado pareigas pradėjo eiti nuo 2023 m. balandžio 3 d.

Šaulių sąjungos vadas pabrėžia, kad kokybiškiems pokyčiams reikia laiko ir išteklių. „Taip nebus, kad staiga viską iš esmės pakeisime. Jeigu turi pakankamai materialinių resursų, parenki tinkamus žmones į tinkamas pozicijas, galima daug padaryti per kelerių metų laikotarpį“, – įsitikinęs plk. ltn. L. Idzelis.

Plk. ltn. Linas Idzelis. Lietuvos šaulių sąjungos archyvo nuotr.

Anot jo, dabar svarbiausia – stiprinti organizaciją. „Turime auginti Šaulių sąjungos raumenis. Kalbu apie nuoseklų vadų rengimą ir šaulių karinį rengimą, darbą su neginkluoto pasipriešinimo šaulių vienetais ir jaunimu, šauliškoms veikloms būtinų ginklų, amunicijos ir kitų priemonių įsigijimą“, – vardija vadas ir primena, jog Lietuvos šaulių sąjungos įstatyme numatyta, kad šauliai ruošiami dalyvauti ir ginkluotoje šalies gynyboje, ir neginkluotame pilietiniame pasipriešinime.

Plk. ltn. L. Idzelis primena, kad Lietuvos Respublikos konstitucijoje numatyta, jog Lietuvos gynyba yra Lietuvos Respublikos piliečių teisė ir pareiga.

„Valstybės gynybos visuotinumas įgalina kiekvieną pilietį ir visą tautą priešintis agresoriui, okupantui ar bet kam, kuris prievarta kėsinasi į Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Todėl neabejoju, kad geriausias būdas tam pasirengti – tapti šauliais ir surėmus pečius kryptingai ruoštis“, – pabrėžė Šaulių sąjungos vadas.

Kuriami specializuoti vienetai

Šaulių sąjungos vado teigimu, pernai sistemingai vyko suaugusių šaulių karinis rengimas. Per 2023 m. Šaulių sąjunga įsigijo ekipuotės komplektų, šalmų, lauko uniformų komplektų, bepiločių orlaivių, didelės talpos kuprinių, radijo stočių, naujų transporto ir kitų priemonių.

„Daugiausiai dėmesio skirta ne tik kovinių būrių, bet ir komendantinių vienetų formavimui ir mokymui. Didelės įtakos šaulių karinio rengimo kokybei turėjo išaugęs Lietuvos kariuomenės pasitikėjimas mūsų organizacija – šauliai vis dažniau kviečiami į bendras pratybas, kuriose jiems skiriama vis daugiau savarankiškų užduočių“, – pastebėjo plk. ltn. L. Idzelis.

Šaulių sąjungos rinktinėse pradėti kurti bepiločių orlaivių, inžinerinės ir medicininės paramos, nekinetinių operacijų ir kiti specializuoti vienetai. Vykstant Rusijos Federacijos plataus masto agresijai prieš Ukrainą, Šaulių sąjunga tapo viena iš pagrindinių organizacijų Lietuvoje plėtojant bepiločių orlaivių pajėgumus. 2022 m. įkurta LŠS Kibernetinio saugumo Lizdeikos kuopa, aktyviai bendradarbiauja su valstybės institucijomis ir teikia ekspertinę paramą. Jos nariai puikiai pasirodo tarptautinėse ir nacionalinėse kibernetinio saugumo pratybose.

„Identifikuotos Rusijos karo Ukrainoje pamokos buvo viena iš esminių sąlygų Šaulių sąjungai pradėti plėtoti kibernetinės gynybos, informacinės paramos, medicinos ir kitus specializuotus vienetus, siekiant remti krašto pasaugos sistemą ir kitas valstybės bei savivaldos institucijas ir įstaigas. Pernai pirmą kartą Šaulių sąjungos kartu su partneriais surengtas kibernetinio saugumo ir gynybos hakatonas „Ugninis skydas“ parodė, kad šauliai turi didžiulį potencialą prisidėti prie moderniausių gynybos technologijų kūrimo“, – neabejojo Šaulių sąjungos vadas.

Išskirtinis dėmesys jaunimui

„Šiandien Šaulių sąjungai Lietuvoje tenka išskirtinis vaidmuo rengiant Lietuvos Respublikos piliečius neginkluotam pilietiniam pasipriešinimui ir stiprinant visuomenės atsparumą bei valią priešintis. Pasirašėme bendradarbiavimo sutartį ir dirbame kartu su Krašto apsaugos ministerijos Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento specialistais, tad jau netrukus visuomenei pradėsime rengti pilietinio pasipriešinimo mokymus, – sakė plk. ltn. L. Idzelis. – Žinoma, vien to neužtenka. Kad žmogus mylėtų savo kraštą, norėtų ginti savo Tėvynę ir tam ruoštųsi, nuo mažens būtina ugdyti patriotizmo dvasią“.

Lietuvos šaulių sąjungos archyvo nuotr.

Šaulių sąjunga daug dėmesio skiria jaunųjų šaulių ugdymui, plėsdama jaunųjų šaulių būrelių veiklą, moksleivių atostogų metu organizuodama stovyklas jauniesiems šauliams ir moksleiviams.

„Tai ne tik smagus laiko praleidimo būdas. Jaunaisiais šauliais tapę vaikai ir jaunuoliai išmoksta daugybės dalykų, auga pasitikintys savimi, kūrybingi, motyvuoti Lietuvos piliečiai, pasirengę padėti nelaimės atveju kitiems ir ginti Tėvynę. Jiems ne gėda giedoti valstybės himną, kelti Trispalvę ir mylėti Lietuvą, ir tai jie įrodo savo darbais“, – sakė Šaulių sąjungos vadas.

Šaulių sąjungos kartu su Krašto apsaugos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis 2022 m. mokyklose pradėtas įgyvendinti Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas devintokams įgavo pagreitį – 2023 m. kursas surengtas daugiau nei 9 tūkst. Lietuvos moksleivių.

„Per šaulių vedamus užsiėmimus devintų klasių moksleiviai gilina žinias apie nacionalinį saugumą, piliečių vaidmenį valstybės gynyboje, taip pat įgyja praktinių įgūdžių, kaip elgtis ir išvengti pavojaus gyvybei bei sveikatai ekstremaliose situacijose, kaip teikti pirmąja pagalbą, kaip įkurti miške laužą ar pastatyti palapinę. Kursą baigę jaunuoliai žino, kaip ištikus nelaimei pasirūpinti savimi ir šalia esančiu žmogumi“, – tokių kursų svarbą akcentavo plk. ltn. L. Idzelis.

Siekiama, kad 2024–2025 mokslo metais Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą baigtų visi bendrojo ugdymo mokyklų 9 klasių moksleiviai.

Įrengs stacionarų mokymų centrą

Pasak plk. ltn. L. Idzelio, Šaulių sąjunga buvo ir išlieka patikimas partneris teikiant paramą valstybės ir savivaldos institucijoms, ypač krizių ir ekstremaliųjų situacijų metu.

„Šauliai teikė pagalbą COVID-19 krizės metu, nelegalios migracijos antplūdžio metu, padėjo Nacionaliniam krizių valdymo centrui, Lietuvos policijai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai per NATO viršūnių susitikimą“, – darbus vardijo organizacijos lyderis.

Šaulių sąjungos vado teigimu, toliau stiprinamas Mokymo ir nekinetinių operacijų centras: inicijuoti įvairaus lygio – skyriaus ir būrio – vadų kursai, individualių įgūdžių atnaujinimo pratybos šauliams, pilietinio pasipriešinimo, kibernetinio saugumo mokymai bei kiti renginiai. 2023 m. dalį Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos patalpų Kaune perdavus Šaulių sąjungai, ten planuojama įrengti stacionarų mokymų centrą.

„Pilietiškai nusiteikusių ir savo Tėvynę bei jos laisvę ginti pasiryžusių žmonių tik daugėja, todėl mums svarbu padėti jiems tiek žiniomis, tiek kompetencijomis, tiek priemonėmis. Tai kryptingai ir darome“, – sakė plk. ltn. L. Idzelis.

Parengti svarbūs dokumentai

Organizacijos vadas rytoj vyksiančiam suvažiavimui teikia tvirtinti Lietuvos šaulių sąjungos veiklos strategiją – 10 metų organizacijos vystymosi viziją, kuriai šią savaitę pritarė LR Vyriausybė.

Nuo 2024 m. iki 2035 m. laikotarpį apimanti strategija apibrėžia tris strategines Šaulių sąjungos veiklos kryptis: sąjungos stiprinimą ir plėtrą, LŠS indėlį stiprinant valstybės gynybą, krizių valdymą bei civilinę saugą ir visuomenės atsparumo ir valios priešintis didinimą.

Suvažiavimo delegatai taip pat svarstys ir tvirtins atsižvelgiant į šių dienų realijas patobulintą Šaulių sąjungos statutą.

Šaulių sąjungos statutas nustato ir reglamentuoja organizacijos struktūrą, padalinių sudarymo, vadų skyrimo ir atleidimo tvarką, veiklos kontrolės tvarką, asmenų priėmimo, išstojimo ir pašalinimo iš Šaulių sąjungos tvarką, bendrąsias šaulių teises ir pareigas, šaulių uniformas ir jų dėvėjimo tvarką ir kita.

Premjerei Ingridai Šimonytei įvertinus L. Idzelio darbą, už puikų tarnybos įvertinimą skiriama premija, siekianti jo gaunamą atlyginimo dydį.

Vyriausybė paskyrė L. Idzelį LŠS vadu pernai kovą. Pulkininkas leitenantas pradėjo eiti pareigas nuo praėjusių metų balandžio.

Pagal naujos redakcijos Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą, LŠS vadą skiria nebe krašto apsaugos ministras, bet Vyriausybė premjero teikimu.

Ginklą savo rankose dalis Seimo narių laiko jau ne pirmą kartą. Tiesa, jei prasidėtų karas, Seimo nariui pirmiausiai reikėtų griebtis ne ginklo.

„Daugelis Seimo narių nežino, ką reikėtų daryti. Aš asmeniškai, galbūt žinau, nes mano praktika kita. Aš ir karinėje misijoje dalyvavau, bet tai nereiškia, kad žinau, ką turėčiau daryti kaip Seimo narys“, – teigė Seimo narys Dainius Gaižauskas.

„Parlamentarais amžinai gi nebūsi. Yra gerai mokėti ir kitus dalykus“, –  kalbėjo Seimo narys Aurelijus Veryga.

„Ką mums daryti, kokios mūsų pareigos, jei esame ir  šauliai, ir Seimo nariai“, – retoriškai klausė Dalia Asanavičiūtė.

„Žinau, ką daryti karo atveju – tiesiu taikymu į darbą“, – trumpai drūtai atsakė kitas kalbintas Seimo narys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Valdžią neseniai kritikavo už tai, kad per vienuolika mėnesių pastaroji nesugebėjo patvirtinti pilietinio pasipriešinimo įgyvendinimo plano. O specialius kursus pernai išklausė viso labo trys tūkstančiai žmonių. Tačiau kai laikas atėjo pavyzdį rodyti parlamentarams, į mokymus nesusirinko nei pusė Seimo narių.

Daugelis Seimo narių nežino, ką reikėtų daryti.

 

„Keturiasdešimt. O, visai skaitlingai“, – nesuprasi, ar rimtai, ar  juokais sakė Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.

„Gaila, žinoma, nedaug susirinko“, – apgailestavo D. Asanavičiūtė.

„Nežinau, kur kiti Seimo nariai, kodėl nebuvo. Bet šių mokymų nepavadinčiau pratybomis“, – kritikos pažėrė D. Gaižasuaks.

„Sunku vertinti, ar pasiruošę. Tie, kurie yra šauliai, už juos galiu atsakyti. Bet yra dalis Seimo narių, kurie nesusiję su karyba. Tai jie galėtų padėti dalyvaudami pilietiniame pasipriešinime“, – komentavo Šaulių sąjungos vadas Linas Idzelis.

Kad iš 141 Seimo nario atėjo tik 40, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko nestebina.

„Žiūrėkite, – beveik tris kartus daugiau nei paskutinėje Vyriausbės valandoje. Visai neblogai, nors visada norisi daugiau“, – sakė L. Kasčiūnas. 

„Netgi viršijo lūkesčius, nes ryte L. Kasčiūnas sakė, kad laukiame trečdalio“, – teigė L. Idzelis.

O kai kurie skundėsi, kad pilietinio pasipriešinimo mokymai jų lūkesčių nepateisino. Esą parlamentarams reikia praktikos, o ne teorijos.

„Visiems tiems, kurie dabar peikia ir turi priekaištų, noriu palinkėti tik geros nuotaikos ir paklausti, ką jie darė, kad kažkas panašaus vyktų Seime“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.

Tiesa. L. Kasčiūnas žadėjo, kad ateityje ir praktinių pratybų Seime bus daugiau. 

Vyriausybės nutarimu, naujas šaulių sąjungos vadas pareigas pradės eiti nuo balandžio 3 dienos.

LŠS vadas į pareigas skiriamas ketverių metų kadencijai.

L. Idzelis 1999 metais yra baigęs Lietuvos karo akademiją, tarnybą kariuomenėje pradėjo 1992 metais, šiuo metu eina Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo Karinio rengimo valdybos Karinio rengimo planavimo skyriaus viršininko pareigas.

Kovo 11-ąją naujo vado kandidatūrai pritarė LŠS suvažiavimas.

L. Idzelis pakeis kadenciją baigusį pulkininką Albertą Dapkų.

LŠS vadas skiriamas pagal naują tvarką. Seimas praėjusių metų pabaigoje priėmė naujos redakcijos Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą ir numatė, kad vadą skiria Vyriausybė, nebe krašto apsaugos ministras.

Vyriausybei ir Seimui nusprendus stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą, organizacijai šiemet gerokai padidintas finansavimas. 2023-iesiems šauliams skirta 10,8 mln. eurų. Pernai jų biudžetas siekė 7 mln. eurų, 2021-aisiais – 2,2 mln. eurų. 

Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjunga turi apie 13 tūkst. narių. Tikimasi, kad reformavus ir sustiprinus šią sukarintą organizaciją bei padidinus finansavimą šaulių skaičius išaugs iki 50 tūkst. narių.

Kovo 11-ąją Kaune vyks Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimas. Šaulių atstovai iš visos Lietuvos spręs, ar premjerės Ingridos Šimonytės pasiūlytas kandidatas į LŠS vadus plk. ltn. L. Idzelis yra tinkamas vadovauti šiai organizacijai. Apie savo patirtis kariuomenėje, bendrus darbus su šauliais ir lyderystės svarbą karininkas pasakoja „Kauno dienos“ skaitytojams.

– Esate viešai sakęs, kad, „norint išjudinti užsisklendusius, dažnai mechaniškai dirbančius ir pasroviui plaukiančius lietuvius, reikalingi lyderiai, kurie gebėtų inicijuoti pokyčius ir vadovauti jiems vykstant.“ Jeigu LŠS suvažiavimas patvirtins jūsų kandidatūrą. Kokių darbų pirmiausia imsitės?

– Galvoju, kad viskas yra susiję su lyderyste, ypač su žmonių kokybe. Lietuvoje aktyvių žmonių yra mažai. Nuo nepriklausomybės atkūrimo viskas gulė ant kelių procentų aktyvių žmonių ir dar keliolikos procentų, kurie jiems padėdavo: civilinė sauga, kariuomenė ir visa kita. Pavienės asmenybės viską kūrė, kiti ant atsarginių žaidėjų suolelio sėdėjo, kritikavo, aiškino.

Iš pradžių kariuomenėje turėjome tik rusiškų knygučių, pavyzdžiui,  „Tank, odelenije v boju“ (rusų kalba – „Tankas, skyrius mūšyje“) ir nieko daugiau. Vėliau mus mokė amerikiečiai, danai, britai, švedai. Puskarininkiai nemokėjo anglų kalbos: sėdėdavome naktimis, versdavome mokomąją medžiagą, kitą dieną vesdavome pratybas. Taip pradėjo kurtis Lietuvoje kariuomenė. „Nešėme save ir, sakyčiau, dar du ant savęs užsidėję.“

Mums reikia ne demagogijos, reikia gerų pavyzdžių. Čia pats svarbiausias lyderystės matmuo. Kai į Šaulių sąjungą eina valstybės vadovai, žymūs žmonės, kaip elgiasi visi kiti? Irgi nori!

Klausimas, ar dabar žmonės nori taip sunkiai dirbti. Natūralu, nes gyvenimas gerėja. Jeigu pažiūrėsime į Lietuvą per 1 000 metų istoriją, pamatysime, kad dabar yra aukščiausia gyvenimo kokybė, gerovė ir vakarietiška laisvė. Pikas. Niekada nebuvo tokio automobilių parko, tokių namų ir kad tiek galėtum sau leisti nuėjęs į parduotuvę. Ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Plungėje, ir Telšiuose, ir kituose Lietuvos miestuose – visur žmonės atsigauna. Tačiau vis tiek visada reikia lyderystės, kai kas nors imasi iniciatyvos, – ar kokia bendruomenė, ar būrelis, ar klubas. Kariuomenė ir Šaulių sąjunga nėra tik pavienių žmonių klubas: sėdėsiu vienas ir šaudysiu per langą. To nereikia. Jungiesi į skyrių, į būrį, į kuopą, tave supa tokie pat žmonės, tave įtraukia, o gal net ir pagrobia. Mane, pavyzdžiui, pagrobė (juokiasi).

Viščiukus skaičiuojame rudenį, tad, kol nesu paskirtas Lietuvos šaulių sąjungos vadu, dabar dar daugiausia dėmesio skiriu kariuomenės kariniam rengimui, kol kas tų atsakomybių nuo manęs dar niekas nenuėmė. Tai, ką darau dabar ir kokios patirties turiu sukaupęs, kai savanorių pajėgose penkerius metus buvau už karinį rengimą atsakingas, tikrai pravers, jeigu tapsiu LŠS vadu.

Naudinga: plk. ltn. L. Idzelio nuomone, kuo daugiau politikų, kuo daugiau rimtų žmonių ateina į Šaulių sąjungą ir išeina karo pradžiamokslį, tuo visai Lietuvai yra geriau. (KTU nuotr.)

– Atrodo, kad LŠS gana gerai pažįstate iš vidaus. Kiek laiko esate šaulys?

– Oficialiai šaulys esu tik nuo pernai vasaros, priklausau Žemaitijos šaulių 8-ajai (Telšių apskrities) rinktinei. Taip jau susiklostė, kad tarnavau Klaipėdoje, šauliu tapau Telšiuose, nes maniau, kad reikia padėti labiau nutolusiems regionams. Vilniuje su šauliais esu dirbęs ketverius metus, organizavau vadų rengimą. Susirinkdavome Gen. Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ketvirtadienio vakare, sueidavo Karaliaus Mindaugo šaulių (Vilniaus apskr.) 10-osios rinktinės kuopų, būrių vadai, kitų jėgos struktūrų atstovai. Baigdavome sekmadienį vakare. Ne visur Lietuvoje taip yra, kaip Vilniuje ar Kaune, nors šauliai jau atsigauna ir Šiauliuose, ir Klaipėdoje, ir kituose miestuose.

Pirmą kartą su šauliais susidūriau 2011 m., kai pamačiau, kad šaulių būrelių nėra Akmenės, Papilės, Ventos ir kitose gimnazijose. Liūdnokas buvo vaizdas. Aprengėme Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) savanorius šaulių uniformomis, kūrėme LŠS būrelius. Po kelerių metų Akmenės jaunieji šauliai gavo iš prezidentės Dalios Grybauskaitės vėliavą, ją sausio 1 d. keičia Vilniuje, Gedimino bokšte. Tai lyderystės rezultatas: jeigu parenki tinkamus žmones į tinkamas pozicijas, galima daug padaryti per kelerių metų laikotarpį. Tačiau taip nebus, kad staiga kažką pakeisime.

Viskas priklauso nuo išteklių. Kita vertus, jeigu ir gavai išteklių, tai nereiškia, kad dabar čia viskas tau iš dangaus pabirs. Dar yra ir personalo klausimai. Žmonių sparčiai mažėja, ir situacija tik blogės. Nėra lojalumo organizacijai, o mes norime, kad žmogus kariuomenėje ar LŠS būtų 10–20 metų, kad jis būtų lojalus, nes į jį investuojame, jis gauna teisę į slaptus dalykus. Labai svarbus yra žmogaus verbavimas ir išlaikymas organizacijoje. Todėl reikia laiko, kad būtų sukurti ir išplėtoti nauji pajėgumai.

Visi mano vaikystės draugai tapo šauliais. 2014 m. skambindavo man ir klausdavo, ką daryti, nes įvykiai Ukrainoje išgąsdino žmones. Į kariuomenę nebuvo investuojama, 2008 m. krizė, gynybos biudžeto mažinamas ir pan. Buvo laikas, kai kariuomenėje šnekėjome: gausime uniformą ar jos negausime. Sandėliai tušti, nieko nėra. Tada 2014 m. rusai užpuolė Ukrainą, ir žmonės pradėjo savanoriauti. Šiauliuose stovi 150 žmonių eilė, o viskas jau sukomplektuota. Ką daryti? Kreipiausi į LŠS, formavome šaulių kuopą. Taip įvyko ir Vilniuje. Atsirado aktyvių žmonių.

LŠS iki tol buvo senukų ir vaikų organizacija, tai kas čia tau kokią paskaitą paskaitys ar mokymus surengs? Apie ką? Organizavome psichologinių operacijų kursus, mokymus apie civilių ir karių bendradarbiavimą, štabo darbą, logistiką. Kviečiau aukšto rango karininkus, savo draugus, kad galėtų vesti kvalifikuotas paskaitas, savaitgaliais rengdavome pratybas, žemėlapiuose braižydavome ir strateguodavome, kaip bus, jeigu mus puls, kvietėme ukrainiečius kaip patarėjus, vykdavo praktiniai mokymai. Visa tai jau praeityje, jau išbandyta.

LŠS pažįstu praktiškai iki kiekvieno kuopos vado. Nemanau, kad bus sudėtinga įsivažiuoti į darbą. Čia tas pats, kaip Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP), tik dabar savanorių pajėgos jau tapo profesionalia savaitgaline mokama kariuomene, o savanorių tik vardas liko: gauni pinigus už dieną, gauni maistpinigius, gauni kelionpinigius. LŠS turi susimokėti nario mokestį ir dar pats viską nusipirkti. Savanoriai buvo anksčiau, kai aš atėjau. Tada ir kuprinę reikėjo savo nusipirkti. Ginklą, aišku, davė. Tuo metu didžiavomės, kad turime diržą su Vyčiu, paskui jį  į džinsus vėrėme. Šauliai ateityje galėtų vienytis su KASP, nes čia iš esmės ta pati organizacija, tie patys aktyvūs žmonės, priklausantys ir šauliams, ir savanoriams. Būtų sutaupyta daug išteklių.

Kad ir kaip būtų, prioritetas yra lyderystė, antras dalykas – edukacija. Reikia turėti gerą mokymo sistemą. Be šito – niekur. Su Karaliaus Mindaugo šaulių (Vilniaus apskrities) 10-osios rinktinės kuopų vadais kūrėme mokymo centrą ir dabar labai džiaugiuosi, kad mokymo centras yra įrašytas LŠS įstatyme.

– LŠS skaičiuoja daugiau kaip 100 metų. Kokie, jūsų manymu, LŠS privalumai ir kokie trūkumai šių dienų kontekste, ypač vertinant Lietuvai kylančius vidaus iššūkius ir geopolitines grėsmes?

– Vidaus iššūkiai – tai civilinė sauga ir pagalba teikiant gyvybiškai svarbias funkcijas, kai ištinka krizė, kyla gaisrų, pandemija. Iki šiol šauliai daug ką darydavo spontaniškai, dabar jau įteisinta įstatyme. Šauliai ateina padėti policijai palaikyti viešąją tvarką. Pasieniečiai, pabėgėlių stovyklos, patruliavimas palei valstybės sieną – šauliai ir savanoriai ateina, o reguliari kariuomenė laikoma rezerve. Labai džiaugiuosi, kad dabar šauliams ir finansavimą davė, tai labai svarbu, nes anksčiau tik užduočių skirdavo. Gal dar nėra labai artimo sąlyčio su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu (PAGD) gaisrus gesinant, žmones informuojant, kaip reikėtų elgtis per krizes, nors jau išbandėme per pandemiją ir žinome, kad pasaulis gali sustoti staiga, kad gali būti suvaržymų, kad tiems suvaržymams reikės paklusti ir t. t. Jeigu karas prasidėtų, tai susiję ir su komendanto valandomis, leidimais ir t. t.

Kur žmonėms slėptis? Kur kolektyvinės apsaugos statinys, kur koks požemis? Pasakyti ar žmogų palydėti, pamokyti, ką žmogus turėtų įsigyti, pradedant generatoriais, apranga, konservais, grikiais ir ryžiais ne trims paroms, kaip anksčiau mokėme svetainėje 72.lt, kūrėme ir filmukus, skaitėme paskaitas. Žmogus turi žinoti, kur jam eiti. Krizės ir karo metu atsparumas didinamas kartu. Labai svarbu, kad žmogus žinotų savo vaidmenį: arba kariauti, arba kažkam kitam padėti, o jeigu nesugebi nieko, tai kas belieka? Tik slėptis, drebėti ir laukti geresnių laikų. Ne kiekvienas ir sugeba ką nors daryti, ne kiekvienam tai duota. Istoriškai lietuvių tautoje 0,5–4 proc. kovoja su ginklu. Nuo Napoleono laikų iki partizaninių kovų, kuriose dalyvavo apie 20 proc. šaulių.

Karo metu reikia suprasti šaulių komendantinę funkciją ir pilietinio pasipriešinimo funkciją. Dabar jau įstatyme numatyta, kad šauliai dalyvauja ginkluotame pilietiniame pasipriešinimo judėjime. Lietuvoje, jeigu kiltų karas, yra vienas vadas – kariuomenės vadas. Pasitelkdamas karo komendantūrą, jis viską koordinuoja, kad nebūtų savivalės ir išvengtume aukų dėl neapdairumo ar nesusikalbėjimo. Daug funkcijų turi komendanto šauliai: apsauga, gyvybinių funkcijų užtikrinimas ir t. t. Todėl svarbu, kad visos vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, kiekvienas žmogus žinotų ir būtų jau dabar nusiteikęs, kur jis turi atsidurti tą valandą X.

– „Ką darys šauliai, jeigu kils karas?“ – tokį klausimą pastaruoju metu itin dažnai kelia visuomenė, institucijos ir patys šauliai. Taigi – ką darys?

– Kol dar situacija leidžia, kol dar yra nepaprastoji padėtis, koviniai šauliai yra integruoti į kariuomenę, čia viskas aišku. Kai fronto linija pradeda judėti, ir tu atsiduri jau už fronto linijos, žinai savo teritoriją ir pereini į rezistenciją – partizanauji. Apie teritorinės gynybos principus doktrinoje seniausiai yra parašyta. Reikia tik imti ir pasiskaityti. Jeigu kažkas neskaitė, žmonėms nepasakė, čia jau bėda. Taikos ir karo atveju šaulių funkcijos yra aprašytos seniausiai. Yra planų, ir visi seniausiai viską turėjo žinoti. Vadinasi, reikia iškomunikuoti.

Kita vertus, jeigu tu gerai žinai savo vietą karo atveju, nebūtinai tau gerai pasiseks. Kas parašyta apie uždavinius šauliams? Rengti šaulius ginkluotai valstybės gynybai. Juk neparašyta rengti šaulius ginkluotam banko ar inkasatoriaus apiplėšimui. Jeigu turi kokį pistoletą ar išklerusį automatą, ką tu su juo padarysi? Čia ruošiamasi kariauti ne su banditais ar kokia brigada. Ruošiamės kovoti su „rimtais diedais“, kurie gali būti diversinės grupės, vietinių koloborantų gaujos ir pan. Priešas norės labai greitos tavo žūties. Tačiau priemonės kare prasideda nuo kulkosvaidžio, jeigu nori gerai kariauti. Taigi, reikia dar ir priemonių įsigyti.

– LŠS yra sukarinta visuomeninė organizacija. Pernai priimti LŠS įstatymo pakeitimai – šauliai tapo pavaldūs ne KAM, o Vyriausybei. Baimintasi organizacijos susilpninimo, sucivilinimo. Kaip šiuos pokyčius matote jūs? Ar šauliai ir kariuomenė ir toliau eis išvien? Ar neliks tik podukros vietoje?

– Tokių nuogąstavimų girdėjau. Pats neprisidėjau prie įstatymo pataisų rengimo. Aš niekaip negaliu atitrūkti nuo kariuomenės ir neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip. Karinio rengimo doktrinoje labai aiškiai parašyta, kad visos organizacijos, įeinančios į ginkluotąsias pajėgas, turi atitikti tuos pačius standartus. Jokių žingsnių į kairę ar į dešinę nėra. Jokių atitrūkimų nuo kariuomenės būti negali.

Aišku, jeigu kas nors užsiima kultūrine veikla, mes irgi jiems padėsime, nes LŠS emblemoje yra ir šautuvas, ir trimitas. Su trimitu priešo po žeme nepakiši, bet, be abejonės, moralinis, dvasios palaikymas yra labai svarbus. Net jeigu priemonių ir turėsime, ką reiškia moralinis komponentas: ar aš savo noru atėjau, ar varu atvarytas? Kas vadovauja: ar minkštaklyniai dvėselienos, ar žmonės su kiaušais, turintys lietuvišką nugarkaulį. Iš šitų dviejų dalykų susideda moralinis komponentas. Visi esame atėję savo noru, atsistoję po vėliava, kovosime ir laikysimės iki paskutiniųjų, reikės – žūsime. Tokia gali būti mūsų auka Tėvynei. Juk esame tie specifiniai žmonės, tie keli procentai, kurie turėsime ir kitiems padėti, ir dar pakovoti.

– Grįžkime prie podukros pozicijos, kurią šauliai jautė ne vienus metus: trūko uniformų, ginklų, išteklių pratyboms, personalo. Dar buvo akivaizdus pašaipus visuomenės požiūris (Patrijonas Bugailiškis-Prūdas). Ar galima sakyti, kad 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje, kai į LŠS gretas plūstelėjo naujokai, buvo lūžio momentas visuomenės ir valstybės vadovų, kurie priima šauliams svarbius sprendimus, galvose?

Apsisprendimas: labai svarbu sau atsakyti, ką tu nori gauti iš Šaulių sąjungos, kokie tavo lūkesčiai ir ką tu pats nori jai duoti pagal savo galimybes. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Galvoju, kad 2014 m. įvyko lūžis. Iki tol nebuvo girdėta, kad ateitų šauliai ir pasiprašytų į kariuomenės pratybas, o 2014–2015 m., kai aš tarnavau Šiauliuose, vadų rengimo mokymuose jau visada dalyvaudavo šauliai. Čia buvo mano asmeninė iniciatyva, kai, negalėdamas priimti žmonių į savanorių pajėgas dėl vietų trūkumo, juos siųsdavau pas šaulius. Reikėjo, kad kas nors mokytų. Ieškojome į atsargą išėjusių žmonių, bandydavome suvesti su šauliais, finansavimo jokio nebuvo, šauliai bandydavo „susimesti“. Po truputėlį viskas ir lipdėsi. Visuomenės požiūris buvo ne koks, kaip minėjote: tas Bugailiškis-Prūdas televizijoje – personažas „Dviračio žiniose“ – buvo patyčių objektas ne vienus metus. 1993–1994 m. aš pats buvau patyčių objektas kaip patriotas, o dabar yra dešimtys tūkstančių žmonių, kurie savo balkonuose ar prie namų iškėlė trispalves. Požiūris jau kitoks.

Mums reikia ne demagogijos, reikia gerų pavyzdžių. Čia pats svarbiausias lyderystės momentas. Kai į LŠS ateina valstybės vadovai, žymūs žmonės, kaip elgiasi visi kiti? Irgi nori! Vieni gal reklamos nori, kiti žinių. Juk žino, kad, jeigu ateis rusas, čia visus užmuš nuo seno iki jauno. Į tai žmonės žiūri rimtai, todėl nori kokybės, nori išmokti apginti savo namus.

Pasakysiu Estijos pavyzdį. Kai tarnavau NATO, Lietuva sumažino gynybos biudžetą iki 0,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Pamenu, reikėjo viename posėdyje pasakyti, kad Šiauliuose, Zokniuose, reikia kuro bazės, ir prašėme milijonų, nes visiškai neturėjome pinigų. Estai tada irgi prašė kelių milijonų, bet didžiąją dalį jie patys skyrė. Estijos paramilitarinei organizacijai „Kaitseliit“, kaip mūsų KASP ar LŠS, priklausė koks trečdalis Seimo narių. Jie niekada neleido mažinti gynybos biudžeto, nes žino, kad jų siena ne tik su Suomija, bet ir su Rusija. Įžvalgiai žiūrėjo. Tačiau mes buvome labai stipriai nusivažiavę.

Kuo daugiau politikų, kuo daugiau rimtų žmonių ateina į Šaulių sąjungą ir įgyja karo pradžiamokslį, tuo visai Lietuvai yra geriau. Nesvarbu, kokių partijų ir kokių pažiūrų tie žmonės. Svarbu, kad jie būtų už gynybos biudžeto didinimą arba bent jau nesumažinimą. Kai kariuomenėje parengiami gynybos planai, tie visi milijardai yra sudėliojami, ir įsivaizduokite, kad biudžetas sumažinimas. Vadinasi, tų pajėgumų nesukursime. Tai kaip kovosime? Kaip sąjungininkams į akis pažiūrėsime?

Pavienės asmenybės viską kūrė, kiti ant atsarginių žaidėjų suolelio sėdėjo, kritikavo, aiškino.

– Šaulių sąjungai numatoma vis daugiau funkcijų, ne tik pasirengimas ginkluotai krašto gynybai ir pagalba kariuomenei, bet ir pagalba civilinėms struktūroms. Tai šauliai įrodė puikiai gebantys per pandemiją ar migrantų krizę. Ar neįžvelgiate pavojaus, kad ant visuomenininkų pečių norima permesti vis daugiau funkcijų, nors kai ką tiesiog turėtų daryti valstybės institucijos ar savivaldos struktūros?

– Taip, įžvelgiu. Čia yra lengvas būdas nusimesti nuo savęs ir skyles užlopyti visuomenininkais – tokiais altruistais, kurie gali savo automobiliais, su savo kuru ir su savo sumuštiniais atvažiuoti. Visa tai padaryti greitai. Kita vertus, jeigu institucijos nori gauti pagalbą, jos irgi turi prisidėti. Jeigu turi mokymo centrus, turi mokyti, kažkokią metodinę ir šiaip paramą šauliams teikti. Suprantu, kad visiems tų žmonių reikia, ir ateityje jų nesurinks jokia institucija ar jėgos struktūros. Tad reikia suprasti, kad vieni kitiems turėsime padėti. Lietuvoje žmogus yra tapęs auksiniu turtu. Reikia užsirašyti tai ant sienos.

– Pilietiškumo ir gynybos ugdymo mokymai devintokams taip pat patikėti LŠS. Ar to pakanka, kad jauni žmonės taptų aktyviais savo valstybės piliečiais? Ar ne pernelyg paprastai į šį reikalą pasižiūrėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM)? Koks, jūsų nuomone, turėtų būti vaikų ir jaunimo pilietiškumo ir gynybos ugdymas?

– Kai dar tarnavau Šiauliuose, jokio modelio nebuvo apskritai. Jeigu dabar yra trys dienos devintokams, tai jau didžiulis pasiekimas. Nuo nieko ir kalbų iki trijų dienų yra didžiulis pasiekimas. Jaunųjų šaulių keturių pakopų mokymo programą buvome adaptavę mokykloms. Kariai savanoriai išrinko tam tikras temas ir su mokytojais gimnazijose, profesinio rengimo centruose dirbo. Jeigu nori moksleiviams kažką dėstyti, turi turėti tam tikrą kvalifikaciją. Turi sugebėti perteikti savo mintis ir mokomąją medžiagą kitiems ir dar įdomiai tai padaryti. Darėme  ir tai suveikdavo. Gal mažiau suveikė tose gimnazijose, kur tėvai suveža moksleivius su BMW X6-ais, išlipa visi su labai gerais drabužiais ir žiūri, kas turi geresnį išmanųjį telefoną. Ten nebuvo rimto požiūrio, nes visa demokratija laikosi ant vidurinio sluoksnio. Jeigu žmogus labai skurdus ar labai turtingas, tų sėkmės istorijų nedaug. Duok Dieve, jeigu visa tai keistųsi.

Žinoma, reikia žiūrėti ir turinio. Viską sukabinti tik ant LŠS – jūs tą padarysite, ir tą padarysite, ir dar aną galite padaryti – neteisinga. Turėtų visos jėgos struktūros į tai įsitraukti. Vėliau jaunimas rinksis kurią nors iš profesijų. Todėl čia būtų reklama ir investicija į ateitį.

Jeigu norime mokyti pilietiškumo, patriotizmo, reikia atsiversti Antano Maceinos daktaro disertaciją – ten parašyta, kaip vyksta tautinis auklėjimas. Tai daroma darželyje, šeimoje, mokykloje, bažnyčioje, kariuomenėje, universitete, profesinio rengimo centre – visur. Visa tai daroma nuosekliai. Jeigu pripuolamai kažkur pritrupini, ką nors gal ir padarysi, bet didelio poveikio ir proveržio nereikia tikėtis. Turi būti programa, turi būti paskirstyta, kur kiti turėtų prisidėti. Visiems reikėtų pasidalyti tą naštą.

– Esate sakęs, kad „Lyderystė – tai kraujas, sunkus darbas, ašaros ir prakaitas, tačiau ji kartu ir menas: užuot būrus apie save paklusnių linksėtųjų galvomis gvardiją, reikia ruošti naują lyderių kartą.“ Esate tam pasiruošęs?

– Jeigu nori ruošti naują lyderių kartą, turi pats vesti lyderystės seminarus. Man svarbu lyderystė. Tai, ką pats darau, visa tai pasakoju kitiems ir siūlau tai daryti.

Kažkur gerai tarnavai, pamatė, kad turi lyderio savybių, tave paskyrė į pareigas, o tu nežinai, ką daryti. Turi būti skyriaus vado kursas, būrio vado kursas, metodinio rengimo kursas. Ugdant lyderystę labai svarbu aktyvusis klausymas, motyvavimo teorijos, vadų užduotys, kurių yra apie 50, ir jas turi kasdien vykdyti. Tada kyli karjeros laiptais. Turi mokėti spręsti problemas, jeigu esi kuopos vadas ar dar aukštesnis vadas.

Kitas lygis – vizijos kūrimas. Kaip tu įsivaizduoji organizaciją po penkerių metų? Privalomas ir strateginis planas su investicijomis. Dar vienas lygmuo, kurį vedu asmeniškai ir dabar planuoju daryti, – strateginė sesija, kaip tu matai organizaciją ir pačią Lietuvą po 15–20 metų. Tą patį daro NATO pajėgos jungtinėse vadavietėse. Šitą metodiką adaptavus galima patvirtinti planą, suskirstyti etapais su visais pamatuojamais rodikliais. Žmonės keičiasi, o plano kryptys išlieka. Jį kažkiek galima koreguoti, nes, jei laivas plaukia, nereikia pradėti sukti šturvalo. Jeigu situacija – žemiau grindjuostės, o tu nori lubų lygio, tai nuo grindjuostės pakyli virš jos, tada yra rankenos lygmuo, tada – stakta ir galiausiai lubų lygmuo. Nuo grindjuostės iki lubų iš karto negali pakilti. Čia yra ką veikti, ir man tokia veikla patinka.

„Naujuoju Šaulių sąjungos vadu mano yra siūlomas skirti pulkininkas leitenantas L. Idzelis, kuris yra profesinė skaro tarnybos karys, tarnybą kariuomenėje pradėjo 1992 metais, nuo to laiko turi labai įspūdingą karjerą, įvairių veiklų, pozicijų ir atsakomybių, baigęs studijas Baltijos gynybos koledže“, – trečiadienį pristatydama kandidatūrą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) sakė premjerė.

Nuotoliniu būdu Seimo komiteto posėdyje kandidatą pateikusi Vyriausybės vadovė pažymėjo, kad šiuo metu L. Idzelis Lietuvos kariuomenėje yra atsakingas už karinio rengimo planavimą.

„Tai labai svarbi atsakomybė ir tiesiogiai susijusi su tuo, kokie būtų lūkesčiai pradedant darbą Šaulių sąjungoje“, – pažymėjo premjerė.

Prisistatydamas Seime L. Idzelis pažymėjo, kad galimai agresijai ruoštis reikia iš anksto ir kiekvienas žmogus turi žinoti, koks jo vaidmuo valstybės gynyboje.

„Visos valstybės institucijos ir kiekvienas žmogus turi žinoti savo vietą gynybos architektūroje. Prieš tą dieną, kol dar neįvyko karas, reikia stiprinti pajėgumą, atsparumą ir pasirengimą rezistencijai. Tai yra mokymas, rengimas, visuomenės pilietinis patriotinis ir tautinis ugdymas, kariuomenės ir karo tarnybos propagavimas“, – per komiteto posėdį sakė L. Idzelis.

Pasak kandidato į Šaulių sąjungos vadus, kuomet žmogus tiksliai žino, ką jis turėtų daryti karo atveju, „atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis, vadovybe ir valstybe“.

„Kai aš turiu informaciją, kurioj vietoj aš esu karo atveju, įgūdžius, priemones tam kovoti, tada atsiranda pasitikėjimas ir tada mes būsime nenugalimi“, – pabrėžė L. Idzelis.

Kai aš turiu informaciją, kurioj vietoj aš esu karo atveju, įgūdžius, priemones tam kovoti, tada atsiranda pasitikėjimas ir tada mes būsime nenugalimi.

Karininkas taip pat sakė, kad jam imponuoja Izraelio valstybės gynybos modelis su visuotine karo tarnyba. „Aš visad galvoju, kad Lietuvą reikia padaryti Izraeliu, čia gal mano bėda“, – sakė L. Idzelis.

Kadenciją baigiantis šaulių vadas, atsargos pulkininkas Albertas Dapkus džiaugėsi išaugusiu finansavimu šauliams, nors sakė, kad didesnės lėšos „iššaukia tam tikrų susirūpinimų“.

„Lygiai prieš metus mes negalėjom net pagalvoti, kad biudžetas augs beveik penkis kartus, vėlgi tai iššaukia tam tikrų susirūpinimų, nes šauliai nori čia ir dabar turėti ir ginklus, ir aprangą, ir infrastruktūrą, ir visa kita“, – sakė A. Dapkus.

„Tačiau personalą dar turime užsiauginti arba pasisamdyti, logistinės grandinės tokios, kad šiandien neįmanoma labai greitai nusipirkti nei šalmų, nei ginklų, prognozės tokios, kad tik šių metų spalio mėnesį (užsakymai) atkeliaus iki šaulių sąjungos, nėra viskas taip paprasta ir greita“, – kalbėjo vadas.

Vyriausybei ir Seimui nusprendus stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą, organizacijai buvo smarkiai padidintas finansavimas. 2023-iesiems šauliams skirta 10,8 mln. eurų. 2021 metais šauliams buvo skirta 2,2 mln. eurų, pernai – 7 mln. eurų.

Vyriausybės vadovė kandidatą vadovauti Lietuvos šaulių sąjungai teikia pagal naują tvarką, Seimui praėjusių metų pabaigoje priėmus naujos redakcijos Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą.

Iki šiol Lietuvos šaulių sąjungos vadą skirdavo krašto apsaugos ministras, bet sustiprinus iš išplėtus organizacijos kompetencijas tai darys Vyriausybė.

Pagal naują reguliavimą, Šaulių sąjungos vadą skirs Vyriausybė premjerės teikimu, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pareiškus nuomonę ir jai pritarus Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavimui.

Vadas skiriamas ketveriems metams, tas pats asmuo šias pareigas galės eiti ne daugiau kaip du kartus iš eilės.

Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjunga turi apie 13 tūkst. narių. Tikimasi, kad reformavus ir sustiprinus šią sukarintą organizaciją bei padidinus finansavimą šaulių skaičius išaugs iki 50 tūkst. narių.

„Darželiuose, mokyklose ir kitose vietose turėtų būti vykdomos treniruotės. Kad kilus gaisrui ar kitai stichinei nelaimei, visi žinotų, ką daryti, kur reikia eiti ar slėptis“, – sako L. Idzelis ir akcentuoja, kad filmukai yra edukacinio pobūdžio ir nereikia baimintis, jog kažkas netrukus nutiks.

Nelaimės atveju reikėtų būti pasirengusiems išgyventi 72 val.:

– Kuo greičiau grįžkite namo;

– Pasirūpinkite vandeniu;

– Įsijunkite radiją ir televizorių;

– Naudokitės civilinės saugos pastatais;

– Numatykite atsargines susitikimo vietas;

– Įsidėkite maisto, medikamentų ir kitų atsargų

Informacinius filmukus peržiūrėkite įraše.

Būtent tokią diskusiją paskutinį rudens vakarą Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete (KTU SHMMF) provokavo plk. ltn. Linas Idzelis. Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento informacinių operacijų skyriaus viršininkas savo paskaitoje kalbėjo apie krašto gynybą, hibridinį karą ir būdus jam priešintis.

Kovojama kitais metodais

Karys gali gauti įvairias melagingas žinutes apie tai, kas vyksta namuose, kol jo nėra, arba žmonės namuose gauna informaciją, kad jų giminaičiai žūsta fronte.

Pasak L.Idzelio, kai pritrūksta pinigų ginkluotei, amunicijai ir tankams, imamasi pigesnių priemonių – psichologinių operacijų. Stengiamasi paveikti tiek paprastus žmones, tiek karius fronte. "Karys gali gauti įvairias melagingas žinutes apie tai, kas vyksta namuose, kol jo nėra, arba žmonės namuose gauna informaciją, kad jų giminaičiai žūsta fronte. Nori nenori, toks psichologinis spaudimas paveikia", – sako jis.

"Žinoma, kad į įvairias technologijas investuoti reikia daug mažiau nei į sunkiąją karinę techniką ar amuniciją. Sėdėti prie kompiuterio yra daug pigiau", – priduria L.Idzelis, todėl, sako jis, šalys, kurioms trūksta biudžeto karybai, renkasi propagandą, manipuliuoja žmonių sąmone ir informaciniais srautais.

Svarbiausia – kritinis mąstymas

"Žmogus yra stiprus tada, kai abejoja, kai nėra visiškai užtikrintas tuo, ką girdi. Visada reikia turėti tokio atsargumo", – pataria L.Idzelis.

Pasak jo, medijų raštingumas šiais laikas yra itin svarbus ir jį reikia ypač skatinti, nes tai lemia efektyvesnį informacijos dalijimąsi, priėmimą bei vertinimą.

Šiais laikais, kai esame nuolat atakuojami milžiniško informacijos srauto, išlikti nepaliestiems įvairių naujienų ir žinučių yra neįmanoma. Būtent jos yra propagandos įrankis. Pasak L.Idzelio, apsaugoti save galime tik kritiškai mąstydami.

"Save apsaugoti galime dviem būdais: nežiūrėdami į tai, kas nepatinka, ir pasitikrindami informaciją keliuose šaltiniuose. Paskaitykite apie tą patį įvykį keliose vietose, nepasikliaukite viena", – teigia L.Idzelis.

"Laimėti informacinėje erdvėje yra svarbiau nei tankais ir granatomis, todėl turime būti atidesni tam, ką skaitome", – priduria jis.

Visi turime ginti tėvynę

Žinoma, kalbant apie karą, negalima nepaminėti ir krašto apsaugos bei galimų veiksmų konflikto atveju. Kas dalyvautų pasipriešinime? Kokie veiksmai vyrautų? Šiais klausimais L.Idzelis vienareikšmis – tėvynę ginti turime visi.

"Kovoje galioja taisyklė: vienas kaunasi, o dešimt remia ir padeda. Jeigu nesiseka šaudyti, būni šalia ir į apkabas dedi šovinius. Tas pats galioja ir civiliams. Konflikto metu visiems atsirastų ką veikti, ar tai būtų medicininė pagalba, informavimas, ar kitokia pagalba kovotojams."

Pasak Lietuvos kariuomenės Informacinių operacijų skyriaus viršininko majoro Lino Idzelio, norint išjudinti užsisklendusius, dažnai mechaniškai dirbančius ir pasroviui plaukiančius lietuvius reikalingi lyderiai, kurie geba inicijuoti pokyčius ir vadovauti jiems vykstant.

„Lyderystė – tai kraujas, sunkus darbas, ašaros ir prakaitas, tačiau ji kartu ir menas, užuot būrus apie save paklusnių linksėtųjų galvomis gvardiją, ruošti naują lyderių kartą“, – kaip iš(si)ugdyti lyderystę daugiau kaip 300 šiauliečių auditorijai pasakojo majoras L. Idzelis neseniai Šiaulių universitete vykusiame viešų paskaitų cikle. Mintimis apie tai, kuo šiandienos visuomenei yra svarbus lyderis, dalijasi ir Šiaulių universiteto docentė dr. Jūratė Valuckienė bei studentų atstovas, tarptautinės studentų organizacijos AIESEC narys Tadas Radavičius.

Ateina lyderių banga

Kaip teigia L. Idzelis, visus šalies gyventojus pagal jų santykį su lyderyste galima sudėlioti į tam tikras lentynėles. „Didžioji dalis žmonių iš prigimties yra apsnūdę, kurie nieko nenori daryti. Kitai jų daliai būdingas „pliurpalizmas“, kai žmonės tik tuščiai pliurpia ir taip pat nieko nedaro. Dar yra tokių, kurie galbūt norėtų ką nors daryti, tačiau nežino kaip arba tiesiog stokoja ryžto. Ir tik mažą saujelę galima vadinti lyderiais, gebančius sudominti, išjudinti bei paskatinti veikti aplinkinius“, – aiškino stiprius partnerystės ryšius su Šiaulių miestu, kuriame veikia Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė ir yra įsikūrusi Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazė, palaikantis L. Idzelis.

Vis dėlto majoras pastebi, jog situacija mūsų šalyje palengva gerėja, kadangi ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nesvetimos lyderystės idėjos. „Reikia laiko, nes kai žlunga viena sistema, kitai kaip reikiant „įsivažiuoti“ reikia ne vienerių metų. Matau, kad ateina veržlus jaunimas, kuris mąsto jau kitaip. Pavyzdžiui, kad ir tie patys šauktiniai, palyginti, kokie jie buvo anksčiau ir kokie yra dabar, – visai kiti žmonės. Esminis skirtumas tas, kad anksčiau reikėdavo gaudyti žmones į kariuomenę, o šiandieną jie ateina savo noru“, – kalbėjo L. Idzelis.

„Lyderystė svarbu kiekvienam žmogui, o ypač miestui, nes juk norime gyventi tokioje aplinkoje, kur ištikus nelaimei žmonės ne delstų, o imtųsi veiksmų. Šiauliuose, be universiteto, nelabai turime vietų, kur būtų galima ugdyti lyderystę. Džiugu, kad Alma Mater imasi iniciatyvų ir suteikia galimybę ne tik studentams, bet ir visiems regiono gyventojams pasiklausyti lyderystės idėjų tiesiai iš profesionalų lūpų“, – Šiaulių universiteto iniciatyva džiaugėsi T. Radavičius.

Gimstama ar tampama?

Dažnai bandoma atsakyti į vištos ir kiaušinio pirmumo dilemą primanantį klausimą, vis dėlto lyderystę ne tik kad galima, bet ir reikia ugdyti. Ir nors dalis charakterio savybių, reikalingų lyderiui, pavyzdžiui, atkaklumas, drąsa, nebijojimas rizikuoti, suklysti, yra prigimtinės, tačiau net ir jas įmanoma išsiugdyti. Kaip kad sakė Johanas Volfgangas Gėtė, žmogaus charakteris grūdinasi gyvenimo audrose.

„Lietuvoje didžiulė bėda, jog žmonės vis dar labai baikštūs – jie bijo ne tik ką pagalvos aplinkiniai, bet ir patys savęs. O juk klysti ir mokytis iš padarytų klaidų yra taip žmogiška, todėl vienas svarbiausių dalykų – nugalėti baimę ir išdrįsti surizikuoti“, – kalbėjo majoras.

Lyderystei įtakos turi net ir tai, kokioje aplinkoje žmogus augo ir kokius pavyzdžius matė – mat, jeigu lyderių jo kelyje nepasitaikė, kažin ar ir pats gali tokiu tapti. „Čia panašiai kaip ir sporte, kai turi savo idealą, visąlaik stebi jį, lygiuojiesi – iš kito mokydamasis ir pats tobulėji, ugdaisi savo kaip lyderio savybes. O kai matai, kad jau esi užsiauginęs pakankamai „raumenų“, gali ir pats bandyti lyderiauti“, – aiškino L. Idzelis.

Norint būti lyderiu pravartu ir nemažai „protingų“ knygų perskaityti, jose ieškoti pavyzdžių, įkvėpimo, kaip lavinti lyderystei reikalingas savybes. O siekiantiems ne tik teorinių žinių pasisemti, bet praktinių įgūdžių įgyti ne mažiau aktualu dalyvauti įvairiuose mokymuose, seminaruose ir konferencijose.

Liūto dalis tenka švietimui

Nors dažniausiai orientuojamasi į suaugusiųjų mokymą, lyderystę reikėtų skatinti dar mokykloje, todėl bene didžiausias vaidmuo formuojant lyderio asmenybę atitenka švietimui. „Nebijokime su vaikais šnekėti kitaip – juk ruošiame juos būti ne vaikais visą gyvenimą, o suaugusiais, atsakingais, savo nuomonę turinčiais ir veikti gebančiais piliečiais, – sakė L. Idzelis. – Pagirtina, kad sulig kiekvienais metais tolstame nuo kadaise populiaraus sovietinio dėstymo modelio, kuomet mokytojas ar dėstytojas be jokių pavyzdžių diktuodavo iš knygos sausą teoriją.“

Štai, pavyzdžiui, ilgametes švietimo ir ugdymo specialistų ruošimo tradicijas puoselėjantis ir naują šalies pedagogų kartą ugdantis Šiaulių universitetas lyderystės skatinimą laiko būtina ir neatsiejama studijų proceso sąlyga. Pasak dr. J. Valuckienės, vienintelis Šiaurės Lietuvos universitetas studentų patriotizmą ugdo lyderystės idėjomis, todėl šiandien ne tik tarnauti, bet ir į mokyklas dirbti eina patriotai. „Savo studentus mokome, kad šiandien atsinaujinančioje švietimo sistemoje ypač vertinamas kūrybiškumas, idėjos, drąsa rizikuoti ir veikti, priimant sprendimus. Todėl tik mokytojas lyderis gali įkvėpti, motyvuoti, įtraukti savo mokinius į mokymosi iššūkius kuriančias veiklas – ir taip ugdyti naują lyderių kartą“, – teigė Šiaulių universiteto docentė dr. J. Valuckienė.